Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Paskutiniai Mažeikių krašto partizanai 

Kardų rinktinės Salantų kuopos partizanai žygio metu (apie 1950)
Kardų rinktinės Salantų kuopos partizanai žygio metu (apie 1950)
partizanai.org nuotrauka

Ėjo 1954 metai. Dešimtmetį trukęs partizaninis pasipriešinimas palaužtas. Partizanai žuvę kovose, užkasti žvyrduobėse, pelkėse arba paimti į nelaisvę ir uždaryti į sovietinius lagerius Rusijos šiaurėje ar Tolimosiose Rytuose.

Mažeikių rajone buvo likę tik partizano Leonardo Bieliausko-Jūros-Stumbro būrio likučiai. Sovietinis saugumas jiems sekti dar 1951 m. užverbavo agentą „Ūdrą“. Bet L. Bieliauskas buvo nesugaunamas.

Pagal „Ūdros“ pranešimą kareiviai 1951 03 15 apsupo Virkutienės ūkį Jonaičių miške. Kautynių metu žuvo partizanai Augustinas Gerulskis ir Kostas Girdvainis. Leonardui Bieliauskui, nors ir sužeistam, pavyko pasitraukti nuo persekiotojų ir toliau tęsti kovą dar keletą metų. Apie tas kautynes vėliau Leonardas pasakojo savo seseriai Onai, jog stribai jį šaudydami vijosi. Leonardas paleido į juos keletą automato serijų ir juos nutildė.

1954 m. rugpjūčio 26 d. Mažeikiuose pas milicijos seržantą Kaupį atėjo kaimynė Marcijona Jasmontienė. Ji pranešė, jog buvęs užėjęs giminaitis Justas Kupliauskas iš Spurganų kaimo, kuris pasakė, jog pas jį tą rytą atėjo trys ginkluoti žmonės. Ir J. Kupliauskas nežinąs, ar tai partizanai, ar MGB provokatoriai.

Milicininkas pranešė savo vadovybei. Į Tirkšlius buvo pasiųstas stribų ir milicininkų būrys. J. Elekšio žiniomis, dar ir kareiviai iš Šiaulių. Nuo Tirkšlių būrys pėsčiomis atėjo į Kupliausko ūkį ir jį apsupę laikė keletą valandų, kol atvyko kariuomenės būrys iš Šiaulių, nes Mažeikiuose tuo metu garnizono jau nebebuvo.

Prieš tai stribai dar liepė kaimynui iš ganyklos nusivesti karvę, nes tuoj prasidės kautynės. Tada ėjo į sodybą. Partizanai bandė pasitraukti. Prasidėjęs mūšis tęsėsi ilgai. Partizanai traukėsi link šiaurės rytuose esančio miškelio. Iš ten pasipylė kareivių šūviai. Kovotojai pasuko į pietvakarius, link krūmais apaugusios Viešetės upelio krantų.

Persekiodami stribai ant upelio skardžio nušovė dvi moteris, sužeistam vyrui pavyko pasislėpti paupio krūmuose. Stribai bandė paimti jį gyvą, bet vyras nusišovė Nagan markės revolveriu. Šalia žuvusiojo buvo rasti guminiai batai, revolveris ir šoviniai, toliau upelyje įmestas šautuvas. Vyras vilkėjo pilkomis kelnėmis ir švarku.

Pakviesti Žemalės miestelio gyventojai Stasė Butkevičienė ir Antanas Mikuckis pripažino, jog žuvusysis yra Leonardas Bieliauskas.

Taip pat buvo nustatyta, jog pirmoji nušautoji moteris, raudona dryžuota suknele, ginkluota vokišku šautuvu, buvo Sofija Klemenienė, gim. 1916 m.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Antra žuvusioji vilkėjo tamsią suknelę, sujuosta karišku diržu. Dešinėje rankoje ji laikė nesprogusią granatą. Tai buvo Julija Žilinskaitė-Bieliauskienė, gim. 1932 m. Ji buvo nėščia.

Tai buvo paskutinieji laisvės kovotojai Mažeikių krašte.

Tai buvo paskutinieji laisvės kovotojai Mažeikių krašte.

Bieliauskų ūkyje, Klemeniškių kaime, šalia Geidžių bažnytkaimio, augo 5 sūnūs ir trys dukterys.

Leonardui Bieliauskui , gim. 1928 m., neseniai vedusiam ir susilaukusiam sūnaus, 1950 m., reikėjo eiti į sovietinę kariuomenę. Leonardas apsimetė einąs į kariuomenę, o iš tiesų išėjo į mišką.

Namiškiai saugumo buvo persekiojami

Bieliausko motina, iškviesta į saugumą, pasikinkė arklį ir kartu su marčia Julija, su kūdikiu ant rankų, nuvyko prie Mažeikių saugumo. Motinai įėjus vidun, Julija išgirdo kankinamos moters klyksmą. Paliko vežimą ir nubėgo pas giminaitę į P. Matulionio gatvę. Pavymui atbėgo stribai jos ieškoti. Ten gyvenęs rusas pasakė, jog jos čia nebuvo. Julija paliko kūdikį močiutės seseriai ir išėjo pas vyrą į mišką.

Leonardas su žmona išvaikščiojo partizanų takais 4 metus.

Miške Bieliauskai susilaukė dukters. Ją Julija ryšulėlyje paliko prie Leonardo bevaikės pusseserės Elenos Selemonienės namų durų Žemalėje ( E. Selemonienė pakrikštijo ją Elenos vardu, užaugino, išmokslino. Dabar Elena gyvena Klaipėdoje).

Saugumas visiems Leonardo giminėms dalijo amnestijos lapelius, kad juos perduotų Bieliauskui. Leonardas MGB pažadais nesusiviliojo. Žinojo bus kankinamas, saugumas reikalaus išduoti ryšininkus ir rėmėjus.

Partizano sūnus Leonardas augo pas močiutę. Lankė Gedžių, Bugenių pradines mokyklas. Vėliau mokėsi Mažeikių internatinėje mokykloje. Paimtas į sovietinę kariuomenę kaip „bandito“ sūnus tarnavo statybos batalione. Dabar gyvena Mažeikiuose. Jis prisimena, jog stribai labai dažnai lankydavosi , naktimis belsdavosi. Kartą atėję su šunimi liepė atidaryti bulvių rūsį po grindimis. Pažiūrėjo, bet vidun nelipo. Mažajam Leonardui liepė pabučiuoti mamą. Vaikelis pabučiavo močiutę. Močiutė jį apsikabinusi verkė. Kai Spurganų kaime vyko kautynės, Leonardas prisimena, jog močiutės namuose buvo gerai girdėti kautynių aidas. Močiutė jį , 4-ių metų vaiką, stipriai apglėbė ir verkdama sakė, jog šaudo jo tėvelius. Kitą dieną visi giminės buvo kviečiami pažiūrėti saugumo kieme numestų partizanų. Sesuo Stasė pasakė:

„ Jei nušovėte, tai ir suėskite“, ir į saugumą nėjo.

Jonas Klemenis, gim. 1906 m., gyveno Žemalės kaime. 4,5 ha ūkelyje vertėsi meistravimu., skaldydavo akmenis. Pokaryje kaimynei Rimkienei paskolino špižinį katilą. Sužinojo, jog pas Rimkienę atėjęs girtas stribas Pranas Jerutis šaudo kambaryje. Jonas nuėjo pas Rimkienę atsiimti katilo, kad jo nesušaudytų. Besigalinėdamas su stribu, Klemenis atėmė jo šautuvą, trenkė į namo pamatą ir jį sugadino. Stribas ant cigarečių pakelio parašė pareiškimą savo vadovybei, jog Klemenis kalba prieš sovietų valdžią.

1946 m. sausio 1 d. pas Klemenį atėjo stribai ir padarė kratą. Rado medžioklinio šautuvo buožę ir fosforo rutuliukus, pamerktus vandenyje. Juos Jonas naudojo akmenų sprogdinimui.

Atrastus medžio klijus stribas Jerutis įsidėjo sau į kišenę. Klemeniui liepė atsisveikinti su šeima. Namuose paliko nėščia žmona Sofija, gim. 1918 m., su 10 metų dukrele Zina, 9 metų Vladuku ir po 2 mėnesių į pasaulį atėjusią Elena (Dabar ji gyvena Kelmėje). Jonas Klemenis, kaip baisus sovietų valdžios priešas, karinio tribunolo buvo nuteistas 10 m. lagerio ir kalėjo Archangelsko lageriuose Rusijoje.

Netekusi maitintojo šeima badmiriavo. Užeidavo partizanai Augustas Gerulskis, Kostas Girdvainis, Stefa Kuržickaitė, Antanas Bernotas, Razonas. Sofijai Klemenienei buvo suteiktas „Jurgio“ slapyvardis.

Netekusi maitintojo šeima badmiriavo. Užeidavo partizanai Augustas Gerulskis, Kostas Girdvainis, Stefa Kuržickaitė, Antanas Bernotas, Razonas. Sofijai Klemenienei buvo suteiktas „Jurgio“ slapyvardis.

1950 m. rudenį atėję stribai tardė Klemenienę ir vaikus, kur slepiasi partizanai. Padarė pasalą S. Klemenienės namuose ir laukė, kada ateis partizanai. Nebuvo ko valgyti, tai stribai išleido S. Klemenienę į Šerkšnėnų malūną sumalti pusmaišį grūdų, kad galėtų iškepti duonos. Sūnus Vladas padėjo motinai nešti grūdus. Iki malūno jie nenuėjo. Grūdus paliko pas Lenkauską. Klemenienė atsisveikino su sūnumi Vladu ir išėjo pas ryšininką Pocių ieškoti ryšių su partizanais.

Stribai, nesulaukę grįžtančios S. Klemenienės, išdraskė jos ūkį. Kolūkio pirmininkui Kačerauskui liepė paimti karvę. Tuo metu jau 14-metei Zinai leido pasiimti tik motinos verpimo ratelį . Vaikus Ziną, Vladą ir Eleną nuvežė pas jos motinos seserį Navickienę į Račių kaimą už 3 km. Navickienės ūkis jau buvo išbuožintas, viskas atimta. Jos pačios 7 vaikai badavo. Prisidėjo dar trys.

Po kurio laiko pas Navickienę atėjo Sofija Klemenienė ir čia išsislapstė 3 metus. 1954 m. pavasarį S. Klemenienė išėjo į partizano L. Bieliausko „Jūros“ būrį. Vaikai su motina susitikdavo Žalionės miške. Ten jie po kelmu turėjo pašto dėžutę. Paskutinį kartą dėžutėje Zina rado motinos raštelį. Jame nurodyta, kur paslėptos jos vaikams surinktos miško uogos. Zina uogas paėmė ir kitoje raštelio pusėje parašė atsakymą. Po mamos žūties Zina po kelmu rado mamos neatsiimtą raštelį.

Po partizanų žūties stribai atvežė Ziną į Mažeikių MGB kiemą numestų partizanų atpažinti. Zina verkdama prašė, kad atiduotų motinos kūną palaidoti. Stribai: „Sakyk, jog susitikinėdavai su motina“. Kitas stribas: „O koks dabar jau skirtumas“.

Julytės motinai Žilinskienei irgi buvo atsisakyta atiduoti dukters kūną palaidoti. Tik L.Biliausko motina, rankas sugniaužusi į kumščius, lediniu balsu nepripažino, jog tai jos sūnus. Nors trėmimo laikai jau buvo pasibaigę ir žuvusių šeimoms tremtis nebegrėsė.

Žuvusios Julijos teta Veronika Geležinienė matė saugumo kieme numestą Julytę . Jos atmerktos mėlynos akys tarsi lydėjo tetą…

Kitą dieną S.Klemenienės sūnus Vladas, nuvažiavęs į Mažeikių MGB, klausė, kur motinos kūnas? Karininkas jam atsakė: „Eik į bažnyčią motinos ieškoti“.

Po S. Klemenienės žūties 1955 m. Kalėdų antrą dieną iš lagerio sugrįžo tėvas Jonas Klemenis.

Sūnus Vladas prisimena: „Įėjo suvargęs nepažįstamas žmogus ir klausia kelio į Žemalę. Vladas sako:“ Einam, parodysiu“ . Žmogus atsakė, jog niekur neis:

– Aš jau parėjau.

Tai buvo tėvas“.

Partizanų sunaikinimo operacijai vadovavo Žemčiugov. Už „gerą darbą“ apdovanojimui buvo pristatyti stribai ir milicininkai : M. Tolkunov, S. Buločkin, M. Petkus, M. Martinkus,

Žuvusiųjų lavonai, pasak milicininko Šeduikio, kitą dieną buvo sumesti į saugumo kieme buvusį antrą nenaudojamą šulinį ir apipilti kalkėmis.

Bėgo metai, bet tragedija ant Viešetės upelio kranto iš žmonių atminties neišblėso. Prasidėjus Atgimimui, Tirkšlių bažnyčios zakristijono Balzerio iniciatyva, padedant žuvusių L.Biliausko ir S. Klemenienės giminėms, buvusiame Kupliauskų ūkyje žuvusiųjų atminimui pastatė metalinį kryžių aptvertą tvorele. S.Klemenienės duktė Zina į paminklo betoninį pamatą įdėjo butelį su paskutiniu motinos rašteliu, rastu Žalionės miške po kelmu, apie vaikams surinktas uogas.

Dabar virš buvusio šulinio saugumo kieme yra užstatyti garažai. Mažeikių muziejaus vyr. muziejininko Vytauto Ramanausko nuomone, šulinyje partizanų palaikų nebėra. Matyt, vėliau jie buvo perkelti į durpyną.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"