Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuvių meilę carui ugdė nuo mokyklos suolo. Nesėkmingai. 

2018 liepos 18 d. 12:28
Caras Nikolajus II-asis./
Caras Nikolajus II-asis./
wikipedia.org nuotrauka

XX amžiaus pradžioje, po 1905 metų revoliucijos, atėjo liberalių pokyčių metas, palietęs ir iki tol visiškai pogrindyje pasislėpusią lietuvišką mokyklą. Tuo pat metu, stebėdama augantį tautinį lietuvių judėjimą, carinė valdžia suvokė būtinybę „teisingai“ auklėti jaunuosius lietuvius, kad šie išaugtų dorais imperatoriaus valdiniais.

Nepaisant aktyvių, griežtų, o kartais netgi novatoriškų pastangų, viliojant moksleivius ekskursijomis į Maskvą ir kinematografo stebuklais, lietuvių taip ir nepavyko išmokyti lojalumo imperatoriui. Apie tai, kaip lietuviškas švietimas XX amžiaus pradžioje kilo iš pogrindžio, LŽ pasakojo humanitarinių mokslų daktarė, istorikė Olga Mastianica.

– Po 1905 metų revoliucijos Rusija ėmė keistis, „vadžios atleistos“ daugelyje sričių, o kaip tai pasireiškė švietimo sistemoje?

Dr. Olga Mastianica./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Dr. Olga Mastianica./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– Šie metai tapo lūžio laikotarpiu švietime ne tik Šiaurės – Vakarų krašte (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko ir Vitebsko gubernijose). Prieš tai pokyčių taip pat būta: XIX amžiuje uždarytas Vilniaus universitetas, o vidurinėse mokyklose buvo įvesta rusų kalba. Dėstymas lenkiškai leistas 1857 – 1858 metais, tačiau po 1683 metų sukilimo mokyklose dėstyta jau vien rusiškai.

Vietos kalba nebuvo galima ne tik dėstyti, bet ir mokiniams tarpusavyje bendrauti, o katalikams drausta steigti privačias mokyklas. Beje, jokio teisinio akto, nukreipto prieš katalikus nebuvo, tačiau tai, kad jiems negalima steigti mokyklų, buvo lyg ir savaime suprantamas dalykas.

Tuo metu 1905 metai atnešė nors ir negausius, bet ryškius pokyčius. Pirmiausiai, pradinėse mokyklose atsirado lietuvių ir lenkų kalbų dalykai. Jų leista mokytis ir vidurinėse mokyklose. Be to, leista steigti pradines mokyklas, kuriose dėstymo kalba buvo lietuvių. Buvo sumanymų panašių pokyčių imtis ir aukštesnės pakopos moksle, įskaitant aukštąjį mokslą, tačiau jie nebuvo įgyvendinti.

Taigi, 1905 metų gegužės 24 dieną paskelbtas imperatoriaus Nikolajaus II-ojo įsakymas, kuriuo leista lietuviškai ir lenkiškai dėstyti tose pradinėse ir vidurinėse mokyklose, kur dauguma mokinių yra tų tautybių. Štai čia ir buvo kliuvinys, nes to meto duomenimis, daugumą moksleivių sudarė stačiatikiai. Automatiškai tai reiškė, kad šis caro įsakymas negalėjo įsigalėti buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose.

Aktyvūs mokytojai ir visuomenės atstovai kreipėsi į Vilniaus švietimo apygardos globėją, prašydami leisti mokykloje dėstyti gimtąją kalbą, istoriją ir geografiją – atnešti į mokyklą vietos savimonę ugdantį elementą.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Švietimo apygardos globėjas Vasilijus Popovas mėgino laviruoti, nuraminti visuomenę ir neužsitraukti caro nemalonės. Jam pavyko rasti kompromisinį variantą, išaiškinus, kad dėstymas gimtąja kalba galimas ne tik esant moksleivių daugumai, bet ir prašant jų tėvams.

– Caro valdininkai gebėjo siekti kompromisų ir sutiko daryti tam tikrus palengvinimus lietuvių ir lenkų atžvilgiu?

– Viena vertus, carinė valdžia tai darė, kaip ir pavyzdžiui, tikybos dėstymo gimtąja kalba leidimas, tačiau tikrovėje tam buvo priešinamasi. Visgi, 1905 metais žingsniai į priekį padaryti ir nors dėstymas mokyklose liko rusų kalba, kai kuriose mokyklose lietuvių kalba atsiranda, kaip dėstomas dalykas. Taip pat leista lietuviškai dėstyti aritmetiką.

Tiesa, lietuvių kalba buvo dėstoma tik keliose mokyklose Vilniuje, nes buvo labai sunku surasti cenzus atitinkančius mokytojus, o ir bendruomenė šiuo klausimu nebuvo labai aktyvi. Tačiau tokių mokyklų buvo, ne tik Vilniuje, bet ir Šiauliuose, Panevėžyje ir kitur. Lietuvių kalbą dėstė puikiai žinomi žmonės – Jonas Jablonskis, Kazimieras Puida ir Antanas Smetona, kurį laikę dėstęs lietuvių kalbą pirmojoje Vilniaus berniukų gimnazijoje.

Vietos kalba nebuvo galima ne tik dėstyti, bet ir mokiniams tarpusavyje bendrauti, o katalikams drausta steigti privačias mokyklas.

– Kiek tuo metu mokyklų veikė etninėje Lietuvoje?

– Jei kalbėtume maždaug apie dabartinę Lietuvos teritoriją, tai tuo metu buvo krašte veikė 28 vidurinės mokyklos ir apie 600 pradinių mokyklų. Tai – valstybinės mokyklos. Greta jų steigtos privačios mokyklos, veikė lietuvių švietimo draugijos, kaip „Aušra“ Vilniuje ir „Saulė“ Kaune.

Nežinome, kiek privačių lietuviškų pradinių mokyklų įsteigta, tačiau žinome, kad jų tinklas buvo ganėtinai platus. O „Žiburio“ draugija Marijampolėje įsteigė vienintelę mergaičių vidurinę mokyklą, kurioje dėstyta lietuvių kalba.

Tiesa, Marijampolė priklausė buvusios Lenkijos karalystės teritorijai ir sąlygos ten buvo kiek kitokios. Lietuvoje lietuvių inteligentija neturėjo galimybių plėtoti lietuvybės vidurinėse mokyklose, nes jas galėjo steigti tik stačiatikiai arba žydai.

– Kaip nauja tvarka švietimo sistemoje paveikė iki tol veikusias „daraktorių“ arba slaptąsias mokyklas?

– Naujoji tvarka buvo laisvesnė, tačiau ne tokia laisva, kaip būtų norėjęsi. Slaptosios mokyklos negavo galimybių išeiti į viešumą. Kita vertus, manau galime teigti, kad po 1905 metų slaptasis mokymasis tapo dar aktyvesnis.

Atšaukti reformų valdžia nesiryžo, tačiau ėmėsi trikdyti lietuviškų švietimo draugijų veiklą, apsunkino lietuvių mokytojų įdarbinimo procesą

– Privačios pradinės mokyklos privalėjo laikytis valdiškos programos ar galėjo nuo jos nukrypti?

– Privalėjo laikytis programos ir tai užtikrindavo juose besilankantys inspektoriai. Tiesa, daug kas priklausė nuo mokytojo ir to, kiek jis sau leisdavo „nukrypti“, pavyzdžiui, daugiau pasakoti mokiniams apie Lietuvos istoriją.

Tokiai veiklai klostėsi palankesnės sąlygos, nes lietuvių inteligentija ėmėsi gana aktyviai leisti vadovėlius ir kitas metodines priemones mokykloms. Pavyzdžiui, istorijos vadovėlis gerokai skyrėsi nuo imperinės valdžios anksčiau dėstyto naratyvo. Tas pats pasakytina apie geografijos ir lietuvių kalbos vadovėlius.

Apskritai, „privati“ mokykla buvo savarankiška tik tuo, kad negavo valstybinio finansavimo. Visais kitais atžvilgiais ji negalėjo skirtis nuo valstybinės mokyklos.

– Kaip sekėsi derinti mokyklų programas su caro valdžia?

– Kaip jau minėjau, po Nikolajaus II-ojo įsako, lyg ir leista dėstyti lietuvių kalbą, bet dalyko dėstymo programų nebuvo.

1906 metais sudaryta speciali komisija, kuri rengė lietuvių kalbos programą pradinėms ir vidurinėms mokykloms. Ši programa buvo gana plati ir skirta mokyti ne tik lietuvių kalbos, bet ir supažindinti moksleivius su lietuvių literatūra ir istorija. Deja, Švietimo ministerija šios programos nepatvirtino.

Tuomet Vilniaus švietimo apylinkės globėjas kreipėsi į Joną Jablonskį, kaip į ekspertą, mokantį lietuvių kalbą ir žinantį, kaip ją reikėtų dėstyti. Jonas Jablonskis sudarė siauresnę lietuvių kalbos pažinimo programą, greičiausiai suvokdamas, kad nuosaikesnė programa būtų priimtinesnė valdžiai. Jo sudaryta programa patvirtinta 1908 metais.

Beje, tyrinėjant to meto amžininkų atsiminimus ir informacijos lietuvių spaudoje, galima daryti išvadą, kad nuosaikioji programa, pateikta valdžiai, mokyklose iš tiesų būdavo išplečiama.

Be to, lietuvių inteligentai, tarp kurių Jonas Jablonskis ir Juozas Kairiūkštis, pradeda leisti jaunimui skirtą lietuvišką periodiką – „Aušrinę“, „Ateitį“ ir juose publikavo lietuvių literatūros kūrinius arba tiesiog rekomendacijas, ką turėtų skaityti tie jaunuoliai, kurie neturėjo galimybės mokytis lietuvių kalbos mokyklose.

– Tuo pat metu pradinėse mokyklose leista dirbti lietuvių kilmės mokytojams. Kiek jų buvo?

– Tikslių duomenų neturime, bet mano skaičiavimu, 1907 metais jie sudarė apie 30 procentų, bet paprastai dirbo žemesnėse pareigose. 1908 – 1909 metais prasidėjo atvirkštinė reakcija ir lietuvių kilmės mokytojus siekta kiek įmanoma suvaržyti.

Ši reakcija nebuvo nukreipta konkrečiai prieš lietuvius arba Šiaurės – Vakarų krašto gyventojus, o buvo dalis bendros imperinės politikos. Pajutus revoliucingumo atoslūgį, caro valdžia pamėgino grįžti prie anksčiau vyravusios ideologijos ir gyvenimo dėsnių.

Atšaukti reformų valdžia nesiryžo, tačiau ėmėsi trikdyti lietuviškų švietimo draugijų veiklą, apsunkino lietuvių mokytojų įdarbinimo procesą ir panašiai.

1905 – 1914 metais Rusijos Imperijoje visuomenė subrendo tam, kad kiekvienas jos narys privalėjo turėti bent jau minimalų išsilavinimą, o švietimas tapo itin svarbiu idėjiniu ginklu – nors apie nepriklausomybę dar retas pasvajodavo, buvo aišku, kad bet kokiems savarankiškumo siekiams pirmiausiai reikia tautiškai ugdyti visuomenę. Žinoma, kad geriausia tam priemonė – mokykla. Ne veltui visos pirmosios lietuviškos partijos vos ne pirmu numeriu reikalavimų sąraše iškėlė lietuviško švietimo klausimą.

Slaptosios mokyklos negavo galimybių išeiti į viešumą. Kita vertus, manau galime teigti, kad po 1905 metų slaptasis mokymasis tapo dar aktyvesnis.

– Kaip dėl „rusiškųjų pradų“ ideologijos? Ar carinė valdžia tikrai leido kažkiek stiprinti lietuvių identitetą, kad supriešintų jį su lenkiškuoju ir patrauktų lietuvius į Rusijos pusę?

– Iš esmės tai – istoriografinis mitas. Viena vertus, tenka sutikti, kad pagrindinis carinės valdžios priešas mūsų regione buvo lenkai ir tikrai ne lietuviai. Tačiau mūsų istoriografijoje ne sykį pasirodę teiginiai, kad siekdamas susipriešinimo su lenkais, caro valdžia kažkaip palankiau žiūrėjo į lietuvių tautinį judėjimą – mitas. Visos varžomosios priemonės buvo vienodai kreipiamos prieš lenkus ir lietuvius.

Pavyzdžiui, kartais teigiama, kad lietuviams neva palankus buvęs Kauno gubernatorius Veriovkinas. Iš tiesų gi iš jo laiškų vadovybei matome, kad jam didžiulį nerimą kėlė „Saulės“ draugijos veikla ir matydamas lietuvių inteligentijoje slypinti potencialą, jis ragino visiškai surusinti mokyklą ir paversti ją lojalių imperijos valdinių kalve.

1918 metais paskelbus nepriklausomybę, buvęs caro gubernatorius liko Lietuvoje ir norėdamas pritapti prie naujų sąlygų ėmė aiškinti esą jis buvo lietuviams palankus.

Lietuvių ir lenkų tautinių judėjimų susipriešinimo ir šiaip pakako. Abi pusės labai manipuliavo tikybos dėstymo klausimu. Lenkų tautinis judėjimas mėgino diskredituoti lietuviškąjį, tikindamas, kad pastarasis buvo visiškai dirbtinis, įkvėptas rusų valdžios. Iš tiesų gi jokio carinės valdžios palankumo lietuvių tautiniam judėjimui nebuvo.

– Imperijos švietimo sistema siekė ugdyti lojalius valdinius. Kokiomis priemonėmis jauniems lietuviams skiepyta meilė carui?

– Svarbiausios priemonės – rusų kalbos ir literatūros bei istorijos ir geografijos dėstymas. Po 1905 metais pasigirdusių prašymų nebedėstyti Rusijos istorijos ir geografijos ir pakeisti šias disciplinas gimtosiomis, valdžios pastangos šia kryptimi tik suintensyvėjo.

Buvo liberaliau mąstančių žmonių, kaip pavyzdžiui, 1905 – 1906 metais švietimo ministru buvęs Ivanas Tolstojus, kuris palaikė siekį įvesti mokyklose gimtosios kalbos mokymą bei galbūt istoriją ir geografiją. Tačiau bendras valdžios požiūris buvo priešiškas visiems tautinio ugdymo prašymams ir reikalavimams. Pats Ivanas Tolstojus palaikė tautiškesnę mokyklą ne todėl, kad rėmė tautinį judėjimą, o todėl, kad tokiu būdu tikėjosi geruoju patraukti žmones į Rusijos pusę.

Istorijos ir geografijos programos taip ir nebuvo pakeistos iki pat Pirmojo Pasaulinio karo. Net ir pamėginus įtraukti į ją Lietuvos istoriją, pastaroji pateikta tik per tą prizmę, kad LDK buvusi bendra lietuvių ir rusų valstybė. Mokytojai privalėjo akcentuoti, kad nuo pat LDK susikūrimo, valstybėje demografine ir kultūrine prasme dominavo stačiatikiai (rusai). Iš esmės, XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje sukurta koncepcija, kad lietuviai ir rusai buvo vienodi ir jų valstybingumas buvęs bendras, nepasikeitė iki pat Pirmojo Pasaulinio karo.

XX amžiaus pradžioje tarp mokytojų išpopuliarėjo idėja daugiau dėmesio skirti gimtojo krašto pažinimui ir Šiaurės – Vakarų krašto istorijai. Tokios idėjos buvo išsakytos ir 1907 metais Vilniuje vykusiame mokytojų suvažiavime. Tačiau dauguma mokytojų jai pasipriešino, tvirtindami, kad taip būtų kurstomas atskirumo nuo imperijos jausmas.

Po 1905 metų pastebime, kad carinė švietimo sistema pradėjo veikti efektyviau, daugiau dėmesio skirta vizualizacijai. Kaip ideologinė priemonė, dažniau rengtos moksleivių ekskursijos. Mokytojams griežtai nurodyta, kur mokinius galima vežti, o kur – ne. Pagrindinės kryptys – Kijevas, Maskva ir Sankt Peterburgas, o štai į buvusios Lenkijos Karalystės žemes mokinius iš Lietuvos griežtai drausta vežti.

Įdomu, kad 1910 metais Vilniaus švietimo apygardos globėjas pasiūlė vežti moksleivių grupes į Azijos gubernijas. Tokiu būdu jiems esą būtų pademonstruota, kokia didžiulė ir didinga yra imperija.

Kita, ir anksčiau naudota priemonė, suintensyvinta po 1905 metų – privalomas mokinių dalyvavimas valstybinėse šventėse, kurių būta apstu – 300 metų Romanovų dinastijai, 1812 metų karo metinės, baudžiavos panaikinimas, Poltavos mūšio metinės ir kitos. Jei anksčiau mokiniai šventėse būdavo tik stebėtojais, tai po 1905 metų jie jau privalėjo dalyvauti renginių programose.

Be to, valdžia ėmėsi kurti jaunimo organizacijas. 1910 metais panaikinus lenkų gimnastikos organizaciją „Sokol“, jos vietoje automatiškai sukūrė „Ruski sokol“, į kurią moksleiviai stojo privalomąja tvarka. Tiesa, ji nebuvo labai populiari, kaip ir sukarintos jaunimo organizacijos. 1912 metais įkurta „Potešnaja armija“ propagavo karinę atributiką ir fizinį parengimą. Apie 600 jos narių buvo rengiami „kovai už imperatorių“.

Mokytojams griežtai nurodyta, kur mokinius galima vežti, o kur – ne. Pagrindinės kryptys – Kijevas, Maskva ir Sankt Peterburgas, o štai į buvusios Lenkijos Karalystės žemes mokinius iš Lietuvos griežtai drausta vežti.

– Atsižvelgiant į Pirmojo Pasaulinio karo patirtį, panašu, kad visos šios priemonės mažai padėjo. Pavyzdžiui latvių jaunimas daug aktyviau stojo į armiją, latvių savanoriai didvyriškai gynė Rygą nuo vokiečių kariuomenės. Tuo metu lietuviai panašaus entuziazmo nepademonstravo.

– Visada jaučiau abejonių, kiek efektyvi buvo carinė švietimo ideologija, tačiau kai kurie amžininkai teigė, kad poveikį iš tiesų juto. Pavyzdžiui, Mykolas Biržiška tarpukario metais rašė, kad jam taip gerai įkalė į galva imperijos himno žodžius, kad prisiminė juos ir po daugelio metų.

Kita vertus, tai, kad žmogus įsimena himno žodžius, nereiškia, kad jis įtikėjo ideologija. Mykolas Biržiška įsijungė į tautinį judėjimą paskutinėse gimnazijos klasėse, o tai reiškia, kad puikiai išmanydamas valdžios bruktą ideologiją, jis sąmoningai pasirinko jai priešingą kryptį.

Paradoksas, bet baltarusių poetas Jakubas Kolosas savo tautos kalba ir kultūra susidomėjo mokydamasis valdiškoje Nesvyžiaus mokytojų seminarijoje, kuri turėjo jį išmokyti, kad baltarusiai yra visai ne tauta, o tik šiek tiek kitokie rusai. Tuo metu rezultatas buvo visiškai priešingas, nes tuometinis seminarijos dėstytojas kaip tik ir pakurstė domėjimąsi baltarusių kultūra, nors pats nelaikė jų tauta.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"