Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Konstantinas Šakenis: inžinierius, pedagogas, politikas 

2019 sausio 1 d. 14:02
Su sūnumi Romualdu prie "Lespromchozo" barako Zacharovkoje.
Su sūnumi Romualdu prie "Lespromchozo" barako Zacharovkoje.
Biržų muziejaus „Sėla“ nuotrauka

Lapkričio pabaigoje sukako 137 metai, kai gimė Konstantinas Šakenis – inžinierius, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas, kurio, kaip ir daugelio kitų žymesnių tarpukario Lietuvos veikėjų, sovietų okupacijos metais laukė lageriai ir tremtis. Prisiminkime kai kuriuos jo gyvenimo epizodus.

Konstantiną Šakenį vargu ar galima priskirti prie pirmojo ešelono tarpukario Lietuvos politikų. Juolab kad jis politikos nelaikė nei savo pašaukimu, nei svarbiausiu gyvenimo užsiėmimu. Tiesa, K. Šakenio kelias prasidėjo taip pat, kaip ir daugelio kitų inteligentų, vėliau užkopusių į politikos aukštumas. Mokslai Šiaulių gimnazijoje, studijos Petrapilyje, kuriame jį įtraukė tautinio atgimimo verpetai, gyvenimas tarp lietuvių karo pabėgėlių Voroneže, darbas Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Ši organizacija ne vienam tapo tiltu į 1917-ųjų Lietuvių konferenciją, o kai kam – ir į Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos Tarybą bei aukštas valstybines pareigas.

K. Šakenis liko to kelio nuošalėje. Sugrįžęs iš Voronežo į Lietuvą nesiveržė į valdžios postus, vadino save inžinieriumi, bet mieliau dirbo pedagogo darbą. Dėl jo net išvyko iš Kauno, taip tarsi parodydamas, kad nesieja savęs su politiniu sostinės gyvenimu. Vis dėlto politikos K. Šakenis neišvengė. Būdamas tautininkas po 1926-ųjų perversmo jis, nors ir be didelio entuziazmo, priėmė pasiūlytą švietimo ministro portfelį, vėliau sutiko tapti valstybės kontrolieriumi ir tautininkams pritariančiu Seimo pirmininku. Tačiau net ir to pakako, kad sovietų okupacijos akivaizdoje K. Šakenis sulauktų tokio pat likimo kaip ir tie, kurie nuo pirmų dienų dalyvavo nepriklausomos Lietuvos politikoje. 10 metų lagerių, tremtis, 12 metų trukęs išsiskyrimas su šeima, prarasta sveikata ir neįgalumas – štai ką jam buvo parengę raudonieji okupantai. Belieka tik stebėtis, kaip šis žmogus liko gyvas ir grįžo į Lietuvą.

Lietuviškos tapatybės paieškos

K. Šakenis gimė 1881 metų lapkričio 27 dieną Vabalninko valsčiaus Veleniškių kaimo ūkininkų šeimoje. Pasakodamas apie savo giminės istoriją, jis prisimena tėvą Praną buvus apylinkėje gerbiamą žmogų, „bičių daktarą“, užkrėtusį bitininkyste ir daugelį aplinkinių kaimų gyventojų. Tačiau šios giminės vyrai vertėsi ne vien taikiu bitininkystės amatu. Štai K. Šakenio dėdė Ferdinandas, dar būdamas šeštos klasės gimnazistas, prisidėjo prie 1863 metų sukilimo, už tai buvo ištremtas į Sibirą ir iš ten nebegrįžo. Dėdės kelią po daugelio dešimtmečių teks pakartoti ir K. Šakeniui, tik stalininiuose lageriuose jis atsidurs ne už kovas, o už ramų darbą savo valstybei.

Pasakojimai apie sukilimą ir jame dalyvavusį Ferdinandą, be abejo, skatino Konstantino domėjimąsi Lietuvos praeitimi. Vis dėlto jis ne iš karto tapo susipratusiu lietuviu. Ilgą laiką tam nebuvo ir palankių sąlygų – kaip prisimins pats K. Šakenis, rusiškoje Šiaulių gimnazijoje net pradėjęs sunkiau kalbėti lietuviškai. Tikroji jo lietuvybė prabus studijuojant Petrapilyje, mat čia lietuviškas gyvenimas bus kur kas intensyvesnis nei tėviškėje.

Tačiau ir gimnazijoje, į kurią K. Šakenis įstojo sulaukęs vienuolikos, jau būta tam tikrų tautinio susipratimo ženklų. Konstantinas prisimena, kaip šeštoje klasėje moksleiviai spruko iš stačiatikių pamaldų, nes atostogaudamas vienas jų sužinojo apie caro įsakymą atleisti gimnazistus katalikus nuo bendros su stačiatikiais maldos, kurio gimnazijos vyresnybė nežinia kodėl neviešino. Viskas baigėsi tuo, kad po to įvykio nei lietuviai, nei lenkai stačiatikių pamaldose nebedalyvavo.

Reikia pažymėti, jog tuo metu tikybos dalykai moksleiviams buvo svarbesni nei tautinės aspiracijos. „Iki 1897 metų, kada iš penktos klasės buvau keliamas į šeštą, nei aš, nei daugelis mano draugų nedarė jokio skirtumo tarp lietuvio ir lenko. Tarpusavy mes vartojome rusų kalbą, buvome visi katalikai, o kieno kokia buvo gimtoji kalba mums buvo nesvarbu“, – skaitome K. Šakenio prisiminimuose.

Konstantinas Šakenis buvo vienas iš nedaugelio ministrų kabineto narių, paskutiniame Vyriausybės posėdyje pasisakiusių už tai, kad Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą reikia pasipriešinti ginklu.

Lūžis K. Šakenio sąmonėje įvyko po susitikimo gatvėje su studentu Vladu Sirutavičiumi. Jį pažinojo kaip lenkiškai kalbėdavusį Žemaitijos dvarininko sūnų. Tačiau tą kartą studentas užšnekino gimnazistą lietuviškai. „Pasikalbėjimo turinio aš dabar nebeprisimenu, žinau tik, kad tas pasikalbėjimas man padarė didelį įspūdį, ir aš nuo to laiko pajutau lyg ir prievolę teikti lietuvių kalbai pirmenybę prieš lenkų kalbą“, – po daugelio metų rašys K. Šakenis. Tų pačių metų rudenį gimnazistas prisidėjo prie ką tik susibūrusios nelegalios moksleivių kuopelės, kurioje buvo skaitomos nelegaliai iš Prūsijos gautos lietuviškos knygelės.

Aktyviau į lietuvišką gyvenimą K. Šakenis įsitraukė 1900-aisiais, baigęs gimnaziją ir įstojęs į Petrapilio universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Matematikos skyrių. Ten jis prisidėjo prie neviešos lietuvių studentų draugijos, vienijusios apie 30 narių. Draugija ne tik šelpė studijuojančius tautiečius, bet ir stengėsi parūpinti Tilžėje ar Amerikoje išleistų lietuviškų knygų. Kaip tvirtina pats K. Šakenis, gauti lietuviškos spaudos nebuvo labai sunku, mat bent du universiteto profesoriai turėjo teisę jos atsisiųsti, o atsisiuntę perduodavo studentams.

Draugijos nariai dalydavosi lietuviška spauda, gilindavosi į lietuvių kalbą, kurios gimnazijose neteko mokytis, rašydavo, skaitydavo ir aptarinėdavo referatus. Be abejo, už tokius dalykus galėjo sulaukti nemenkų nemalonumų, bet nuo jų saugojo gana liberali universiteto dvasia. K. Šakenis prisimena, kad jis, nors ir nebūdamas filologas, gavo universiteto bibliotekos direktoriaus leidimą susipažinti su Ragainėje ir Tilžėje leisto pirmo lietuviško laikraščio „Aušra“ komplektais.

Konstantinas Šakenis: inžinierius, pedagogas, politikas

Be studentų draugijos, Petrapilyje veikė dar dvi lietuvių šalpos organizacijos. Jos rengdavo lietuviškus vakarus ir vaidinimus, o pačių lietuvių mieste gyveno gal 20 tūkstančių. „Ar reikia stebėtis, kad aš, atvykęs į Petrapilį, tautiniu atžvilgiu pasijutau esąs kur kas laisvesnis, negu buvau pačioje Lietuvoje“, – rašo K. Šakenis, prisimindamas, jog čia jis galėjo sau leisti gimtinėje neįmanomą dalyką – viešai gatvėje skaityti carinėje imperijoje uždraustą „Varpą“.

Vis dėlto nemalonumai K. Šakenį užgriuvo, tik ne dėl lietuviškos veiklos, o dėl kur kas rimtesnių dalykų – dalyvavimo prieš monarchiją nukreiptoje sueigoje ir vėlesniuose neramumuose, kuriuos sukėlė universiteto vadovybės represijos prieš studentus. 1901-ųjų pradžioje jis buvo pašalintas iš šios aukštosios mokyklos iki kitų mokslo metų pradžios. Į Lietuvą studentas nutarė kol kas nebegrįžti – liko Petrapilyje ir iki vasaros pradžios vertėsi privačiomis pamokomis. Vėliau tėviškėje ruošėsi egzaminams, o nuo rudens vėl tęsė mokslus. Bet matematiką jis studijavo neilgai: nutarė, kad turėdamas tokį diplomą Lietuvoje negaus net mokytojo vietos, tad nuo kitų metų nusprendė pereiti studijuoti inžinerijos mokslų Technologijos universitete. Tačiau niekieno netrukdomam baigti šių mokslų taip pat nepavyko – prasidėjus 1905 metų revoliuciniams įvykiams studijos Petrapilio aukštosiose mokyklose nutrūko. K. Šakeniui neliko nieko kita, kaip tik keliauti į Vinių, į kurį tuo metu ėmė aktyviai rinktis lietuviai inteligentai.

Inžinierius ir pedagogas

Vilniuje K. Šakenis iš karto įsitraukė į lietuvišką veiklą. Susitikimas su inžinieriumi Petru Vileišiu paskatino jį imtis darbo pirmame legaliame lietuviškame laikraštyje „Vilniaus žinios“. Čia rašė vedamuosius, redagavo tekstus. K. Šakenio rašiniai buvo skelbiami ir kituose lietuviškuose leidiniuose, tokiuose kaip „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvių balsas“. Su kitais miesto inteligentais K. Šakenis kovojo prieš lietuvių katalikų lenkinimą Vilniaus bažnyčiose, o pragyvenimui užsidirbdavo P. Vileišio geležies dirbinių fabriko braižykloje.

Toks gyvenimas truko iki 1910-ųjų, kol Rusijoje vėl pradėjo veikti aukštosios mokyklos. Tada K. Šakenis sugrįžo į Petrapilį baigti studijų. Tapęs diplomuotu inžinieriumi, buvęs studentas be ypatingo vargo galėjo pradėti karjerą kur nors Rusijoje, bet jis tokios galimybės net nesvarstė. „Dabar didžiausias mano rūpestis buvo įsikurti gyventi Lietuvoje, nes be jos „sine qua non“ (be jos neįmanoma ką nors pradėti)“, – prisiminimais dalijosi K. Šakenis.

Tačiau ramiai įsikurti Lietuvoje jis galėjo tik išsprendęs dar vieną rimtą problemą – buvęs studentas nebuvo atleistas nuo karo prievolės. Jis turėjo nedidelį pasirinkimą: arba dveji metai šauktinio tarnybos, arba metai – savanorio, o vėliau pamėginti kaip nors išsisukti. K. Šakenis, skundęsis širdies veiklos sutrikimu, pasirinko antrą kelią – pareiškė norįs savanoriauti konduktorių dalyje. „Tai buvo lyg ir ne rikiuotės tarnyba, kur mėgdavo eiti šiaip inžinieriai, kiekvieną mėnesį būdavo net mokama kareiviui tam tikra alga“, – prisimena K. Šakenis.

Tačiau viskas susiklostė kitaip. Užuot išvykęs į Vidurinę Aziją (katalikus siųsdavo tik į ten esančias konduktorių dalis), buvęs studentas pateko į Volynės gubernijos Iziaslavlio mieste dislokuotą pėstininkų pulką – tuo pasirūpino pulkui vadovavęs jo antros eilės dėdė. Dabar beliko tik visiškai atsikratyti kareivio dalios. Tai pavyko padaryti Kijevo karo ligoninėje – jos gydytojai pripažino, kad K. Šakenis yra netinkamas tarnybai. Taigi gavęs vadinamąjį baltą bilietą, jis vėl grįžo į Vilnių ir mėgino galutinai įsitvirtinti sostinėje.

Šis sumanymas pavyko ne iš karto. Darbo neatsirado nei tiesiant miesto vandentiekį ir kanalizaciją, nei geležinkelių valdyboje, nei muitinėje. Tik po kurio laiko atsirado laikina darbo vieta Vilniaus pirmojoje gimnazijoje. Čia K. Šakenis turėjo pavaduoti susirgusį fizikos mokytoją. Tačiau po keturių mėnesių ir šį darbą teko palikti.

Išeitį K. Šakenis rado Kaune – buvo pakviestas vadovauti „Saulės“ mokyklos rūmų statybai. Tačiau šis miestas inžinieriaus visai netraukė. „Kaunas atrodė man visiška provincija, kuri negali konkuruoti su Vilnium nei savo puošnumu, nei gyvenimo tempu bei jo įdomumu“, – skaitome K. Šakenio prisiminimuose.

Į sostinę K. Šakeniui pavyko sugrįžti gavus neetatinio fizikos mokytojo vietą Vilniaus gimnazijoje. Vėliau jam buvo pasiūlytos dar šešios pamokos mergaičių gimnazijoje. Nuo 1914 metų čia K. Šakenis dirbo jau kaip etatinis mokytojas. Tačiau gyventi Vilniuje teko neilgai. Kai Lietuvą užgriuvo Pirmojo pasaulinio karo frontas, abi gimnazijos buvo evakuotos ir K. Šakenis kartu su tūkstančiais lietuvių pabėgėlių atsidūrė Voroneže.

Šiame Rusijos mieste jis ne tik dirbo Rusijos valstybės Dūmos deputato Martyno Yčo įsteigtoje lietuvių gimnazijoje, bet ir aktyviai dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje. Viena iš tokių buvo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Ši organizacija, veikusi tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje, ne vienam aktyvesniam lietuviui buvo tarsi pirmas žingsnis arba į Vilniuje surengtą lietuvių konferenciją, arba, kaip minėtam M. Yčui, – į tais pačiais metais Petrapilyje sušauktą Rusijos lietuvių seimą.

Kai kurie šių lietuvių forumų dalyviai vėliau tapo politikais ir aktyviai įsitraukė į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos kūrimo darbą. Tuo metu K. Šakenis pasuko kitu keliu – į politiką jis nei tuomet, nei vėliau nesiveržė, nors ir priėmė savo bendražygių kvietimus eiti vienas ar kitas pareigas. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas į Lietuvą sugrįžęs K. Šakenis vėl ėmėsi širdžiai artimo mokytojo darbo – nuo 1918-ųjų rugpjūčio dėstė fiziką ir matematiką Vilniaus lietuvių gimnazijoje, dirbo prie fizikos vadovėlių, kuriuos pradėjo rašyti dar Voroneže, kūrė lietuviškus fizikos terminus.

1919-ųjų pavasarį K. Šakenio karjeroje įvyko posūkis – kaip kvalifikuotas inžinierius jis buvo pakviestas į Susisiekimo ministerijos Geležinkelių valdybą. Čia dirbo Vagonų skyriaus viršininku, Važiuotės tarnybos viršininko padėjėju, o nuo 1923 metų – šios tarnybos viršininku.

Darbui Geležinkelių valdyboje K. Šakenio prisiminimuose skirtas ištisas skyrius. Iš jo galima spręsti, kad einamos pareigose kėlė inžinieriui daugiau įtampos ir streso nei džiaugsmo. Vienas ryškesnių šių prisiminimų epizodų – rimta avarija netoli Radviliškio. Tuo metu, kai K. Šakenis dirbo Važiuotės tarnybos viršininko padėjėju, du per Velykas įkaušę garvežių mašinistai nutarė palenktyniauti ant gretutinių bėgių ir taip pražudė abu sąstatus. Vienas garvežys nuvirto į griovį, du vienu traukiniu vežami geležinkelio darbininkai žuvo, dar keli buvo sužeisti. „Kokia laimė, pamaniau sau, kad dar nesu viršininkas, nes toji nelaimė tikriausiai įvyko dėl važiuotės agentų kaltės“, – vėliau pasakojo K. Šakenis. Paskui pridūrė, kad tapus viršininku jam per visas šventes teko pačiam važinėti geležinkelio linijomis ir tikrinti, ar visi darbuotojai blaivūs.

10 metų lagerių, tremtis, 12 metų trukęs išsiskyrimas su šeima, prarasta sveikata ir neįgalumas – štai ką jam buvo parengę raudonieji okupantai.

Šis nemalonus incidentas, be abejo, buvo tik visų bėdų pradžia. Kur kas didesnį stresą kėlė nuolatiniai organizaciniai nesklandumai tiek Geležinkelių valdyboje, tiek Susisiekimo ministerijoje, o dar prisidėjo gana įtempti santykiai su ministru Baliu Sližiu. Viskas baigėsi tuo, kad 1925-aisiais K. Šakenis nutarė palikti tarnybą, juolab jog švietimo ministras Kazimieras Jokantas pasiūlė jam kur kas širdžiai mielesnį Panevėžio gimnazijos direktoriaus darbą.

Kaip K. Šakenio prisiminimams ir jo asmenybei skirtoje knygoje po daugelio metų rašys pedagogo sūnus Romualdas, toks sprendimas „parodo, kad tėvas visiškai nebuvo suinteresuotas aktyviai veikti sostinės politiniame gyvenime“. Šią frazę R. Šakenis parašė neatsitiktinai, mat vienaip ar kitaip su politika jo tėvas vis dėlto buvo susijęs: nuo 1920 iki 1924 metų priklausė Tautininkų sąjungos Centro komitetui. Maža to, 1926-ųjų gegužės jis dalyvavo ir rinkimuose į Trečiąjį Seimą, buvo įtrauktas į Antano Smetonos vadovaujamos partijos sąrašą. Tiesa, tautininkai gavo vos tris mandatus, tad K. Šakenis į Seimą nepateko. Jo nariu tapo po 1926 metų gruodžio 17-osios tautininkų perversmo, kuriame, sūnaus teigimu, tėvas niekaip nedalyvavo.

Į politiką pasuko nenoriai

Vis dėlto praėjus pusmečiui po perversmo ir tautininkams atšaukus iš pareigų krikščionį demokratą Leoną Bistrą, premjeras Augustinas Voldemaras švietimo ministro portfelį pasiūlė K. Šakeniui. Tokiam sprendimui įtakos, matyt, turėjo ne vien tai, kad K. Šakenis pažinojo A. Voldemarą dar nuo studijų Petrapilyje laikų, bet ir tai, jog dirbdamas Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti kandidatas į ministrus buvo užmezgęs ryšius ir su būsimu tautininkų prezidentu A. Smetona. Pasak K. Šakenio sūnaus Romualdo, pasiūlymą perimti ministro postą tėvas sutiko be didelio entuziazmo. „Bet spirtis nebuvo kaip, nes valdžioje atsidūrė jo pažiūrų žmonės“, – rašė R. Šakenis.

Švietimo ministro laukė nemažai iššūkių, baigiant ankstesnių vyriausybių pradėtus darbus, taip pat tautininkų perversmo užprogramuotų konfliktų. Vienas svarbiausių uždavinių buvo įgyvendinti dar 1922 metais priimtą privalomo 7–14 metų vaikų pradinio mokslo įstatymą. Šį darbą pavyko baigti 1931-aisiais. Iki to laiko smarkiai išsiplėtė Švietimo ministerijos ir savivaldybių lėšomis išlaikomų pradžios mokyklų tinklas, kuriose mokslas buvo nemokamas, labai padaugėjo mokytojų. Tai leido įveikti ir tokią rimtą problemą kaip neraštingumas. 1938-aisiais išleistoje Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui skirtoje knygoje rašoma, kad 1923 metais Lietuvoje būta 32,6 proc. neraštingų žmonių, o po dvidešimties metų tokių liko vos 2 procentai. Be abejo, didelę įtaką tam padarė ir K. Šakenio septynerius metus vadovaujama Švietimo ministerija.

Vis dėlto ministro darbas nebuvo rožėmis klotas, mat jam teko vykdyti tautininkų liniją ir visais būdais spausti nuo valdžios, vadinasi, ir nuo švietimo sistemos nušalintus buvusius sąjungininkus krikščionis demokratus. Viskas prasidėjo nuo to, kad 1929-aisiais buvo nutrauktas finansavimas kai kurioms katalikiškų organizacijų mokykloms, o jos pačios – suvalstybintos. Tai sukėlė Lietuvos vyskupų pasipiktinimą. Tų pačių metų gruodžio 14 dieną Lietuvos vyskupų konferencija kreipėsi į Lietuvos prezidentą laišku: „Švietimo ministerija padarė žygių, kurie sudrumstė katalikiškųjų mokyklų gyvenimą... Katalikiškųjų mokyklų teises susiaurino, mokinius gi apkrovė nepakeliamais egzaminais. Švietimo ministerija neteisėtai uždarė Plungės ir Utenos „Saulės“ gimnazijas, Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją perėmė savo žinion.“

Alyvos į tautininkų ir katalikų nesantaikos ugnį įpylė ir K. Šakenio 1930 metais išleistas potvarkis, kuriuo mokyklose uždrausta visų politinių moksleiviškų organizacijų veikla, išskyrus skautus, mat jų pirmininku tais metais tapo pats A. Smetona. K. Šakenio nuomone, „bręstančio jaunimo skaidymas į politines organizacijas, neapykanta kitokioms pažiūroms tikrai darė neigiamą įtaką mokslui ir bendram auklėjimui“.

Toks žingsnis ne tik nepridėjo populiarumo tautininkų ministrui, bet ir sukėlė aršų uždraustų organizacijų, ypač katalikiškųjų ateitininkų, pasipriešinimą. Daugelis tikybos mokytojų ignoravo K. Šakenio potvarkį, tad ateitininkų organizacijos veikė toliau, nors ir ne viešai. Dėl to ministrui teko imtis represijų ir mokytojų atleidinėjimo. Regis, tokia įtampa K. Šakeniui gerokai įsipyko, nes jis net keletą kartų nešė A. Smetonai atsistatydinimo pareiškimą, bet prezidentas vis atkalbėdavo trauktis.

Apsisprendė likti Lietuvoje

Ministro pareigas K. Šakenis ėjo iki 1934-ųjų liepos, kol ministras pirmininkas Juozas Tūbelis pakeitė jį 13 metų jaunesniu Juozu Tonkūnu. „Sunku dabar spręsti, kokios priežastys privertė 1934 m. pakeisti švietimo ministrą“, – svarsto R. Šakenis. Juk, pasak jo, „jau buvo praėjusi didžiausia krizė dėl moksleivių ateitininkų organizacijų uždarymo, kai vyskupai ir net Vatikanas veikė prieš švietimo ministrą“. R. Šakenio nuomone, tokį sprendimą greičiausiai lėmė natūrali kadrų kaita ir noras atnaujinti visą ministerijos aparatą. Mat K. Šakenis daugiausia rėmėsi vyresnio amžiaus valdininkais, ta carinėje Rusijoje subrendusia karta, kuri buvo laikoma jau atgyvenusia, atsilikusia nuo vakarietiškų standartų ir tiesiog nebemadinga. „Brandinant tautos vado kultą reikėjo uolesnių švietimo vykdytojų, linkusių į naujoves bei reformas“, – tokias ministro pakeitimo aplinkybes mini R. Šakenis. Ir iš tiesų – senąjį ministrą pakeitęs J. Tonkūnas į departamentų direktorių postus iškėlė jaunus žmones.

Tuo metu K. Šakeniui buvo pasiūlytos valstybės kontrolieriaus pareigos. Vadinasi, jis toliau liko kabineto narys. „Matyt, Prezidentas ir kiti įtakingi veikėjai atkreipė dėmesį, kad K. Šakenis nesiekia asmeniškai praturtėti, kad jis pakankamai stropus, pareigingai laikosi įstatymų“, – spėjo sūnus Romualdas. Beje, sovietiniai veikėjai K. Šakenį vertino visiškai priešingai. Štai Lietuvos komunistų vadeiva Antanas Sniečkus knygoje „Revoliucinis judėjimas Lietuvoje“ rašys: „Tai žmogus, kurio mintys bei planai sukosi apie tai, kaip ir iš ko susikrauti ir sutaupyti kuo daugiau tūkstančių ir kur gardžiau išgerti ir pavalgyti.“ Ir tai pasakyta žinant, kad J. Šakenis, prieš okupacijos pradžią ėjęs ne tik valstybės kontrolieriaus, bet ir Seimo pirmininko pareigas, 1940-aisiais turėjo susitaupęs vos tūkstantį litų ir nebuvo įsigijęs jokio nekilnojamojo turto.

Šiaip ar taip, K. Šakenio likimas buvo nulemtas nuo pat okupacijos pradžios. Pakako to, kad jis ėjo aukštas pareigas „buržuazinėje vyriausybėje“, buvo tautininkas ir A. Smetonai artimas žmogus, be to, vienas iš nedaugelio kabineto narių, paskutiniame Vyriausybės posėdyje pasisakiusių už tai, kad sovietų ultimatumo priimti negalima, o Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą reikia pasipriešinti ginklu. Šie pasiūlymai sutapo su prezidento A. Smetonos nuomone, tačiau tuoj po Vyriausybės posėdžio dviejų valdžios vyrų požiūris išsiskyrė: K. Šakenis kategoriškai atmetė prezidento pasiūlymą skubiai trauktis iš Lietuvos. Pasak K. Šakenio sūnaus, nusistatymas likti okupuojamoje Tėvynėje buvęs tvirtas ir apgalvotas iš anksto.

Netekęs visų pareigų ir tarnybinio buto Kaune, K. Šakenis su šeima persikėlė į gimtuosius Veleniškius. Matyt, tai jį išgelbėjo nuo ankstyvų represijų, kurių jau 1940-ųjų liepą neišvengė daugelis nepriklausomos Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų. Juoda diena K. Šakeniui ir jo šeimai atėjo 1941 metų birželio 14-ąją, prasidėjus pirmiems masiniams trėmimams.

Tomis dienomis Šakenių likimas pasisuko taip pat, kaip ir tūkstančių kitų iš gimtosios žemės į Sibirą vežamų šeimų. Naujosios Vilnios stotyje K. Šakenis, kaip ir kiti vyrai, buvo atskirtas nuo žmonos ir sūnaus. Šie išgabenti į Tomsko sritį, o K. Šakenis, nuteistas 10 metų nelaisvės, pradėjo klajones po Sibiro lagerius. Katorgininko darbas kertant mišką visiškai palaužė K. Šakenio sveikatą, padarė jį neįgalų. Reikia pabrėžti, kad karo metais jis gal ir galėjo palengvinti savo dalią, jei tik būtų sutikęs su raginimais parašyti pareiškimą, raginantį kovoti prieš vokiečius ir šlovinti sovietinę Lietuvą. Tačiau K. Šakenis, kitaip negu nemaža dalis kalinamų buvusių nepriklausomos Lietuvos veikėjų, į jokius kompromisus su raudonųjų okupantų emisarais nesileido.

Savo šeimą K. Šakenis pamatė tik po dvylikos išsiskyrimo metų, kai 1953-iaisiais gavo leidimą persikelti pas Tomsko srityje gyvenančią žmoną. 1956-ųjų vasarą, jau chruščiovinio „atšilimo“ metais, šeima buvo reabilituota ir pagaliau sugrįžo į Lietuvą. Apsigyvenęs Troškūnuose K. Šakenis rašė prisiminimus, redagavo dar 1924-aisiais išverstą Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“ ir net tikėjosi jį išleisti, bet sulaukė neigiamo leidyklos atsakymo, mat šį darbą darė Vincas Mykolaitis-Putinas.

K. Šakenis mirė 1956 metų liepos 6-ąją. Politiko palaikai atgulė Vabalninko kapinaitėse po tuo pačiu kryžiumi, kuris buvo pastatytas jo tėvui, seneliams ir proseneliams.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"