Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Mirtis visada baisi 

2018 lapkričio 1 d. 06:00
Iliustracija iš monografijos „Mirtis LDK kultūroje XVI-XVIII a.“, kurios autorius – Mindaugas Paknys. / 
Iliustracija iš monografijos „Mirtis LDK kultūroje XVI-XVIII a.“, kurios autorius – Mindaugas Paknys. / 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Helovino tikslas – parodyti anapusybės padarus ir būtybes. Tai sena vakarietiška šventė, kurios nederėtų priešinti su labai šiuolaikiškomis „tradicinėmis“ lietuvių Vėlinėmis.

Taip „Lietuvos žinioms“ tvirtino istorikas, monografijos „Mirtis LDK kultūroje XVI-XVIII a.“ autorius Mindaugas Paknys. Su M. Pakniu kalbėjomės apie barokinę ir šiuolaikinę mirties sampratą, lietuviškus ir europietiškus Vėlinių papročius, kapinių siaubą ir šmėklų įkūnijimo prasmę.

Kaip teisingai numirti?

Mindaugas Paknys: „Taip, dabar mirtis susvetimėjusi, daug labiau nutolusi nuo mūsų. Viduramžių ir baroko santykis kitoks – mirtis tuomet buvo prisileista labai arti.“

– Ar baisi mirtis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūroje?

– Mirtis visada baisi. LDK, pagonybėje ar šiuolaikiniame pasaulyje. Yra tik du taip stipriai emociškai paveikūs išgyvenimai: gimimas ir mirtis. Gimimas – didžiausia paslaptis ir džiaugsmas, mirtis – didžiausia baimė, sielvartas ir viltis. Šis vertinimas istoriškai nesikeičia, jis išlieka visada.

– Bet kinta santykis su mirtimi. Ar šiuo požiūriu LDK žmonės – tipiški to laiko europiečiai? Ar tose tradicijose yra kas nors unikaliai lietuviško?

– Labai įdomu, bet bent jau XVI-XVIII a. LDK mirties kultūra atitinka europietiškus „standartus“. Philippe'as Arièsas ir Michelis Vovelle'is yra gražiai apibrėžę mirties sampratą ir kaitą Europoje nuo viduramžių iki šių laikų. LDK atitinka jų schemą. Nedaug galime pasakyti apie LDK papročius XIV, XV ar net XVI a., ypač žemesniuosiuose sluoksniuose. Tačiau jau XVI-XVIII a. LDK bajorų ir didikų mirties samprata, jų elgesys mirties akivaizdoje, laidotuvių organizavimas, mokymasis teisingai numirti neišsiskiria iš Europos konteksto. Mirties samprata LDK nevėlavo ir buvo labai panaši kaip Vakarų Europoje.

– Kaip reikia mokytis teisingai numirti?

– Tuo metu buvo paplitę vadinamieji mirties vadovėliai, jie šiek tiek vėluodami atsirado ir Lietuvoje. Europoje mokymosi numirti knygos atsirado XV-XVI a., o Lietuvoje jos pradedamos leisti XVII amžiuje. Jau XVIII a. atsiranda ir lietuvių kalba išleistų šių „vadovėlių“ variantų. Tai liudija, kad jie buvo reikalingi ir paklausūs, kaip koks katekizmas. Šiose knygose būdavo konkretūs nurodymai, kaip kiekvieną dieną mąstyti ne tik religine tematika, bet ir apie savo mirtį, skirti bent kelias minutes tokiems apmąstymams. Būdavo mokymai atskiroms vienuolijoms – pagal jų specifiką, mirties simuliacijos – ką daryti ir kaip elgtis paskutinėmis akimirkomis ir pan.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Kodėl žmonėms reikėjo tokių „vadovėlių“?

– Mirties akivaizda buvo laikoma labai svarbiu gyvenimo ar net perėjimo iš vieno gyvenimo į kitą momentu.

– Nuo kelerių metų reikėdavo pradėti mokytis numirti?

– Kai išmokdavai skaityti, tai ir galėdavai skaityti tuos vadovėlius.

– Tai žmogus visą gyvenimą turėdavo ruoštis mirčiai?

– Taip. Tie vadovėliai nebuvo privalomi. Be to, jie buvo skirti skaitančiai visuomenei, o ne valstiečiams ar tiems žmonėms, kurie iš viso į rankas knygų neimdavo. Antra, tai buvo skirta tiems, kurie norėdavo teisingai peržengti iš vieno gyvenimo į kitą. Nereikėtų manyti, kad vaikai nuo pirmų klasių to buvo mokomi, bet paūgėję jie patys su tokia lektūra susidurdavo ir galėjo savarankiškai pasirinkti.

Susvetimėjusi mirtis

– Kokie mirties simboliai išryškėja LDK vaizduojamajame mene?

– Giltinė, žinoma, vienas jų. Apskritai barokinė XVII-XVIII a. mirtis turi labai daug simbolių ir išraiškų. Įvairios kaukolytės, smėlio laikrodis su besibaigiančiu smėliu, giltinė kaip medžiotojas, besivejantis stirną, giltinė, šienaujanti su dalgiu, giltinė, išsivedanti žmogų už rankos. Populiarus buvo ir perėjimo į amžinybę motyvas, išreiškiamas triumfo arkomis.

– Kokią mirties sampratą šie simboliai išreiškia?

– Visų pirma, baroko laikų žmogus miršta bendruomenėje. Jis nemiršta vienas, nes nepaliekamas vienas mirties akimirką. Gera, pavyzdinga mirtis turi įvykti artimųjų ir dvasininkų apsuptyje. Žmogui padedama numirti, nes tikima, kad paskutinę akimirką jį gali užkariauti demonai ir pagrobti jo sielą. Žmogus palydimas, šiuo požiūriu itin svarbios pirmos akimirkos po mirties: bažnytkaimiuose ir vienuolynuose skambinama varpais. Taip žmonės kviečiami prisidėti savo maldomis ir užtarti mirusiojo sielą.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Jūsų nuomone, šiuolaikinis žmogus mirties akivaizdoje yra vienišesnis?

– Taip, dabar mirtis susvetimėjusi, daug labiau nutolusi nuo mūsų. Bandome jos atsikratyti, atsiriboti, būti kuo toliau, turėti su mirtimi kuo mažesnį sąlytį. Kai mažiau domiesi, žiūri, tai atrodo, kad to mažiau ir yra. Viduramžių ir baroko santykis kitoks – mirtis tuomet buvo prisileista labai arti.

Tikros lietuviškos Vėlinės

– Ar galima LDK mirties kultūroje įžvelgti kokias nors senųjų baltų tradicijos apraiškas?

– Lietuvoje mėgstama visur ieškoti pagoniškos baltų kultūros pėdsakų. Mirties tradicijoje, deja, neaptiksime aiškesnių pagonybės šaknų ar ženklų. Bent aš, kaip istorikas, jų nematau. Pagonybės tyrinėtojai, žvelgdami į XV, XVI, XVII a. mirties sutikimo, laidotuvių, vėlių paminėjimo tradicijas, bet kokį nekrikščionišką veiksmą ar ženklą dažnai iš karto įvertina kaip pagoniškų papročių liekanas. Bet neteisinga įsivaizduoti, kad viskas, kas nekrikščioniška, būtinai yra pagoniška. Jei, pavyzdžiui, šiais laikais pamatytume žmogų, kuris išėjęs iš bažnyčios šventoriuje nusispjauna ar nusikeikia, juk nesakytume, kad tai senosios pagoniškos kultūros apraiška. Panašiai kritiškai reikėtų vertinti ir LDK papročius.

– Kad jau prakalbome apie tradicijas... Kada Lietuvoje atsiranda Vėlinių tradicija?

– Vėlinės atkeliavo kartu su krikščionybe. Mirusiųjų diena Europoje pradėta švęsti antrojo tūkstantmečio pradžioje – XII-XIII amžiais. Taigi pas mus ta tradicija galėjo ateiti kartu su Lietuvos krikštu – XIV a. pabaigoje. Bet, kaip ir daugumai kitų dalykų, minėjimui prigyti, įsitvirtinti reikėjo laiko. Iš bažnytinių šaltinių tvirtai galime pasakyti tik tai, kad XVII-XVIII a. ši diena jau tikrai minima. To meto Bažnyčios hierarchai dažnai perspėja, kad Mirusiųjų diena nebūtų per daug audringai švenčiama.

– Galiu tik įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti Vėlinės...

– Mirusiųjų diena buvo tarsi pokylis. Žmonės rinkdavosi kapinėse ir švęsdavo. Nėra tiksliai žinoma, kokios apeigos būdavo atliekamos. Apie tai galima tik spėlioti – iš tautosakos ar gerokai vėlesnių šaltinių, kurie tiksliai neatspindi XVII-XVIII a. papročių. Bet Bažnyčios raginimai pernelyg nelėbauti yra užfiksuoti. Kita vertus, buvo švenčiama didžiojoje dalyje Europos. Lietuva, Lenkija, Vokietija, slaviški kraštai – visur problema ta pati. Mirusiųjų diena ne minima, bet švenčiama. Reikia prisiminti ir tai, kad XVI-XVIII a. kapinės buvo miestuose. Tai nebuvo baisi užmiesčio vieta, kur išveža palaidoti mirusiuosius. Tai buvo miesto dalis, kur žmonės skirdavo pasimatymus, ateidavo pažaisti vaikai. Be to, palaidojimai būdavo nenuolatiniai. Kai pritrūkdavo vietos, kaulai būdavo iškasami ir laidojami nauji palaikai. Todėl ateiti į kapines nereiškė pastovėti prie konkretaus kapo.

– Vadinasi, individualus kapas tuomet buvo ne toks reikšmingas?

– Žinoma. Individualius kapus turėdavo tik didikų ir bajorų giminės. Tokie kapai būdavo nuolat papuošti gėlėmis ir žvakėmis. Mirusiųjų diena buvo anoniminė mirusiųjų diena. Ji buvo skirta visiems mirusiesiems paminėti. XIX a. tas santykis su mirusiaisiais ir mirtimi silpnėjo, todėl XX a. prigijo labiau simbolinis Mirusiųjų dienos minėjimas. Tuomet atsirado ir Vėlinių žvakelės – labai vėlyvas, XIX-XX a. sandūros reiškinys, paplitęs tik dalyje Europos. Žvakelės labai tinka kapinėse susikaupimo metu. Bet tai jau šiuolaikinių Vėlinių – prisiminimo, susikaupimo ir maldos išraiška.

Būtybės iš anapusybės

– Ar siaubas, susijęs su kapinėmis ir mirtimi, irgi yra XIX a. visuomenės lūžių pasekmė?

– Ir baroko epochoje mirtis gąsdino. Bet tuomet žmones labiausiai gąsdino tai, kad jie nesugebės tinkamai pasirengti mirčiai. Tada mirties akimirka jau gali tapti ne gero amžinojo gyvenimo, o priešingai – kančių pradžia. XIX a. ir čia sukama į susvetimėjimo pusę: kapinės iškeliamos iš miesto, retai lankomos, tampa svetima vieta. Galiu tik spėlioti, ar šie pokyčiai darė kokią nors įtaką siaubo istorijų apie kapines atsiradimui. Aišku tik tiek, kad tokios istorijos atsirado vėlai. Viduramžiais būdavo pasakojama apie šmėklas, velnius ir kitas baisias būtybes, kurios gali nubausti blogai besielgiančius žmones. Bet šios būtybės nebuvo skirtos gąsdinti. Kapinės su numirėliais, besiropščiančiais iš kapų, yra labai vėlyvas siaubo vaizdinys – romantizmo ar dar vėlesnių laikų.

– Kodėl šmėklos atsiranda būtent Mirusiųjų dieną?

– Šmėklos gyvuoja visus metus. Vėlyvojo rudens šmėklos ateina iš kitos tradicijos – Helovino. Tai greičiausiai keltiška-britiška tradicija, dabar jau išplitusi visame pasaulyje – nuo Amerikos iki Japonijos. Bet tai kas kita negu Mirusiųjų diena. Helovinas – Visų Šventųjų išvakarės, spalio 31-oji. Helovinas, kaip šventė, išryškėjo XIV-XVI amžiuje. Tą dieną norėta parodyti įvairius anapusybės padarus ir būtybes. Dėl to atsirado siaubingi kaukėti persirengėliai, kaukolės ir panašūs motyvai, kuriais bandoma imituoti kito pasaulio baisumus. Juk žinome, kad amžinybėje esama ne vien rojaus. Su Mirusiųjų diena čia tik viena sąsaja: abi tradicijos liudija apie anapusybę.

– Ar LDK taip pat buvo švenčiamas Helovinas?

– Ne, tai britiška tradicija, tuo metu ji nebuvo paplitusi visoje Europoje. Pasaulinis Helovino išplitimas – XIX-XX a. reiškinys. Lietuvos persirengėlių tradicija yra Užgavėnės. Šiek tiek gaila, kad šios dvi tradicijos dabar savotiškai konkuruoja. Nors neturėtume stebėtis ar prieštarauti, kad įvairių kultūrų simboliai ir apraiškos veržiasi į Lietuvą, nes esame šiuolaikinio pasaulio dalis.

– Jūsų nuomone, ar pagrįstas dalies Lietuvos visuomenės pasipiktinimas, kad Helovino linksmybės užgožia Vėlinių susikaupimą?

– Juk priimame mobiliuosius telefonus, kitas technologijas ir randame, kaip jas tinkamai panaudoti. Panašiai yra ir Helovino atveju. Tai – vakarietiška tradicija. Jei suprantame jos turinį, neturėtume jos bijoti. Tai nėra advento rimties pažeidimas ar kitoks krikščioniškų religinių nuostatų įžeidimas. Helovinas tiesiog primena, kad anapusybėje galime aptikti įvairių būtybių ir atvaizdų. Bet tai nėra tiesioginė lietuviškos kultūros dalis – tai taip pat reikėtų pripažinti.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"