Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuviškoji socialdemokratija 

2018 lapkričio 9 d. 14:00
Lietuvos Steigiamojo Seimo Socialdemokratų frakcija (1920–1922 m.). Pirmoje eilėje sėdi (iš kairės): S. Digrys, V. Čepinskis, K. Bielinis, K. Venclauskis, S. Kairys, V. Požela, E. Šukevičius; antroje eilėje stovi (iš kairės): J. Daukšys, P. Šemiota, J. Pakalka, A. Povylius, B. Cirtautas./
Lietuvos Steigiamojo Seimo Socialdemokratų frakcija (1920–1922 m.). Pirmoje eilėje sėdi (iš kairės): S. Digrys, V. Čepinskis, K. Bielinis, K. Venclauskis, S. Kairys, V. Požela, E. Šukevičius; antroje eilėje stovi (iš kairės): J. Daukšys, P. Šemiota, J. Pakalka, A. Povylius, B. Cirtautas./
parlamentostudijos.lt nuotrauka

Svarbiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos partijų ciklą tęsiant pasakojimu apie seniausią politinę partiją Lietuvoje – socialdemokratus, pradėti tenka nuo apgailestavimo, kad visuminio partijos gyvavimo paveikslo nepateiksime, geriausiu atveju – tik kuklų šios politinės jėgos eskizą.

Darbų, skirtų socialdemokratijos istorijai, netrūksta. Nors, idėjų istoriko Justino Dementavičiaus teigimu, intelektualių kairiųjų žurnalų Lietuvoje beveik nebūta, kitas istorikas Gintaras Mitrulevičius visai neseniai vien 1914–1919 metų socialdemokratų ideologinei-politinei raidai tirti skyrė daugiau kaip 800 puslapių opusą. Mes, deja, pasitenkinsime kur kas kuklesnėmis ambicijomis.

Socializmo amžius

1896-ųjų gegužės 1-ąją, minint Tarptautinę darbo dieną, kuri pamažu darėsi pasaulinė, Andriaus Domaševičiaus bute Vilniuje buvo formaliai įkurta Lietuviškoji socialdemokratų partija (LSDP). Judėjimo pradžioje ryškiausios jo figūros buvo minėtasis A. Domaševičius ir Alfonsas Moravskis. Vis dėlto, prieš aptariant konkrečias asmenybes ir jų idėjas, derėtų atsigręžti į praeitį ir iškelti klausimą, kokios gi priežastys XIX amžiaus pabaigoje nulėmė socialdemokratų greitą iškilimą ir net tapsmą politine partija.

1926 metais gegužės 8-10 dienomis vykusiuose laisvuose visuotiniuose rinkimuose Lietuvos socialdemokratų partija laimėjo 15 mandatų.wikimedia.org nuotrauka
1926 metais gegužės 8-10 dienomis vykusiuose laisvuose visuotiniuose rinkimuose Lietuvos socialdemokratų partija laimėjo 15 mandatų.wikimedia.org nuotrauka

Nors tam tikro socialistinio utopizmo apraiškų, ko gero, galima aptikti dar Thomo More'o ar net Platono filosofijoje (veikiausiai dėl utopinio mąstymo prigimties, o ne konkrečios jo išraiškos), socializmas ir socialdemokratija savarankiška ideologija tampa tik XIX amžiuje, tačiau labai greitai išplinta po visą Vakarų Europą. Kaip rašo J. Dementavičius, XIX-XX amžiaus sandūrą galima laikyti „socializmo amžiumi“. Pagrindinė to priežastis buvo paprasta – tragiškos darbininkijos (proletariato) gyvenimo ir darbo sąlygos. Tai iliustruoja 1913 metų rusų etnografo Vladimiro Bogorazo apsilankymo Vilniaus darbininkų rajone įspūdžiai: „Tai gyvenami kapai, kur tūno susiglaudusių virš 1500 žmonių (...) Tie rūsių žmonės turėjo kaži-kokius ypatingus veidus, balzganus, suvytusius (...) Tų urvų gyventojai – alkani, silpni, nuvargę, suvytę žmonės, aklai savo likimui nusilenkia. Suaugusieji nemurma, vaikai nežaidžia. Gyvena misdami bulbėmis, pupomis, dagi duonos tik po truputį teragauja.“ Tai – 1913-ųjų Vilnius, kuris anaiptol nebuvo pramonės centras, tuo metu Vakarų Europoje tokios gyvenimo sąlygos iš esmės buvo šimtų tūkstančių, milijonų darbininkų kasdienybė.

Nors ir konfliktavę su kitomis politinėmis jėgomis ir iš pradžių ketinę nedalyvauti Didžiajame Vilniaus Seime, socialdemokratai iš tiesų jame aktyviai reiškėsi. 1905 metais Steponas Kairys buvo išrinktas į Seimo prezidiumą.

Nors jau 1848 metais galime fiksuoti „Komunistų partijos manifesto“ pasirodymą, Lietuvoje socialistinių idėjų atgarsių dar tenka luktelėti. Didžiąją gyvenimo dalį JAV gyvenęs socialdemokratas Stasius Michelsonas (1906 metais nuo caro žandarų persekiojimų pabėgo į Ameriką) teigia, kad Lietuvoje socialistinio sąjūdžio užuomazgų reikėtų ieškoti maždaug 1890 metais, kai išryškėja pavienės socialistinėmis idėjomis susižavėjusios figūros ar net kuopelės. Pavyzdžiui, S. Michelsono teigimu, 1893 metais „Vilniuje socialistinis sąjūdis buvo jau tiek stiprus, kad apie 40 darbininkų, susirinkę Antakalnio miškuose, atšventė Gegužės pirmosios šventę“. Paliksime skaitytojui pačiam nuspręsti, ar 40 darbininkų šventės minėjimas miške yra stiprus socialistinis sąjūdis, tačiau paraginsime atsigręžti į bendrą XIX amžiaus Europos kontekstą.

Steponas Kairys (sėdi antras iš dešinės), atsidūręs Kaune, nepasekė Vilniuje likusių partijos bičiulių pavyzdžiu, jis tapo tiekimo ir maitinimo ministru Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje. Kaunas, 1919 m.wikimedia.org nuotrauka
Steponas Kairys (sėdi antras iš dešinės), atsidūręs Kaune, nepasekė Vilniuje likusių partijos bičiulių pavyzdžiu, jis tapo tiekimo ir maitinimo ministru Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje. Kaunas, 1919 m.wikimedia.org nuotrauka

Socialistiniai, iš dalies ir socialdemokratiniai judėjimai, ypač XIX amžiuje, buvo transnacionaliniai, visų pirma aiškiai orientuoti į konkretų socialinį sluoksnį (darbininkiją) ir jo teisių, interesų gynimą. Darbininkija daugeliu atveju buvo suvokiama kaip universalus matmuo, nepriklausantis nuo nacionalinės tapatybės, kur kas svarbiau buvo socialinė padėtis. Tai akivaizdžiai galima pamatyti pavarčius garsųjį Karlo Marxo ir Friedricho Engelso manifestą, o labiausiai šią nuostatą suabsoliutino garsioji Lenino maksima „Visų šalių proletarai, vienykitės“.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Europietiški atgarsiai Lietuvoje

Todėl ir lietuviškąją socialdemokratijos genezę reikia matyti tarptautinės socialinės problematikos kontekste. Vis dėlto netrukus socialinių problemų sprendimo reikalavimai virto politiniu klausimu – socialinei programai realizuoti reikia politinės galios įrankių. Tačiau vargu ar galima teigti, kad LSDP jau 1896 metais buvo įkurta kaip autentiškas, lietuviškas politinis judėjimas. Veikiau tai buvo europinių procesų atgarsis mažai industrializuotame krašte. Ta pati socialdemokratų politinė programa buvo Erfurto socialdemokratų ir Lenkijos socialistų partijos idėjų adaptacija lietuviškame kontekste, o ne savarankiškas politinis dokumentas.

1901-1906 metais leisto žurnalo pirmasis numeris.lt.wikipedia.org nuotrauka
1901-1906 metais leisto žurnalo pirmasis numeris.lt.wikipedia.org nuotrauka

Programos svarbiausiu tikslu laikytinas tuo metu sunkiai įsivaizduojamas nepriklausomos demokratinės respublikos, susidedančios iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Mažosios Rusijos, reikalavimas. Savarankiškumo socialdemokratams suteikia faktas, kad jie ėmė leisti atskirą leidinį – „Lietuvos darbininkas“, iš pradžių – lenkų kalba, tik vėliau, Kazio Griniaus iniciatyva, – ir lietuviškai. Visgi pagrindinė politinės veiklos forma buvo streikai. S. Michelsono teigimu, 1897 metais Vilniuje įvyko 32 socdemų surengti streikai, kuriuose dalyvavo 3542 darbininkai. Pirmas tarptautinio atgarsio sulaukęs lietuvių socialdemokratų manifestas buvo 1898 metais parengtas atsišaukimas, susijęs su Michailo Muravjovo paminklo Vilniuje atidengimu.

Dauguma pirmųjų socialdemokratų aktyvistų susipažino ir suartėjo dar rašydami į „Varpą“. Tapti rimta socialine ar politine jėga Lietuvoje socialdemokratams buvo sunku – proletarų čia buvo tiesiog per mažai, o dar mažesnė dalis jų buvo lietuviai. Tarpusavyje labai skyrėsi ir didžiule dinamika pasižymėjo atskirų socialdemokratų sparnų politinės pažiūros: vieni greitai tapo įtikėjusiais marksistais, netgi revoliucionieriais, kiti tvirtai išlaikė demokratinių idėjų pamatą. Tai vaizdžiai iliustruoja kad ir toks pavyzdys – Socialdemokratų partijai vienu ar kitu laikotarpiu priklausė ir Kazys Grinius, ir Steponas Kairys, ir Vincas Mickevičius-Kapsukas, ir Zigmas Aleksa-Angarietis, ir netgi Feliksas Dzeržinskis.

Todėl neatsitiktinai didelė LSDP narių dalis ėmė šlietis prie labiau išplėtotų, tačiau ne tokių lietuviškų, socialistinės pakraipos organizacijų, dažniausiai – Rusijos imperijos centre. Net ir Lietuvos teritorijoje lietuviškieji socialdemokratai turėjo konkurentų – 1897 metais buvo įkurtas vadinamasis Bundas, arba Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga. Dar daugiau konfrontuota su Lenkijos socialistais (PPS), kurie nepripažino LSDP teisės atstovauti Lietuvos darbininkijai ir tuo pat metu šachavo bet kokius lietuvių bandymus išeiti į tarptautinę erdvę – Internacionalą.

ocialdemokratų partijai vienu ar kitu laikotarpiu priklausė ir Kazys Grinius, ir Steponas Kairys, ir Vincas Mickevičius-Kapsukas, ir Zigmas Aleksa-Angarietis, ir netgi Feliksas Dzeržinskis.

Kita problema, su kuria netrukus susidūrė socialdemokratai, buvo carinės administracijos represijos. Tais pačiais partijos įkūrimo 1896 metais A. Domaševičius buvo suimtas 40 dienų, po metų suimtas vėl ir ištremtas į Rusijos gilumą. Vėliau kurį laiką jis gyveno Tilžėje, o į Lietuvos politinį gyvenimą sėkmingai nebegrįžo. Tuo metu A. Moravskis dar 1897 metais pabėgo į užsienį ir atsidūrė Šveicarijoje. Netekusi lyderių, socialdemokratų veikla priblėso, tiesa, reikia priminti, kad abu jie buvo veikiau socialistai nei demokratai. A. Domaševičius netgi pasitraukęs iš socdemų gretų pats bandė kurti Lietuvos komunistų partiją, tiesa, nesėkmingai.

Antrasis veiklos etapas

A. Domaševičius prieš tremtį sugebėjo didžiąją savo kontaktų dalį perduoti jaunam, tik 1877 metais gimusiam Vladui Sirutavičiui, kuris jau Petrapilyje ėmėsi atnaujinti LSDP veiklą, jam talkino Povilas Višinskis ir studijų draugas Steponas Kairys. Po ilgesnės pertraukos pasirodė ir naujas socialdemokratų leidinys – „Darbininkų Balsas“.

Lietuviškosios socialdemokratų partijos kūrėjai Alfonsas Moravskis ir Andrius Domaševičus.paneveziokrastas.pavb.lt nuotrauka
Lietuviškosios socialdemokratų partijos kūrėjai Alfonsas Moravskis ir Andrius Domaševičus.paneveziokrastas.pavb.lt nuotrauka

Vėliau pavyko atgaivinti ir socialdemokratų organizaciją Lietuvoje. Tai daryti buvo paprasčiau, nes atskirų kuopelių ryšiai nebuvo nutrūkę. 1903 metais Vilniuje įvyko penktasis LSDP suvažiavimas, imta masiškai platinti atsišaukimus. Tuo metu prie socialdemokratų prisidėjo ir minėtieji V. Mickevičius-Kapsukas su Z. Angariečiu, tąkart dar nepasižymėję itin radikalia pasaulėžiūra. Į veiklą įsitraukė ir knygnešio Jurgio Bielinio sūnus Kipras. Tiesa, dėl specifinio veiklos pobūdžio, socialistiniais pagrindais grįstos pasaulėžiūros socialdemokratai turėjo daug potencialių priešų. „Kovoti reikėjo keliais frontais: su caro valdžios organais, su valdžios palaikomu darbdaviu, su socialistams vis labiau atžagariais kunigais ir pagaliau, kad ir nelabai piktuoju sukliūvant, su mūsų demokratais“, – prisiminimuose rašė S. Kairys.

Kairiesiems, kaip ir kitoms politinėms jėgoms, svarbiu įvykiu tapo 1904 metais prasidėjęs Rusijos karas su Japonija ir netrukus įvykusi revoliucija. Socialdemokratai ir toliau veikė panašiais metodais: organizavo Vilniaus, Kauno, Šiaulių darbininkų streikus, kelias mažesnes manifestacijas Lietuvos provincijoje, o kai kuriuose miesteliuose netgi trumpam sugebėjo į savo rankas perimti valdžią. S. Michelsono teigimu, revoliucijos metu socdemams pavyko išplatinti net 420 tūkst. atsišaukimų lietuvių kalba, 27 tūkst. – lenkų.

Svarbiausiu to meto dokumentu tapo Socialdemokratų partijos manifestas, kurio jau pirmasis sakinys skambėjo revoliucingai: „Mums rūpi išgriauti caro valdžia ir činauninkų (valdininkų – M. V.) sauvalė, panaikinti visokie vyriausybės prispaudimai ir neteisybės, pašalinti turtingųjų viešpatavimas mūsų gadynėj.“ Manifeste teigiama, kad visa Lietuvos darbininkija, nepriklausomai nuo tautybės ar tikėjimo, turi burtis aplink LSDP, nes tai yra vienintelis būdas „panaikinti dabartinę politikos tvarką“, o kaip priemonė tam pasiekti įvardytas Steigiamojo Seimo Vilniuje sušaukimas. Revoliucinius teiginius lydėjo konkretesni reikalavimai, kuriuos įgyvendinti esą galėtų minėtasis Seimas. Tai – aštuonių valandų darbo diena, draudimas samdyti vaikus iki 14 metų, poilsio dienų reglamentavimas ir kt.

Nors ir konfliktavę su kitomis politinėmis jėgomis ir iš pradžių ketinę nedalyvauti Didžiajame Vilniaus Seime, socialdemokratai iš tiesų jame aktyviai reiškėsi. 1905 metais S. Kairys buvo išrinktas į Seimo prezidiumą, jėgas mobilizavo ir senoji socialdemokratų karta: į Vilnių grįžo A. Domaševičius, V. Sirutavičius.

grazitumano.lt nuotrauka
grazitumano.lt nuotrauka

Žinoma, nei Lietuvos socialdemokratams, nei jokiam kitam judėjimui 1905 metais nepavyko nuversti carinės sistemos, tačiau revoliucija turėjo kitų pasekmių. Viena vertus, pirmą kartą Rusijos imperijoje vyko rinkimai į Dūmą, kita vertus – netrukus kilo nauja represijų banga. Pirmuosius rinkimus socialdemokratai boikotavo, tačiau antruosiuose dalyvavo sėkmingai. Nuo Kauno gubernijos į Dūmą pateko penki LSDP nariai: Pranas Gudavičius, Antanas Povylius, Antanas Kupstas, Povilas Kumelis ir Vladas Stašinskas. Tiesa, šis politinės karjeros etapas jiems nesusiklostė: paleidus Dūmą, visi buvo suimti. Represijos ir vėl pristabdė socialdemokratų veiklą, kurie dar visai neseniai buvo aukštumoje: 1907 metų VII partijos suvažiavimas vyko Krokuvoje, LSDP jau turėjo apie 3 tūkst. narių. Tiesa, tuo pačiu metu įvyko ir nauja konfrontacija su Lenkijos socialistais. Be pavienių, sporadiškų LSDP narių veiklos apraiškų, partinė socdemų linija apmirė iki pat 1918–1919 metų, o politinio gyvenimo tempą diktavo prasidėjęs karas ir Lietuvoje besikeičiantys okupantai.

Karo štilis ir pokario aukos

Per Vilniaus konferenciją į Lietuvos Tarybą pateko du socialdemokratai – S. Kairys ir Mykolas Biržiška, kurie kartu su Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi pasižymėjo garsiuoju demaršu prieš Tarybos planus nusileisti vokiečių spaudimui. Tik daugumai nusileidus, 1918-ųjų vasarį buvo priimtas kairiuosius tenkinantis Nepriklausomybės Akto variantas – toks, apie kokį žinome ir šiandien.

Tokiu pačiu priešiškumu S. Kairys su M. Biržiška pasižymėjo ir potencialiam monarchijos, kurią laikė atgyvena, projektui. S. Kairiui sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą tiek su krikdemais, tiek su tautininkais. Pavyzdžiui, kai dažniausiai teigiama, jog 1918 metų pabaigoje A. Voldemaras su Antanu Smetona išvyko iš Lietuvos ieškoti potencialių finansinių paskolų kanalų Lietuvos valstybei, S. Kairys atsiminimuose ironizuodamas teigia, kad šie tiesiog pabėgo – „neva su reikalais“. Kita vertus, du socialdemokratai įėjo į V. Kapsuko ir Z. Angariečio „revoliucinės“ valdžios Vilniuje vykdomąjį komitetą – A. Domaševičius ir Jonas Vilkaitis, kitas ilgametis socialdemokratas Pranas Eidukevičius netgi pirmininkavo pirmajam Lietuvos komunistų partijos suvažiavimui.

Tačiau LSDP branduolys po 1918–1919 metų atsidūrė Kaune ir toliau dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Tiesa, atvirai deklaruojamas palankumas socialistinėms idėjoms jų įvaizdžiui kenkė, nes politiniai oponentai socialdemokratus ėmė demonizuoti, vaizduoti kaip bedievių bolševikų avangardą demokratinėje Lietuvoje. Kitas socialdemokratams trukdęs veiksnys buvo Lietuvos socialinė sudėtis – tradicinio socialdemokratų elektorato, darbininkijos sluoksnis Lietuvoje buvo itin mažas. Vis dėlto LSDP aktyvistai sėkmingai prisidėjo prie nepriklausomos valstybės kūrimo – štai S. Kairys, atsidūręs Kaune, nepasekė Vilniuje likusių partijos bičiulių pavyzdžiu, jis tapo tiekimo ir maitinimo ministru Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje. Pagrindinė S. Kairio misija buvo tiesiogiai susijusi su pasipriešinimu bolševikams: pasirūpinti Lietuvos savanorių aprūpinimu maistu, šaudmenimis, uniformomis ir t. t., o jei pasisektų – tiekti maistą po karo išbadėjusiems Lietuvos miestams.

LSDP priklausė ir įvairaus plauko radikalai, tarp jų - Vincas Mickevičius-Kapsukas.wikimedia.org nuotrauka
LSDP priklausė ir įvairaus plauko radikalai, tarp jų - Vincas Mickevičius-Kapsukas.wikimedia.org nuotrauka

Socialdemokratai nuo pat savo veikimo pradžios balansavo ant tam tikros labai pavojingos briaunos. Jie viešai organizuodavo streikus, mitingus, pasižymėjo radikalumu ir labai nenoriai eidavo į kompromisus. Ši rizikinga ir drastiška laikysena turėjo skaudžių pasekmių daugeliui socialdemokratų. Jie neretai būdavo sumušami ar net sunkiai sužalojami, taip, pavyzdžiui, 1905-aisiais, revoliucijos metais, nutiko K. Bieliniui. Kartais už savo veiklą jie būdavo persekiojami ar sulaukdavo keršto. Taip nutiko buvusiam socialdemokratui Jurgiui Smolskiui, kuris už trumpą bendradarbiavimą su bolševikų organizacija Rokiškyje Lietuvos kariuomenės atstovų buvo teisiamas. Pirmąkart išteisintas, nes pats nutraukė bendradarbiavimą su bolševikais ir atsisakė administracinio posto Rokiškyje, visgi netrukus jis buvo teisiamas antrąkart. Pakitusios sudėties teismas jį nuteisė 6–8 metus kalėti, o vedamas vykdyti bausmės J. Smolskis buvo nušautas. Skirtinguose šaltiniuose šis įvykis atspindėtas nevienodai – vienur teigiama, kad nuteistasis ėmė bėgti ir už tai buvo nušautas, kitur – kad su juo susidoroti įsakė generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis. Sovietmečio literatūroje dažniausiai akcentuojama pastaroji versija, nes buvo stengiamasi kuo daugiau tarpukario Lietuvos pareigūnų pavaizduoti kaip „liaudies priešus“.

Panašus likimas ištiko ir kitą socialdemokratų aktyvistą Feliksą Valiuką. Kurį laiką gyvenęs Maskvoje, jis buvo Rusijos socialdemokratų partijos narys, tačiau palaikė ryšius su lietuviais. Sugrįžęs į Panevėžį tapo vietos „darbininkų tarybos“ vieneto nariu, vėliau šios atsakomybės atsisakė. Su žmona buvo pabėgęs į Rokiškį, tačiau 1919-ųjų birželį lietuvių kariškių išlaipintas iš traukinio ir abu kartu su žmona buvo nušauti. „Kai Kaune buvo gauta žinia apie Valiukų nužudymą, mudu su Juozu Pakniu interpeliavome kabineto posėdyje krašto apsaugos ministrą, bet nesulaukėme gyvesnio reagavimo į mūsų užklausimą. Ir tik mudu palaikius teisingumo ministrui Petrui Leonui, kabinetas nutarė sudaryti komisiją bylai ištirti (...) Komisijai nuvykus į Panevėžį, teko susidurti su jau garsėjusiu 2-ojo pėstininkų pulko vadu V. Grigaliūnu-Glovackiu bei su jį supusiu kriminalinio tipo asmenų būreliu ir jų aplinkoje vesti bylos tardymą. Baigusi tardymą, komisija bylą perdavė teisingumo ministrui, bet teismo valdininkai jos nesulaukė“, – to meto įvykius prisiminė S. Kairys.

Steponas Kairys - neabejotinai svarbiausia XX amžiaus lietuviškosios socialdemokratijos asmenybė.vilnius.lsdp.lt nuotrauka
Steponas Kairys - neabejotinai svarbiausia XX amžiaus lietuviškosios socialdemokratijos asmenybė.vilnius.lsdp.lt nuotrauka

V. Mitrulevičiaus teigimu, socdemams po politinių permainų 1918–1919 metais teko iš esmės atkurti partiją. Formaliai ji buvo nustojusi veikti, tačiau išliko svarbūs atskirų kuopelių ryšiai, kurie leido sėkmingai mobilizuoti jėgas Steigiamojo Seimo rinkimams. Kaune socialdemokratus telkti ėmėsi S. Kairys, J. Paknys, Augustinas Janulaitis ir Stasys Digrys – nė vienas jų neturėjo nieko bendro su fiktyvia Kapsuko liaudies respublika. Netrukus parengtoje naujoje LSDP programoje gausu radikalių, marksizmu persmelktų teiginių apie kylančią klasių kovą, proletariato „išsiliuosavimą“ ir panašių.

K. Bielinio teigimu, 1919-ųjų pabaigoje partija buvo „negausus būrelis draugų, pasilikusių ištikimų LSDP idėjoms“. Tačiau šis būrelis sugebėjo efektyviai mobilizuoti potencialų elektoratą ir senuosius narius, todėl Steigiamojo Seimo rinkimuose iškovojo 12 mandatų. Palyginti su krikdemų rezultatais, šis skaičius neatrodo įspūdingas. Atsižvelgiant į to meto socialinę sudėtį, LSDP buvo nepajėgūs konkuruoti su krikdemais iki pat 1926 metų. Tada, laimėję 15 mandatų iš 85, kartu su valstiečiais liaudininkais socdemai suformavo valdančiąją koaliciją ir pirmąkart atsidūrė valdžioje. Žinoma, tai ilgai netruko – vos pusmetį.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"