Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuvos demokratų partijos skrydis 

2018 lapkričio 16 d. 12:52
Lietuvos demokratų partijos formali pradžia siejama su 1902 metų spalio 17 dieną Vladimiro Zubovo Dabikinės dvare (dabartiniame Akmenės rajone) vykusiu suvažiavimu. /
Lietuvos demokratų partijos formali pradžia siejama su 1902 metų spalio 17 dieną Vladimiro Zubovo Dabikinės dvare (dabartiniame Akmenės rajone) vykusiu suvažiavimu. /
Kultūros paveldo departamento nuotrauka

Pasakojimus apie lietuvių šviesuomenės politines organizacijas tęsiame rašiniu apie Lietuvos demokratų partiją (LDP). Ši partija sutelkė bene ryškiausias tautinio atgimimo asmenybes, todėl atrodė, kad gali tapti viena rimčiausių politinių jėgų ir Nepriklausomoje Lietuvoje.

1902 metais įkurtos LDP veikla apmirė jau 1915 metais, o 1920-aisiais organizacija galutinai nustojo egzistuoti. Tad verta pasvarstyti, kas ir kodėl nutiko, kad viena brandžiausių, intelektualiausių politinių bendruomenių netapo rimta Pirmosios Lietuvos Respublikos politine jėga.

Esminė Lietuvos demokratų partijos bėda buvo tai, kad ji telkė itin plačių ir skirtingų pažiūrų žmones, kurių idėjiniai skirtumai kiekvienais metais tik didėjo.

Išaugę su „Varpu“

Kaip ir daugelį rašinių apie XIX-XX amžiaus politinių partijų genezę (ar tai būtų Lietuvos, ar Europos pavyzdžiai), šį taip pat tenka pradėti nuo intelektualinių ištakų paieškų. Partijos, suvokiant jas kaip bendraminčių bendrijas, dažnai telkdavosi aplink tam tikrus leidinius ar asmenybes – ne išimtis ir LDP istorija, kurios ištakos siejamos su „Varpo“ leidyba. Užpildęs uždarius „Aušrą“ atsiradusį intelektualinio Lietuvos gyvenimo vakuumą, „Varpas“ greitai tapo daugiau nei vien leidiniu: aplink jį būrėsi lietuvių šviesuomenė, ji kartu su laikraščiu augo bei brendo ir intelektualiai, ir politiškai. Nutrūkus „Aušros“ leidybai, be „Varpo“, paminėjimo verti vos du kiti leidiniai – 1886–1887 metais Martyno Jankaus leistas „Garsas“ ir Jono Šliūpo JAV leistas „Lietuviškasis balsas“. M. Jankaus projektas netrukus žlugo, o „Lietuviškojo balso“ platinimas Lietuvoje dėl savaime suprantamų priežasčių buvo itin sudėtingas, todėl būtent „Varpas“ tapo LDP bendruomenės ištakomis.

Reikia paminėti, kad „Varpas“ tradiciškai įvardijamas kaip liberaliosios pakraipos leidinys, tačiau reikėtų akcentuoti du dalykus. Pirma – iki maždaug 1894 metų su „Varpu“ aktyviai bendradarbiavo ir Katalikų bažnyčios atstovai, pavyzdžiui, būsimasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, pirmaisiais „Varpo“ leidybos metais bene trečdalį laikraščio prenumeratorių sudarė Seinų kunigų seminarijos klierikai. Antra – tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje kalbant apie XIX amžiaus Lietuvą dažnai vartojamas terminas „liberalizmas“ arba „liberalumas“, taip ir nesustojant pamąstyti apie šio termino reikšmę, o ypač – jos istoriškumą.

Tuo metu, kaip tiksliai pažymi Vincas Trumpa, liberalizmas Lietuvoje neturėjo politinės ideologijos statuso, kaip jo neturėjo ir per visą tarpukarį. „O jei kalbėsime apie Lietuvą, nė vienu momentu nebuvo formuluota jokia liberalinė programa, niekados mes neturėjome liberalinės partijos, niekas net nėra plačiau nagrinėjęs liberalinės minties teorijos ar bent liberalo žmogaus psichologijos“, – rašė V. Trumpa. Skaitytojas galėtų nustebti, bet tarpukariu labiausiai su liberalumu sieta partija buvo Tautininkų sąjunga! Taip veikiausiai nutiko dėl to, kad stingant geresnių sąvokų, liberalumo esmine savybe buvo paverstas požiūris į Bažnyčios gyvenimą – „liberalais“ tradiciškai įvardijami tie Lietuvos politiniai veikėjai, kurie pasisakė už spartesnę sekuliarizaciją. Kita svarbi savybė, su kuria siejamas XIX amžiaus liberalumas Lietuvoje, yra nusistatymas prieš senąją luominę santvarką, kuri iš esmės tebeegzistavo į Rusijos imperijos sudėtį patekusioje Lietuvoje. Ši problema susijusi ir su LDP, kuri dažnai įvardijama kaip „liberali“ partija, tačiau tikrai ne pokarine, ar juo labiau šiandienine šio žodžio prasme.

Suvažiavimas Dabikinės dvare

Aplink „Varpą“ nuo 1889 metų augusi inteligentų bendruomenė galiausiai pajuto poreikį įkurti formalią organizaciją bei su ja siekti jau ir politinių tikslų. LDP formali pradžia siejama su 1902 metų spalio 17 dieną Dabikinės dvare (dabartiniame Akmenės rajone) vykusiu suvažiavimu. Dvaro šeimininkas Vladimiras Zubovas parėmė slaptą varpininkų susirinkimą, kuriame buvo nutarta steigti politinę partiją, tuo metu – dar Lietuvių demokratų partijos vardu, t. y. akcentuojant tautinį, o ne pilietinį momentą.

Jau per tą patį suvažiavimą buvo išrinkta komisija politinei programai parengti, į kurią įėjo Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys ir Jonas Bortkevičius. Be jų, suvažiavime dalyvavo ir partijos nariais tapo tokie istorijos mėgėjams gerai pažįstami žmonės kaip Felicija Bortkevičienė, Stasys Matulaitis, Pranas Mašiotas, Jonas Biliūnas, Gabrielė Petkevičaitė ir net Vincas Mickevičius-Kapsukas.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Čia pat tenka konstatuoti ir vieną esminių šios partijos problemų. Atidesni ir nuoseklesni „Lietuvos žinių“ skaitytojai pastebės, kad didelė dalis šių pavardžių – K. Griniaus, P. Višinskio, V. Mickevičiaus-Kapsuko – figūravo ir praėjusios savaitės tekste apie Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Tai liudija apie esminę LDP bėdą: ji telkė itin plačių ir skirtingų pažiūrų žmones, kurių idėjiniai skirtumai kiekvienais metais tik didėjo. Dar tais pačiais 1902-aisiais iš LDP pasitraukė J. Biliūnas ir S. Matulaitis, 1903 metais pasitraukė V. Mickevičius-Kapsukas, 1904-aisiais – J. Šaulys, 1908 metais – A. Smetona. Bendraminčių kuopelė greitai ėmė byrėti.

Tačiau 1902 metais dar pavyko surasti tam tikrą konsensusą. Po mėnesio buvo paskelbta ir pirmoji partijos programa (tiksliau – jos projektas), neatsitiktinai – dvyliktame tų metų „Varpo“ numeryje. Programa pradedama nuo socialinės kritikos, teigiama, kad Lietuvoje valstiečiai (programoje įvardijami „sodiečiais“) neturėjo nei teisių, nei laisvių, o būtent šios problemos sprendimo ir sieks LDP. Socialinė problematika greitai paverčiama politine: „Lietuva nori politiškai atgyti – toks tautos tikslas, to visi jos veikiančių partijų programai reikalauja (...) Laisva ir nepriklausoma kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva – tai tolimasis siekis mūsų LDP.“

Lietuvos demokratų partijos skrydis

Taip pat iškeliami ir konkretūs siekiai, reikalavimai, susiję su to meto realijomis. Siekiant išsaugoti lietuvių kalbą, reikalaujama atšaukti spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą bei imti vartoti lietuvių kalbą net carinės administracijos institucijose, t. y. kad visi raštai bei dokumentai būtų rašomi lietuviškai. Taip pat reikalaujama mokyklų „atlietuvinimo“, universiteto atkūrimo Vilniuje ir panašiai.

Idėjiniai trūkiai ir vientisumo paieškos

1903-iųjų rugpjūčio 15–16 dienomis įvyko antrasis LDP suvažiavimas, šįkart – J. Vileišio bute Vilniuje. Jame dalyvavo 14 partijos narių ir 4 svečiai. Praėjus vos metams nuo partijos įkūrimo prieita prie išvados, kad pirminis politinės programos projektas neatitinka LDP narių lūkesčių ir pažiūrų, todėl nuspręsta jo atsisakyti. Tai leidžia mums dar kartą konstatuoti partijos nevienalytiškumą ir idėjinę fragmentaciją.

Suvažiavimo metu, deja, nauja partijos programa ir vėl nebuvo priimta, susitarta tik dėl kelių esminių LDP veiklos gairių. Svarbiausiu idealu iškeliama „liuosa ir savo etnografinėse ribose neprigulinti nuo kitų viešpatysčių ir tautų Lietuva“. Deklaruojama, kad LDP orientuosis ne į konkretų socialinį segmentą, o į visus šalies gyventojus (tai šiek tiek kontrastuoja su pirminiu partijos projektu, kuriame aiškiai juntama orientacija į „sodiečius“).

Tiesa, nors ir ryškėjo idėjinė fragmentacija, išliko akivaizdus susisaistymas su „Varpu“ ir leidinio priedu – „Ūkininku“. Šiame LDP suvažiavime net buvo svarstoma ir priimta leidinių sąmata 1904 metams.

Po suvažiavimo LDP veikla mažai pakito: buvo rengiami kasmetiniai suvažiavimai, o labiausiai susitelkta į darbą spaudoje. Tik 1905–1906 metų sandūroje galutinai patvirtina partijos programa, kuri P. Višinskio, J. Vileišio ir K. Griniaus iniciatyva buvo išleista atskiru leidiniu. Tuo pačiu metu pakeistas ir partijos pavadinimas – Lietuvių demokratų partija tapo Lietuvos demokratų partiją.

Neteisinga būtų tvirtinti, kad ši partija buvo silpna ar nepasižymėjo idėjiniu originalumu. Tam tikra prasme net būtų galima teigti priešingai – partijos susiskaldymą bent kuriam laikui sėkmingai kompensavo ištikimiausių jos narių atsidavimas. Pavyzdžiui, ko gero, išsamiausiai partijos veiklą tyrinėjęs istorikas Rimantas Miknys akcentavo itin išplėtotą LDP socialinę-politinę programą. „Tai akivaizdi tautinio kapitalizmo propaganda. Tad 1906–1914 metų LDP istorinė-sociologinė koncepcija Lietuvos sąlygomis vertintina kaip originalus projektas, siekęs suderinti bei įgyvendinti tuo pačiu metu demokratinę, tautinę ir socialinio teisingumo idėjas“, – teigė R. Miknys.

Partijos partijoje

Vėl priartėjame prie 1905 metų revoliucijos Rusijoje. Nors daugeliu atvejų ši revoliucija suveikė kaip katalizatorius tautinio atgimimo veikėjams, LDP istorijoje tik dar labiau išryškėjo vidiniai nesutarimai.

Birželio mėnesį pasirodė LDP atsišaukimas, raginantis atsikratyti „maskolių caro biurokratų valdžios“, išplito ir pati partijos veikla: kūrėsi įvairūs būreliai provincijoje, kurie gal ir nebuvo tiesiogiai priklausomi nuo LDP, tačiau dažnu atveju su ja susiję ar net partijos narių inspiruoti. Juozo Audėno teigimu, tokie būreliai buvo pastebimi Paežeriuose, Taujėnuose, Pandėlyje, Kupiškyje, Vievyje, Daugėliškyje, Žiežmariuose, Žasliuose, Radviliškyje, Varėnoje ir daug kur kitur. Iš esmės jie apėmė visą Lietuvą, tačiau taip ir netapo partijos įrankiu, nes LDP pasižymėjo itin prasta vidine organizacija.

Tačiau jau netrukus LDP ėmė byrėti. Partijos viduje 1905–1906 metų sandūroje buvo įkurta Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS), kurioje telkėsi labiau į politinę kairę krypstantys partijos nariai, o kaip didžiausi jos aktyvistai dažniausiai nurodomi Ernestas Galvanauskas, Juozas Gabrys-Paršaitis, Albinas Rimka ir kiti. Nors sąjunga nominaliai veikė kaip „skyrius“ LDP viduje, tačiau istoriografijoje fiksuojami ir tam tikros trinties tarp LDP ir LVS momentai. Bekylantį konfliktą šiek tiek užglaistė ir carinės represijos, po kurių didžioji dalis LVS veikėjų buvo arba areštuoti, arba atsidūrė užsienyje, o LVS veikla apmirė.

Polemika tik didėjo ir tarp kitų LDP narių: skirtingomis kryptimis ją bandė vesti radikalumu, tačiau ne idėjine bendryste pasižymėję P. Višinskis ir Juozas Bagdonas, raginę kuo principingiau stoti į kovą su Rusijos imperija. Trečią flangą partijos viduje sudarė aplink J. Vileišį susitelkę nuosaikesni intelektualai.

Kaip tiksliai apibendrino R. Miknys, 1905-uosius LDP sutiko išgyvendama ir idėjinę, ir organizacinę krizę. Steponas Kairys nurodo ir dar vieną priežastį, nulėmusią LDP nuosmukį – polinkį į elitizmą: „Skaudžiausiai demokratams keršijo „Varpo“ juose auklėtas mentalitetas, kad inteligentai yra „tautos žiedas“, skirtas tautai vadovauti (...). Demokratai tikrai gyveno krizę, bet tikroji krizės priežastis buvo ta, kad jie nedarė jokių pastangų organizaciškai susisieti su ta socialine baze, kurios reikalams bandė atstovauti „Ūkininke“, ir jie pasiliko izoliuota inteligentų grupė, atšlijusi nuo kaimo.“

Paskutiniu ryškiu LDP pasispardymu tapo Didysis Vilniaus Seimas, kai nominaliai LDP atrodė stipriai, iš esmės šios partijos nariai ir buvo vieni pagrindinių Seimo organizatorių. Į Seimo prezidiumą pateko Antanas Smetona, į sekretoriatą – J. Gabrys-Paršaitis, kaip aktyvūs oratoriai pasižymėjo P. Višinskis, E. Galvanauskas, Mykolas Sleževičius. Tačiau jau tuo metu buvo galima numanyti, kad LDP tokia, kokia ji buvo tuo metu, ilgai neegzistuos.

Lemtingos permainos

Dar iki Didžiojo Vilniaus Seimo dalis LDP narių užmezgė glaudesnius ryšius su LSDP, kiti ėmė burtis aplink naują intelektualų centrą – Petro Vileišio globojamas „Vilniaus žinias“, o treti, nusivylę LDP veikla, apskritai pasitraukė iš politikos. Štai, pavyzdžiui, J. Bagdonas 1905-ųjų balandį pareiškė atsisakantis prisidėti prie darbo „Varpe“, nes paskutiniai jo numeriai buvo itin silpni (iš esmės visus tekstus parašė tik J. Vileišio, K. Griniaus ir P. Višinskio triumviratas).

Tuo pačiu metu kūrėsi ir nepolitinės organizacijos, kurios dažnu atveju nors ir palaikė ryšius su LDP atstovais, nuo pačios partijos laikėsi gana atokiai. Tokios visuomeninės organizacijos (Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių mokytojų susivienijimas ir t. t.) žmonėms suteikė naujų galimybių saviraiškai ne tik per politinę veiklą.

1907–1908 metais buvo akivaizdu, kad nuosaikioji LDP linija žlugs. Lietuvoje likę LVS atstovai iš LDP vadovybės perėmė „Lietuvos ūkininko“ redakciją ir tuo, kaip teigia R. Miknys, pakreipė visą partiją „liaudinio socializmo“ link. Dar 1906 metais mirė P. Višinskis, po poros metų iš LDP pasitraukė ir bendraminčius telkti ėmėsi A. Smetona.

LDP aižėjo, ir tai buvo akivaizdu. Kuo toliau, tuo labiau senoji LDP karta apsiribojo ne tiek politine, kiek kultūrine veikla ar socialine rūpyba. Pavyzdžiui, Marijampolėje LDP nariai įkūrė švietimo draugiją „Šviesa“, Marijampolės ūkininkų draugiją, kuravo ir menkesnės reikšmės veiklą Lietuvos provincijoje, stengėsi steigti mokyklas, platinti lietuvišką spaudą ir šelpti moksleivius, įsteigė net kelias stipendijas. LDP veikla išplito tuo požiūriu, kad apėmė itin įvairias formas, tačiau išskirtinai politine veikla LDP nariai vis mažiau užsiėmė.

Dar iki Didžiojo Vilniaus Seimo dalis Lietuvos demokratų partijos narių užmezgė glaudesnius ryšius su Lietuvos socialdemokratų partija, kiti ėmė burtis aplink naują intelektualų centrą – Petro Vileišio globojamas „Vilniaus žinias“, treti apskritai pasitraukė iš politikos.

Vietoj jų į pirmąsias politinio gyvenimo pozicijas iškilo LSDP ir besiformuojančios (ar jau susiformavusios) tautininkų, krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų kuopelės. 1902 metais susikūrusios LDP branduolys iš esmės buvo „išsivaikščiojęs“ po atskiras politines grupeles. Išlikęs nuosaikiųjų flangas savo idėjomis nesugebėjo patraukti visuomenės, nes dažnu atveju Lietuvos savarankiškumo realizacija jų planuose priklausė nuo procesų Rusijoje: raginta ten laukti demokratinės revoliucijos ir tik tada imtis veiksmų šalies viduje, taip pat buvo kuriami planai dėl bendros Lietuvos ir Lenkijos ateities.

Intelektualinės LDP jėgos pamažu išsisėmė, o pati LDP, turėjusi ambicijų vienyti kone visą Lietuvos politinį elitą, subyrėjo. Nors tarp Nepriklausomybės Akto signatarų rasime ne vieną (buvusį) LDP narį, tuo metu partija jau iš esmės nustojo veikti. Kita vertus, šios partijos istorija iliustruoja, kaip greitai vyko tautinis atgimimas Lietuvoje. Iš esmės jau per keletą metų bendraminčių būrys suprato, jog sutelkiančių veiksnių nebėra tiek daug, ir priėmė sprendimą išsiskirstyti. Todėl LDP istorija parodo, kaip brendo politinė lietuvių tauta, o to pasekmė buvo partijos „išsivaikščiojimas“ – partija de facto nustojo veikti 1915 metais.

Steigiamojo Seimo rinkimuose LDP nedalyvavo – persiorganizavę atskiri jos sparnai dalyvavo daugiausia su Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Valstiečių sąjungos vėliavomis. Tekstą užbaigsime jau ne kartą cituoto R. Miknio apibendrinimu: „1902–1915 metais LDP buvo įtakinga politinė jėga Lietuvoje. Jos veikla buvo reikšminga formuojant Lietuvos valstybingumo idėjos sampratą, ugdant tautinę politinę sąmonę, propaguojant demokratinius principus. Jos užimta idėjinė-politinė pozicija, nepaisant partijos kūrimosi laikotarpiu deklaruoto siekio tapti visas politines jėgas vienijančiu veiksniu, skatino dešiniųjų ir kairiųjų lietuvių politinių jėgų poliarizaciją. Bet ir netapusi visų politinių jėgų vienytoja, LDP sugebėjo gana efektyviai ginti Lietuvos tautinius politinius interesus Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu.“ LDP virto savotiška partinės brandos mokykla tautinio atgimimo atstovams – pradėję nuo LDP, vėliau jie išsibarstė po partijas, kūrusias Pirmosios Lietuvos Respublikos politinį paveikslą.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"