Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Partizanų Lietuva: keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą (V dalis) 

Pirmoje eilėje iš dešinės: pirmas priklaupęs - Juozas Jankauskas, kiti neatpažinti; antroje eilėje iš dešinės: Vytautas Gužas, Krizostomas Labanauskas, Aleksandras Grybinas, Urbantas Dailidė, Adolfas Ramanauskas (kailine kepure), kiti - neatpažinti. Apie 1949-01-15. 
Pirmoje eilėje iš dešinės: pirmas priklaupęs - Juozas Jankauskas, kiti neatpažinti; antroje eilėje iš dešinės: Vytautas Gužas, Krizostomas Labanauskas, Aleksandras Grybinas, Urbantas Dailidė, Adolfas Ramanauskas (kailine kepure), kiti - neatpažinti. Apie 1949-01-15. 

Pradėję 2019-tuosius vieni kitiems linkėjome sėkmingų metų, tuo tarpu laisvės kovotojai, nepriklausomai tai buvo 1946-tieji ar 1953-tieji, linkėjo vis to paties: kad praėjusieji metai būtų paskutiniai vergijoje, o Lietuva iškovotų išsvajotą nepriklausomybę. Laisvės viltimi vedini pirmyn į susitikimą keliavo ir Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Aleksandras Grybinas-Faustas. Jų pėdsakais sekame ir mes. Praėjusiame pasakojime atšventėme Kalėdas, o šiuo tekstu persikeliame į 1949-ųjų pradžią.

Praėjus pusmečiui po 1949 m. vasarį įvykusio vadų susitikimo, saugumo tardomas buvęs Kelmės gimnazijos mokytojas, Kęstučio apygardos štabo viršininkas Robertas Gedvilas-Remigijus papasakojo, kad Pietų Lietuvos partizanų vadai apie Naujuosius metus Petro Stankaus-Gruodžio ir Juozo Palubecko-Simo buvo nuvesti į Kęstučio apygardos štabą. Be jo čia laukė apygardos vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, kurie tuo metu buvo apsistoję pas Antaną ir Oną Juodžius Paviščiovyje, ties riba su Paupiu. Juodžiai turėjo apie 12 ha žemės, rėmė partizanus, 1948–1949 m. žiemą išlaikė du, vėliau – vieną Kęstučio apygardos štabo arklį, kuriuo joti ir greitai įveikti didesnius atstumus ypač mėgo apygardos vadas H. Danilevičius.

Praėjus savaitei, Kęstučio apygardos vadovybė kartu su A. Ramanausku, A. Grybinu, Juozu Jankausku-Demonu ir Urbantu Dailide-Tauru, lydimi apsaugos būrio kovotojų, iš Paviščiovio iškeliavo Skaudvilės kryptimi, pas Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadą Aleksandrą Milaševičių-Ruonį. Paskirtas susitikimas su A. Milaševičiumi, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininku Vytautu Gužu-Kardu bei Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku Vaclovu Ivanausku-Gintautu įvyko sausio 10 d. už kelių dešimčių kilometrų, Barsukynės, Petkaičių ar Sniegoniškės kaime. A. Ramanausko žodžiais tariant, pakviestas kartu vykti pas J. Žemaitį, A. Milaševičius „nerado tai reikalinga padaryti“ ir įgaliojimus susitikime dalyvauti suteikė V. Gužui. Duomenų apie trintį tarp A. Milaševičiaus ir J. Žemaičio nėra. Tačiau A. Milaševičiaus nepasitikėjimas A. Ramanausku, galima atsargiai spėti, kylantis iš nepritarimo J. Žemaičiui, išryškėjo vėliau, svarstant Ginkluotųjų pajėgų vado kandidatūrą (šias pareigas buvo siūloma užimti A. Ramanauskui). Tačiau visą pulką kovotojų įamžino tuo metu Kęstučio apygardos štabo narius saugojęs Vladas Mišeikis-Tarzanas.

Toliau vadai keliavo su Kęstučio apygardos Birutės rinktinės štabo apsaugos būriu, vedami ryšininkės Joanos Dijokaitės-Redos. 1948 m. vasarį persekiojama J. Dijokaitė iš Einoraičių (primename, kad šiame kaime buvusiame bunkeryje 1948–1949 m. žiemą praleido J. Žemaitis), kur gyveno legaliai, persikėlė į Kęstučio apygardą, Gintaro (vėliau – Birutės) rinktinės štabą, veikusį apie Viduklę. Nepraėjus metams J. Dijokaitei buvo pavesta lydėti į susitikimą keliaujančius, vėliau grįžtančius Pietų ir Vakarų Lietuvos partizanų vadus. 1999 m. J. Dijokaitė-Kerėžienė prisimins:

Žilvino Montvydo nuotrauka
Žilvino Montvydo nuotrauka

1949 metais, vasario antrą turėjo įvykti visų Lietuvos partizanų vadų susitikimas. | Prisikėlimo apygardoj. Mane iš Kęstučio apygardos išsiuntė į Prisikėlimo apygardą nustatyti ryšius kelionės. Nuvažiavau į Kęstučio [Prisikėlimo – Aut.] apygardą, ten susitikau su Petru Bartkumi ir nutarėm kelionės maršrutą. Jis mane paskyrė tos kelionės ryšininke.

Grįžau atgal į Kęstučio apygardą, ten su Birutės [rinktinės – Aut.] štabo vyrais (kuriam vadovavo Kurtinaitis Edmundas) Pietų srities vadus turėjome lydėti ir susitikome kažkur apie Eržvilką, neprisimenu gerai aš ten tos vietos. Nu, ir prasidėjo pati kelionė. Tai buvo Adolfas Ramanauskas, Grybinas Faustas (Tauras slapyvardė) ir... Demonas. Pavardžių neatsimenu. Tai keturi tie svečiai, du mūsų štabo vyrai ir aš pradėjom kelionę. Atvažiavo žmogus – ūkininkas su pora arklių ir didelėmis rogėmis, mes visi išvažiavome. Tai buvo pradžia kelionės. Važiavome per mišką, buvo daug sniego, ant eglių šakų buvo daug sniego. Kaip mes važiavom, tos... užkliudėm eglių šakas ir krito sniegas mums [ant – Aut.] galvų. Nu, tai buvo kažkaip tai įdomu, atrodė kai kokia ekskursija važiuojam.

Paskui nuvažiavom į pirmą vietą. Ten mūsų jau laukė. Vežėjas su mūsų tais štabo, Birutės štabo vyrais grįžo atgal, o aš pasilikau su svečiais. Rytą jie pasiliko pas tuos žmones pabūti, dienavoti, kaip sakydavom, o aš išvažiavau toliau, surišti, ryšį ieškoti, kas juos pasitiks ir kas juos ten... parūpins jiems, kur apsistoti. Nu ir taip būdavo... paskui grįžau vakare ir mes taip toliau keliavom.

Būdavom važiuoti, būdavo ir pėsti eidavom. Sniego buvo daug. Kada eidavom pėsti, tai eidavom taip paskui viens kitą kaip žąsys ir dėdavom pėdą į pėdą, kad atrodytų, kad vienas žmogus ėjo, kad neišmintume tako, kad atrodytų, kad ten ėjo vienas žmogus. Nu, sekėsi neblogai, kai kur tekdavo dvi dienas sugaišt, kol ryšį surasdavau. Ėjome pro Lyduvėnus, keliavome pro Šienlaukį, pro Šiaulėnus, pro Polekėlę... nu, visų neprisimenu aš ten tų visų vietovardžių, kadangi aš ten ne vietinė buvau, tai aš neprisimenu. Labai daug laiko praėjo.

J. Dijokaitės pasakojime nedaug istorinių faktų ir detalių, tačiau jis tiksliai parodo, kaip A. Ramanauskas, A. Grybinas, V. Gužas ir jų palyda tris savaites beveik šimtą kilometrų keliavo į Susitikimą nuo Skaudvilės apylinkių iki Spičių kaimo Šiaulėnų pašonėje. Patyrusi, drąsi ryšininkė J. Dijokaitė kartu buvo partizanų žvalgė ir vedlė, kuri kovotojus paskui save vedė tik tada, kai jų saugumui nebuvo jokio pavojaus. Taip pat turi pagrindą ryšininkės žodžiai apie tai, jog P. Bartkus parengė šios kelionės maršrutą, o J. Dijokaitė jį iš anksto patikrino. Tam buvo laiko nuo 1948 m. gruodžio 5 iki 23 d., A. Ramanauskui viešint Tauro apygardos štabe, vėliau nuo Kalėdų iki Naujųjų metų A. Ramanauskui ir A. Grybinui apsistojus P. Stankaus partizanų būryje Šimkaičių miške, pirmąją sausio savaitę lūkuriuojant Kęstučio apygardos štabe Paviščiovyje.

1949 m. sausio 12 ar 13 d. į susitikimą keliaujantys Pietų ir Vakarų Lietuvos srities partizanų vadai, vedami J. Dijokaitės, pasiekė Jono Damavičiaus-Beržo ir Veronikos Baltrušaitytės-Damavičienės namus Griaužuose. Pailsėjusius partizanus J. Damavičius nuvedė pas iš to paties kaimo kilusį ir kažkur netoliese su kovos draugais stovyklavusį Joną Petraitį-Našlaitį. J. Petraitis nulydėjo iki Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vado E. Kurtinaičio ir štabo viršininko Broniaus Neverdausko-Paparčio, kurie buvo įsikūrę Stungurių kaimo apylinkėse. Toliau keliautojai traukė pro Šienlaukį, Lyduvėnus Šiaulėnų link.

Susitikimo dalyvių apsaugos klausimas – labai svarbus. Vienodai sunku ir lengva įsivaizduoti partizanų vadus, keliaujančius su artimiausiais bendražygiais keturiese penkiese ir lydimus didelio apsaugos būrio partizanų, kai bendras keliaujančiųjų skaičius padidėdavo iki 15–18. Antai pas Vakarų Lietuvos srities vadą A. Milaševičių Pietų Lietuvos partizanų atstovus iš Paviščiovio (apie 20 km) lydėjo Kęstučio apygardos vadovybė – dešimt ar dvylika vyrų, grįžtančius iš Viduklės (apie 20 km) lydėjo Birutės rinktinės vado E. Kurtinaičio vadovaujamas aštuonių-dešimties partizanų būrys. Paminėtina, kad dvylikos partizanų būrį, išeinantį saugoti susitikimo dalyvių, savo namuose Talkininkų kaime, mena Birutės rinktinės štabo ryšininkė Antanina Jasiulytė-Valeikienė:

Vakarų ir Pietų Srities vadų susirinkimas 1949-01-11, prie Plekaičių arba Sniegoniškės miško.
Vakarų ir Pietų Srities vadų susirinkimas 1949-01-11, prie Plekaičių arba Sniegoniškės miško.

Ateina dvylika partizanų, atėjo naktį. Ilsėjosi vieni, kiti ilsėjosi daržinėje, mūsų labai didelis kluonas buvo, ir ten jie ilsėjosi, pamiegojo, pasiilsėjo, susikrovė, kiek tiktai tilpo. O tilpo, tai dar ir galėjo krautis... visi krovėsi į kuprines maistą. Ir tik tiek pasakė tada, kad susitiksime negreit, pasiruošėm, reiškia [vadinasi], išeiti toliau. Tik tiek tepasakė. Žmonės bus nepažįstami, todėl imame su savimi maistą. Nu, aišku, žmonės bus nepažįstami, nu tai užeisi, tai tave ir išduos, ar kaip bus. Nu vat, ir jie apyryčiais švintant išėjo. Dvylika žmonių. Aš turėjau, man buvo duotas toks, reiškia, jau kaip ryšininkei įsakymas, kad tu ar gali (prie tėvelių tą paklausė) reiškia, ar gali sutikti būti Šienlaukyje, budėti Šienlaukio stotelėj. Ta kryžkelė, kur amžinai važinėdavo mašinos rusų, stribų ten važinėdavo.

Anot A. Jasiulytės-Valeikienės, minėtame partizanų būryje jai pažįstami buvo Juozas Milkintas, Alfonsas Navickas, Bronius Živatkauskas, Narbutas – vienas vidukliškių partizanų ir kelyje į Susitikimą jau sutiktas J. Petraitis. Pati A. Jasiulytė tuo metu atliko, matyt, jai įprastas žvalgės, žinių rinkėjos pareigas prie Šienlaukio geležinkelio stoties ir kelio Raseiniai-Kelmė. Jai padėjo Petras Navickas iš Šienlaukio. Viduklės geležinkelio stotyje budėta Teofilio. Pastebėjus okupanto kariuomenės judėjimą geležinkeliu ar vieškeliu, A. Jasiulytė apie tai turėjo pranešti prie Šienlaukio gyvenusiems dviem broliams Pilypkauskams, kurie žinias nešiodavo raiti.

Dar viena susitikimo įvykius menanti vieta mus pasiekia atgaliniu ryšiu. Apie ją žinome iš partizanų vadų kelionės atgal jau po įvykusio susitikimo. Keli skirtingi istoriniai šaltiniai leido nustatyti, kad 1949 m. naktį iš kovo 3 į 4 d. į nelaisvę patekęs Stasys Grinius-Montvydas išaušus rytui prie žeminės Pumpurų miške atvedė Šiluvos MGB ir NKVD poskyrio kareivius ir stribus. Prieš sudegindami tuščią žeminę, priešai aprašė dviaukščius gultus, skirtus 18–20 žmonių, stalą ir viryklę, taip pat patalynę, maisto produktus, virtuvės indus. Žeminės duobė išlikusi, ją juosia žemių pylimas; langų (šaudymo angų?) būta pietų pusėje.

Iš V. Gužo laiško A. Ramanauskui ir rankraštinio pastarojo kelionės namo aprašo žinoma, kad nuo 1949 m. vasario 25 iki 28 d. šioje Kęstučio apygardos Birutės rinktinės x rajono (pavadinimas dar nenustatytas) žeminėje buvo apsistoję iš visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo grįžtantys Vakarų ir Pietų Lietuvos partizanai. Juos priėmė rajono vadas Krizostomas Labanauskas-Titas. Matyt, buvo kalbama apie 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją ir nutarimus, laukiama tolesnės kelionės vedlio. Nėra pagrindo abejoti, kad Pumpurų miško žeminėje partizanai buvojo ne tik grįždami, bet ir keliaudami į susitikimą su J. Žemaičiu.

Vedini patikimų ryšininkų ir ištikimo apsaugos būrio, partizanų vadai sėkmingai artėjo prie susitikimo vietos, tačiau apie tai papasakosime jau kitą kartą. Siekis pakartoti partizanų vadų kelionę į 1949 m. susitikimą nėra tik mėgėjiškas pasivaikščiojimas. Penketą metų trukę istoriniai Vyriausiosios vadovybės tyrimai šiandien leidžia kalbėti apie 26 istorinę vertę turinčias vietas, kuriose keliaudami į susitikimą lankėsi būsimieji 1949 m. signatarai. Tai stovyklos ir bunkeriai, ryšių punktai ir rėmėjų sodybos. Per jas ir daugelį kitų svarbių istorinių, archeologinių, mitologinių vietų nusidriekė „Partizanų Lietuvos“ daugiaetapis žygis. Prasidėjęs rugsėjo 15 d. jis kas antrą šeštadienį tęsis iki 2019 m. vasario 16 d.

Jei norite kartu saugoti laisvės kovų atmintį, sužinoti dar nežinomų ir negirdėtų pasakojimų apie partizanus, jų ryšininkus bei rėmėjus, visa širdimi dainuoti partizanų dainas – kviečiame jungtis prie mūsų. Jau daugiau nei tūkstantis žygeivių iš visos Lietuvos įveikė 9 žygio etapus. Nerimauji, ar sugebėsi įveikti kelias dešimtis kilometrų? Mūsų jauniausiajai žygeivei 3 m., vyriausiajam – 76 m. Dešimtasis žygis Lyduvėnai (Raseinių r. sav,.) – Tytuvėnai (Kelmės r. sav.) vyks sausio 19 d.

Daugiau apie žygį ir registracija Facebook paskyroje „Partizanų Lietuva“. Taip pat galima teirautis el. pašto adresu partizanu.lietuva@gmail.com.

Projektą organizuoja Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis, žygius kuruoja Pėsčiųjų žygių asociacija, Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos Šiaulių rinktinė ir žygeivių klubas „X kilometras“. Projektą globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Projektą remia UAB „Mokas iT“, UAB „Manjana“, prof. dr. Algis Mickūnas, pavieniai žmonės ir geri diedukai (taip partizanai savo ūkinėse apyskaitose įvardindavo nežinomais norinčius likti rėmėjus). Projekto bičiuliai Lietuvos kariuomenė, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos policija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Raseinių ir Kelmės rajonų savivaldybės, leidykla „Versmė“.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika