Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuvos partizanų veikla Vakaruose 

Juozas Lukša-Skirmantas
Juozas Lukša-Skirmantas

2017 m. „Karyje“ (Nr.5 ir 12) buvo publikuoti straipsniai apie Lietuvos partizanų Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno pirmąjį ir antrąjį žygius per vadinamąją Geležinę uždangą – aprašyta jų eiga ir tikslai. Šiame „Kario“ numeryje skaitytojams pateikiame straipsnį apie Lietuvos partizanų tikslus ir veiklą Vakaruose iki 1950 m. rudens, kai J.Lukša kartu su desantu grįžo į sovietų okupantams besipriešinančią tėvynę. 

Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Audronis, 1947 m. pabaigoje sėkmingai kirtę Sovietų Sąjungos (SSRS) ir Lenkijos sieną, 1948 m. vasario pradžioje pasiekė Švediją, kur pateko į antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvio Jono Deksnio-Alfonso-Hektoro globą. Būtent pastarasis, naudodamasis savo ryšiais, padėjo šiems kovotojams atvykti iš Lenkijos į Švediją.

Per aptariamąjį laikotarpį J. Deksnys veikė tik jam vienam suprantamais būdais, kartais nekryptingai, ir ganėtinai smarkiai susipainiojo užsienio šalių žvalgybų tinkluose. Vienu metu šis buvęs antinacinio ir antisovietinio pogrindžio veikėjas turėjo ryšių su amerikiečių, britų, švedų žvalgybų darbuotojais, tačiau jis nemanė (gal šitaip save pateisino), kad aklai tarnauja užsienio šalių specialiosioms tarnyboms. Vėliau, sovietų saugumo suimtas, jis teigė, kad nėra „imperiatyviai saistomas bet kurios iš žvalgybų nuomonės“. Pasak jo, nacionalinės užduotys buvo pirminis tikslas, o žvalgybinė veikla – tai priemonė svetimųjų paramai gauti, ir tai ne sau, o savo veiklai. Ilgainiui jis labiausiai susisaistė su britų žvalgyba. Sudėtinga atsakyti, kiek toks praktinis bendradarbiavimas galėjo realiai padėti rezistencijai Lietuvoje. Be abejo, pats J. Deksnys daugiau ar mažiau tikėjo, kad kontaktai su žvalgybomis padės antisovietiniam pasipriešinimui, kad tai užtikrins rezistenciniam judėjimui bent mažą dalį labai trūkstamos materialinės paramos. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad užsienio šalių žvalgybas labiausia domino karinio pobūdžio žvalgybinės žinios iš SSRS, o ne lietuvių antisovietinio pasipriešinimo idėjos.

Juozas Lukša (centre) su VLIK vadovybe. Pirmoje eilėje iš kairės: Stasys Balčiūnas, Juozas Brazaitis ir JonasPajaujis. Centre – Juozas Lukša. Antroje eilėje iš kairės: Stasys Daunys, Vytautas Vaitiekūnas, JulijonasBūtėnas, Stasys Yla ir Leonas Prapuolenis. Fotografuota 1948 m. Vakarų Vokietijoje.
Juozas Lukša (centre) su VLIK vadovybe. Pirmoje eilėje iš kairės: Stasys Balčiūnas, Juozas Brazaitis ir JonasPajaujis. Centre – Juozas Lukša. Antroje eilėje iš kairės: Stasys Daunys, Vytautas Vaitiekūnas, JulijonasBūtėnas, Stasys Yla ir Leonas Prapuolenis. Fotografuota 1948 m. Vakarų Vokietijoje.

◆ ◆ ◆

Partizanai į Vakarus atsivežė nemažai dokumentinės medžiagos apie padėtį Lietuvoje ir bandė skleisti šią informaciją užsienyje. Iš viso J. Lukša su K. Pypliu turėjo 47 įvairius dokumentus, bet tarp jų žvalgybas dominančios informacijos apie SSRS karinę galią buvo mažai. J. Lukša ir K. Pyplys suteikė duomenų tik apie Liusbergo (dabar Linksmakalnis Prienų rajone, – aut. past.) aerodromą. Šį dokumentą J. Deksnys perdavė švedų žvalgybos karininkui. Rezistencinio pasipriešinimo sovietų okupacijai atstovai atvežė žinių daugiausia apie Lietuvos partizanų padėtį ir sovietų represijas prieš lietuvių tautą. Ginkluotosios kovos dalyviai tikėjo, kad tai atkreips užsienio šalių vyriausybių dėmesį.

„Didelės reikšmės turėjo nugabenta dokumentinė medžiaga (represuotųjų sąrašai, nužudytų laisvės kovotojų nuotraukos ir kt., – aut. past.) <...> Ja naudojantis, VLIK paruošė išsamų memorandumą genocido reikalu, kuris buvo multiplikuotas ir išdalintas visiems JTO nariams. Šis memorandumas buvo pirmuoju, susilaukusiu reikiamo dėmesio“, – vėliau rašė J. Lukša.

Bet užsienio šalių reakcijos, kuri būtų išaugusi į konkrečią paramą, nesulaukta, nors J. Lukša kiek galėjo bandė platinti iš Lietuvos atsivežtą medžiagą. Per kunigus Feliksą Kapočių, Stasį Ylą ir Antaną Šidlauską į Vatikaną buvo perduotas „Lietuvos Rymo Katalikų laiškas Šv. Tėvui“.

Veikiant užsienyje be vietinės valdžios palaikymo sunkiai buvo įmanoma ką nors reikšmingo padaryti. Tai pamatė į Vakarus nukeliavęs J. Lukša: „1948 metais atvykusių atstovų gautų uždavinių įvykdymas buvo susietas su daugybe kliūčių. Užsienio lietuvių organizacijos, Vakarams neremiant, buvo nepajėgios padėti atvykusiems atstovams išgauti kiek kitokią reikalingą kraštui materialinę paramą – pinigais, priemonėmis spaudai, gauti ne tik ryšiui palaikyti reikalingas priemones, ginklų ir amunicijos, bet ir ryšiui atstatyti priemones.“

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Atsidūrę užsienyje J. Lukša ir K. Pyplys pateko į lietuvių emigrantų politines batalijas, peraugančias į tarpusavio kaltinimus ir net intrigas, ir buvo laiko klausimas, kurią politinę kryptį jie pasirinks. Politinis pasirinkimas išskyrė abu partizanus, todėl jų keliai atgal į Lietuvą buvo skirtingi. J. Deksnys oponavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK) (įsteigtam dar nacių okupacijos metais 1943 m., sudarytam iš įvairių partijų atstovų ir minėtu laikotarpiu rezidavusiam Vakarų Vokietijoje, – aut. past.), siekusiam vadovauti politinei kovai už Lietuvos nepriklausomybę užsienyje. J. Deksnys-Alfonsas-Hektoras buvo linkęs daugiau bendradarbiauti su savo aplinka ir Lietuvos diplomatais, irgi siekusiais politinės lyderystės lietuvių išeivijoje. J. Deksnys bandė kurti Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) Užsienio delegatūrą, šitaip norėdamas pašalinti VLIK įtaką. Žinoma, pastarasis tam negalėjo pritarti. Jo kurta delegatūra platino informaciją apie padėtį Lietuvoje, skleidė pasyviosios rezistencijos mintį, vis labiau įtvirtino vadinamąjį krašto primato (t. y. pagrindinė kova už nepriklausomybę vyksta Lietuvoje, o ne užsienyje) principą. Alfonsas-Hektoras prisistatydavo kaip Lietuvoje vykstančio pasipriešinimo atstovas užsienyje.

Supratęs kai kuriuos J. Deksnio veiksmus, kaip atvykusių partizanų izoliaciją nuo lietuvių emigracijos, J. Lukša iš Švedijos išvyko, o K. Pyplys pasiliko šioje šalyje. Deja, duomenų apie jo veiklą Švedijoje iki grįžimo su jūros desantu į sovietų okupuotą Lietuvą 1949 m. pavasarį nėra daug. Yra žinoma, kad K. Pyplys rengėsi tolesnei rezistencinei veiklai Lietuvoje: mokėsi naudotis slaptaraščiu, dirbti su racija, kreipėsi per radiją į Lietuvos laisvės kovotojus.

J. Lukšos kelias buvo kitoks. Per Švedijoje tada gyvenantį Joną Pajaujį (artimą jam politinėmis pažiūromis) užsimezgė J. Lukšos ryšiai su VLIK žmonėmis. Nuvykęs į Vakarų Vokietiją J. Lukša greitai surado bendrą kalbą su komiteto nariais. Veikiausiai tarpusavio sutarimą lėmė sutapusios politinės pažiūros, taip pat tai, kad VLIK pirmininkas prelatas Mykolas Krupavičius – buvęs Veiverių (J. Lukšos gimtinės parapija, – aut. past.) klebonas ir kitos priežastys. J. Lukša tapo VLIK pozicijų gynėju, todėl komiteto žmonės irgi džiaugėsi ryšiais su partizanu iš Lietuvos. Per VLIK narius atsirado ryšių su prancūzų žvalgyba. Iš Lietuvos atvykęs kovotojas pradėjo mokytis Žvalgybos mokykloje Paryžiuje. Bet laikas parodė, kad prancūzų žvalgybininkai nieko efektyvesnio nenuveikė, todėl 1949 m. atsirado ir sustiprėjo VLIK kontaktai su amerikiečių žvalgyba, kuri savo ruožtu irgi ėmėsi ieškoti ryšių. Komitetas sutiko bendradarbiauti su Centrine žvalgybos valdyba (CŽV), manydamas, kad šitaip gali padėti Lietuvos pogrindžiui ir užsienyje propaguoti savo idėjas. 1950 m. pavasarį J. Lukša išvyko mokytis į Žvalgybos mokyklą Kaufboirene, netoli Miuncheno. Ten rengiami desantininkai mokėsi naudoti slaptaraščius, šaudyti iš įvairių ginklų, sprogdinimo darbų, šuolių parašiutu ir kt. Taip pat iš dėstytojų gaudavo žinių apie gyvenimą SSRS ir okupuotoje Lietuvoje. Žvalgybos mokykloje J. Lukša, konspiracijos sumetimais pasivadinęs Sten-Stasiu, susipažino su būsimais bendražygiais į Lietuvą – Benediktu Trumpiu ir Klemensu Širviu. Ten jie visi mokėsi beveik tris mėnesius.

Gyvendamas užsienyje pagal atsivežtą medžiagą ir prisiminimus J. Lukša parengė knygą apie Lietuvos laisvės kovotojus „Partizanai už geležinės uždangos“. Ji 1950 m. buvo išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). J. Lukša bendradarbiavo ir su užsienio lietuvių spauda, kur publikavo kelis straipsnius apie kovojančią Lietuvą. Knygą „Partizanai už geležinės uždangos“ jis pasirašė Daumanto slapyvardžiu, kuris tapo tarsi jo vizitine kortele, nors daugiau niekur kitur pogrindyje šio pseudonimo jis nenaudojo. Knyga buvo ne kartą perleista išeivijoje, vėliau – Lietuvoje.

J. Lukša tapo žinomiausiu partizanu tarp užsienio lietuvių, o jo knyga – savotišku vadovėliu apie partizanų kovas Lietuvoje. Gyvendamas užsienyje J. Lukša 1950 m. vedė Nijolę Bražėnaitę, tačiau dėl Juozo pasiryžimo grįžti atgal į kovojančią Lietuvą kartu jie pagyveno labai trumpai. Jų vienas kitam rašytuose laiškuose atsispindi ne tik judviejų santykiai, bet ir J. Lukšos įsipareigojimai rezistencijai bei kiti gyvenimo momentai, kai ateitis neatrodė optimistiškai.

Rengdamasis vykti atgal į Lietuvą, 1950 m. rugpjūčio mėnesio laiške jis rašė: „O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint, tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis.“

Laiškai yra išleisti atskira knyga „Laiškai mylimosioms“ – mylimosios dvi: viena jų – J. Lukšos žmona Nijolė, kita – Lietuva.

Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė per povestuvinę savaitę Vakarų Vokietijoje, Tiubingeno apylinkių kalnuose. Fotografuota 1950 m. liepą.
Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė per povestuvinę savaitę Vakarų Vokietijoje, Tiubingeno apylinkių kalnuose. Fotografuota 1950 m. liepą.

◆ ◆ ◆

Reikia pažymėti, kad užsienio lietuvių pastangų derinti pozicijas dėl bendro rezistencijos reikalo būta. Pvz., 1948 m. pasirašytas Baden Badeno protokolas, kuriame nurodoma, kad VLIK „vykdo Lietuvos valstybės valdžios funkcijas“, kitaip tariant, vadovauja rezistencijai užsienyje. Minėtą dokumentą pasirašė ne tik J. Lukša, bet ir J. Deksnys, tai leidžia manyti, kad pastarasis kartais elgėsi nekryptingai. Tolesni konfliktai liudija, kad šis sutarimas iš esmės neišsprendė užsienio lietuvių tarpusavio nesutarimų.

Tuokart, 1948–1949 m., į Lietuvą pradėjo rengtis dvi komandos: vadovaujama J. Lukšos ir remiama amerikiečių žvalgybos, o kita – vadovaujama J. Deksnio ir remiama britų žvalgybos. Abu jie tapo konkurentais, o kai kuriais atvejais juos galima pavadinti net priešininkais, nes vienas kitam šiltų jausmų nepuoselėjo, teigiamai neatsiliepė, greičiau atvirkščiai. Vis tik žvelgiant iš laiko perspektyvos tiksliausia juos būtų įvardyti varžovais, siekiančiais vieno tikslo, bet skirtingais būdais.

J. Krikščiūno-Rimvydo žygis

Ilgainiui įvairios žinios ir nepatikrinti gandai apie į Vakarus išvykusius bendražygius pradėjo sklisti tarp Lietuvos partizanų. Juos į Vakarus išsiuntę Tauro apygardos vadai jautėsi turį atstovus užsienyje. 1949 m. vasarį Radviliškio rajone Mėnaičiuose įvykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo paliestas ir ryšių su Vakarais klausimas. Apie tai referavo Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas (pastarasis turėjo daugiausia žinių J. Lukšos ir K. Pyplio išsiuntimo į Vakarus klausimu).

Jie teigė iš laiškų numanantys, kad užsienyje veikia emigracijos centrai, o J. Lukša-Skrajūnas turi ketinimų grįžti, bet aplinkybės neleidžia. Pasitarimo metu nuspręsta palaikyti ryšius su užsieniu, informuoti apie pogrindį, SSRS ekonominę, politinę, karinę padėtį. Ryšius su Vakarais pavesta organizuoti Vanagui.

Taip pat numatyta rinkti atitinkamo pobūdžio žinias užsieniui. Tuo pat metu konstatuota, kad duomenų rinkimas vyko nepatenkinamai, nebūta šio darbo organizavimo, todėl nuspręsta stiprinti žvalgybos skyrių darbą, duomenims rinkti paskirti žmonių ir juos instruktuoti. Tai buvo naujas postūmis rinkti duomenis. Žvalgybinės medžiagos rinkimo instrukcijos (dažnai remtasi ta pačia vadinamąja Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) instrukcija, paruošta dar 1947 m.) pasiekė daugelį apygardų. 1949 m. Žemaičių apygardoje išleistas įsakymas, nurodantis fotografuotis būriais ir skyriais, su ginklais, per užsiėmimus ir poilsio valandomis, rinkti tremtinių laiškus. Medžiaga turėjo būti persiunčiama į srities štabą, o vėliau į užsienį. Tais pačiais metais Vytauto apygardos vadas nurodė, kad „žinios renkamos turi būti slaptai ir kaip galint tiksliau“, nors ir anksčiau rinkta karinio pobūdžio informacija, ypač Vakarų Lietuvos srityje. Tokius teiginius patvirtina Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų dokumentai. Pvz., iš Jungtinės Kęstučio apygardos padalinių susirašinėjimo, galima suprasti, kad 1948 m. stebėtas traukinių judėjimas. Tų metų rugsėjo mėnesį rašyta: „dėkite visas pastangas susidaryti žvalgybos bei sekimo punktus Baltijos pajūryje, nes yra skubus ir būtinas reikalas surinkti kuo daugiau žinių apie karinių pajėgų padėtį, pasikeitimus ar papildymus jūroje, t. p. ir pakrančių apsaugos daliniuose“. Bet galimybių perduoti surinktą informaciją į užsienį nebuvo.

1949 m. pavasarį iš visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo sugrįžęs į Pietų Lietuvos sritį A. Ramanauskas-Vanagas perdavė naujienas savo vadovaujamiems partizanams ir siekė jas persiųsti į užsienį. 1949 m. balandį į Vakarus pasiųstas Dainavos apygardos štabo Ryšių ir žvalgybos skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas jau turėjo sienos kirtimo patirties, bet šį kartą partizaną lydėjo nesėkmės. Jis su kitais kovotojais prasiveržė į Lenkiją, bet ten, palyginti su 1947 m., kai buvo prasiveržta pirmąjį kartą, padėtis buvo pablogėjusi. Tai buvo pastebėjęs ir J. Lukša: „1948 metų pradžioje Lenkijoje padėtis gerokai paaštrėjo <...> buvo prieita bendros išvados – toliau Lenkijos kaip ryšių bazės nenaudoti.“

Prosovietinė Lenkijos valdžia žymiai stipriau kontroliavo padėtį. Vis dėlto J. Krikščiūnas-Rimvydas dar sugebėjo rasti patikimų ryšininkų tarp vietos lietuvių. Ypač patikimomis ryšininkėmis buvo Teklė Pauliukonytė ir Veronika Judickaitė. Bet Rimvydui perduoti atsivežtos medžiagos į Vakarus vis tik nepavyko. Jo siųsti dokumentai į Prancūzijos pasiuntinybę Varšuvoje dingo (tiksliau, vienas ryšininkas juos sunaikino kilus įtarimams dėl galimo suėmimo, – aut. past.).

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas
Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas

Prancūzų žvalgyba kvietė J. Krikščiūną į Varšuvą, bet jis, įtardamas klastą, nevyko. 1949 m. balandį jis dar sugebėjo nusiųsti laišką J. Lukšai (pastarasis laišką gavo gegužę), kuriame pranešė apie atsivežtos medžiagos dingimą. Atsakomajame laiške J. Lukša pasiūlė iš atminties paruošti pranešimus apie padėtį krašte.

Pats J. Lukša teigė, kad gavo keletą Rimvydo pranešimų apie trėmimus, 1948 m. rinkimus ir partizanų dainų. Taip pat mini, kad jis stengėsi (per tarpininkus prašė amerikiečių žvalgybos pagalbos, – aut. past.) atsivežti J. Krikščiūną-Rimvydą iš Lenkijos į Vakarus, bet jam nepavyko. J. Lukša apie tai rašė: „Po poros mėnesių triūso N valstybės (Prancūzija, – aut. past.) atitinkamai sluoksniai atsisakė nuo tolimesnių pastangų mums pasitarnauti Rimvydo gabenimo reikalu <...> Laikydamas, kad ir tada J. Rimvydo atvykimas yra būtinas, bandžiau kitos jėgos pagalba (amerikiečių, – aut. past.) jam padėti. Pavyko surasti naujus ryšininkus, kurie pranešė, kad tik prieš keletą dienų, 1949 m. gruodžio penkioliktą dieną, Rimvydas su draugu buvo susekti ir abu žuvo.“

Tais pačiais metais į Lenkiją patekę partizanai žuvo arba buvo suimti. 1949 m. gruodžio 15 d. Lenkijos saugumo pajėgos aptiko bunkerį prie Šlynakiemio kaimo (netoli Punsko), kur per lietuvių partizanų ir Lenkijos saugumiečių susišaudymą žuvo J. Krikščiūnas-Rimvydas (dar tik gydęsis po sužeidimo) ir Vytautas Prabulis-Žaibas. Juos išsiuntę partizanai taip ir nesužinojo, kas konkrečiai atsitiko jų atstovams. Dar prieš jų žūtį, A. Ramanauskas-Vanagas rašte Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui teigė: „Rimvydas neatsiliepia.“

Partizanų žūtį Lenkijoje lydėjo kitos represijos. Istoriko Broniaus Makausko duomenimis, 1949 m. gruodžio 15–30 d. Lenkijoje suimta 10 pogrindžio dalyvių, padėjusių partizanams pereiti sieną, sulaikyti 39 asmenys, 1945–1946 m. nelegaliai perėję į Lenkiją. Iš Suvalkų krašto į Lenkijos gilumą ištremta 19 šeimų (80 asmenų), užverbuoti 8 agentai.

◆ ◆ ◆

Kai kada noras užmegzti ryšių su užsieniu partizanams baigdavosi jų pačių žūtimi. 1951 m. MGB inscenizavo tariamą lietuvių partizano (buvusio J. Krikščiūno-Rimvydo bendražygio, 1949 m. per susišaudymą sunkiai sužeisto, suimto, apgydyto, palaužto ir MGB užverbuoto agento slapyvardžiu „Bronius“) grįžimą į Lietuvą kartu su lenkų partizanais, o iš tikrųjų su MGB agentais smogikais.

1951 m. rugsėjo 27 d. Bestraigiškės miške įvyko jų susitikimas su vietiniais kovotojais. Tuomet žuvo Dainavos apygardos vadas Juozas Gegužis-Diemedis, Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius-Žilvitis ir dar 4 partizanai, suimtas Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Medelis, kurį užverbavus sukurtas legendizuotas apygardos štabas ir juo prisidengiant žudyti partizanai. 1952 m. baigėsi tikrojo Dainavos apygardos štabo veikla.

Kai kurie partizanai savo iniciatyva ėmėsi keliauti į Vakarus. 1949 m. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai Juozas Jucys-Margis, Algirdas Jonauskas-Pagirys, Vladas Freigofas-Audrūnas ir Algirdas Freigofas-Sūnus ryžosi keliauti į Vakarus. Perėję per Kaliningrado sritį, jie prasiveržė pro sieną į Lenkiją. Bet šioje šalyje buvo suimti, perduoti SSRS ir 1950 m. už partizaninę veiklą nuteisti 25 metams lagerio, išskyrus J. Jucį-Margį, nes jis sugebėjo pabėgti ir grįžti į Lietuvos miškus pas bendražygius.

1949 m. gruodžio 1 d. Kuršių nerijoje sovietų pasieniečiai sulaikė Kęstučio apygardos Kudirkos rajono partizanus Praną Rauką-Postą ir Joną Vitkauską-Jaunutį, ketinusius išplaukti į Švediją. Neaišku, ar jie tai darė savo iniciatyva, ar vadams pritarus. Už partizaninę veiklą abu nuteisti sušaudyti, nuosprendis įvykdytas 1951 m. kovo 28 dieną.

O J. Lukša nebuvo dingęs iš partizanų vadų akiračio. Istorikai turi žinių, kad nukeliavę į užsienį partizanų atstovai retais laiškais palaikė ryšį su kraštu. 1949 m. spalį J. Lukšai buvo suteiktas kapitono laipsnis, jis paskirtas LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku. J. Lukša laikytas oficialiu LLKS atstovu užsienyje.

Juozas Lukša prie memuarų „Partizanai už geležinės uždangos“ rankraščio. Fotografuota 1948 m. Paryžiuje.
Juozas Lukša prie memuarų „Partizanai už geležinės uždangos“ rankraščio. Fotografuota 1948 m. Paryžiuje.

Sovietų saugumo veikla

Iš archyvinių dokumentų matyti, kad sovietų saugumas neliko įvykių stebėtoju, o ėmėsi aktyvios veiklos, siekdamas dezorganizuoti partizanų ryšius su Vakarais. Jo darbuotojai tvirtino: „Užsienio nacionalistiniai centrai, vadovaujami amerikiečių ir anglų žvalgybos, nelegaliai siunčia į Lietuvą VLIK emisarus dėl ryšio su lietuvišku pogrindžiu ir žvalgybinio darbo vykdymo.“ Manyta, kad užsienio lietuvių organizacijos siekė sustiprinti ginkluotąją kovą ir suaktyvinti žvalgybinį darbą. Tokie teiginiai vėliau įsitvirtino sovietinėje propagandinėje literatūroje. Kiek jie tikslūs, – kitas klausimas.

Tuo metu MGB neturėjo konkrečių duomenų apie partizanų ryšius su užsieniu. Saugumiečiai darė prielaidą, kad LLKS palaikė kontaktus su Vakarais per Tauro apygardą, bet neturėjo duomenų apie tiesioginius LLKS ryšius. Taip pat kurį laiką čekistai konkrečiai nežino-jo apie J. Lukšos ir K. Pyplio žygį, bet 1948 m. rugsėjį Estijos SSR MGB suėmė iš Švedijos atsiųstus radistus, kurie pagal fotografijas atpažino J. Lukšą ir K. Pyplį. Jų duomenimis, J. Lukša į Lietuvą turėjo grįžti 1948 m. rugsėjį, o K. Pyplys 1948 m. lapkritį. Faktas, kad taip neįvyko, o duomenų, kokie iš tikrųjų buvo grįžimo planai, trūksta. Vėliau MGB su-imtas J. Deksnys per tardymą teigė, kad 1948 m. antrojoje pusėje amerikiečiai buvo numatę J. Lukšą ir K. Pyplį per-mesti į Lietuvą, bet Vašingtonas nedavė leidimo, nes nesėkmės atveju būtų kilęs diplomatinis skandalas. Šias žinias jis teigė gavęs iš švedų žvalgybos. Lietuvos SSR MGB, gavusi duomenų iš Maskvos, nurodė surasti galimai sugrįžusius laisvės kovotojus, ir saugumo padaliniai nuolat ruošėsi „priimti“ desantininkus iš užsienio.

MGB tęsė legendizuotų „pogrindžio“ organizacijų kūrimo tradicijas. Vietoj 1947–1948 m. likviduoto pogrindinio Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo (jis buvo ėmęsis vienyti ginkluotąjį pasipriešinimą ir bandė susisiekti su Vakarais) saugumiečiai sukūrė savąjį. MGB, kurdama savąjį „BDPS Prezidiumą“, be visų kitų tikslų, siekė perimti ryšio su emigracijos centrais kanalus, infiltruoti agentūrą į tuos centrus ir užsienio žvalgybas, atnaujinti pasyvios rezistencijos idėjos sklaidą. Tariamąjį „BDPS Prezidiumą“ sudarė agentūra ar asmenys, kuriais saugumas manipuliavo jiems patiems to nežinant (dokumentuose naudotas terminas „tamsoje“, rus. втемную, – aut. past). Į darbą įtraukti MGB patikrinti agentai: „Vytautas“ (pogrindyje „Kardas“, buvęs Tautininkų partijos sekretorius), „Mindaugas“ (pogrindyje „Žemaitis“, buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas), „Liūtas“ (pogrindyje „Kęstutis“, kunigas), „Liepsna“ (pogrindyje „Arūnas“, „Gintautas“, „Aukštaitis“, buvęs Lietu-vos kariuomenes leitenantas, 1944 m. priklausęs pogrindžiui, bet iš jo išėjęs). Visi išvardyti agentai susisaistę „tamsoje“ (jiems vienam apie kitą nežinant, kas leido juos kontroliuoti ir tikrinti), paruošos detalios legendos, elgesio linijos, prieš agentus net sudaryta „BDPS Prezidiumo“ veiklos regimybė. Taip pat „tamsoje“ pasitelkti kiti asmenys. Pogrindyje agentai turėjo po kelis slapyvardžius, kuriais prisistatydavo Lietuvoje ir užsienyje, pvz.: „Dramblys“, „Ruginis“, „Ąžuolas“, „Maironis“. MGB agentūrinė byla pavadina „Les“ (liet. „Miškas“).

Juozo Lukšos foto albumo fragmentas. Juozas Lukša (dešinėje) su kolega ir bendražygiu iš Žvalgybos mokyklos Jonu Kupstu-Ursumi. Fotografuota 1949 m. balandį Paryžiuje.
Juozo Lukšos foto albumo fragmentas. Juozas Lukša (dešinėje) su kolega ir bendražygiu iš Žvalgybos mokyklos Jonu Kupstu-Ursumi. Fotografuota 1949 m. balandį Paryžiuje.

Šiam fiktyviam dariniui nepavyko daryti įtakos partizanams, nes pastarieji nepasitikėjo nauja organizacija, be to, kaip saugumo agentus iššifravo dalį „pogrindininkų“. 1948 m. Dainavos apygardos ir padalinių vadai (tarp jų ir A. Ramanauskas-Vanagas, Sergijus Staniškis-Litas ir kt.) buvo susitikę su keliais „BDPS Prezidiumo“ atstovais, bet įtarė juos esant provokatoriais, nes pastarieji negalėjo atsakyti į tam tikrus specifinius klausimus. Turėdami pagrįstų įtarimų, partizanų vadai neatvykdavo

į kitus susitikimus. Jau įgiję pogrindinio darbo patirties, šiek tiek pažinę sovietų saugumo darbo būdus partizanų vadai nebuvo naivūs ir nepatikėjo legenda apie mieste veikiančią tariamą organizaciją. „BDPS Prezidiumas“ rašte Vanagui netgi reiškė nepasitenkinimą, kad įkurtas LLKS, nes tik „Prezidiumas“ vadovauja pasipriešinimui ne tik krašte, bet ir užsienyje, o, įkūrus LLKS, „Prezidiumas“ beveik prievarta nušalintas nuo savo teisėtų funkcijų vykdymo“ ir nesutinka su tuo. Bet į tai partizanai neatsižvelgė ir toliau demaskavo MGB planus.

Dar daugiau partizanai sužinojo apie fiktyvų „BDPS Prezidiumą“, kai 1949 m. suėmė šios „organizacijos“ ryšininkę (iš tikrųjų MGB slaptąją bendradarbę) ir iš jos išgavo duomenų apie tariamą pogrindį. Tariamo pogrindžio veikėjai (iš tikrųjų sovietų saugumo agentai) buvo nepasiekiami partizanams, bet kovotojai ėmėsi jų veiklos įvertinimo. 1950 m. rugsėjo 7 d. Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado įsakymu Tauro apygardoje karo lauko teismas už akių svarstė „Ruginio“, „Dramblio“, „Ąžuolo“, „Audrūno“ („BDPS Prezidiumo“ veikėjai – MGB agentai), kaltinamų provokacijomis prieš LLKS, bylas.

A. Ramanauskas-Vanagas apie šias MGB provokacijas pranešė partizanų sritims. Vėliau pamačiusi, kad nepavyko infiltruoti agentūros į partizanų gretas, MGB turėjo pripažinti: nors pavyko atkurti ryšius „su kai kuriais banditinių apygardų vadeivomis“ ir rengtas jų likvidavimas, bet „pridaryta eilė klaidų“, ir partizanai nepripažino BDPS, o sukūrė savo centrą – LLKS. Taip partizaninis judėjimas išvengė dar vienos tariamos pogrindžio organizacijos destrukcinės veiklos įtakos, ko negalima pasakyti apie kai kuriuos užsienio lietuvius ir britų žvalgybą, užkibusius ant čekistų jauko.

Nepavykus paveikti partizanų, MGB pradėjo žaidimą su užsienio žvalgybomis ir lietuvių emigracijos dalimi: „BDPS Prezidiumui“ skirtas dezinformatoriaus vaidmuo. 1950 m. į Vakarus išsiųstas agentas „Liepsna“, kurio tikslas – sukompromituoti užsienyje LLKS ir jo taktiką, sustiprinti prieštaravimus tarp VLIK (anot saugumo, palaikantį aktyvią taktiką) ir Lietuvos rezistencinės santarvės (LRS) (palaikančios pasyvią taktiką). „Liepsna“ išvyko į Vakarus, naudodamasis dar tikrųjų pogrindininkų sukurtais ryšio kanalais Lenkijoje.

Juozo Lukšos užsienio pasas.
Juozo Lukšos užsienio pasas.

Minėtas agentas buvo pasižymėjęs kovoje prieš partizaninį judėjimą, todėl, nuvykęs į užsienį, jis neišsišifravo. „Liepsna“, viešėdamas Vakaruose, susitiko su lietuvių emigrantais (LRS nariais, Lietuvių diplomatais) ir britų žvalgybos atstovais. Per susitikimus jis skleidė savo informaciją, o surinktas žinias perdavė saugumui. Tačiau VLIK nepasitikėjo „atstovu“ iš Lietuvos – tuo metu užsienyje buvęs partizanas J. Lukša, susipažinęs su pogrindininko Arūno (agento „Liepsna“) raštais, neabejojo, jog jis – provokatorius, nes jo duomenys kirtosi su J. Lukšos turimais duomenimis. Už tai jam savotiškai atsilygino „Liepsna“ – sugrįžęs į Lietuvą pateikė dokumentų, kuriuose rašoma apie J. Lukšos-Skirmanto nuleidimą su desantu į Lietuvą. Bet toks agento iššifravimas nepaveikė tų emigrantų, kurie pasitikėjo tariamu pogrindininku, nes jie dar daugiau nepasitikėjo VLIK, kaip politiniu oponentu emigracijoje.

Per šį agentą čekistai pakišdavo mintį apie neperspektyvų partizaninį judėjimą, kurio dalyviai tik žudo žmones ir savo veiksmais provokuoja sovietų valdžios represijas. Kartu partizanų vadovybės nariai būdavo charakterizuojami kaip rezistencijos vienybės skaldytojai. Pvz., agentas „Liepsna“, nuvykęs į užsienį, rašė: „BDPS prezidiumas neremia kpt. Žemaičio (Jonas Žemaitis-Vytautas – LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, – aut. past.) taktikos ir jos nerems, nes ji veda prie mūsų tautiečių ir partizaninių jėgų naikinimo.“

Bylos „Les“ veiksmai buvo tęsiami toliau ir faktai rodo, kad MGB primestu žaidimu tikėjo britų žvalgyba ir dalis lietuvių emigracijos vadovų. O J. Lukša ir K. Pyplys toliau ruošėsi grįžti į Lietuvą. Apie jų grįžimą ir veiklą sugrįžus – jau kituose KARIO numeriuose.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų nuotr.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"