Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Jono Dovydaičio likimas: kylančio aviatoriaus sparnus užlaužė sovietų lageris (I dalis) 

2018 vasario 12 d. 13:17
Jonas Dovydaitis / 
Jonas Dovydaitis / 
Šeimos archyvo nuotrauka

Nepriklausomybės Akto signataro kankinio Prano Dovydaičio sūnus aviatorius, rašytojas Jonas Dovydaitis (g. 1914 m.) turėjo išgyventi didžiulę vidinę dramą. Tarpukario Lietuvoje pergalėmis garsėjęs akrobatinio skraidymo meistras, šmaikštus publicistas vos nemirė badu stalininiame lageryje, o iš tremties ryžosi grįžti per Maskvą. Apie tai portalui lzinios.lt pasakojo J. Dovydaičio našlė medikė Marija Vanagaitė-Dovydaitienė (g. 1926).

Teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, leidėjas P. Dovydaitis, vyriausiasis penkiolikos vaikų šeimoje, su žmona Marcele susilaukė penkių atžalų: Onos, Jono, Juozo, Vytauto ir Laimos.

Marija Vanagaitė-Dovydaitienė / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Marija Vanagaitė-Dovydaitienė / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sūnus Jonas, laimėjimais garsėjęs tarpukario Lietuvos lakūnas, sklandytojas ir žurnalo „Lietuvos sparnai“ techninis redaktorius po Antrojo pasaulinio karo buvo vedęs du kartus. Iš santuokos su Jozefina Žukaite jiems gimė Auksė, Gerdvilas ir Rūta.

Po tuoktuvių 1962-asiais su gydytoja Marija Vanagaite juodu susilaukė Jono (g. 1963) ir Aušros (g. 1968).

Simpatija sekė iš paskos

Jonas ir Marija susitiko per Naujųjų, 1961-ųjų, vakarėlį. Marija neseniai buvo baigusi medicinos studijas Kaune, po praktikos Jonavoje atvažiavo dirbti į Vilnių, 1-ąją tarybinę klinikinę ligoninę (vėliau – Šv. Jokūbo ligoninė).

Marija Naujuosius paprastai sutikdavusi su seserimi Regina, draugių ratelyje. Vienos pažįstamos brolis Benediktas Ladiga tuo metu dirbo Trakų Vokės žemdirbystės ir dirvožemio institute, tad tokius vakarėlius dažnai rengė buvusiuose Tiškevičių rūmuose.

Tąkart susirinko dešimties žmonių kompanija. Šalia Marijos atsisėdo gerai žinomas rašytojas, žurnalistas J. Dovydaitis. Visą vakarą stalo kaimynei demonstravo savo sąmojį, vaizduotę.

Grįžtant namo, J. Dovydaitis sėdo į tą patį autobusą. „Pamatė, kur išlipu – seka paskui mane. Galvoju, ko čia dabar? Bet jis tik paklausė, kur gyvenu ir kur dirbu“, – pasakojo M. Vanagaitė-Dovydaitienė.

Paaiškėjo, kad Jonas gerai pažįsta 1-osios ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoją medicinos reikalams Alfonsą Kojelį. Šis kaip tik gyvenęs tame pačiame name kaip ir Marija, tik kitame aukšte.

„Po kurio laiko ateina abu pas mane su A. Kojeliu. Tokia ir buvo pradžia“, – prisiminė J. Dovydaičio našlė. Juodu susituokė 1962 metais.

Dvejojo įteikti pirmąjį honorarą

Pirmąjį apsakymą, anot našlės, J. Dovydaitis parašė būdamas dvylikos. Nieko labai nesitikėjęs, išsiuntė vienam vaikų žurnalui į Jurbarką. Rašinėlis buvo publikuotas.

Iš redakcijos į Kauną atvažiavo korespondentas ir atvežė honorarą. Pasibeldęs į Dovydaičių duris paklausė, kuris čia Jonas Dovydaitis. Gerokai sutriko išvydęs autorių tokį pyplį. Net kiek pasvarstė, ar atiduoti jam pinigus. Honoraras šiaip ar taip siekė 50 litų.

Vingiuotas čempiono kelias

Mokydamasis Kauno jėzuitų gimnazijoje Jonas nerimo, leido savo laikraštėlį, karikatūrinį, pašaipų. Viena vertus, mokytojai džiaugėsi, kad auga literatas, tačiau dėl turinio laikraščio spausdinti neleido.

Tada gimnaziją metė, nuėjo į Aukštesniąją technikos mokyklą. Ten susipažino su visais būsimaisiais aviatoriais. Tačiau skraidyti niekas neleido, o Jonas tik apie tai ir svajojo.

Padirbęs kiek geležinkelių depe paprastu darbininku, metė ir techninius mokslus, stojo į Karo aviacijos lakūnų puskarininkių mokyklą.

„Čia išmoko skraidyti Antano Gustaičio sukonstruotais lėktuvais ANBO. Ilgainiui ėmė suvokti, kaip jam trūksta žinių, todėl galiausiai baigė ir Technikos mokyklą“, – pasakojo ponia Marija.

J. Dovydaitis dalyvavo statant Nidos sklandymo mokyklos angarą. 1937 metais Lietuvos aeroklubas paskyrė jį žurnalo „Lietuvos sparnai“ techniniu redaktoriumi. Tais pačiais metais pradėjo skraidyti akrobatiniais lėktuvais, 1938-aisiais per Tautinę olimpiadą tapo pirmuoju Lietuvos akrobatikos čempionu. 1940 metais atėję sovietai paskyrė jį žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi.

Tėvo daugiau nebeišvydo

1940 metų birželio 14 dieną beveik visa Dovydaičių šeima buvo suimta ir išvežta į Kauno geležinkelio stotį. Tremties išvengė tik Jono sesuo Ona.

P. Dovydaitį suėmė namuose Čekiškėje. Nepriklausomybės Akto signataras čia buvo gavęs žemės, tuo metu triūsė savo ūkyje. Šeimos nariai daugiau jo nebeišvydo. Buvo išvežtas į Šiaurės Uralą, Gario koncentracijos stovyklą. 1942-ųjų lapkričio 4 dieną jam paskirta mirties bausmė sušaudant.

Joną, Vytautą, Laimą ir mamą Marcelę suėmė namuose Kaune, Astronomijos gatvėje. Ankstų rytą į duris pasibeldė enkavėdistai, atliko kratą ir galiausiai visus išsivedė.

Stotyje Joną atskyrė nuo artimųjų. Mama ir brolis su seserimi atsidūrė Novosibirske. Joną vežė į šiaurę, paskui 400 kilometrus varė pėsčiomis Karelijos miškais, iki Archangelsko, Kargopolio lagerio.

Išgelbėjo pavardė

Jono seserį Oną išgelbėjo santuokinė pavardė – Malko – ir tai, kad su ukrainiečiu vyru Andrejumi Malko tuo metu vešėjo Čekijoje. A. Malko – teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio sesers pianistės prof. Lidijos ir žymaus to meto dirigento Nikolajaus Malko sūnus.

Lageryje Jonas bičiuliavosi su vienu gruzinu, abu mėgo pasvajoti apie aviaciją. Pamatęs, kas Jonui atsitiko, bičiulis puolė į medicinos punktą šaukdamas: „Žūsta žymus lietuvių lakūnas, gelbėkit!“

Sužinoję, kas vyksta Lietuvoje, nebesiryžo grįžti į tėvynę. Vėliau Ona išvažiavo į JAV, apsistojo Čikagoje, o gyvenimą baigė Floridoje. Sovietmečiu brolis Jonas kelis kartus pas ją lankėsi, į Lietuvą buvo atskridusi ir pati Ona. Atžalų nesusilaukė.

Vos nemirė iš bado

Kargopolyje Joną neteistą laikė iki 1944 metų. Per nelaisvės metus buvo mirtinai nusibadavęs, svėrė vos 49 kilogramus. Kartą kieme užkliuvo už grumstelio ir griuvęs nebeturėjo jėgų atsikelti.

Jonas Dovydaitis / Šeimos archyvo nuotrauka
Jonas Dovydaitis / Šeimos archyvo nuotrauka

Lageryje Jonas bičiuliavosi su vienu gruzinu, abu mėgo pasvajoti apie aviaciją. Pamatęs, kas Jonui atsitiko, bičiulis puolė į medicinos punktą šaukdamas: „Žūsta žymus lietuvių lakūnas, gelbėkit!“

J. Dovydaitis buvo paguldytas į lagerio ligoninę. Maistas joje irgi buvo nesotus, bet kiek geresnis. Po kurio laiko sustiprėjęs, Jonas liko dirbti lagerio ligoninės sanitaru. Pasak našlės, bado išvengė suvalgydamas tai, kas likdavo nuo mirusių kalinių dienos davinio.

Vakarienei – bulvių lupenos

1944-ųjų sausį lagerio vadovybė apsižiūrėjo, kad lietuvis iki šiol neteistas. Birželį buvo išrašytas iš ligoninės kaip „nepagydomas hipotrofikas“. Tada „troika“ ištrėmė J. Dovydaitį į Totorijos autonominę respubliką.

Ten buvo apgyvendintas nedidelio miestelio bendrabutyje, kurio kontingentą sudarė vien merginos. „Vakare jos virė bulves. Jonas alkanas paprašė, kad jam paliktų lupenų. Nusiplovė jas, išsivirė ir suvalgė. Tai buvo pirmoji jo „normali“ vakarienė“, – prisiminė vyro pasakojimą našlė.

Užėjęs į miestelio turgų Jonas pastebėjo, kad paaugliai iš kiosko nusiperka laikraščių, suplėšo lapais ir po tris rublius parduoda rūkoriams kaip rūkomąjį popierių. Supratęs, kad „biznis“ visai neblogas, suskato daryti tą patį. Kai kiek užsidirbo, nusipirko žuvies ir pirmą kartą po ilgų metų sočiai pavalgė.

Lietuvis ten sužinojo apie savanorių būrius, kurie renkami atstatyti karo sugriovimų Latvijoje. „Vietiniai klausė Jono, ar tas nenorėtų važiuoti į savo tėvynę. Jie gi neskyrė latvių nuo lietuvių. Jonas, aišku, sutiko“, – pasakojo Marija.

Jono Dovydaičio likimas

Kaip latvį jį pasodino į traukinį ir su kitais išsiuntė Oršos kryptimi. Pakeliui J. Dovydaitis išlipo Ruzajevkos stotyje. Per ją važiuodavo Maskvos traukiniai. Jonas nusprendė važiuoti į Maskvą. Dvi dienas teko prasitrinti stotyje laukiant traukinio, tada nepastebėtas į jį įlipo ir išvengęs kontrolierių pasiekė Maskvą.

Tęsinys – jau netrukus

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"