Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuvos konsulatas Vilniuje: aštuonios vilties dienos 

2018 gruodžio 10 d. 15:00
Lietuvos generalinio konsulato sekretorius Viktoras Čečeta. / 
Lietuvos generalinio konsulato sekretorius Viktoras Čečeta. / 
Archiwum akt nowych w Warszawie nuotrauka

1939 metų rugsėjį lenkų okupuotame Vilniuje įsteigtas Lietuvos generalinis konsulatas tapo tiltu į laisvę ir gyvenimą ne mažiau kaip tūkstančiui Lenkijos karo pabėgėlių.

1939-ųjų rugsėjo 11 diena, pirmadienis. Vilniuje, dabartiniame Gedimino prospekte prie viešbučio „St. Georges“, nuo pat ankstyvo ryto per pusę kvartalo nutįsusi žmonių eilė. Aukšti Lenkijos valdininkai, politinių partijų veikėjai, fabrikantai iš Lodzės, Vroclavo, Varšuvos. Lenkai ir žydai. Visi viltingai žvelgia į viešbučio antro aukšto balkoną, kuriame plevėsuoja lietuviška trispalvė. Čia įsikūręs Lietuvos konsulatas per ateinančias aštuonias dienas daugeliui taps tiltu į laisvę, o gal ir į gyvenimą.

Ir pats vyriausiojo Kremliaus budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vladislavas Merkulovas apsistojo tame pačiame viešbutyje, kuriame veikė Lietuvos konsulatas.

Artimiausią savaitę konsulas Antanas Trimakas ir jo pagalbininkė Birutė Verkelytė dirbs nuo ankstyvo ryto iki kitos dienos paryčių, išduodami tranzitines Lietuvos vizas karo pabėgėliams iš hitlerininkų niokojamos Lenkijos. Šalies vyriausybės Varšuvoje jau nebebuvo – ten šeimininkavo vokiečiai. Nuo rugsėjo 6-osios, kai pasklido žinia, kad Varšuva gali būti atiduota be mūšio, jos gyventojai nenutrūkstamu srautu traukė į rytinę šalies dalį. Vieni link Bresto, kiti – link Liublino, o dar kiti – į Vilnių, kur tikėjosi rasti ramią priebėgą ir sulaukti geresnių laikų, nė nenujausdami, kad vietoj to po savaitės kitos sulauks raudonarmiečių ir enkavėdistų.

O kol kas Vilniuje dar palyginti ramu. Svarbiausia – dar veikė Lietuvos konsulatas, jo išduodamos vizos galėjo atverti duris į Kauną, o iš ten – į Vakarus, tolyn nuo baisos grėsmės. Štai todėl prie viešbučio „St. Georges“ ir rinkosi vis daugiau pabėgėlių. Net ir tokių, kurie niekada nebuvo lojalūs Lietuvai. Vizas gaus ir jie.

Tačiau prieš tęsdami pasakojimą apie besigelbstinčiųjų nuo nacių ir sovietų invazijos kelius į laisvę turėtume prisiminti, kokiomis aplinkybėmis lenkų okupuotame Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos konsulatas ir kokie buvo jo steigimo motyvai.

Kodėl prireikė konsulato?

Viskas prasidėjo dar 1938 metų kovo 17-ąją, kai Lenkijos pasiuntinys Estijoje Waclawas Przesmyckis Taline reziduojančiam Lietuvos pasiuntiniui Broniui Dailidei įteikė ultimatumą, kuriame reikalaujama per 48 valandas tarp Lietuvos ir Lenkijos užmegzti diplomatinius santykius ir iki kovo 31 dienos pasikeisti pasiuntiniais. Lietuva ultimatumą priėmė. Ir nepaisant lietuvių nusivylimo bei nepasitenkinimo, kovo 25 dieną prasidėjo realus diplomatinių santykių užmezgimo procesas. Po trumpo Lenkijos ir Lietuvos atstovų susitikimo Augustave abiejų valstybių diplomatai pasirašė sutikimą kovo 31-ąją pasikeisti kredencialais. Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai buvo paskirtas buvęs karo atašė Berlyne Kazys Škirpa, o Lenkijos interesams atstovauti į Kauną buvo atsiųstas Franciszekas Charwatas. Kovo 31-ąją pusvalandį po vidurdienio abu pasiuntiniai vienu metu įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai ir Lenkijos prezidentui Ignacui Moscickiui.

Pora dienų anksčiau Lietuvos pasiuntinybės Varšuvoje patarėju buvo paskirtas A. Trimakas, kuriam vėliau ir buvo lemta tapti Lietuvos generaliniu konsulu Vilniuje. Lenkijos ir Lietuvos vyriausybių susitarimas dėl konsulatų steigimo buvo pasirašytas 1939 metų sausio 25-ąją. Lenkija savo konsulatą Klaipėdoje įsteigė labai greitai, o štai Lietuvos generalinio konsulato steigimas Vilniuje užtruko iki rugsėjo 2-osios. Apie tai, kad rugpjūčio 30 dieną A. Trimakas „kaip pirmasis lietuvių generalinis konsulas“ išvyko iš Varšuvos į Kauną, o Vilniuje turintis įsikurti „pirmomis rugsėjo dienomis“, Vilniaus lenkų spauda pranešė rugpjūčio 31-ąją.

Iš tiesų A. Trimakas generalinio konsulo pareigas eiti paskirtas nuo rugsėjo 1 dienos, jau prasidėjus Vokietijos puolimui prieš Lenkiją. Tad kodėl, žinodama, jog Lenkijos greitai nebeliks ir bet kokie susitarimai su ja nebeteks prasmės, Lietuvos valdžia vis dėlto ėmė steigti konsulatą Vilniuje? Tų dienų liudytojai ir istorikai randa tam bent keturis paaiškinimus.

Įdomiausią konsulato steigimo motyvą prieš 8 metus per LRT televiziją rodytame dokumentiniame filme pateikė tuometinė jo darbuotoja B. Verkelytė-Fedaravičienė. Iš jos pasakymų galima suprasti, kad vienas iš Lietuvos diplomatinės atstovybės Vilniuje uždavinių buvo siekis padėti karo pabėgėliams. Konsulato veiklą tyrinėjusi istorikė Sandra Grigaravičiūtė savo darbuose siūlo dar tris versijas. Pasak jos, tai galėjo būti siekis koordinuoti Vilnijos lietuvių politinę veiklą ir palengvinti vizų gavimą lietuviams, norintiems važiuoti į Lietuvą, ir neleisti, žlugus Lenkijai, kitoms šalims užimti Vilniaus krašto.

Kad ir kaip tuomet buvo, konsulas A. Trimakas ir jo komanda neabejotinai padėjo daugybei žmonių, mėginančių ištrūkti iš savo nuniokotos valstybės. Bent jau tol, kol Vilniaus kraštą užėmė Raudonoji armija, ir kai mūsų diplomatų ryšiai su Kaunu nutrūko. Bet ir po sovietų invazijos pagalba nenutrūko, nors jos pobūdis ir pasikeitė: tuomet konsulato patalpos tapo saugia priebėga tiems, kurie bijojo atsidurti Sibiro lageriuose. Mėgindami atkurti įvykių chronologiją, pradėkime nuo tų aštuonių dienų, kai konsulatas dar galėjo netrukdomai vykdyti savo funkcijas.

Tūkstantis bilietų į laisvę

Reikia pripažinti, kad tiksliai rekonstruoti tų dienų konsulato veiklą vargu ar kam pavyktų, nebent stebuklingai atsirastų nežinia kur dingęs šios įstaigos archyvas. Taigi tiek šią temą nagrinėję istorikai, tiek mes galime remtis tų dienų spaudos publikacijomis ir negausiais Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) dokumentais.

Štai laikraštis „Vilniaus žodis“ praneša, kad „rugsėjo 9 d. į Vilnių atvyko Lietuvos valstybės generalinis konsulas Lenkijai dr. Antanas Trimakas“. Tą patį tvirtina ir laikraštis „Kurier Wilenski“, o dar po keturių dienų informaciją apie konsulo darbo pradžią pateikė jau ir Lietuvos spauda. Tačiau dar svarbesnė buvo tą rugsėjo 9-ąją A. Trimako į Kauną siųsta telegrama, kurioje konsulas URM pranešė apsistojęs viešbutyje „St. Georges“. Vadinasi, belieka sutarti, kad konsulatas normaliai pradėjo veikti rugsėjo 11-ąją, nes rugsėjo 9-oji buvo šeštadienis. Kodėl šios datos tokios svarbios, klausė S. Grigaravičiūtė ir čia pat atsakė: todėl, kad tai leidžia apytikriai spėti, kiek iš tikrųjų vizų galėjo išduoti A. Trimakas ir jo komanda iki rugsėjo 19-osios, kai Vilnių užėmė sovietinė kariuomenė, ir išduoti vizų tapo neįmanoma.

O kol kas pabėgėliai vis dar plūsta į konsulatą. Kadangi jo sekretoriaus Viktoro Čečetos Vilniuje dar nėra (jis atvyks tik rugsėjo 17-ąją, likus porai dienų iki sovietų įsiveržimo į miestą), visas krūvis teko dviem žmonėms: konsului A. Trimakui ir neetatinei konsulato darbuotojai B. Verkelytei. Kadangi tolesnis mūsų pasakojimas ddaugiausia paremtas jos žodžiais, turėtume pasidomėti, kas buvo ši moteris ir kodėl būtent ji buvo pakviesta talkinti Lietuvos konsului.

B. Verkelytė gimė 1915 metais Šalčininkuose. 1923 metais ji atvyko mokytis į Vilnių, čia baigė lietuvišką mokyklą, vėliau įstojo į Politikos mokslų mokyklą prie Rytų Europos studijų centro. Be to, ši mergina tarp vietos lietuvių buvo žinoma kaip aktyvi kovotoja už lietuvybę lenkų okupuotame krašte. Galimas dalykas, kad šis faktas turėjo įtakos A. Trimako sprendimui pakviesti ją dirbti į konsulatą.

Pati B. Verkelytė-Fedaravičienė minėtame dokumentiniame filme prisiminė su A. Trimaku susitikusi 1939 metų rugpjūčio pabaigoje, dar prieš šiam pradedant nuolat reziduoti Vilniuje. Konsulas tuomet paklausęs, ar mergina mokanti spausdinti rašomąja mašinėle ir stenografuoti. B. Verkelytė atsakė gebanti daryti abu šiuos darbus, nes kaip tik yra baigusi mašinraščio ir stenografijos kursus. Kada B. Verkelytė pradėjo eiti savo pareigas, nėra visiškai aišku, nes oficialiai URM įsakymu ji buvo įforminta atgaline data ir tik nuo rugsėjo 17-osios.

Ar ši data atitinka tikrovę, ar B. Verkelytė vis dėlto talkino konsului nuo pirmosios jo rezidavimo Vilniuje dienos? Pačios moters pasakojimas filme sukelia tam tikros sumaišties. Mat pirmosios interesantės, kurias ji prisimena, buvo Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio našlė ir dvi dukterys – Jagudka ir Vanda, taip pat drauge su jomis į Vilnių atvykusi žinoma aktorė Jadvyga Samorska. O pasak S. Grigaravičiūtės, A. Trimako telegramą, kurioje buvo prašoma vizų į Lietuvą įvažiuoti Vilniaus miesto vaivadai ir septyniems aukštiems lenkų valdininkams, Gardino ir Suvalkų vaivadoms bei „storostoms“, Pamario vaivadai Stefanui Kirtikliui bei kartu su jais vykstantiems „Pilsudskienei su dviem dukterimis ir profesoriui Stanevičiui“, URM galėjo gauti rugsėjo 17 ar 18 dieną, kitaip sakant – paskutinėmis dienomis, kai dar buvo galima susisiekti su Kaunu.

Kita vertus, pačioje A. Trimako telegramoje datos nėra, o ir pati darbo autorė neabejoja, kad B. Verkelytė konsulate dirbo nuo pirmosios A. Trimako rezidavimo dienos, gal ir net kiek anksčiau. Iš visko atrodo, kad vis dėlto didžiausias pabėgėlių srautas konsulatą užgriuvo būtent po rugsėjo 17-osios, kai hitlerininkų nuniokotą Lenkiją iš priešingos pusės užpuolė sovietai. B. Verkelytė-Fedaravičienė filme minėjo, kad kaip tik tomis dienomis vizos buvo išduotos net 200 Lenkijos piliečių, laikytų nelojaliais Lietuvai. Visiems jiems tranzito vizos išduotos tik su sąlyga, kad, gavę priimančios šalies vizą, jie nedelsdami išvyks iš Lietuvos.

Tačiau jei per dvi dienas Lietuvos vizas gavo tiek nelojalių mūsų šaliai Lenkijos piliečių, kiek per tą laiką jų buvo iš viso? Ir kiek bilietų į laisvę buvo išduota per visą laiką, net jei laikysimės prielaidos, kad konsulatas normaliai dirbo tik aštuonias dienas? Filme minimi tūkstančiai gyvybės vizų, nors S. Grigaravičiūtės skaičiavimai kiek kuklesni: jos nuomone, vizų skaičius siekė maždaug tūkstantį. Vis dėlto reikia pridurti, kad vizos dažnai buvo išduodamos ne asmeniui, o šeimai, tad šį skaičių galėtume dauginti iš trijų.

Slėptuvė už aksomo užuolaidų

Kiek tarp tokiu būdu išsigelbėjusiųjų buvo žydų, vargu ar įmanoma pasakyti, nes išlikusiuose URM dokumentuose randamos tik lenkiškos pavardės, o ir tų pačių labai nedaug. Vis dėlto galima spėti, kad žydų tarp karo pabėgėlių, bandančių patekti į Lietuvą, galėjo būti net daugiau nei lenkų. Ką tik išleistoje knygoje „Geri, blogi, vargdieniai“ istorikas Simonas Strelcovas tvirtina, kad vien iki rugsėjo 17-osios rytines Lenkijos žemes pasiekė apie 300 tūkst. žydų pabėgėlių. Nėra abejonių, kad nemaža jų dalis atsidūrė ir tuomet formaliai dar Lenkijos valdomame Vilniuje.

Lietuvos konsulatas Vilniuje: aštuonios vilties dienos

Šių žmonių tuomet niekas neregistravo, tačiau įspūdį apie žydų pabėgėlių mastą galime susidaryti iš vėlesnių skaičių. Kai Vilnius atiteko Lietuvai, čia užsiregistravo 10 tūkst. žydų, didelę dalį jų sudarė religinių mokyklų – ješivų studentai, šiems dabar teko gelbėtis ne tik nuo nacių, bet ir nuo sovietų. Šiaip ar taip, po rugsėjo 17-osios, kai į rytines Lenkijos žemes įsiveržė Raudonoji armija, niekas neabejojo, kad po dienos kitos ji bus Vilniuje, tad nelaimėliai negalėjo nesiveržti prie išsigelbėjimo lieptelio, kuriuo tapo Lietuvos generalinis konsulatas.

Svarbiausia, kad Lietuva yra, ko gero, pirmoji Antrojo pasaulinio karo metais gyvybės vizas išdavusi šalis. Tik ar pasaulis apie tai žino?

Kaip minėta, sovietai į Vilnių įsiveržė rugsėjo 19-ąją, o kartu su kareiviais mieste pasirodė ir enkavėdistai. ir pats vyriausiojo Kremliaus budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vladislavas Merkulovas, prisidengęs generolo Petrovo dokumentais. Įdomu tai, kad „Petrovas“ apsistojo tame pačiame viešbutyje, kuriame veikė Lietuvos konsulatas. B. Verkelytė-Fedaravičienė filme net prisiminė, kad tame pačiame vieninteliame viešbučio balkone po kurio laiko atsirado kulkosvaidis.

Tačiau ne jo vamzdis kėlė grėsmę į Vilnių suplūdusiems karo pabėgėliams, o tylūs suėmimai ir represijos. Japonijos vicekonsulas Kaune Čijunė Sugihara, tapęs tūkstančių į Lietuvą patekusių žydų gelbėtoju, atmintinėje tuo metu rašė: „Tęsiantis Raudonosios armijos puolimui, GPU ėmė užiminėti lenkų, baltųjų emigrantų, lietuvių ir žydų politinių organizacijų būstines, kur konfiskuoja jų narių sąrašus. Praėjus trims dienoms po okupacijos, GPU pradėjo masinius narių areštus. 2500 žmonių suimta Vilniuje ir per 2000 kituose regionuose. Daugiausia tarp suimtųjų – buvusių Lenkijos kariuomenės kariškių, baltųjų emigrantų, socialistų partijos narių, žydų bundistų ir žydų sionistų.“ Pridursime, kad visų šių žmonių laukė viena lemtis – Sibiro lageriai.

Reikia manyti, kad tomis dienomis norinčiųjų ištrūkti – dabar jau iš raudonųjų okupantų nagų – srautas turėjo dar labiau išaugti. Deja, Lietuvos konsulatas jau neką galėjo padėti: nebent suteikti laikiną nakvynę savo patalpose. O norinčių pasislėpti netrūko. Pasak B. Verkelytės-Fedaravičienės, miesto inteligentai, ypač universiteto profesoriai, bijojo būti namuose: dienas leido vaikščiodami po miestą o nakčiai prašydavosi į konsulatą. Darbuotojos kambario langas išėjo į Jogailos gatvę, o už aksominės lango užuolaidos buvo dvi labai plačios lovos. Jose, sugulę skersai, galėdavo numigti keletas žmonių.

Kuo nors daugiau konsulas A. Trimakas nelaimėliams nebegalėjo padėti, nes ir jam pačiam iškilo rimtas pavojus. Vos pasirodę Vilniuje, enkavėdistai pareikalavo, kad konsulas nedelsdamas persikeltų į Minską. Šis, suprantama, atsisakė ir sulaukė kito reikalavimo – vykti į Maskvą. A. Trimakui pareiškus, kad sutiksiąs nebent sugrįžti į Kauną, čekistai rugsėjo 20-ąją nutraukė bet kokį jo ryšį su Lietuvos Vyriausybe. Veltui URM Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas mėgino susisiekti su užspeistu į kampą konsulu. Sovietų pasiuntinys Kaune Nikolajus Pozdniakovas prašymams padėti buvo kurčias. Nieko nepadėjo ir Lietuvos atstovo Maskvoje Lado Natkevičiaus pastangos. Ir tik Vilniaus lietuviai, tapę neoficialiais konsulo ryšininkais, po kelių dienų į Kauną atsiuntė tokią žinią: „Vietos valdžia visiškai nesiskaito su mūsų konsulu dr. Trimaku ir arba vengia jį priimti, arba įvairiais būdais išsisukinėja, kad jį priėmę.“

Gelbėtojų likimas

Tačiau, nors ir izoliuotas nuo savos valdžios, konsulatas veiklos nenutraukė. A. Trimako ir jo pagalbininkės iš patalpų niekas neiškraustė. Maža to, A. Trimako komandą nuo rugsėjo 17-osios papildė buvęs Lietuvos pasiuntinybės Taline sekretorius V. Čečeta. Tad kodėl konsulas negalėjo vizuoti Lenkijos piliečių pasų savarankiškai, juk, šiaip ar taip, jos būtų galiojusios?

Visa bėda, kad konsulato veiksmus ribojo ne tik Vilnių užgriuvę enkavėdistai, bet ir pačios Lietuvos Vyriausybės įstaigos. Septintą karo dieną Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Administracijos departamentas kreipėsi į URM prašydamas, kad ši nurodytų „pasiuntinybėms ir konsulatams ypač Vokietijoje, Lenkijoje ir Latvijoje suvaržyti tranzitinių vizų davimą“. Tokio prašymo motyvas gana aiškus: kitų šalių piliečiai, kilus karui, tiesiog nebeįleidžiami į savo tikslo šalis, be to, tranzitas per kitas kariaujančias valstybes tapo neįmanomas.

Padėtis dar labiau susikomplikavo, į Lenkiją įsiveržus sovietams. Tą pačią dieną, kai čekistai nutraukė A. Trimako ryšį su Kaunu, tas pats VRM padalinys dabar jau prašė URM nurodymo „nevizuoti Lenkijos piliečių pasų be centro įstaigų sutikimo“. Šio, kaip ir ankstesnio prašymo, buvo paisoma, nors pati URM atitinkamą aplinkraštį išleido tik spalio 2-ąją. Jo laikėsi ir A. Trimakas, informaciją iš URM gaudavęs per Vilnijos lietuvius.

Po spalio 10-ąją pasirašytos Lietuvos ir SSRS sutarties, kuria Vilniaus kraštą sovietai įsipareigojo perduoti Lietuvai, konsulato uždarymas tapo tik neilgo laiko klausimu. Praėjus savaitei nuo sutarties pasirašymo „Lietuvos žinios“ tvirtino, kad įstaiga nutrauksianti veiklą, kai į sostinę įžengs Lietuvos kariuomenė. Tačiau iš tikrųjų nutiko kiek kitaip. Kaip matyti iš URM įsakymų, oficialiai konsulatas uždarytas lapkričio 1-ąją, o dar po savaitės nurodyta jo darbuotojus „laikyti nuo šių metų lapkričio 1 dienos perėjusiais laikinai dirbti Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai įstaigon“.

Tačiau faktiškai A. Trimako komanda ir toliau vykdė ankstesnes Lietuvos URM padalinio Vilniuje funkcijas. Pasak S. Grigaravičiūtės, į buvusį konsulatą kreipdavosi vilniečiai, norintys sužinoti apie dingusių giminaičių likimą. Apie vienos lenkų interesantų delegacijos apsilankymą V. Čečeta telefonu pranešė Politikos departamento direktoriui E. Turauskui. Buvęs generalinis konsulas prašė URM padėti ieškant informacijos apie lenkų generolą Wladyslawą Bortnowskį, kurio šeima buvo likusi Vilniuje. V. Čečetos manymu, tokios paslaugos suteikimas pakeltų Lietuvos prestižą tarp Vilniaus lenkų. Tačiau vargu ar Lietuvos URM šiuo klausimu galėjo kuo nors padėti, nes dar rugsėjo 21-ąją šis generolas pateko į rankas vokiečiams ir iki karo pabaigos išbuvo belaisvių stovyklose.

O kaip susiklostė pačių konsulato darbuotojų gyvenimas? B. Verkelytė-Fedaravičienė persikėlė į Kauną. Ten nacių okupacijos metais slėpė žydus. Šie vėliau sutrukdė savo gelbėtoją išvežti į Sibirą, bet jos vyras Petras Fedaravičius buvo represuotas. Už drąsą ir pasiaukojimą 1995 metais B. Fedaravičienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir LDK Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. Už nuopelnus diplomatinėje tarnyboje 2011 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė B. Fedaravičienei Garbės kryžių, o 2015-aisiais – Gedimino ordino Karininko kryžių. Kitų gyvybes gelbėjusi moteris buvo apdovanota ir ilgais gyvenimo metais – ji mirė pernai spalio 25-ąją, eidama 103-iuosius metus.

A. Trimakas 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją, ten gyveno, o 1947 metais išvyko į JAV. Pasitraukęs į Vokietiją, buvo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) įgaliotiniu Vokietijoje ir Lietuvos generaliniu konsulu Tiubingene. Amerikoje aktyviai įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą, buvo išrinktas šios organizacijos politinės komisijos pirmininku. Mirė 1964 metų vasario 27-ąją Niujorke. Liūdniausias V. Čečetos likimas – liko Lietuvoje, atsidūrė Sibiro lageriuose. Tai buvo bene pirmasis represuotas žydus gelbėjęs diplomatas.

Šių trijų žmonių rankomis Lietuvos valstybė nuo pražūties padėjo pabėgti mažiausiai tūkstančiui žmonių. Mes nežinome, ir vargu ar kada nors sužinosime tikslų išgelbėtųjų skaičių. Neatsirinksime, kiek tarp jų buvo lenkų, o kiek – žydų. Bet ar tai svarbiausia? Kur kas svarbiau, kad be mūsų konsulato komandos pagalbos šie žmonės nebūtų patekę į Kauną, kur jų likimu pasirūpino dabar labai dažnai minimi Č. Sugihara ir Nyderlandų garbės konsulas Janas Zwartendijkas. Svarbiausia, kad Lietuva yra, ko gero, pirmoji Antrojo pasaulinio karo metais gyvybės vizas išdavusi šalis. Tik ar pasaulis apie tai žino?

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika