Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lucko suvažiavimas – neišsipildžiusios svajos apie antrąją Lietuvos karalystę 

2019 sausio 17 d. 15:48
Vytauto kalba Lucko suvažiavime
Vytauto kalba Lucko suvažiavime
wikipedia.org nuotrauka

Šiemet sukako 590 metų nuo Lucko suvažiavimo, kuriame Lietuva gavo galimybę antrą kartą tapti karalyste. Precedento neturėjusiose valdovų derybose susirinkę valdovai ir pasiuntiniai sprendė visos Rytų Europos ateitį. Vienintelis Vytauto tikslas buvo gauti karūną. Tam pritarė Šventoji Romos Imperija, o priešinosi Lenkija. Galiausiai Lietuvos valdovo viltys taip ir liko neišsipildžiusios. 

Imperatorius Zigmantas tikrai norėjo karūnuoti Vytautą, ar tik žaidė diplomatinį žaidimą, kad sukiršintų tarpusavyje Lietuvos ir Lenkijos valdovus? Apie tai LŽ kalbėjosi su istoriku Antanu Petrilioniu.

– Lucko suvažiavimas daro įspūdį savo mastu. Ar tiek valstybių iki tol kada nors buvo susirinkusios derybų LDK teritorijoje?

– Tokio masto valdovų suvažiavimo iki Lucko nėra buvę. Kas pas mus atvykdavo? Jogaila nebent. Lucke gi susirinko visų šioje Europos dalyje bent šį tą reiškiančių valstybių atstovai – Šventoji Romos Imperija, Vengrija, Lenkija, Vokiečių Ordinas, Bizantijos Imperija, Danija bei Aukso Ordos, Maskvos, Tverės ir Riazanės pasiuntiniai.

Tokio masto valdovų suvažiavimo iki Lucko nėra buvę. Kas pas mus atvykdavo? Jogaila nebent. Lucke gi susirinko visų šioje Europos dalyje bent šį tą reiškiančių valstybių atstovai.

– Suvažiavimą sušaukė Šventosios Romos Imperijos imperatorius Zigmantas I. Kam jam prireikė šio grandiozinio susitikimo?

– Kaip Romos karalius, viršesnis už kitų karalysčių valdovus, jis jautėsi turįs pareigą sutvarkyti visų regiono karalysčių santykius. Išvykimas į LDK, už Imperijos ribų, taip pat demonstravo jo galią. Svarbiausi klausimai – husitų problema ir koalicijos prieš turkus formavimas. Taip pat bažnytinės unijos klausimas, Moldovos padalijimas ir kiti klausimai.

Zigmantas jau anksčiau rengė žygius prieš turkus, tačiau nesėkmingai. Todėl Lucke jis tikėjosi sutelkti krikščioniškų kraštų valdovus ir pažaboti turkų veržimasi į Europą.

Tokie bendri reikalai kitų susirinkusių valdovų taip smarkiai nejaudino, kiekvienas atvyko spręsti savų problemų. Danijos karaliui, pavyzdžiui, rūpėjo sutvarkyti santykius su Hanzos pirkliais, o toli buvusių turkų klausimas jį mažai domino. Net ir Lenkija į turkų tramdymo sumanymus žiūrėjo labai atsargiai, nes baiminosi, kad nedalyvaujant vengrams, visa karo našta tektų jai. Aišku, derybų darbotvarkė buvo žinoma iš anksto ir visi rinkosi spręsti Zigmanto iškeltų klausimų, tačiau susirinkti spręsti dar nereiškė, kad visi dėl visko sutars.

Antanas Petrilionis/Margaritos Vorobjovaitės (LŽ) nuotrauka
Antanas Petrilionis/Margaritos Vorobjovaitės (LŽ) nuotrauka

– Ko siekė LDK? Kokia buvo Lietuvos pozicija, pavyzdžiui, husitų klausimu?

– Husitai Lietuvai rūpėjo tiek, kiek padėjo kare su Vokiečių Ordinu. Husitai rinko Vytautą karaliumi, bet Lucke jis buvo pasirengęs pritarti veik bet kokiam sprendimui dėl jų. Ir husitų karo pradžioje Vytautas vietoje savęs pasiuntė į Bohemiją Žygimantą Kaributaitį, pats nesiryždamas priimti karūnos. Galiausiai, LDK tuo menu labiau rūpėjo derybos su Lenkija ir Ordinu, pasibaigusios Melno taika. Vytautas ir Jogaila sužaidė „Bohemijos korta“ – paliko jos sosto reikalus Zigmantui Liuksemburgiečiui ir įtvirtino savo pozicijas derybose su Ordinu.

Svarbiausias Vytauto siekis buvo gauti karūną ir kad neapsunkinti derybų šiuo klausimu, jis nekėlė daugiau jokių reikalavimų ir daugeliu derybų klausimų laikėsi atsargios pozicijos. LDK turėjo tam tikrų interesų dėl ginčytinų sienų su Ordinu, tačiau tokie klausimai neturėjo trukdyti pagrindiniam tikslui.

Moldovos padalinimas taip pat svarstytas tik tarp Lenkijos ir Vengrijos. Nors LDK ir ribojosi su Moldova, bet taip „gražiai“ atrodo tik žemėlapyje. Iš Lietuvos pusės ten buvo stepės, kurios nebuvo nei pilnai kontroliuojamos, nei jose egzistavo aiškios valstybių sienos.

Gali susidaryti įspūdis, kad Vytauto karūnavimo klausimas iškilo netikėtai, nes imtas aptarinėti paskutinis ir užgožė visus kitus, tačiau žinome, kad bent jau su Zigmantu Vytautas apie tai susirašinėjo visus metus.

Susidaro įspūdis, kad jis lyg ir sutinka karūnuoti Vytautą, tačiau neaišku nei kaip, nei kada.

– Kas derybų metu palaikė Vytauto ambicijas, o kas joms priešinosi?

– Vytautas reikalavo, kad šio klausimo svarstyme nuo pradžių dalyvautų Jogaila ir kiek žinome iš šaltinių, pastarasis nekėlė pretenzijų dėl Vytauto karūnos. Nepaisant to, kad karūnavimosi planai kirtosi su ankstesnėmis LDK sutartimis su Lenkija – Lietuvos tapsmas karalyste būtų reiškęs Horodlės unijos nutraukimą. Tiesa, nors Jogaila nesipriešino Vytauto sumanymui, lenkų ponai laikėsi kategoriškai priešiškos pozicijos.

Jogailos poziciją galima paaiškinti tuo, kad Vytauto karūnavime jis matė savotišką „atsarginį“ variantą. Neseniai (1424 metais) jam galiausiai gimė sūnus Vladislovas, o garantijų, kad jis paveldės Lenkijos sostą nebuvo. Jei Vytautas būtų karūnuotas ir mirtų neturėdamas vyriškos lyties įpėdinių – Lietuvos karūna automatiškai būtų atitekusi Jogailai ir jo sūnums. Vėliau, tikindami, kad Vladislovas taps Lenkijos karaliumi, lenkų ponai įtikino Jogailą pakeisti poziciją dėl Vytauto karūnavimo.

Zigmantas neprieštaravo Vytauto karūnavimui ir nors Lenkijos pasipriešinimas dėl teisinių klausimų buvo argumentuotas ir svarus, imperatorius galėjo sau leisti jo nepaisyti – jis tiesiog galėjo paversti kunigaikštį karaliumi.

Ordinas šį klausimą vertino atsargiai ir tiksliai jo pozicijos nežinome. Likę derybų dalyviai Vytauto karūnavimą vertino iš esmės teigiamai. Priešiškiausiai buvo nusiteikę Lenkijos ponai.

Paminklas Vytautui Didžiajam Kaune/Kristinos Kučinskaitės (LŽ) nuotrauka
Paminklas Vytautui Didžiajam Kaune/Kristinos Kučinskaitės (LŽ) nuotrauka

– Zigmantas galėjo karūnuoti Vytautą, bet kam jam to reikėjo?

– Tai, kad Zigmantas per 20 metų ne sykį jau bandė išardyti gerus santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos, galima įtarti, kad ir šiuo atveju jis siekė to paties. Anksčiau, arbitruodamas Lenkijos, Lietuvos ir Ordino ginčuose, jis taip pat palaikydavo tai lenkus, tai lietuvius. Lucke jis pasirinko stoti į LDK pusę ir jei tokiu būdu siekė supriešinti Lietuvą su Lenkija, jam pavyko – pusbroliai susikivirčijo.

Vėlesni įvykiai kelia kitą klausimą: ar Zigmantas tikrai ketino karūnuoti Vytautą? Karūnavimo dokumentai ir pati karūna „neatsargiai“ į Lietuvą gabenti per Lenkiją. Nežinome tikrų Zigmanto motyvų, bet galime spėti, kad jis abejojo karūnavimo galimybe – sustabdžius pirmąją pasiuntinių delegaciją, gabenusią dokumentus, paskui ją su karūna keliavę pasiuntiniai iškart apsisuko ir grįžo. O ir protestas dėl lenkų veiksmų iš Imperijos pusės buvo vangus ir leidžia manyti, kad imperatoriui šis klausimas nebuvo labai svarbus.

Be to, pasirinkdamas tokį maršrutą, Zigmantas turėjo suprasti, kad lenkai gali kliudyti jo pasiuntiniams. Todėl dėl jo pozicijos kyla įtarimų. Susidaro įspūdis, kad jis lyg ir sutinka karūnuoti Vytautą, tačiau neaišku nei kaip, nei kada. Tikėtina, kad imperatoriaus kalbos apie karūnavimą buvo tik Lenkijos – Lietuvos konflikto provokacija, o tikrų ketinimų taip padaryti jis neturėjo. Reikia vertinti Zigmantą, kaip sumanų politiką – jis manevravo ir „žaidė“ su Jogaila ir Vytautu.

– LDK noras tapti karalyste suprantamas, bet garbaus amžiaus Vytautas buvo bevaikis. Iš anksto užprogramuota paveldėjimo problema.

– Hipotetiškai, problemos čia nebuvo, nes buvo ir kitų Gediminaičių. Karūną veikiausiai būtų gavęs Jogailos sūnus Vladislovas. Siekiant karūnos arba renkantis karalių, tokie veiksniai, kaip jo amžius, buvo antraeiliai. Jogailos amžius juk nei kiek nesutrukdė vedyboms su Jadvyga.

– „Istorija nežino jeigu“ ir vis tik, Vytauto karūna būtų visiškai pakeitusi Lietuvos raidą? Pavyzdžiui, nebūtų sudaryta Liublino unija? Juk Škotija taip pat buvo karalystė, bet tai niekaip nepagerino aiškiai nelygiavertės „santuokos“ su Anglija?

– Yra nuomonė, kad Lietuvos ir Lenkijos susijungimas pribrendo palaipsniui ir todėl karūnos klausimas čia nėra toks aktualus. Susijungė Škotijos ir Anglijos karalystės, o Kalmaro unija suvienijo net 3 karūnas – Danijos, Švedijos ir Norvegijos. Taip ir mūsų atveju visai tikėtina, kad Lietuvą ir Lenkiją būtų valdęs tas pats karalius. Vargu ar būtų didelis praktinis skirtumas, jei būtų susijungusios ne karalystė su kunigaikštyste, o karalystė su karalyste. LDK po Liublino unijos išsaugojo visus suverenius elementus – kanceliariją, kariuomenę, iždą ir kitus.

Kita vertus, unijos aišku galėjo ir nebūti, jei abi šalis būtų valdę skirtingi valdovai. Pavyzdžiui, jei po Jogailos mirties Lenkijos karūną būtų gavęs Vladislovas, o Lietuvos – Kazimieras. Teoriškai, Jogailaičių dinastija galėjo išsiskirti į 2 šakas. Variantų daugybė, todėl ir sunku atsakyti į klausimą jeigu.

Palyginus su Lenkija, nepaisant didžiulės teritorijos, LDK Lenkijai nusileido ir gyventojų skaičiumi ir ekonominiu pajėgumu. Nors statusu abi karalystės būtų lygios, faktinė lygybė XV amžiuje būtų nebent kariniu požiūriu.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika