Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Krikščioniškosios demokratijos šaknys 

2018 spalio 26 d. 14:00
Žemės reformos politiniu architektu vadinamas kunigas ir vienas krikščionių demokratų lyderių Mykolas Krupavičius. /
Žemės reformos politiniu architektu vadinamas kunigas ir vienas krikščionių demokratų lyderių Mykolas Krupavičius. /
galerija.ktu.lt nuotrauka

Pradedame naują pasakojimų apie ankstyvuosius Lietuvos Nepriklausomybės metus ciklą. Jame supažindinsime su visomis pagrindinėmis partijomis, jų ištakomis, vizijomis ir nuopelnais Lietuvos valstybingumui. Pirmiausia dėmesio centre – Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP).

Istorijos suvokimą dažnai apsunkina atskiri faktai, institucijų įkūrimas, tarsi įrėminantys atskirus istorijos periodus. Pavyzdžiui, dažniausiai teigiama, kad aktyvus partizanų pasipriešinimas prasidėjo 1944-aisiais ir baigėsi 1953 metais. Vis dėlto, bandant įsigilinti į partizanų karą, svarbu suprasti ir 1940–1943 metų įvykius bei atsižvelgti į faktą, kad partizanai priešinosi net iki septintojo dešimtmečio vidurio. Kitas pavyzdys: dažnai tarpukario Lietuva įspraudžiama tarp dviejų datų: 1918-ųjų vasario 16 dienos ir 1940 metų birželio 15-osios. Tačiau nei nepriklausomos valstybės idėja gimė 1918-ųjų vasarį, nei ji mirė 1940 metų birželį.

Dvasininkai, nebegalėdami viešai užsiimti savo veikla, vis labiau traukėsi į pogrindį, pati katalikybė tapo opozicija Rusijos imperijos esmei, carizmui, oficialiajai imperinei tapatybei.

Tas pats pasakytina ir apie LKDP istoriją. Formaliai ši partija įkurta tik 1917 metais, tačiau neįmanoma ignoruoti viso XIX amžiaus konteksto, gerokai paankstinančio šios partijos (suvokiant ją kaip tam tikros idėjų sistemos vienijamą žmonių grupę) sukūrimą.

Čia norėtųsi išskirti keletą aspektų, leidžiančių krikščioniškosios demokratijos apraiškų Lietuvoje ieškoti anksčiau. Visų pirma, tai lėmė pati Katalikų bažnyčios padėtis Rusijos imperijoje. Savaime suprantama, kad Lietuva nepriklausomybės pradžioje (ir net per visą tarpukarį) buvo mažai sekuliarizacijos paveiktas kraštas – Dievo tikėjimas buvo itin svarbi didžiosios dalies lietuvių tapatybės dalis. Tačiau tikėjimas nebuvo politizuotas. Subanalinant šią mintį, galima teigti, kad šiandien lietuviams itin svarbus, pavyzdžiui, krepšinis, bet ar dėl to jis tampa politiškas?

Katalikybės politizavimui didelę įtaką padarė XIX amžiaus Rusijos imperijos politika. Po 1863–1864 metų sukilimo siekta silpninti Katalikų bažnyčią. Dauguma katalikų šventovių buvo uždarinėjamos, dažnai jų patalpose įsikurdavo stačiatikiai. XX amžiaus pradžioje Lietuvoje liko tik penki ne pogrindyje veikę vienuolynai. Dar 1845 metais už šventoriaus ribų (pvz., kryžkelėse) buvo uždrausta statyti kryžius, kitus religinius paminklus – už tai imta persekioti ypač Michailo Muravjovo nurodymu. Dvasininkai, nebegalėdami viešai užsiimti savo veikla, vis labiau traukėsi į pogrindį, o tai savaime politizavo pačią katalikybę – ji tapo opozicija Rusijos imperijos esmei, carizmui, oficialiajai imperinei tapatybei. Viena po kitos imtos kurti katalikiškos draugijos, dvasininkai spaudos draudimo metais neretai prisidėdavo prie knygų platinimo. Tikėjimo klausimai XIX amžiuje jau nebebuvo vien tikėjimo dalykas – jie tapo ir tautinio atgimimo klausimais.

Todėl pasakojimą apie krikščionis demokratus reikia pradėti ne nuo 1917 metų, o atsigręžti į ankstesnį laikotarpį, kai ryškiausios buvo dvi asmenybės: popiežius Leonas XIII ir vyskupas Motiejus Valančius.

Postūmis krikščioniškajai demokratijai

Apie Leoną XIII „Lietuvos žiniose“ esame rašę anksčiau, tačiau priminsime, kad šio popiežiaus enciklika Rerum novarum (1891 m.) istoriografijoje dažniausiai laikoma vienu esminių pasaulinės (ar bent jau europinės) krikščioniškosios demokratijos plėtros katalizatorių. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje katalikybei palankūs politikai nuolat cituodavo Rerum novarum. Leonas XIII paragino kunigus išeiti už zakristijos ribų ir imtis aktyvios visuomeninės veiklos, taip mėgindamas atsiliepti į sparčiai besikeičiančio, modernizacijos veikiamo pasaulio keliamus iššūkius.

Tuo metu M. Valančius, kai buvo paskelbta Leono XIII enciklika, jau buvo miręs (tai įvyko dar 1875 metais). Kodėl apie jį kalbame kaip apie asmenybę, svarbią krikščioniškosios demokratijos kontekste? Atsakymą pateikia Lietuvos politinės minties tyrinėtojas Justinas Dementavičius. Anot jo, M. Valančiaus tekstuose ryškėjo modernios valstybės idėja, vyskupas buvo būtent tas žmogus, kuris politizavo katalikybę. Atkreiptinas dėmesys, kad blaivybės sąjūdis, dėl kurio vyskupas iki šiol dažniausiai prisimenamas, yra svarbus ne vien kaip rūpinimasis gyventojų sveikata, bet ir kaip siekis „ištraukti žmones iš karčemų ir sugrąžinti į bažnyčias“. M. Valančiaus tekstuose, visuomeninėje ir sielovados veikloje akivaizdus siekis atgaivinti žmonių ryšį su Bažnyčia, katalikybe, o kartu konstruoti jų tapatybę kaip priešingą imperinei. Kitaip tariant, jau M. Valančiaus aplinkoje buvo matyti, kad bandymas ginti tikėjimą sutampa su bandymu ginti tautinę tapatybę. Tačiau tuomet tai tebuvo M. Valančiaus idėjos, o ne jų vienijamas išplėtotas politinis „organizmas“.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Katalikų bažnyčios padėtis Rusijos imperijoje santykinai ėmė gerėti tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje. 1897 metais buvo panaikintas draudimas statyti naujas bažnyčias, 1905 metais paskelbtas vadinamasis tolerancijos aktas, pripažinęs visų konfesijų lygybę ir vėl leidęs pereiti nuo vieno tikėjimo prie kito. Tokiu būdu caro administracija tikėjosi tik apraminti imperijos viduje kylančias aistras, tačiau šie nutarimai paskatino aktyvesnę lietuvių katalikų veiklą. 1897–1914 metais Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose bei Užnemunėje buvo pastatyta 114 naujų bažnyčių, o įkurta Šv. Kazimiero draugija rūpinosi naujų knygų leidyba. Galiausiai dvasininkijos atstovai ėmė burtis į tam tikrą politinę organizaciją, kurios aplinkoje iškilo tokios asmenybės kaip Pranciškus Būčys, Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) ir Jonas Mačiulis (Maironis).

Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga

Minėtoji trijulė dar 1904 metais parengė pirminį Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos projektą, tačiau dėl užtrukusių derybų su vyskupais manifestas buvo paskelbtas tik 1907-aisiais ir didesnio politinio atgarsio nesulaukė. Vis dėlto 1907 metais pradėtas leisti ir katalikiškos minties laikraštis „Draugija“. Jis tapo lyg ir idėjine krikščioniškosios demokratijos platforma Lietuvoje. Jau pirmajame laikraščio numeryje A. Jakštas publikavo išsamų straipsnį „Demokratija ir Krikščionįs Demokratai“, kuriame suformulavo krikdemų veiklos esmę. „Krikščioniškoji demokratija darbuojas vardan evangelijinės teisybės ir meilės; iškėlus tą savo veikimo vėliavą, ji stengiasi taip suorganizuoti visuomenę, kad vargo žmonės neturėtų nei reikalo, nei noro traukties ir stoti po kruvinųjų vėliavų“, – rašė jis.

Analizuodamas šį straipsnį, J. Dementavičius jame įžvelgė ryškų Leono XIII pradėtų darbų, enciklikų atgarsius, be to, ir savotišką polemiką su socializmu. Tiesa, A. Jakštą, Maironį ir P. Būčį instituciškai sunku „sukabinti“ su krikdemais: tuo metu bendraminčiai identifikavo save kaip Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą, o ne partiją, nors ši veikė visai kaip politinė organizacija, pavyzdžiui, dalyvavo rinkimuose.

Tuo pačiu metu aplink šią trijulę (ypač aplink A. Jakštą) būrėsi kiti katalikų dvasininkai, atsirado naujų periodinių leidinių, draugijų. Apskritai 1905–1914 metų laikotarpį istorikas Arūnas Streikus apibūdina kaip katalikų „angažavimosi bei intensyvaus organizavimosi laikotarpį“. Tai dar viena priežastis, kodėl vertėjo pakalbėti apie ankstyvą LKDP istoriją. Juk dar iki karo susikūrė pagrindinės švietimo, labdaros, profesinės draugijos ir organizacijos. Pasakodamas apie Lietuvos krikščioniškąją demokratiją, ilgametis krikdemų lyderis Mykolas Krupavičius maždaug 1905 metais užbaigė tą istorijos dalį, kurią vadino potencialiuoju periodu, teigdamas, kad tuo metu prasidėjo naujas LKDP veiklos etapas, kurį pats vadino aktualiuoju.

Krikščioniškosios demokratijos šaknys

Partijos institucionalizavimas

Vis dėlto norint formaliai dalyvauti nepriklausomos Lietuvos gyvenime, neišvengiamai reikėjo įkurti partiją. 1907 metais Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga iš esmės nustojo veikti, tam daugiausia įtakos turėjo tais pačiais metais pasibaigusi Rusijos imperijos sąlyginė liberalizacija ir vėl sugriežtėjusi carinės administracijos ranka. Tačiau, anot istoriko Artūro Svarausko, būta ir vidinių priežasčių, lėmusių sąjungos stagnaciją. Visų pirma, A. Svarauskas atkreipia dėmesį, kad tuo metu trūko pasauliečių katalikų inteligentų, galinčių prisidėti prie Maironio, A. Jakšto ir P. Būčio veiklos. Be to, šie kunigai iš esmės veikė be dvasinės viršenybės paramos – kaip minėta, jų programos projekto taip ir nepatvirtino nė vienas vyskupas. Vis dėlto A. Svarauskas kiek nepelnytai nuvertina šį krikdemų istorijos etapą, apibendrindamas jį kaip „revoliucinių įvykių išprovokuotą to laikotarpio epizodą“, akcentuodamas tik tai, kad sunku matyti aiškesnį institucinį tęstinumą, ir nematydamas idėjinio.

Kad ir kaip ten būtų, 1917 metais (iš esmės vienu metu) formaliai įkurtos dvi Lietuvos krikščionių demokratų partijos. Taip nutiko dėl Didžiojo karo nulemtų įvykių, kai daug lietuvių inteligentijos atsidūrė Rusijoje. Atskiruose Rusijos miestuose ėmė burtis krikdemiškų idėjų vienijamų lietuvių kuopelės: 1917-ųjų kovo 22 dieną tokia organizacija buvo įsteigta Maskvoje, o po dviejų savaičių – Voroneže ir kitur. Atskiros kuopelės buvo menkai koordinuojamos, nors 1917 metų gegužės 29-birželio 3 dienomis vykusio lietuvių suvažiavimo Petrograde metu buvo formaliai įsteigta LKDP. Pirmuoju jos pirmininku tapo kunigas Juozas Vailokaitis. Tiesa, koordinacija buvo sunkiai vykdoma ir vėliau, ypač po bolševikų perversmo. Vis dėlto būta ir kitos (tam tikra prasme fasadinės) organizacijos, jos priedangoje krikdemai stengėsi plėtoti savo veiklą –1917-ųjų kovo 12 dieną buvo įkurta Liaudies sąjunga. Pavadinime akcentuojant žodį „sąjunga“, o ne „partija“, juolab „liaudies“, tikėtasi laisviau prasprūsti pro porevoliucinės Rusijos valdžios filtrus. „Jos vardas rusiškame vertime buvo pritaikytas bolševikų skoniui (...) Todėl ilgai nekliudomai galėjo veikti ir veikė labai plačiai bei su dideliu užsimojimu. Ji perėmė visas krikščionių demokratų įstaigas“, – teigė M. Krupavičius.

Lietuvoje krikdemai į partiją susibūrė po Vilniaus konferencijos, 1917 metų rugsėjo 23 dieną. Šios partijos centro komiteto pirmininku tapo Aleksandras Stulginskis, komitete taip pat buvo Mečislovas Reinys, Povilas Dogelis, Kazys Bizauskas ir kiti.

Krikdemai, pasinaudodami naujai atsiradusiu valstybės institutu, žadėjo išpildyti didžiausią nuo baudžiavos panaikinimo lietuvio svajonę – suteikti jam žemės.

Lygindamas minėtas dvi partijas, A. Svarauskas šiek tiek pasiduoda politinių oponentų retorikai, pavyzdžiui, Petrograde susibūrusių krikdemų programą apibūdina kaip „radikalią, artimą socialistinėms idėjoms“, nors akivaizdu, jog krikščioniškoji demokratija ir socializmas – tarpusavyje nesuderinamos ideologijos. Juolab kad pirmas programos punktas skelbė siekį „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Taip, programoje daug dėmesio skirta socialiniams ir bežemių aprūpinimo žeme klausimams, tačiau tai nereiškė artimumo socialistinėms idėjoms. Juolab kad M. Krupavičius buvo asmeniškai tuo suinteresuotas ir to neatsisakė net tapęs žemės ūkio ministru. O į socialinius klausimus visa krikščioniškoji demokratija atsigręžė dar pradedant Leono XIII enciklikomis.

Tuo pat metu A. Svarauskas brėžia Lietuvos nuosaikiųjų krikdemų (su A. Stulginskiu priešakyje) ir M. Krupavičiaus „radikalų“ Rusijoje linijas. Abi partijos turėjo mažai sąsajų ir, istoriko teigimu, tiesiogiai nekontaktavo iki pat karo pabaigos. Į Lietuvą iš Rusijos sugrįžę krikdemai 1918-ųjų liepos 21 dieną nusprendė prisijungti prie tėvynėje veikusios partijos. Taip partijoje atsirado du sparnai – nuosaikusis ir radikalusis. Pirmojo atstovai palaikė gerus santykius su tautininkais, buvo gana palankūs vokiečiams, rėmė Wilhelmo von Uracho karūnavimo projektą, antrieji tam oponavo ir ypač akcentavo žemės reformos svarbą.

Svarbiausia konstatuoti tai, kad 1918-ųjų vasarą visas politinis krikdemų branduolys jau aktyviai veikė Lietuvoje ir galėjo po truputį rengtis būsimiems rinkimams. Tuo ypač pasinaudojo M. Krupavičius. Jis itin daug laiko praleido važinėdamas po Lietuvą ir į žmonių galvas kaldamas nepriklausomos valstybės idėją. Tiesa, skirtingi požiūriai į valstybės problemas ir toliau badė akis. Šiuos skirtumus niveliuoti pamėginta tik 1918 metų lapkričio 20 dieną, sušaukus steigiamąją LKDP konferenciją.

M. Krupavičiaus fenomenas

Konferencijos metu vėl ryškiausiai žibėjo entuziastingojo kunigo M. Krupavičiaus žvaigždė. Jis kartu su kitais vadinamaisiais radikalais sugebėjo primesti toną visai konferencijai – dauguma jo šalininkų programos akcentų tapo bendromis LKDP nuostatomis.

Vis dėlto konferencijoje vyravusi atmosfera nepriminė bendraminčių suvažiavimo, o tai ypač išryškėjo svarstant žemės reformos klausimą. M. Krupavičius ir jo šalininkai siekė nustatyti, kad vykdant žemės reformą maksimali nenusavintina žemės riba siektų ne daugiau kaip 60–70 hektarų. Tai tuo metu skambėjo kaip itin radikalus požiūris, nes iš esmės reiškė visos Lietuvos dvarininkijos, kaip socialinio sluoksnio, likvidavimą. Dėl to M. Krupavičius buvo nuolat kritikuojamas, o per konferenciją ši kritika pasiekė apogėjų: A. Stulginskis kategoriškai atsisakė pritarti tokiai nuostatai ir pareiškė pasitraukiantis iš partijos centro komiteto.

M. Krupavičiaus vadovaujamas sparnas nedrįso rizikuoti ir taip trapia partijos vienybe, imta ieškoti kompromiso, kurio rezultatas buvo tai, kad partijoje ir toliau išliko du sparnai, kurie centro komitete buvo lygiai atstovaujami – abu turėjo po šešis atstovus. Šis komitetas ir turėjo sudėti būsimos krikdemų programos esminius taškus, o tokia padėtis tikrai nekonsolidavo partijos. Kad atsirastų viena linija, A. Svarausko teigimu, daugiausia prisidėjo bolševikų invazija į Lietuvą, kai krizės akivaizdoje vidinėms rietenoms nebeliko laiko.

Jau 1919 metų sausio pabaigoje A. Stulginskis pakeitė požiūrį į žemės reformą ir ėmė palaikyti M. Krupavičiaus programą, o netrukus paramą jam pareiškė ir vyskupas Jurgis Matulaitis. 1919-ųjų rugpjūtį buvo konstatuota, kad partijos skilimo pavojaus nebėra. Imta rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams.

Į vienus vartus

Krikdemai, tarp kurių buvo net aštuoni Nepriklausomybės Akto signatarai, prieš rinkimus turėjo itin geras starto pozicijas. Tam sąlygas sudarė ne vien faktas, kad Lietuva buvo katalikiškas kraštas, ar tai, kad jie buvo užsitikrinę dvasininkijos paramą, kaip kartais bandoma suprimityvinant teigti. Svarbus buvo ir krikdemų intelektinis potencialas bei konkreti, aiški ir į rinkėjų poreikius orientuota programa. Be to, krikdemai itin daug dėmesio skyrė kelionėms po Lietuvą – jie dirbo su potencialiais rinkėjais.

Ką gi LKDP žadėjo Lietuvos žmonėms? Programos esminiu akcentu tenka laikyti jau ne kartą minėtą žemės reformą. Ji ne tik turėjo susilpninti Lenkijai palankią dvarininkiją, tuo metu laikytą svetimkūniu naujoje Lietuvos valstybėje, bet ir susaistyti valstiečius su valstybe, tam tikra prasme – pelnyti jų palankumą ir paversti juos piliečiais. Krikdemai, pasinaudodami naujai atsiradusiu valstybės institutu, žadėjo išpildyti didžiausią nuo baudžiavos panaikinimo (ir dar anksčiau) lietuvio svajonę – suteikti jam žemės.

Kita vertus, krikdemai buvo partija, kuri matė save valdančiųjų postuose. Esant tokioms sąlygoms neišvengta ir demagogijos, nelabai adekvačių pastabų politiniams oponentams. Visos į politinę kairę krypstančios partijos (valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai) neretai krikdemų buvo apšaukiamos bolševikų parankinėmis ir avangardu. Tuo metu, kai dar visai neseniai didžioji dalis šalies buvo okupuota tų pačių bolševikų, tokie kaltinimai galėjo būti paveikūs. Savaime suprantama, kairieji nelikdavo skolingi – krikdemams tekdavo atlaikyti priekaištus dėl tariamo palankumo vokiečiams arba „davatkiškumo“. Kitą kairiųjų mėgtą kortą, neva krikdemai (nuosaikieji, A. Stulginskio šalininkai) – dvarininkijos gynėjai, atmušė M. Krupavičiaus žemės reformos projektas.

1919-ųjų vasarą LKDP jau turėjo apie 9 tūkst. narių, dar po metų šis skaičius išaugo iki 15 tūkstančių. Prieš rinkimus buvo sukurtos ir tam tikros antrinės LKDP organizacijos – Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga, kurios, nors formaliai buvo atskiros nuo LKDP organizacijos, rinkimuose dalyvavo kaip vieningas blokas (tiesa, atskirais sąrašais). Todėl neturėtų stebinti ir rinkimų rezultatai: krikdemų blokas gavo net 317 342 balsus ir 59 iš 112 mandatų Steigiamajame Seime.

Trumpas, bet įsimintinas valdymas

Krikdemų pergalė Steigiamojo Seimo rinkimuose davė toną jų politiniam dominavimui Lietuvoje parlamentarizmo laikotarpiu. Vis dėlto parlamentinės demokratijos sąlygomis vienai partijai buvo labai sunku išlaikyti ilgalaikį dominavimą parlamente, todėl jau nuo 1924–1925 metų visuomenės nepasitenkinimas krikdemų valdymu vis labiau augo, nors jų įvykdytos reformos ir buvo vienos esminių. LKDP iš esmės suaugo su valdžia ir neįsivaizdavo savęs opozicijoje, todėl dar būdami valdantieji krikdemai ėmė kaišioti pagalius į ratus oponentų partijoms, įvedinėjo cenzūrą.

Galiausiai, po 1926 metų pralaimėjimo rinkimuose, krikdemai metė visas pastangas bandydami diskredituoti kairiųjų partijų vyriausybę, o galiausiai LKDP vadovybė su M. Krupavičiumi priešakyje atsigręžė į Antaną Smetoną, Augustiną Voldemarą ir karininkiją bei ėmė organizuoti perversmą. Kaip taikliai apibūdino istorikas Algimantas Kasparavičius, 1926 metų perversmo užsakovai buvo M. Krupavičius su A. Stulginskiu, o ne A. Smetona ar A. Voldemaras. Tiesa, užsakovai vykdytojų nesugebėjo sukontroliuoti ir, užuot atsidūrę valdžioje, buvo galutinai nuo jos nustumti.

LKDP vaidmuo nepriklausomybės aušroje ir kiek vėliau yra didžiulis, iš esmės jo neįmanoma pervertinti. Tai, aišku, bent iš dalies nutiko ir dėl objektyvių priežasčių, masinio visuomenės palaikymo, tačiau iš esmės krikdemų valdymo laikotarpiu, 1920–1926 metais, buvo galutinai paklotas Lietuvos valstybės pamatas, ant kurio jau vėliau išsikerojo autoritarinis režimas.

Politikoje klaidų neišvengiama, jų, žinoma, padarė ir LKDP. Buvę didieji demokratijos kūrėjai vėliau savo rankomis iš esmės prisidėjo prie to, kad Lietuvoje ji būtų užgniaužta. Vis dėlto, kaip minėta rašinio pradžioje, ir jo pabaigoje norėtųsi akcentuoti, kad krikdemų istorija negali būti suvokiama vien partiniame fone. Todėl nors nuo 1926 metų LKDP nebevaidino tokio svarbaus institucinio vaidmens, ant jos idėjinių pamatų ir toliau brendo politinių idėjų raida. Neatsitiktinai trys didžiausi tarpukario Lietuvos filosofai – Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir Juozas Girnius vienaip ar kitaip buvo susiję būtent su krikdemiška mąstymo tradicija.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"