Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Kanibalų sala: vienas baisiausių Stalino lagerių 

2019 sausio 3 d. 13:13
Nazinskio salos kaliniai.
Nazinskio salos kaliniai.
Vasilijaus Chanevičiaus (refler.org) nuotrauka

Kiekvienais metais nedidelė grupė Tomsko gyventojų keliauja 550 kilometrų į šiaurės vakarus nuo šio Sibiro miesto iki Nazinskio salos, Obės upės viduryje, norėdami padėti vainiką prie medinio kryžiaus. Tai gestas, skirtas 1933 m. vasarą vykusių siaubingų įvykių aukų atminimui,  rašo „Radio Svoboda“. 

„Kiekvienais metais birželio mėnesį mes padedame vainiką prie kryžiaus, kuris čia pastatytas 1993 m. – sakė Valerija Štatolkina. – Tačiau šiais metais mes negalėjome eiti. Vanduo buvo per daug pakilęs, o sala beveik visiškai užtvindyta.“

Jų atsidavimas piligrimystei yra dalis pastangų priminti rusams, kuo baigėsi socialinės inžinerijos eksperimentas. Daugeliui, ištremtų tai baigėsi tragiškai. Trejus dešimtmečius tęsėsi brutali Stalino valdžia, kurios skriaudos iki šiol istorikų interpretuojamos pernelyg atlaidžiai.

Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus gegužės mėnesį nedidelė medinių baržų flotilė persikėlė į Nazinskio salą ir čia išlaipino 3000 „naujakurių“, kuriems buvo įsakyta čia sukurti stovyklą – nedidelį kampą, kuris taps dalimi ištiso Stalino suformuoto Gulagų tinklo. Tinklo, kuris išsidriekęs per visą Sovietų Sąjungą, ir kuris talpino milijonus žmonių. Iš atvykusiųjų 23 kaliniai jau buvo negyvi.

Be įrankių, pastogės ir maisto, apsupti ginkluotų sargybinių, kurie nušovė visus, kurie bandė bėgti per ledinę upę, kaliniai greitai išseko nuo bado, ligų, smurto. Nepaisant to, baržos nepaliovė į salą plukdyti kitų nelaimėlių.

Aš pamačiau, kad jos blauzdos buvo apipjaustytos. Ji papasakojo, kad tai jai padarė Mirties saloje – jie blauzdas nupjovė ir išvirė.

Sąlygos buvo tokios baisios, kad staiga ėmė sklisti šiurpūs pranešimai apie kanibalizmo atvejus. Jų buvo tiek daug, kad vietiniai gyventojai salą praminė Kanibalų arba Mirties sala.

1993 m. pastatytas kryžius tragedijos aukoms atminti. / Vasilijaus Chanevičiaus (refler.org) nuotrauka
1993 m. pastatytas kryžius tragedijos aukoms atminti. / Vasilijaus Chanevičiaus (refler.org) nuotrauka

Iki rugpjūčio mėnesio mažiausiai 4 tūkst. žmonių buvo negyvi arba dingę. Remiantis sovietų 1933 m. rugpjūčio 20 d. dokumentu, išliko tik 2,2 tūkst žmonių iš 6,7 tūkst kalinių, kurie buvo išsiųsti į Nazinskį – pelkėtą salą, kurios ilgis siekė 3 km, o plotis – vos 600 metrų. Iš visų išgyvenusiųjų tik 300 asmenų buvo laikomi tinkamais tolesniam darbui.

„Kartą viena moteris iš Mirtie salos buvo atgabenta į mūsų namą, – 1989 m. prisiminimais dalijosi Feofila Bylina, Nazino kaimo, įsikūrusio šiauriniame Obės krante, gyventoja. – Ji buvo gabenama į kitą stovyklą... Moterį nakčiai nunešė į kambario galą. Aš pamačiau, kad jos blauzdos buvo apipjaustytos. Ji papasakojo, kad tai jai padarė Mirties saloje – jie blauzdas nupjovė ir išvirė. Visa mėsa nuo blauzdų buvo nupjauta. Moters kojos buvo nušalusios ir apmuturiuotos skudurais. Ji galėjo pati judėti. Atrodė, tarsi būtų senė, nors iš tiesų jai tebuvo kiek daugiau nei 40 metų.“

Nazinsko tragedija buvo nepadoraus sovietinio eksperimento rezultatas.

Slaptosios policijos vadas Genrichas Jagoda ir GULAG sistemos vadovas Matvėjus Bermanas svajojo apie žiaurų socialinio inžinerijos projektą, kurio tikslas – „perkelti“ bent 2 milijonus žmonių į atokias Sibiro ir sovietinio Kazachstano vietas. Idėja buvo ta, kad „gyventojai“ per du metus įdirbs milijonus hektarų žemės ir plėtos savarankiškas bendruomenes.

Norėdama labiau sukontroliuoti „gyventojus“, vyriausybė grąžino iki tol taip nekęstą vidaus pasų sistemą, kuri buvo uždrausta po 1917 m. bolševikų perversmo. Beveik iš karto policija visoje šalyje pradėjo persekioti visus, kurie buvo rasti kitoje vietoje, nei ten, kur jie buvo registruoti.

„Kaip tu čia atsidūrei? – mes klausėme vieno jaunuolio, – prisiminimais dalijosi Bylina. – O jis atsakė: „Aš nieko nepadariau. Aš buvau studentas Maskvoje. Savaitgalį nuvykau aplankyti tetos, kuri gyvena Maskvoje. Nusigavau iki jos buto, pabeldžiau į duris, tačiau dar neatsidarius durims jie mane suėmė. Areštavo už tai, kad su savimi neturėjau paso.“

Vera Panovaja, Ust-Tymos kaimo gyventoja, kuri taip pat 1989 m. papasakojo savo istoriją, prisiminė susitikimą su vyru, vardu Kuzma Salnikovas, kuris buvo Kanibalų saloje.

„Jis buvo kalnakasys iš Novokuznetsko. Vedęs, turėjo du vaikus. Kartą jis nuvyko į Novosibirską ir sustojo centriniame turguje, – pasakojo Panovaja. – Tuo metu jie apsupo turgų ir glaudžiai judėdami tikrino visų dokumentus. Areštavo visus, kurie su savimi jo neturėjo. Visus, įskaitant ir moteris bei vaikus. Ir po to visi buvo susodinti į baržas ir nuplukdyti į Nazinskio salą.“

Kiti pasakojo apie moteris, kurios buvo pririštos prie medžių, o vyrai nupjovė joms krūtis, blauzdas ir kitas kūno dalis.

„Ten nebuvo maisto, – tęsė ji. – Žmonės buvo marinami badu. Apsaugininkai einantiems pro šalį numesdavo duonos trupinių. Radai kąsnelį – suvalgei. Kiti visiškai negaudavo nieko. Salnikovas ten buvo, bet jam pavyko pabėgti. Jis perplaukė upę, perėjo pelkes ir pasiekė kaimą. Po to jis dirbo kolūkio fermoje“.

Tačiau policija dirbo per greitai. Kai 1933 m. balandžio mėnesį į Tomską atvyko pirmieji 25 tūkst. žmonių, jų stovykla dar nebuvo pastatyta. Kalinių daugėjo, tačiau jie negalėjo būti gabenami toliau, nes Obės ir Tomo upės vis dar buvo apledėjusios.

Kaip įprasta Stalino gulaguose, tarp atgabentų žmonių buvo visokių; ir politinių kalinių, ir kriminalinių nusikaltėlių. Pastarieji buvo priemonė, užtikrinanti teroro atmosferą lageryje. Tomsko Gulago muziejuje saugomi sovietiniai dokumentai su kai kurių Nazinskio salos kalinių apklausomis.

Vienas buvo paklaustas, ar jis valgė „žmogaus mėsą“.

„Ne, netiesa, – atsakė jis. – Aš tik valgiau kepenis ir širdis.“

1989 m. sudaryta komisija rinko žodinius liudijimus apie Mirties salos gyventojų tragišką likimą. / Nikolajaus Kandibos (refler.org) nuotrauka
1989 m. sudaryta komisija rinko žodinius liudijimus apie Mirties salos gyventojų tragišką likimą. / Nikolajaus Kandibos (refler.org) nuotrauka

Paprašytas papasakoti detaliau, jis atsakė: „Tai buvo labai paprasta. Kaip šašlykas. Mes padarėme iešmus iš gluosnių šakų, supjaustėme į gabalus, užsikabinome ant iešmų ir skrudinome ant laužo.“

„Aš pasirinkau tuos, kurie buvo beveik negyvi, bet dar ne visai mirę, – pridūrė jis. – Buvo akivaizdu, kad jie bandė paeiti – tačiau po dienos kitos jie pasidavė. Taip jiems taip buvo lengviau. Dabar. Greitai. Be kančių dar dvi ar tris dienas.“

Kiti pasakojo apie moteris, kurios buvo pririštos prie medžių, o vyrai nupjovė joms krūtis, blauzdas ir kitas kūno dalis.

Kitas kriminalinis nusikaltėlis, kurio apklausa išliko, didžiavosi mušęs kalinius ir traukęs auksinius dantis iš jų burnų.

„Kad gaučiau rūkyti, – paaiškino paklaustas, kodėl taip pasielgė. – Žmonėms reikia rūkyti. Iš sargybinių galima gauti degtukų arba du laikraščius cigaretei susisukti.“

Kanibalų salos tragedija buvo tokia siaubinga, kad vietinis komunistinis instruktorius, vardu Vasilijus Veličko, savo iniciatyva pradėjo tyrimą 1933 m. liepą. Jis apklausė dešimtis liudininkų ir parašė 11 puslapių ataskaitą, kurią išsiuntė į Maskvą, Novosibirską ir Narymo rajono centrą. Ataskaita buvo paženklinta antspaudu „Slaptai“ ir į dienos šviesą ištraukta tik 1994 m.

„Žmonės pradėjo mirti, – rašė jis. – Jie sudegė gyvi, kol miegojo arti laužo. Jie mirė nuo išsekimo ir šalčio.“

„Iškart po sniego ir šalčio atėjo lietus ir stingdantis vėjas, – tęsė jis. – Ir žmonės vis tiek buvo laikomi be maisto. Kas ketvirtą ar penktą dieną į salą buvo atvežama rugių miltų ir išdalinama gyventojams – po kelis šimtus gramų kiekvienam. Vos gavę miltų gyventojai bėgo prie vandens, maišė jį su miltais savo kepurėse ir valgė. Daugelis žmonių valgė miltus tiesiog tokius, kokius gavo. Kadangi jie buvo pudros pavidalo, daugeliui kvapą užimdavo vos jų įkvėpus.“

Vasilijus Veličko./ Andrei Filimonovo (refler.org) nuotrauka
Vasilijus Veličko./ Andrei Filimonovo (refler.org) nuotrauka

Nazinskio sala pagaliau buvo evakuota 1933 m. liepą. Kai rugpjūčio mėnesį Veličko ją pasiekė, visi „gyventojai“ jau buvo dingę.

„Saloje esanti žolė buvo aukščio sulig galva, – rašė jis savo pranešime. – Tačiau vietiniai gyventojai, kurie buvo išėję uogauti, radę lavonus ir skeletų krūvas, tysančius žolėje, greitai grįžo.“

1989 m. „Memorialo“ Tomsko filialas išsiuntė ekspediciją į Nazinskį, kad surinktų žodinius liudijimus.

„Aš nuėjau ten iš Tveritinskye pjauti šieno, – „Memorialo“ komandai pasakojo Nazino gyventoja Taisia Chokarevaja apie savo kelionę į Nazinskį po to, kai stovykla buvo apleista. – Mačiau žmones, plaunančius rankas. Aš laikiau savo nosį ir galvojau: „Ką jie daro?“ O jie nuplovę rankas apsisukę bėgo atgal. Pamačiau, kad jie renka auksinius dantis .... Aleksandrovske ten buvo valstybinė parduotuvė, ten priėmė auksą. Bet kuris, kas turėjo aukso, jį nešė ten. Parduotuvėje buvo galima įsigyti gražių rūbų, makaronų, gero maisto.“

Veličko ataskaita sukėlė Maskvoje sensaciją. Komunistų partija į Naziną išsiuntė specialią komisiją, kad ši ištirtų, ar ataskaitoje pateikiami faktai atitinka tikrovę. Keli buvę lagerio pareigūnai buvo teisiami. Jiems skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo metų iki trejų, kai kurie nuteisti mirties bausme. Veličko pranešimas buvo paženklintas žyma „Slapta“ ir paslėptas archyvuose.

Veličko pats buvo atleistas iš darbo partijoje. Vėliau jis tapo žurnalistu ir įgijo šlovę kaip karo korespondentas Antrojo pasaulinio karo metu. Jis keliavo su Raudonąja armija iki Berlyno.

Po karo jis parašė keletą romanų, apdainuojančių Sibiro transformaciją valdant sovietams. Jis niekada nieko daugiau nerašė apie Kanibalų salą.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"