Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuviai ir latviai – pusbroliai iš skirtingų pasaulių 

2018 rugpjūčio 13 d. 14:10
Livonija XVII amžiuje
Livonija XVII amžiuje
wikipedia.org nuotrauka

Latviai – vieninteliai mums likę giminaičiai baltai, tačiau romantiškoji baltų vienybė ir šiandien yra veik tokia pati menama, kaip ir viduramžiais. Livonijos valstybėje latviams teko visiškai kitas raidos kelias, nei lietuviams ir jau prisijungus Livoniją XVI amžiuje, skirtumai tarp lietuvių ir latvių tapo tokie ryškūs, kad mes atstovavome visiškai skirtingas kultūras.

LDK kaimynystėje įsikūrusios Livonijos istorija tūlam lietuviui asocijuojasi pirmiausiai su karais ir pasipriešinimu kryžiuočiams. Rečiau pasidomime kokia tai buvo visuomenė ir kaip ji keitėsi. Iš arčiau pažvelgti į Livonijos ir jos žmonių gyvenimą LŽ padėjo istorikas daktaras Ernestas Vasiliauskas:

– Dabartinės Latvijos teritorijoje gyvenusios gentys buvo giminingos lietuviams ir panašios savo visuomenės struktūra ir gyvensena. Atėjus kryžiuočiams, imtas diegti vokiškas visuomenės modelis. Kokią struktūrą jie sukūrė?

– XII amžiaus pabaigoje į Padauguvį atėjo kryžiuočiai, o vėliau įkurtas Livonijos ordinas ir Rygos arkivyskupystė. Lietuviškoje istoriografijoje yra įsitvirtinusi samprata, kad Livonijos ordinas buvo vientisas valstybinis darinys, tačiau taip nebuvo. Livonija veikiau buvo įvairių teokratinių – militarinių valstybinių darinių konfederacija.

Formaliai nuo XIII amžiaus visi konfederacijos subjektai turėjo pripažinti Rygos arkivyskupo viršenybę, tačiau faktiškai taip nebuvo. Antras hierarchijoje buvo Livonijos ordinas, o po jo sekė Tartu, Saremos ir Kuršo vyskupystės. Vienintelė pasaulietinė valstybėlė šioje konfederacijoje buvo Rygos miestas. Taigi, kaip matome, Livoniją sudarė bent 6 pagrindiniai valstybiniai dariniai.

Palyginimui, galime pastebėti, kad gretimai ir LDK ir Teutonų ordinas formavosi kaip vientisos valstybės, o tuo tarpu Livonijoje buvo kitaip ir tai darė atitinkamą įtaką visuomenės formavimuisi. Nominaliai Rygos arkivyskupui turėjo būti pavaldūs net ir Prūsijos vyskupai, tačiau karinė galia buvo Ordino rankose ir formali hierarchija tikrovėje neveikė. Maža to, Rygos arkivyskupo ir ordino konfliktas išsiliejo į karą ir todėl XIV – XV amžiuje arkivyskupai paprastai net nerezidavo Rygoje. Nuo pat pradžių egzistavęs susiskaldymas išliko iki pat Livonijos konfederacijos žlugimo.

XV amžiuje pradėjo rinktis landtagai, turėję spręsti įvairių gyvenimo sričių klausimus. Tikėtasi, kad jie suvienys susiskaldžiusią konfederaciją, tačiau įvyko atvirkščiai – jie užkonservavo politinį susiskaldymą. Galiausiai, kilus Livonijos karui, konfederacija subyrėjo, kaip kortų namelis.

– Vietos gyventojams radosi vieta šioje struktūroje ar jie buvo išstumti?

– Kryžiuočiai pirmiausiai atėjo į ugrofiniškai kalbančių lyvių žemes, buvusias šiaurės Kurše, Rygos apylinkėse ir besidriekusiose pajūrio ruože link Estijos. Tuo pat metu atėjūnai susidūrė ir su vietos baltais. Technologinio išsivystymo lygis buvo panašus į egzistavusį Lietuvoje. Visuomenė, žinoma, ėmė keistis, tačiau transformacija užtruko gana ilgai.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Ilgą laiką buvo įprastas įsivaizdavimas, kad atėjūnai visiškai išstūmė vietos gyventojus iš valdymo sistemos, tačiau taip nebuvo. Žinome, kad iki pat XVI amžiaus ir Rygos arkivyskupas ir Livonijos ordinas vietinei aristokratijai už ištikimą tarnybą dalino valdas. O XIII – XIV amžiuje Kurše, Latgaloje ir lyvių žemėse kaip tik ir dominavo vietinė aristokratija. Palaipsnis išstūmimas prasidėjo gana vėlai – XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiuje. Tuo metu arkivyskupo valdose pradėjo dominuoti vokiečių aristokratija. Ordino valdose tai užtruko maždaug šimtmečiu ilgiau. Galiausiai ir kai kurios vietinės aristokratijos giminės nebuvo išstumtos, o pačios suvokietėjo.

Šiuo atžvilgiu Ordinas apskritai laikėsi savitos politikos ir vengė dalinti valdas vokiečiams dėl paprastos priežasties, kad jie neįgytų daugiau galios ir neimtų įtakoti Ordino valstybės vidaus gyvenimo. Arkivyskupo valdžia buvo silpnesnė ir kartais jam tekdavo net kariauti su savais vasalais, kaip pavyzdžiui su Lietuvoje gerai žinomais Tyzenhauzais.

Livonijos ordino antspaudas
Livonijos ordino antspaudas

Vietinė aristokratija išsilaikė gana ilgai ir net XVI amžiuje vis dar žinomas toks reliktas, kaip kuršių kioniniai. Nors kilmingųjų statusą vietinė aristokratija tuo metu jau prarado, jie nebuvo ir įbaudžiavinti. Pavaldūs Kuršo kunigaikščiui, jie turėjo vykdyti nedaug prievolių, tarp kurių pavyzdžiui buvo pašto gabenimas.

Beje, kuršiai ilgiausiai išsaugojo savitumą, palyginus su kitomis Livonijos gentimis. XIV amžiuje dar vis minimi jų piliakalniai (mūrinės ordino pilys statytos visai kitu principu) ir netgi po christianizacijos, mirusiųjų deginimo paprotys Kurše buvo gyvas net ir XV amžiuje.

Kuršiai gana greitai pasidavė kryžiuočiams ir stojo jiems tarnauti. Matyt iš to ir sekė didesnis jų aristokratijos savarankiškumas, o į senųjų papročių laikymąsi ordinas ir bažnyčia žiūrėjo pro pirštus. Beje, visame regione matome ir kitų tokios tolerancijos pavyzdžių, kaip kad nuo Estijos iki Lietuvos paplitusios kaimiškos kapinaitės, egzistavusios iki XIX – XX amžiaus. Vakarų Europoje tai nebuvo įprastas reiškinys.

– Tiek arkivyskupas, tiek ordinas savo valdose, savaime suprantama, diegė „vokišką tvarką“. Kada Livonijoje įsigalėjo europietiškas visuomenės modelis?

– Atėjūnai iš Vokietijos ir kitų Vakarų Europos kraštų be abejo atsinešė savą modelį, kuris įsigalėjo XV amžiaus pirmoje pusėje, kuomet dokumentuose matome valstiečių „pririšimą“ prie konkrečių dvarų.

– LDK tuo metu vyko Vytauto reformos ir formavosi klasikinė viduramžių Europos sistema. Livonijoje tai įvyko tuo pačiu metu?

– Kaip bebūtų keista, būtent taip. Atrodytų, kad atėjūnai iš šiuo atžvilgiu pažangesnės Vokietijos turėjo anksčiau pakeisti Livoniją, bet iš tiesų tai įvyko tuo pačiu metu, kaip ir Lietuvoje. Priežastys įvairios, o tarp jų galime paminėti, kad tai įtakojo ir kaimynystė su Lietuva, nuolatiniai karai, o ryšius su Vokietija palaikyti buvo ne taip jau lengva. Lietuvos alsavimas pašonėje buvo juntamas. Transformaciją stabdė ir minėtas feodalinis susiskaldymas ir centralizuotos valdžios nebuvimas. Štai ir matome, kad tuo pat metu, kai vyko Vytauto veldamų reformos, palietusios valstietiją, Livonijoje tai daryta tuo pačiu metu – 1424 metais.

Apskritai, jei nebūtų ordino ir Livonijos užkariavimo, šiandien veikiausiai nekalbėtume apie latvius, o būtų formavęsi kitokie etniniai dariniai. Gal ir lietuvių raida būtų kitu keliu pasukusi.

– Lietuviškoje istoriografijoje ir net mąstysenoje įsitvirtinusi nuostata, kad LDK rėmė giminingus mums latvius jų kovoje prieš vokiečius. Tačiau ta giminystė galiausiai nutrūko. Kada tai įvyko?

– Daugelis lietuvių tikrai pamėgo baltų brolystės idėją – minime Saulės mūšio sukaktį arba Baltų vienybės dieną. Istorijoje tos menamos baltų vienybės nematyti. Romantikai linkę piešti tokį gražų neva baltiškosios civilizacijos paveikslą. Ši idėja buvo gaji ir tarpukariu, ypač latvių literatūroje. Joje kupina gražių, laimingų ir vos ne rojuje gyvenančių vietos gyventojų paveikslėlių. O tada ateina kryžiuočiai ir tą rojų sugriauna. Apie 1930 metus latvių dailėje susiformavo veik atskiras menamos XIII amžiaus idilės vaizdavimo žanras. Tokio įsivaizdavimo ir mūsų laikais dar yra.

Iš tiesų gi jokios vienybės nebuvo. Pažvelkime į eiliuotąją Livonijos kroniką ir pamatysime, kad tie patys kuršiai, kaip Ordino sąjungininkai dalyvauja užkariaujant Žiemgalą, plėšia kraštą, išsivaro belaisvius. Ne ką kitaip elgėsi ir patys žemgaliai. Bene vienintelė reali baltiška sąjunga matyti paskutiniojo žemgalių sukilimo metu, kai juos parėmė lietuviai. Tačiau ir ši sąjunga kilo ne iš menamos giminystės, o praktiško išskaičiavimo: kare reikia sąjungininkų ir pasirenkamas tas kaimynas, kuris laikomas mažiau pavojingu.

Apskritai, jei nebūtų Ordino ir Livonijos užkariavimo, šiandien veikiausiai nekalbėtume apie latvius, o būtų formavęsi kitokie etniniai dariniai. Gal ir lietuvių raida būtų kitu keliu pasukusi. „Užsidarymas“ Livonijos ribose veikė ir moderniųjų latvių bei estų tautų susiformavimą.

Svarbus veiksnys, įtakojęs Livonijos visuomenės raidą – miestų atsiradimas. Mūsų regione tai buvo naujovė ir Lietuvoje šis procesas vėlavo, palyginus su Livonija, kur miestų istorija skaičiuojama nuo 1201 metų – Rygos įkūrimo.

Ryga, beje, iki pat naujausių laikų buvo ne latviškas miestas. Jį įkūrė vokiečiai, jie ir sudarė valdantį sluoksnį. XV – XVI amžiuje maždaug trečdalis miesto gyventojų buvo atvykėliai iš kitų šalių, o dar apie trečdalį sudarė vietos gyventojai, tačiau jų statusas buvo žemiausias.

Vėliau kūrėsi kiti miestai, o dauguma jų priklausė Hanzos sąjungai ir atitinkamai tai įnešė naujoves ne tik į ekonominį, bet ir socialinį bei kultūrinį visuomenės būvį. Palyginti su Lietuva, vokiški miestai atnešė į Livoniją ne tik amatus ir naujovišką visuomenės modelį, bet ir pakeitė mąstyseną, radosi naujas požiūris į prekybinius ir profesinius santykius.

Albrechtas Diureris "Livonijos dama"
Albrechtas Diureris "Livonijos dama"

Sprendžiant iš archeologinių radinių, XIII – XIV amžiuje matome ir materialiosios Livonijos kultūros unifikavimąsi. Tarkime, jei tuo laikotarpiu dar galime kalbėti apie skirtingus laidojimo papročius rytų ir vakarų Latvijoje, teritorijose į šiaurę, tai XV – XVI amžiuje matome materialiosios kultūros unifikaciją. Svarbiausi šio unifikacijos proceso veiksniai – miestai ir bažnyčia.

Įdomu tai, kad unifikacijos procesą lydėjo centralizuota Ordino politika perkėlinėti vietos gyventojus iš vienos vietovės į kitą. Tokiu būdu žmonės sparčiau prarasdavo ryšį su savo šventvietėmis, atitrūkdavo nuo savo šaknų ir greičiau virto lojaliais Ordino valdiniais. Pavyzdžiui, 1447 metais ordinas pradėjo statyti pilį Bauskėje ir menkai apgyventas jos apylinkes atkėlė apie 3 tūkstančius estams giminingų ugrofinų iš Ingrijos (dabar – Sankt Peterburgo apylinkės). Tokio gyventojų kilnojimo Lietuvoje nefiksuojame. Todėl Lietuvoje etnografinių regionų raida buvo natūralesnė ir nuoseklesnė, o Latvijoje jie susiformavo jau vėlesniais laikais.

– Tūlas lietuvis net ir XX amžiaus pradžioje amatus, o tuo labiau verslą laikė negarbingu ir net smerktinu užsiėmimu. Latviai šį slenkstį peržengė dar viduramžiais?

– Ne visai taip. Tikrasis etninis – kultūrinis lūžis šiuo atžvilgiu Latvijoje įvyko XIX amžiuje, nors apie jo pradžią – skirtumų tarp latvių ir vokiečių gyvensenos ryškėjimą – galime kalbėti nuo XV amžiaus. Tarkime, iš amatų vietiniai gyventojai tuo metu jau buvo išstumti ir sudarė žemiausiąjį visuomenės sluoksnį – valstietiją. Miestuose gyvenantys latviai ar estai buvo nebent tarnais. Atvirkščiai, tarp Lietuvos mažų miestų ir miestelių iki pat XVIII amžiaus amatininkų rasime nemažai lietuviškų pavardžių.

XIX amžiuje industrializacija Latvijoje įgijo spartesnį greitį ir gal tada ir susiformavo nuomonė, kad latviai labiau linkę į amatus, nei lietuviai.

– LDK aristokratija formavosi santykyje su Lenkija. Periminėjo teisinę bazę, heraldiką ir kt. Tokiu būdu Lietuvos aristokratija įsiliejo į krikščioniškosios Europos sistemą. Kaip šis procesas vyko Livonijoje?

– Dalį aristokratijos nuo pat pradžių sudarė atvykėliai, dauguma kurių atstovavo žemiausiąjį Europos diduomenės sluoksnį. Vietos kilmingieji, kaip minėjau, taip pat gaudavo valdas už ištikimą tarnybą, tačiau pavyzdžiui Ordinas jų į savo struktūrą beveik neįsileido. Pavyzdžiui XV amžiaus vizitacijos duomenimis, tik 2 broliai riteriai buvo gimę Livonijoje. 61 buvo iš Vestfalijos, dar 26 – iš Reino žemės ir 4 broliai iš Maiseno. Skaičiai iškalbingi.

Tikrasis Livonijos aristokratijos sutvirtėjimas įvyko XVI amžiuje – po konfederacijos žlugimo ir pasidavimo LDK. Nuo tada Livonijos kilmingieji įgijo tokias pačias ir net platesnes teises kaip ir Abiejų Tautų Respublikos bajorai.

– Minėjote, kad XV amžiuje visuomenės sankloda Livonijoje pergyveno panašius pokyčius kaip ir Lietuvoje. Kuo tuomet lietuviška visuomenė skyrėsi nuo livoniškosios?

– Vienas didžiausių skirtumų – miestų tinklo kūrimasis Livonijoje. Taip pat galima pažymėti, kad Livonijos visuomenė vadovavosi visiškai kitokia – vokiška – teisės sistema. Materialiosios kultūros atžvilgiu lietuviai taip pat skyrėsi nuo kaimynų Livonijoje. Archeologų radiniai rodo, kad dabartinė Latvija ir Estija šiuo atžvilgiu pateko į Vakarų Europos kultūrinį arealą, o Lietuva – į Vidurio Europos. Taip pat galima išskirti pažangesnę Livonijos mediciną, atėjusią per vienuolynus.

Dr. Ernestas Vasiliauskas/Loretos Ripskytės nuotrauka
Dr. Ernestas Vasiliauskas/Loretos Ripskytės nuotrauka

Latvijos teritorijoje formavosi pilių tinklas, jų iš viso buvo apie 100. Pilys taip pat buvo savotiški nedideli centrai, prie kurių kūrėsi amatininkai ir augo miesteliai. Prie pilių formavosi parapijų tinklas, vadovaujantis dvasiniam visuomenės gyvenimui.

Tačiau būtina pažymėti, kad mes kalbame apie centrus, nuo kurių Livonijos periferija labai smarkiai skyrėsi ir tie skirtumai išliko ilgai, iki pat XVI amžiaus. Gyvenimas periferijoje galbūt net buvo panašesnis į Lietuvą, negu į Rygą.

Dar vienas mums keistai galintis nuskambėti dalykas, vokiečių dvarininkai (bent XIX a.) laikė privalumą latvių kalbos žinojimą – tai išmokdavo iš auklės. Manydavo, kad tai padeda lengviau išmokti ir kitas kalbas. Pas mus tuo laikotarpiu laikytasi priešingos nuomonės.

– XIII – XIV amžiuje vokiečiai įsigalėjo Livonijoje. Kaip save identifikavo vietos gyventojai?

– Livonijoje galima kalbėti apie skirtumus tarp vakarų ir rytų Latvijos, tarp pietų ir šiaurės Estijos, tačiau šie skirtumai ne etniniai, o regioniniai. Tik apie XV – XVII amžių vartosenoje atsiranda tokie terminai, kaip Kuršas, latviai, estai. Tačiau neaišku, ar raštuose šie pavadinimai turėjo regioninę ar etninę prasmę. Veikiausiai ir vieną ir kitą.

Vietos kilmingieji, kaip minėjau, taip pat gaudavo valdas už ištikimą tarnybą, tačiau pavyzdžiui ordinas jų į savo struktūrą beveik neįsileido.

– O kur dingo lyviai?

– Šiaurės Kurše jų buvo dar ir XX amžiuje, tačiau jie niekada nebuvo traktuojami, kaip atskiras segmentas. Panašiai nutiko ir su sėliais, kurių pavadinimas iš vartosenos beveik išnyko dar XIII amžiuje.

– Minėjote, kad latviai ir estai pateko į Vakarų Europos kultūrinį arealą, o lietuviai – į Vidurio Europos. Kada įvyko ta takoskyra, kai mes tapome skirtingi kultūriškai?

– Kai XVI amžiuje Livonija pasidavė Abiejų Tautų Respublikai, galime sakyti, kad prie mūsų prisijungė visai kitokiame pasaulyje gyvenę žmonės. Kultūrinė takoskyra įvyko dar iki to, kai mūsų šiaurinių kaimynų žemėse įsigalėjo protestantizmas. Reformacija tik dar labiau pagilino skirtumus tarp mūsų. Nors, pavyzdžiui keliaujant po katalikišką Latgalą, ji primena Rytų Lietuvą arba Vakarų Baltarusiją.

Rygos miesto įsikūrimas - viso mūsų regiono raidą lėmusių įvykių pradžia./wikipedia.org nuotraukos
Rygos miesto įsikūrimas - viso mūsų regiono raidą lėmusių įvykių pradžia./wikipedia.org nuotraukos

– Ne paslaptis, kad XX amžiaus pradžioje nemaža latvių inteligentijos dalis į lietuvius žiūrėjo iš aukšto, kaip į žemesnės kultūros atstovus, o kai kurie net prognozavo, kad ilgainiui Lietuva savo noru prisijungs prieš esą aukštesniosios latvių kultūros. Iš kur pas latvius radosi toks požiūris?

– Jis atsirado XIX amžiuje, vykstant tautiniam Naujalatvių judėjimui. Gana radikalių pažiūrų judėjimas iš tiesų brandino „Didžiosios Latvijos“ idėją, o Lietuva turėjo tapti jos dalimi. Toks požiūris iš aukšto Latvijoje išliko iki pat 1940 metų. Tarpukariu Latvija palaikė gerus santykius su Lenkija, o Lietuva buvo viso labo „kliuvinys“ šiems santykiams.

Nors bent XIX amžiuje Kuršo aristokratija į Lietuvą žiūrėjo gana pagarbiai, dokumentuose nevartodavo rusiško apibendrinančio pavadinimo „šiaurės vakarų kraštas“. Yra žinoma ir įspūdžių iš Lietuvos. 1845 metais į Lietuvą atvykęs dailininkas Julijus Dioringas iš pradžių kraštą apibūdino labai menkinančiai: „Tas, kuris nėra keliavęs per Lenkiją ir Lietuvą, galėtų pamanyti, kad tokio skurdo, nešvaros ir bjaurasties neįmanoma įsivaizduoti. Tačiau šis kraštas yra Dievo apdovanotas: čia plyti derlingiausi laukai su sodriomis pievomis ir dideliais miškais“. Vėliau, paviešėjus pas Karpius ir Ropus, jo požiūris į Lietuvą pasikeitė, atsiliepimai tapo geresni. Vienas iš linksmesnių – Dioringas puikiai įvertino Kalnapilio alų ir teigė, kad tokį gerą gamina tik Vokietijoje.

XIX amžiuje ir tarpukariu Latvija iš tiesų galėjo pasigirti aukštesniu švietimo lygiu ir platesniu raštingumu. O ir ekonomiškai jie buvo pranašesni, ir turėjo geriau išplėtotą infrastruktūrą. Iš čia matyt ir radosi menkinantis požiūris į lietuvius. Bet juk ir lietuviai darė tokias pačias klaidas ir diplomatijos požiūriu kartais taip pat žiūrėjo į latvius, kaip į šalį, su kuria apskritai nėra reikalo kalbėtis. Yra išlikę tokio požiūrio apraiškų ir šiandien: mažai domimės vieni kitais ir mažai bendraujame.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"