Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuvos istorikų atradimas – baisiausias Stalino budelis veikiausiai gimė Kaune 

2018 gruodžio 18 d. 12:12
"Geležinis narkomas" Nikolajus Ježovas
"Geležinis narkomas" Nikolajus Ježovas

Istorikai Rytas Narvydas ir Andrius Tumavičius atrado bažnytinę metriką, rodančią, kad vienas baisiausių stalininio teroro vykdytojų – Nikolajus Ježovas krikštytas Kaune. Šis dokumentas ne tik padeda nustatyti tikslią jo gimimo data, bet ir pagrįstai nurodo veik įtikimiausią gimimo vietą – šimtų istorikų paieškų objektą.

NKVD vadas buvo pagrindiniu baisiausio per sovietų istoriją 1937 – 1939 metų teroro vykdytoju. Šis laikotarpis iki šiol neretai vadinamas „ježovščina“. Galiausiai jis ir pats tapo sovietinės teroro mašinos auka.

Istorikų surastoje bažnytinėje metrikoje rašoma, kad Kauno Prisikėlimo cerkvėje Tulos gubernijos valstiečio Ivano Ježovo ir jo žmonos Anos šeimoje 1895 metų balandžio 8 (20) dieną gimusį sūnų balandžio 16 (28) dieną pakrikštijo tėvas Lavras Sacharovas.

Pastarasis radinys nušviečia iki šiol menkai žinotą ikirevoliucinį Ježovo biografijos laikotarpį. Pirmiausiai, dokumentas paneigia paties Ježovo nurodytą gimimo datą – 1985 metų balandžio 19 (gegužės 1) dieną. Anot rusų istoriko Boriso Sokolovo, NKVD komisaras veikiausiai labai norėjo savo biografiją papuošti „sutapimu“, kad gimė viso pasaulio proletarų solidarumo dieną. Tačiau iš tiesų pasirodė, kad iš tiesų jo gimimo diena sutapo su 6 metais anksčiau gimusio Adolfo Hitlerio gimtadieniu.

Be to, paneigiami ir kiti paties Ježovo anketose įrašyti duomenys. Pavyzdžiui, jis tvirtino, kad gimė Sankt Peterburge, metalurgijos fabriko darbininko šeimoje. Iš tiesų gi jo tėvas buvo valstietis ir tuo metu gyveno Kaune. Pasak Boriso Sokolovo, galėjo nutikti ir taip, kad Kaune jis taip pat buvo darbininku, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bažnyčios metrikoje Ivanas Ježovas įrašytas valstiečiu, tokia tikimybė maža.

2002 metais apie Nikolajaus Ježovo vaikystę rašė rusų ir olandų istorikai Nikita Petrovas ir Markas Jansenas. Jie citavo patį Ježovą, po arešto 1939 metais teigusį, kad jis gimė Marijampolėje (Suvalkų gubernijoje), tačiau šis teiginys taip pat kelia abejonių. Sunku būtų paaiškinti, kodėl Ježovų šeima 50 kilometrų su naujagimiu trenkėsi į Kauną, kad pakrikštytų sūnų, nes tą patį būtų galėję padaryti Marijampolėje pas gimnazijoje mokiusį dvasininką arba ten dislokuoto Jelizavetgrado 9-ojo dragūnų pulko šventiką. Pasak Boriso Sokolovo, galima neabejoti, kad būsimasis NKVD vadas gimė būtent Kaune.

Tardymo metu Nikolajus Ježovas pakeitė parodymus ir apie savo tėvą, esą šis visgi buvęs ne Sankt Peterburgo darbininku, o rusų valstiečiu iš Tulos gubernijos. Šis teiginys sutampa su Lietuvos istorikų atrastu dokumentu. Taip pat abejonių nekelia ir tai, kad Ivanas Ježovas buvo rusas, nes 1897 metų gyventojų surašymo metu rusų tautybę nurodė 99,8 procentai jo gimtosios apskrities žmonių.

O štai motinos tautybė nėra tokia aiški. Paties Ježovo teigimu, jo tėvas Marijampolėje tarnavo kariniame orkestre ir vedė orkestro kapelmeisterio dukrą. Anot Boriso Sokolovo, galima būtų numanyti, kad ši istorija teisinga, tik įvyko Kaune. Vėliau, Nikolajaus Ježovo teigimu, jo tėvas neva dirbo miškininku, iešmininku geležinkelyje, turėjo arbatinę (slaptą viešnamį) ir galiausiai dirbo dažytoju.

Nikolajaus Ježovo motino vardas tikrai buvo Ana Antonovna. Bažnytinėje metrikoje teigiama, kad abu tėvai stačiatikiai. Anot Boriso Sokolovo, gali būti, kad Ana Ježova – lietuvė stačiatikė. Taip tvirtino ir pats NKVD vadas: 1922 – 1924 metų anketose jis tvirtino, kad supranta lietuviškai ir lenkiškai.

Tardymo metu Nikolajus Ježovas savo brolį Ivaną apibūdino, kaip paprasčiausią banditą ir tvirtino, kad nuo vaikystės su juo nepalaikė jokių santykių. Tiesa, santykių nepalaikymas neišgelbėjo Ivano nuo arešto ir sušaudymo 1940 metų sausio 21 dieną, nors 1992 metais jis ir buvo reabilituotas.

Pasak Boriso Sokolovo, įdomu kitkas: sovietų režimo aukų likimus tyrinėjančios organizacijos „Memorialas“ duomenimis, baudžiamosiose bylose įrašyta, kad Ivanas Ježovas (jaunesnysis) gimė 1897 metais Veiveriuose (Suvalkų gubernijoje). Anot rusų istoriko, neatmestina galimybė, kad Ivanas painiojosi arba melavo duodamas parodymus ir iš tiesų taip pat gimė Kaune.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Rytas Narvydas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Rytas Narvydas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kita vertus, gali būti, kad netrukus po Nikolajaus gimimo Ježovų šeima persikėlė iš Kauno į Marijampolę (į Veiverius). Jų ryšius su Veiveriais netiesiogiai patvirtina tai, kad bažnytinėje metrikoje krikštatėviu įvardytas Veiverių mokytojų seminarijos asesorius Pavelas Ivanovas. Pasak rusų istoriko, su Veiveriais Ježovai galėjo sietis per Anos giminę, o Nikolajus ir Ivanas Ježovai galbūt galėjo lankyti Veiverių seminariją.

Beje, pastaroji tikimybė paneigtų kitą Nikolajaus Ježovo teiginį apie jo paties geografiją: jo išsilavinimas galėjo būti kur kas geresnis, nei bolševikams taip patikęs, vos 9 mėnesius trukęs „nebaigtas žemiausiasis“. Vėlesniais metais apie Ježovą ne kartą liudyta, kad žmogus jis buvo raštingas ir dirbo įvairiose kanceliarinėse pareigose.

Istorikų surastoje bažnytinėje metrikoje rašoma, kad 1895 metų balandžio 8 (20) dieną Kauno Prisikėlimo cerkvėje Tulos gubernijos valstiečio Ivano Ježovo ir jo žmonos Anos šeimoje gimė sūnus. Balandžio 16 (28) dieną šioje cerkvėje jį pakrikštijo tėvas Lavras Sacharovas.

Nikolajus Ježovas veikiausiai melavo ir apie tai, kad 1915 metais buvo pašauktas į armiją. Anot istoriko Boriso Sokolovo, tuo metu dvidešimtmetis Ježovas galėjo būti nebent savanoriu, o tai nebūtų privalumas bolševikinėse anketose, nes gautųsi, kad jis savo noru ėjo kariauti „imperialistiniame kare“. Be to, kitas Nikolajaus Ježovo biografas KGB pulkininkas Aleksejus Polianskis rašė, kad pats Ježovas 1922 metais teigė, kad užsienyje buvojęs tik Tilžėje. O pabuvoti jis ten galėjo tik 1914 metais, kai rusų armija vienintelį sykį buvo užėmusi miestą.

Legendos apie „teisingą“ proletarišką jaunystę Sankt Peterburge Nikolajus Ježovas stengėsi laikytis net tada, kai tardomas prisipažino gimęs Lietuvoje: jis veikiausiai mėgino apgauti tardytojus, kkad šie susigundytų nubausti jį už mažesnį nusikaltimą – homoseksualumą ir tvirtino, kad lytinių santykių su kitais jaunuoliais turėjo 1906, kai neva Sankt Peterburge buvo mokiniu siuvykloje.

Jaunystės Lietuvoje jis kratėsi ir tvirtinimais, kad 1909 – 1913 metais dirbo pameistriu įvairiose Sankt Peterburgo gamyklose. Tačiau, pažymi Borisas Sokolovas, skamba mažiausiai keistai, kad Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse jis staiga paliko Rusijos Imperijos sostinę ir grįžo į gimtąją Lietuvą. Anot rusų istoriko, kur kas labiau tikėtina, kad iki pat karo Ježovas gyveno Lietuvoje, o tada savanoriu stojo į armiją. Tolesnė jo biografija istorikams ir anksčiau buvo gana aiški.

Pasak Boriso Sokolovo, lieka tikėtis, kad istorikai tęs darbą Rusijos ir Lietuvos archyvuose ir „geležinio narkomo“ biografiją papildys nauji dokumentai.

Ryto Narvydo nuotrauka
Ryto Narvydo nuotrauka

Nikolajus Ivanovičius Ježovas

1919 metais stojo į Raudonosios armijos gretas. Pasibaigus pilietiniam karui, dirbo įvairiose aparatinėse pareigose regioniniuose partijos komitetuose Rusijoje ir Centrinėje Azijoje. 1927 metais pakviestas dirbti Maskvoje, partijos Organizaciniame paskirstymo skyriuje. Keletą metų vadovavo įvairiems ūkiniais, prekybiniais ir finansų klausimais dirbantiems padaliniams. Nuo 1934 metų tapo Stalino patikėtiniu ir vykdė specialius tyrimus prieš kitus partijos veikėjus.

Karjeros viršūnę Ježovas pasiekė 1936 metų rugsėjo 26 dieną – paskirtas Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) vadovu vietoje Genricho Jagodos. Svarbiausiomis jo darbo kryptimis tapo antisovietinių elementų paieška ir likvidavimas.

1937 metų vasarą Ježovo vykdyti „valymai“ pasiekė kulminaciją. Būtent Ježovo laikais atsirado praktika nurodinėti regioniniams NKVD padaliniams, kiek sovietų santvarkos priešų jie privalo išaiškinti ir represuoti savo teritorijose.

1937 metų liepos 30 dieną Ježovas pasirašė įsakymą dėl „Buvusių buožių, nusikaltėlių ir kitų antisovietinių elementų represavimo operacijos“. Iki 1938 metų vasaros pabaigos Ježovas nusiuntė Stalinui 15 tūkstančių ataskaitų apie NKVD surengtas baudžiamąsias operacijas.

Stalino nurodymu tuo laikotarpiu NKVD sunaikino beveik visą Lenino „senąją gvardiją“ – Janį Rudzutaką, Stanislavą Kosiorą, Vlasą Čiubarių, Pavelą Postyševą, Robertą Eiche ir kitus. Ježovas neretai asmeniškai dalyvavo tardymuose ir kankinimuose. Darbo stale jis laikė kulkas, kuriomis buvo sušaudyti Zinovjevas, Kamenevas ir kiti aukščiausi partijos pareigūnai.

1937 – 1938 metais Ježovas tapo vienu įtakingiausių žmonių šalyje, garsėjantis, kaip „geležinis narkomas“ arba „Stalino narkomas“, traiškantis sovietų priešus „geležinėmis pirštinėmis“.

1938 metų rugpjūtį Lavrentijus Berija paskirtas Nikolajaus Ježovo pavaduotoju. Tai laikoma „geležinio narkomo“ nuopolio pradžia. Tų pačių metų lapkričio 23 dieną (politbiurui anksčiau gavus skundą dėl Ježovo) jis pasiprašė atleidžiamas iš vidaus reikalų komisaro pareigų dėl „liaudies priešų prasiskverbimą į NKVD ir prokuratūrą per paties Ježovo aplaidumą“. Numatydamas, kad netrukus bus suimtas, Ježovas asmeniškai kreipėsi į Staliną, prašydamas „neliesti septyniasdešimtmetės senutės motinos“.

1938 metų gruodžio 9 dieną paskelbta apie Nikolajaus Ježovo atleidimą iš pareigų, o Lavrentijus Berija per artimiausią mėnesį „išvalė“ NKVD nuo Ježovo žmonių.

1939 metų balandžio 10 dieną Ježovas areštuotas, o 1940 metų vasario 4 dieną sušaudytas.

„Ježovščina“ pramintu baisiausio sovietinio teroro laikotarpiu suimti beveik pusantro milijono žmonių, daugiau kaip 681 tūkstantis sušaudyti. Kai kurių istorikų skaičiavimais, tai sudaro 85 procentus visų Stalino valdymo laikotarpio „kontrrevoliucinierių ir antisovietininkų“.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"