Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuvos diplomatinis krikštas 

2018 rugpjūčio 3 d. 13:30
Dovas Zaunius, Augustinas Voldemaras ir Petras Klimas Ženevoje (1926-1927 m.) - Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje.
Dovas Zaunius, Augustinas Voldemaras ir Petras Klimas Ženevoje (1926-1927 m.) - Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje.
LCVA nuotrauka

Šįkart „Lietuvos žinių“ skaitytojams pristatysime vieną svarbiausių XX amžiaus pirmosios pusės istorijos įvykių – Paryžiaus taikos konferenciją ir Lietuvos vaidmenį joje.

Lietuvių diplomatų atsiminimuose dažnai pabrėžiama, kad tai buvo pirma tikros diplomatijos mokykla, kuriai lietuviai, deja, nebuvo tinkamai pasirengę. Apie konkrečias ryškiausių Lietuvos diplomatų biografijas pakalbėsime vėlesniuose rašiniuose, o šiandien pateiksime apibendrintą vaizdą, kaip ką tik įkurtai mūsų valstybei sekėsi Paryžiaus taikos konferencijoje.

Lietuvos diplomatams pirmiausia reikėjo užsitikrinti bent dalinį savo statuso pripažinimą, kad jie būtų laikomi nepriklausomos valstybės atstovais, o ne nomadais iš niekieno žemės.

Nugalėtojų sukurta taikos dėlionė

Prieš susitelkiant į lietuviškąjį konferencijos aspektą derėtų apsvarstyti bendrus istoriografijoje įsitvirtinusius ir gana prieštaringus Paryžiaus taikos konferencijos vertinimus. Ketverius metus Europą alinęs Pirmasis pasaulinis karas, kuris beveik nuo pat pradžių buvo vadinamas „karu visiems karams užbaigti“, pagaliau baigėsi – 1918-ųjų lapkričio 11 dieną Vokietija galutinai kapituliavo, o Austrijos imperatorius Karolis I atsisakė sosto. Šalys galėjo pradėti taikos derybas ir atstatymo darbus – to ir turėjo siekti Paryžiuje iš viso pasaulio susirinkę diplomai. Jie, atidarę konferenciją 1919 metų sausio 18 dieną, padėjo pamatus ir taiką turėjusiai užtikrinti organizacijai – Tautų Sąjungai.

Tačiau jau tada buvo galima įžvelgti tam tikrą deklaruoto „tautų apsisprendimo“ principo nenuoseklumą. Viena vertus, ši deklaracija reiškė, kad žlugusių imperijų teritorijose tautos gavo teisę kurti savo nacionalines valstybes. Ir tai buvo daroma neatsižvelgiant nei į šalių pralaimėtojų interesus, nei į regioninę specifiką, nei į tautinių mažumų klausimus. Be to, paties principo įgyvendinimas nebuvo konferencijos priežastis ar pasekmė – iš esmės visos tautos jau buvo paskelbusios nepriklausomybę ir tikėjosi tvarkytis pačios. Neatsitiktinai antrojo ir trečiojo dešimtmečio sandūroje per visą Vidurio ir Rytų Europą nusirito didesnių ar mažesnių karų banga, kurią išprovokavo susikūrusių naujų valstybių nesutarimai dėl sienų: Čekoslovakija kariavo su Vengrija ir Lenkija, Vengrija – su Rumunija, Gruzija – su Armėnija, Lenkija – su Ukraina ir Lietuva, Latvija ir Estija – su Sovietų Rusija ir t. t. Nei vykstant konferencijai, nei jai pasibaigus nepavyko užtikrinti ilgalaikės taikos. Tautų Sąjunga greitai tapo neveiksni, nors trečiąjį dešimtmetį ir ketvirtojo pirmoje pusėje Europa gyveno santykinai ramiai.

Versalio taikos sutartyje – pagrindiniame konferencijos dokumente, t. y. Vokietijos ir Antantės valstybių taikos sutartyje, Vokietijai ir jos sąjungininkams buvo primesta visa kaltė už sukeltą karą. Istoriografijoje dėl šio sprendimo ginčijamasi iki šiol, tačiau vis daugiau autoritetingų istorikų prieina prie išvados, kad toks vertinimas nėra adekvatus: karas buvo veikiau visuotinių ginklavimosi varžybų ir geopolitinės įtampos Europoje pasekmė, o ne kurios nors konkrečios šalies kaltė. Šiuo požiūriu posakis „istoriją rašo nugalėtojai“ atrodo labai taiklus – Antantės valstybės (ypač Prancūzija, siekusi galutinai palaužti Vokietiją) kūrė sau palankų „kaltųjų“ ir „aukų“ naratyvą. Vienos šalys konferencijoje tapo tik aukomis, kitos – tik kaltininkėmis.

Dar daugiau, Paryžiaus taikos konferencijoje dažnai buvo ne tik sprendžiami tarptautinės sistemos klausimai, bet ir kišamasi į pralaimėjusių valstybių vidaus politiką. Vokietijos padėtis pasirašius Versalio sutartį daug kam žinoma, tad aptarsime kitą Paryžiaus taikos konferencijos rezultatą – 1920 metų birželio 4 dieną sudarytą Trianono sutartį tarp sąjungininkių ir Vengrijos.

Vengrijai, nepriklausoma valstybe formaliai tapusiai taip pat karo pabaigoje, buvo priskirtas agresorės statusas. To pasekmė – didžiųjų šalių diplomatai pernelyg nesiskaitė su vengrų interesais. Sudarius Trianono sutartį Vengrijai liko tik 28 proc. teritorijos, kurią karalystė turėjo 1914 metais, kai priklausė Habsburgų monarchijai. Ji neteko ir vienos svarbiausių istorinių žemių – Transilvanijos, taip pat net 5 iš 10 savo didžiųjų miestų. Gyventojų irgi smarkiai sumažėjo: nuo 20,9 mln. iki 7,6 milijono. Daugiau kaip 3 mln. vengrų atsidūrė naujų valstybių teritorijose. Vengrijos kariuomenė buvo apribota iki 35 tūkst. karių, jai neleista turėti nei oro, nei jūrų pajėgų, nei sunkiosios karinės pramonės, eksportuoti ginklų. Šalies ekonomika, kaip ir Vokietijos, buvo apkrauta reparacijomis.

Todėl nereikia stebėtis, kodėl viešumoje pasirodžius Adolfui Hitleriui ar kitiems radikalams, skatinusiems revizionizmą, beveik kiekvienoje valstybėje atsirado žmonių, pritariančių Versalio sistemos ardymui. Europa jau tada suvokė, kad Paryžiaus taikos konferencijos nutarimai nesprendžia senų problemų, priešingai, užprogramuoja naujas. Tuometėje spaudoje mirgėjo įvairių karikatūrų, ironizuojančių susidariusią padėtį. „Paties Wilsono (JAV prezidento, paskelbusio garsiuosius Keturiolika punktų, – aut.) veikla buvo stebinamai nedemokratiška demokratiškam politikui. Jis gynė apsisprendimo teisę. Sąjungininkai tvirtino, kad jie kovoja už mažų tautų nepriklausomybę, ir kiekviena tauta, net pati mažiausia, tvarkingai pasiuntė delegaciją į taikos konferenciją. Su šiomis delegacijomis buvo retai tariamasi, ir jos nė karto negavo sprendimo teisės. Didžioji Trijulė įsitvirtino kaip Europos (iš tikro – ir pasaulio) diktatoriai negailestingiau už Napoleoną I ir carą Aleksandrą I jų galios klestėjimo metais“, – apibendrina britų istorikas Alanas Tayloras. Todėl galima sakyti, kad Paryžiaus taikos konferencija ne tik nesėkmingai baigė Pirmąjį pasaulinį karą, bet ir buvo viena Antrojo pasaulinio karo priežasčių.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Ką Paryžius žadėjo Lietuvai?

Vis dėlto Paryžiaus taikos konferencija, nors ir prieštaringai vertinama, buvo reikšmingiausias tarpukario diplomatijos istorijos įvykis, davęs toną tolesnei tarptautinių santykių raidai tiek Europoje, tiek pasaulyje. Todėl, savaime suprantama, kiekviena tauta turėjo tam tikrų interesų, kuriuos vylėsi pasiekti ir įtvirtinti Paryžiuje. Lietuviai – ne išimtis. Jie, kaip ir daugelis kitų mažųjų valstybių atstovų, visų pirma tikėjosi įtvirtinti paskelbtą valstybės nepriklausomybę tarptautiniu lygiu.

Lietuvos diplomatinis krikštas

Žinia, tokie lūkesčiai nelabai atitiko tuometę politinę situaciją Europoje. Priežastys buvo kelios. Visų pirma, į Rytų Europos erdvę Paryžiaus taikos konferencijos rengėjai žvelgė pro pirštus – tebebuvo atviras klausimas dėl Rusijos imperijos likimo ir jos sienų. Tikintis, jog Rusijoje įsivyravęs chaosas bus laikinas, o bolševikai netrukus pralaimės, nuspręsta pernelyg nekišti nosies į tą pusę. Be to, esminis konferencijos klausimas buvo: ką daryti su Vokietija ir visa Vidurio Europa? Dėl to lietuviai į Paryžių vyko ne kaip teisėti konferencijos nariai, nors tokį statusą turėjo net tokių nuo Europos nutolusių šalių kaip Haitis, Hondūras ar Liberija atstovai. Formaliai Lietuva galėjo naudotis tik konferencijos reglamento 12 skyriumi, kuris leido teikti įvairias peticijas, memorandumus ir kitus dokumentus (tiesa, šias ribas lietuviai neretai peržengdavo). Mūsų valstybės situaciją dar komplikavo tai, kad Paryžiaus derybose du oficialius atstovus turėjo Lenkija. Jos poziciją gana aktyviai palaikė ir Prancūzija, maniusi, jog galios balansui Rytuose palaikyti reikia stiprios arba, kalbant tuometinio Prancūzijos užsienio reikalų ministro Stepheno Pichono žodžiais, „didelės ir galingos, labai galingos“ Lenkijos.

Todėl Lietuvos diplomatai pirmiausia turėjo užsitikrinti bent dalinį savo statuso pripažinimą: kad jie būtų laikomi nepriklausomos valstybės atstovais, o ne nomadais iš niekieno žemės. Vykstant konferencijai lietuvių delegacijos nariai po kelių dienų, 1919 metų sausio 23-iąją, kreipėsi į JAV delegacijos pirmininką Robertą Lansingą ir pareiškė norą būti bent jau pripažinti: „Mes geidžiame ne sėdėti prie stalo, bet tik stovėti prie sienos, kaip jau ilgą metą stovėjome, laukdami savo tautos likimo sprendimo.“ Vis dėlto per visą konferenciją lietuviai negavo net vietos prie sienos – laukti tekdavo už uždarų durų.

Trys skirtingos delegacijos

Kalbant apie Lietuvos atstovus 1919 metais Paryžiuje, ko gero, ryškiausiomis asmenybėmis reikėtų laikyti tris jaunus diplomatus: Prancūzijos sostinėje tuo metu gyvenusius Oskarą Milašių ir Ernestą Galvanauską bei iš Lietuvos atvykusį Augustiną Voldemarą. Vienu ar kitu metu su lietuvių misija dirbo ir tokie žmonės kaip kunigas Konstantinas Olšauskas, Juozas Gabrys-Paršaitis, JAV lietuviai Tomas Naruševičius ir Bronius Kazys Balutis, Petras Klimas bei kiti. Atskirai derėtų paminėti ir tautinių mažumų atstovus – žydų reikalų ministerį Simoną Rozenbaumą ir gudą Dominyką Siemašką, kurie pirmiausia turėjo stengtis paveikti Paryžiaus žydų ir rusų diasporas.

Per pirmąjį delegacijos veiklos etapą, prasidėjusį 1918 metais ir trukusį iki A. Voldemaro atvykimo į Paryžių (1919-ųjų vasarį), aktyviausi buvo E. Galvanauskas ir O. Milašius bei atitinkamai iš Šveicarijos ir Kauno atkeliavę J. Gabrys ir K. Olšauskas. Jau tuo metu susikūrė tam tikri lietuvių galios centrai: vieną sudarė Paryžiuje įsteigtas Lietuvių informacijos biuras (E. Galvanauskas, O. Milašius ir Lietuvos Vyriausybės atsiųstas kun. Adomas Vilimavičius), antrą – užsienio diplomatams geriau pažįstamas J. Gabrys, kuris formaliai buvo tik Šveicarijoje veikusios Lietuvių tautos tarybos atstovas, trečią – iš Lietuvos atvykęs K. Olšauskas su palyda.

E. Galvanausko, A. Vilimavičiaus ir O. Milašiaus biuras veikė gana efektyviai. E. Galvanauskas ypač vertino O. Milašių. Jis buvo ne tik buvo artimiausias prancūzų kultūrai (su kuria vėliau ypač kontrastavo šiurkšti A. Voldemaro asmenybė), turėjo daug pažinčių, bet ir gerai suprato lenkų tikslus, žinojo, kaip juos atremti. „Sukurtasis Lietuvių informacijos biuras rinko medžiagą, ją pateikė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai, atvykstančioms delegacijoms ir svarbesniems politikams. Buvo naujovė, kai prancūzų spaudoje pavyko paskelbti Lietuvos reikalus ginančių straipsnių“, – sakoma E. Galvanausko biografijoje-atsiminimuose, kuriuos užrašė jo brolis Gediminas. Tačiau rasti bendrą kalbą su kitais lietuvių aktyvistais sekėsi sunkiau.

Jau tuo metu dėl prasto koordinavimo įvyko keletas kuriozų. J. Gabrys, neturėdamas tinkamų įgaliojimų, ėmė aktyviai derėtis su Lenkijos delegacija ir sukėlė dar didesnį chaosą, taip pat supykdė E. Galvanauską. J. Gabrio, kuris užsienio šalių atstovų neretai būdavo ne visai tiksliai įvardijamas kaip federacijos su Lenkija šalininkas, nubrėžtam kursui nepritarė nei Lietuvos Vyriausybė, nei kiti Paryžiuje buvę lietuviai.

Be to, 1918 metų pabaigoje, Paryžiuje pasirodžius K. Olšauskui ir dar keliems diplomatams, E. Galvanauskas ir A. Vilimavičius, įtardami juos provokacine veikla, į pagalbą pasitelkė prancūzų policiją, o ši net kuriam laikui viešbutyje areštavo atvykėlius. Vėliau K. Olšauskas susidraugavo su J. Gabriu. Abu charakterizuojami kaip ambicingi, savotiški garbėtroškos, tiesa, ne A. Voldemaro kalibro asmenys. Šie vyrai paskelbė įkuriantys oficialią Lietuvos delegaciją, bet E. Galvanauskas jos narius tiesiai šviesiai įvardijo kaip apsišaukėlius.

Visų raštų žinutė iš esmės reikalavo to paties – leisti Lietuvos delegacijai dalyvauti konferencijoje ir kartu pripažinti mūsų valstybės egzistavimą Europos politiniame žemėlapyje.

Augustino Voldemaro efektas

Aiškumo ir vientisumo lietuvių darbai įgavo tik 1919-ųjų pradžioje, kai vasarį pagal instrukcijas iš Lietuvos buvo suformuota oficiali delegacija ir atsiųstos prezidento Antano Smetonos pasirašytos veiklos instrukcijos. Kitas, dar konkretesnis veiksnys, davęs kryptį Lietuvos atstovams, – A. Voldemaro atvykimas į Prancūzijos sostinę vasario 15 dieną. Jis Paryžiuje iškart nusprendė esąs svarbiausia persona – juk, šiaip ar taip, premjeras ir užsienio reikalų ministras. Tai, kad Lietuvoje jau dirbo antra Vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus, A. Voldemarui buvo nė motais – jis M. Sleževičių laikė pavaduotoju savo „komandiruotės laikotarpiu“. Todėl atvykęs į Paryžių A. Voldemaras greitai parodė savo požiūrį į K. Olšauską ir J. Gabrį – faktiškai atsikratė jų – bei tapo delegacijos pirmininku. Tiesa, kaip pažymi istorikė Aldona Gaigalaitė, neaišku, ar buvo rinktas, ar paskirtas, ar pats pasiskyręs. Jau vasario 16-ąją jis pasiuntė pirmą raštą Taikos konferencijos pirmininkui Georges'ui Clemenceau. Kartu su A. Voldemaru į delegacijos veiklą įsitraukė ir Martynas Yčas, vėliau – T. Naruševičius, B. Balutis bei kiti. Susiformavo ir tam tikras delegaciją „aptarnaujantis“ personalas.

Kaip pabrėžia kone kiekvienas A. Voldemaro amžininkas, šis žmogus buvo tiek nepaprastos erudicijos, tiek nepakenčiamo būdo. A. Voldemaras manė, kad pasaulis sukasi aplink jį, o ne priešingai, bet likusieji Paryžiuje pripažino jo viršenybę, nors K. Olšauskui teko greitai išvykti. Viena pirmųjų E. Galvanausko užduočių buvo priversti A. Voldemarą nusipirkti padoresnių drabužių, nes atsivežti „tiko tik žvirbliams baidyti“. Kitiems delegacijos nariams teliko paklusti ir nebent gudrybėmis mėginti paveikti jo diktatorišką elgesį. E. Galvanausko teigimu, į konferencijos darbus A. Voldemaras kartais žiūrėdavo gana atsainiai, prioritetą neretai teikdavo savo akademiniams interesams. „Kartą net kelias dienas jis (Voldemaras) nesirodė. Spėliojome – gal susirgo? Reikėjo jo parašo. Nuvykęs į jo butuką radau begulintį ant grindų naktine apranga tarp atverstų knygų, kurias godžiai skaitė, pamiršęs pareigas, erdvę ir laiką“, – rašė E. Galvanauskas. Tiesa, tokiam vertinimui atsiminimuose prieštarauja P. Klimas. Jis tikina, kad A. Voldemaras kovojo už Lietuvos interesus labai rimtai ir atkakliai gynė pozicijas.

Kita vertus, atsižvelgiant į Lietuvos statusą konferencijoje, gal būtent tokio įžūlumo, tokios erudicijos žmogaus delegacijai ir reikėjo: stačioko poligloto, galinčio įžūliai belstis į visas duris, kurios kol kas buvo uždarytos. Juolab kad lietuviai disponavo labai ribotomis lėšomis, o pagrindiniai politiniai oponentai, P. Klimo žodžiais, Paryžiuje jautėsi kaip namie: „Mums buvo toli ligi lenkų. Šie suvažiavo į Paryžių šimtais, užėmė visą didelį viešbutį ir Etoile, švaistėsi Prancūzijos kredito dėka po visas redakcijas ir salonus. Atgijo taip pat senoji emigracija su mišriomis šeimomis ir pažintimis. O mes, galima sakyti, vos iššokę iš klumpių ir visai be pažinčių toje pasaulio valdovų maišatyje.“

Laimėjimai ir nusivylimai

A. Voldemaro pasirašomi raštai būdavo nuolat įteikiami Taikos konferencijos dalyviams. Jų būta įvairiausių – nuo istorinių Lietuvos apybraižų, būsimų valstybės plėtros gairių iki protestų. Visų raštų žinutės iš esmės reikalavo tą paties – leisti Lietuvos delegacijai dalyvauti konferencijoje ir kartu pripažinti mūsų valstybės egzistavimą Europos politiniame žemėlapyje. Kartais tie pareiškimai būdavo nenuoseklūs, prieštaraudavo vienas kitam. Pavyzdžiui, K. Olšauskas, ko gero, raginamas J. Gabrio, paskelbė memorandumą, kuriuo numatoma, kad Lietuvos teritorija turėtų siekti 150 tūkst. kv. km ir maždaug 7 mln. gyventojų. O A. Voldemaras kovo 24 dieną įteikė kitą, istoriko Prano Čepėno vertinimu, pačią svarbiausią Lietuvos notą, kurioje nepriklausomos Lietuvos teritorija jau kuklesnė – 125 tūkst. kv. km ir 6 mln. gyventojų (įskaitant Mažąją Lietuvą bei dalį dabartinės Baltarusijos teritorijos).

Tačiau kad ir kur lietuviai nueidavo, dažniausiai sulaukdavo tik simpatijų, neduodančių jokios apčiuopiamos naudos. Suprask, jūs galbūt ir teisūs, bet mums atrodo, jog Europai naudingesnė stipri Lenkija, todėl pirmiausia susitarkite su lenkais. Ir kaip reikėjo tartis su Lenkija, jei nuo 1919 metų pavasario abi valstybės iš esmės kariavo? Be to, dar 1919-ųjų kovo 3 dieną lenkai įteikė konferencijai notą, kurioje skelbė, kad Lietuva turi būti organizuota kaip atskiras vienetas Lenkijos valstybėje.

Nors lietuvių delegacijai nepasisekė įgyvendinti pagrindinio savo reikalavimo, ilgainiui su A. Voldemaru bent iš dalies pradėta elgtis kaip su tikru valstybės atstovu. Pavyzdžiui, kovo 16 dieną jis gavo kvietimą į Prancūzijos generalinį štabą, kuriame buvo aptariami tiek gynybos nuo bolševikų, tiek Lietuvos sienų klausimai. Neoficialiu lygmeniu pavykdavo susitikti ir su anglų bei amerikiečių delegacijų atstovais.

Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimas buvo iškeltas ir subkomisijoje, svarsčiusioje Lenkijos reikalus. Tai bene žemiausias konferencijos lygmuo, tačiau Lietuvos delegacija gavo oficialų pakvietimą ir dar sykį pakartojo savo poziciją.

Prasidėjus Lietuvos ir Lenkijos karui jau 1919-ųjų balandžio 28 dieną Lietuvos delegacija įteikė Antantės šalims notą, kurioje apkaltino Lenkiją invazija į nepriklausomos valstybės teritoriją. Šios bandė imtis tarpininkių vaidmens ir priversti nutraukti karinį konfliktą, tačiau konkrečių rezultatų tai nedavė. Per konferenciją buvo nustatyta tik pietinė Lietuvos siena, klausimas dėl rytinės liko atviras iki 1923 metų kovo 15 dienos. Tiesa, ir šio nutarimo Lietuva nepripažino, nes jis numatė, jog Vilnius lieka Lenkijos rankose.

Vis dėlto lietuviai, nuolat triukšmaudami nors ir konferencijos koridoriuose, nebuvo ignoruojami. Savotišku tokios veiklos rezultatu, kurį paskatino dar ir Latvijos bei Estijos delegacijų darbas, galima laikyti 1919 metų gegužės 15 dieną konferencijoje sudarytą Baltų komisiją. Ji turėjo analizuoti Baltijos valstybių atstovų pareiškimus ir reikalavimus. Tai Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimą padarė iš esmės savarankišką.

Tačiau net ir ši komisija esminių Lietuvos valstybingumo problemų neišsprendė. Apibendrinant Lietuvos misijos veiklą, kuri baigėsi 1919 metų gruodžio 1 dieną (t. y. anksčiau negu pati konferencija), tenka pripažinti, kad prieš konferenciją iškelti tikslai nebuvo pasiekti. Kita vertus, atsižvelgiant į istorines aplinkybes, vargu ar delegacija būtų pajėgusi juos įgyvendinti, todėl veikiau derėtų susitelkti į kitus laimėjimus. Nors Lietuvos misija neturėjo oficialaus statuso ir net formaliai negalėjo vadintis „delegacija“, su A. Voldemaru bei jo palyda bent jau de facto ilgainiui imta elgtis kaip su nepriklausomos valstybės atstovais. Greta šios delegacijos veikė ir Lietuvos karinė misija, kuri užmezgė ryšius, leidusius įsigyti ginklų, amunicijos ir aprangos, pasamdyti užsienio karininkų. Buvo padėti ir Lietuvos atstovybės Prancūzijoje pamatai – joje darbo ėmėsi O. Milašius. Poeto įsitraukimą Lietuvos diplomatų gretas taip pat reikėtų laikyti svarbiu misijos Paryžiuje laimėjimu.

Principinga laikysena tarp užsienio diplomatų sustiprino Lietuvos egzistavimo faktą, nors ir neprivertė formaliai jo pripažinti. Tačiau pirmąją diplomatinę mokyklą Lietuvos atstovai baigė sėkmingai, kad ir ne dešimtukais.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"