Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Krikščionybė Lietuvoje: nuo Mindaugo iki šv. Kazimiero 

2019 vasario 23 d. 06:00
Krikštas atvėrė Mindaugui galimybę būti karūnuotam Lietuvos karaliumi. Taip Lietuva pateko į krikščioniškų Europos valstybių bendriją.
Krikštas atvėrė Mindaugui galimybę būti karūnuotam Lietuvos karaliumi. Taip Lietuva pateko į krikščioniškų Europos valstybių bendriją.
BNS nuotrauka

Trys šimtai metų, trys krikštai ir vieno šventojo karalaičio gyvenimas. Tiek laiko, tikėjimo ir pastangų prireikė, kad Lietuva iš tikrųjų pasikeistų. XIII a. pagonių karių valdos virto XVI-XVII a. katalikiška kontrreformacijos tvirtove.

Dar pirmojo Lietuvos valdovo Mindaugo pradėtą kelią į krikščionišką valstybę po daugiau kaip šimto metų pratęsė pusbrolių Jogailos ir Vytauto pastangos. Bet iš tikrųjų sukrėsti Lietuvą, atversti ją į tikėjimą ne valdovo galia, o asketiško gyvenimo pavyzdžiu pavyko tik šv. Kazimierui – taip pat karališkosios dinastijos nariui.

Mindaugo krikštas

XIII a. viduryje Lietuvos teritorijoje iškilęs kaip vienas vietos kunigaikščių Mindaugas siekė kiek įmanoma labiau išplėsti savo valdas ir sujungti jas į vieną valstybę. Tai nebuvo nei taurus, nei taikus procesas. Vienijimą Mindaugas vykdė prievarta užgrobdamas kitų valdovų, kartais – artimų giminaičių, žemes.

Šie konfliktai plėtėsi tol, kol vienas Mindaugo priešų – kunigaikštis Tautvila paprašė dabartinės Latvijos teritorijoje įsikūrusio krikščioniško Livonijos ordino globos. Apie 1250 metus Rygoje pakrikštytas Tautvila kartu su ordino kariuomene įsiveržė į Lietuvą ir nusiaubė dalį jos teritorijos.

Siekdamas išardyti savo priešų sąjungą Mindaugas pradėjo susirašinėti su Livonijos ordino magistru ir galiausiai sutiko krikštytis. Pasak istoriko Mariaus Ščavinsko, toks sprendimas radikaliai pakeitė situaciją.

„Tai išsprendė daug problemų: buvo išardyta Livonijos magistro, Haličo kunigaikščio ir Vykinto sąjunga, ordinas liovėsi rėmęs Tautvilą – iš Rygos šis netrukus paspruko pas dėdę Vykintą, dar bandė tęsti kovą, vis dėlto galiausiai pasidavė, taip ir neatgavęs savo tėvo žemių. Bet svarbiausia – krikštas atvėrė galimybę Mindaugui įtvirtinti savo valdžią tarptautiniu lygmeniu, šeimą padaryti valdančiąja dinastija. Taip baigta kurti valstybę“, – rašė M. Ščavinskas.

Krikštas atvėrė Mindaugui galimybę būti karūnuotam Lietuvos karaliumi. Taip Lietuva pateko į krikščioniškų Europos valstybių bendriją, vadinamąją Respublica Christiana. Nors 1263 metais Mindaugo dvare įvyko perversmas ir karalius buvo nužudytas, jo karalystė išliko, o krikštas, kaip paaiškėjo, visiems laikams pavertė Lietuvą katalikiška valstybe.

Vis dėlto krikščionybė įsitvirtino ne iš karto. „Galima kalbėti tik apie vadinamąją taškinę christianizaciją. Neabejotina, kad Mindaugo dvare krikščionybė buvo išpažįstama. Taip, beje, buvo visoje X a. pabaigos – XI a. pirmosios pusės Naujojoje Europoje: krikščionybė įsigalėdavo tik valdovo dvare ar svarbiausiuose centruose, abejotina, ar ji buvo „nusileidusi“ iki paprastų žmonių“, – tvirtino M. Ščavinskas.

Atrodo, kad ir Mindaugo dvare dalytasi į „krikščionišką“ ir „pagonišką“ stovyklas, šis tarpusavio priešiškumas iš dalies ir lėmė karaliaus mirtį. Istorikai nesutaria ir dėl to, kiek krikščioniškai gyveno pats Mindaugas. Kai kurie istorijos šaltiniai mini, kad karalius ir po krikšto laikėsi pagoniškų papročių.

Dar XX a. viduryje istorikas Zenonas Ivinskis taip rašė apie tariamą Mindaugo nusigręžimą nuo krikščionybės: „Šalia Mindaugo (sostinės) vietos, penkių jo dokumentų tikrumo mįslės ir kitų neišaiškintų problemų, tai yra pats svarbiausias kontroversiškas klausimas, apie kurį tiek daug rašyta.“ Ši tezė galioja ir šiandien.

Vytautas Ališauskas: "Šv. Kazimieras ėjo prieš srovę, gyveno taip, kaip diktavo jo supratimas ir sąžinė." / BNS nuotrauka
Vytautas Ališauskas: "Šv. Kazimieras ėjo prieš srovę, gyveno taip, kaip diktavo jo supratimas ir sąžinė." / BNS nuotrauka

Jogailos krikštas

Nors dažnai manoma, kad po Mindaugo mirties Lietuva grįžo prie pagoniškų papročių ir išliko viena paskutinių pagoniškų valstybių Europoje, istoriniai tyrimai atskleidžia šiek tiek sudėtingesnį XIII-XIV a. Lietuvos visuomenės paveikslą. Istorikas Darius Baronas teigė, kad XIV a. Lietuvoje krikščionių nuolat daugėjo.

„Krikščionys ir pagonys susitikdavo ne vien mūšiuose. Taikūs kontaktai taip pat vyko ir kai kuriais atvejais jie vedė į atsivertimą. Nuo pat XIII a. vidurio Lietuvos kunigaikščiai ir jų pavaldiniai priimdavo stačiatikių tikėjimą, kai pradėdavo valdyti aneksuotas rusėnų žemes. Visa tai liudija, jog pagonybės nuosmukis Lietuvoje buvo toli pažengęs dar prieš galutinį atsivertimą į krikščionybę“, – rašė D. Baronas.

Vis dėlto XIII a. pabaigos ir XIV a. pradžios Lietuvos valdovai vengė iškilmingai krikštytis ir skelbti savo valstybę krikščioniška. Todėl oficialiu Lietuvos krikštatėviu tapo tik didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila.

Savo ir valstybės kelią į krikščionybę jis pradėjo 1385 metų Krėvos unija. Ši sutartis, pagal kurią Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir sujungė abi valstybes po viena karūna, numatė, kad valdovas ir visi jo pavaldiniai privalo pasikrikštyti. Tad jau 1386 metų pradžioje Krokuvoje kunigaikštis Jogaila pasikrikštijo, tuo pačiu vesdamas karalienę Jadvygą ir užsidėdamas Lenkijos karūną.

Vertindamas Lietuvos krikštą Z. Ivinskis pabrėžė: „Lietuvių tautos istorijoje įvyko reikšmingas posūkis, kurio pasėkos Rytų Europoje buvo didesnės reikšmės; pvz., už rusų tautos numetimą totorių jungo. Kai kryžiuočių ordinas, prisidėjęs skrynias Romos Kurijos bulių ir įvairių privilegijų, pasirodė visai netikęs, kaip krikštijimo ir misijų institucija, Vilniaus valdovo ir jo tautos krikštijimas atėjo iš šono. Jis buvo surištas su svarbiais politiniais pasikeitimais, kai didysis Lietuvos kunigaikštis tapo kaimyninės valstybės karaliumi.“

Istorikai Rimvydas Petrauskas ir Jūratė Kiaupienė pažymėjo, kad Lietuvos krikštas buvo ne vienkartinis veiksmas, o net daugiau kaip metus trukęs procesas.

„Krokuvoje su Jogaila krikštijosi dar nekrikštyti jo giminės nariai (Karigaila Kazimieras, Vygantas Aleksandras, Švitrigaila Boleslovas) ir aukščiausieji bajorai. Tolesnis žingsnis buvo vyskupijų ir parapijų steigimas bei žmonių krikštijimas vietoje. Krikšto procesas, prasidėjęs 1386 metais, užsitęsė. Lietuvos teritorijoje jį pradėjo pats Jogaila, 1387 metų pradžioje atvykęs į Lietuvą ir asmeniškai dalyvavęs krikštijimo akcijose“, – rašė istorikai.

Kartu su krikšto sakramentu Jogaila suteikė naujas privilegijas Lietuvos bajorams. Istorikas Darius Kuolys šį veiksmą sieja su respublikos idėjos įsitvirtinimu ir Lietuvos politinės tautos pradžia.

„Šie tekstai ne tik raiškiai atspindėjo sudėtingą Lietuvos politinės bendruomenės kūrimosi pradžią, bet ir patys šią bendruomenę kūrė – padėjo jos raidai teisinius ir ideologinius pagrindus. Jų įžangose lietuvių tautos (Gens Lithuanica) ir kiekvieno jos kario ar bajoro laisvė yra tiesiogiai susiejama su krikštu. Pabrėžiama, kad krikštas esąs pamatinė laisvės sąlyga: būtent jis išvadavęs lietuvių tautą, Lietuvos žemių gyventojus iš vergijos ir suteikęs jiems naują – laisvės – būvį, kurį viešpačių dovanojamos privilegijos turinčios sustiprinti“, – rašė D. Kuolys.

R. Petrauskas ir J. Kiaupienė taip pat pabrėžė, kad krikštas „artino Lietuvos visuomenę prie krikščioniškoje Europoje įtvirtintos tam tikros gyvenimo sanklodos, atnešė Europoje paplitusias politines, socialines, teisines sampratas ir normas, pasaulėžiūros ir mąstysenos kategorijas“.

Žemaičių krikštas

Dar ilgiau užtruko, kol krikščionybė pasiekė paskutinį dabartinės Lietuvos kraštą – Žemaitiją. XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje iki pat Žalgirio mūšio ši Lietuvos dalis priklausė Vokiečių ordinui – kryžiuočiams. Kadangi ordino vienuoliai nesiryžo priešiškame regione vykdyti masinių krikšto akcijų, tai padaryti galėjo tik Lietuvos valdovai, kai po lemiamos pergalės buvo sutarta dėl naujos Lietuvos ir ordino žemių sienos.

Kaip rašė istorikas Edvardas Gudavičius, jau 1413 metais Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas surengė krikšto akciją Žemaitijoje, kuri turėjo pademonstruoti jų ryžtingą nuostatą užbaigti visos valstybės atsivertimą. Tačiau rimti ir nuoseklūs veiksmai prasidėjo tik 1416 metais, kai į Žemaitiją išvyko net kelios misionierių grupės ir buvo pradėtos statyti bažnyčios. 1417 metais Vilniaus katedros klebonas Motiejus Trakiškis buvo įšventintas Žemaičių vyskupu. Jis ir užbaigė krikščionybės kelią į šį kraštą.

E. Gudavičius taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos ir Žemaičių krikštas reikšmingai paveikė ne tik pagonių, bet ir stačiatikių padėtį.

„Luominės ir turtinės teisės buvo garantuojamos tiktai katalikams. Tik jie galėjo užimti naujai kuriamas dignitorijas valdovo domene. Galiojo draudimas katalikams tuoktis su stačiatikiais (nebent jei pastarieji pereitų į katalikybę). Katalikų Bažnyčia tapo Lietuvos valdovų konfesine atrama prieš stačiatikiškąją gyventojų daugumą. Lietuvos sukatalikinimas valstybėje pakeitė tikėjimų santykį: nuo šiol lietuvių konfesija darė įtaką rusams, o ne atvirkščiai, kaip buvo anksčiau“, – rašė E. Gudavičius.

Šv. Kazimieras

„Jei Kazimieras tebūtų prieš amžius jaunas miręs sosto įpėdinis, jis menkai domintų net istorikus. Tačiau jis peržengė savo epochą ir luomą. Taip jau esti, kad tie, kurie pasirenka be išlygų ieškoti Dievo, tampa „žmonėmis visiems laikams“, – taip skaitydamas paskaitą Bažnytinio paveldo muziejuje šventąjį karalaitį pristatė istorikas Vytautas Ališauskas.

Šv. Kazimieras gimė 1458 metų spalio 3 dieną Krokuvoje valdovo šeimoje. Ankstyvoje jaunystėje, būdamas vos trylikos, dalyvavo karo žygyje į Vengriją. Paskui tapo labai pamaldus, tačiau aktyviai dalyvavo valstybės reikaluose kaip būsimasis sosto įpėdinis.

V. Ališauskas pabrėžė, kad šv. Kazimieras nuosekliai rengėsi būti Lietuvos ir Lenkijos valdovu: „Šv. Kazimieras turėjo būti naujo tipo valdovas. Jis auklėjamas dvare, jo mokytojai – išsilavinę humanistai, tarp jų ir Jonas Dlugošas. Tie mokytojai suteikė šv. Kazimierui puikų išsilavinimą. Jis išmoko lotynų kalbą – tai ne tik išsilavinusio žmogaus požymis, bet ir kalba, naudinga tarptautiniam bendravimui. Ir kitais požiūriais jis buvo naujo tipo valdovas, deja, tik besiruošiantis sostui.“

Pasak istoriko, tapęs valdovu šv. Kazimieras laikytų savo pareiga tarnauti tautai. Tačiau to jam nebuvo skirta pasiekti. Susirgęs džiova šv. Kazimieras nesulaukė nė trisdešimtmečio. Jis mirė Gardine 1484 metų kovo 4 dieną. Iš karto po mirties pradėtas garbinti, o XVII a. pradžioje paskelbtas šventuoju, vėliau – ir Lietuvos globėju.

„Viduramžių šventieji karaliai gyveno savo luomo gyvenimą. Jie elgėsi kaip karaliai, pavyzdžiui, buvo sėkmingi karvedžiai. Tuo tarpu naujųjų laikų šventieji dvaruose Renesanso politiką patyrė kaip iššūkį. Šv. Kazimieras priklausė šiai grupei. Jis ėjo prieš srovę, gyveno taip, kaip diktavo jo supratimas ir sąžinė“, – reziumavo V. Ališauskas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika