Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Epochų simboliai Rasų kapinėse 

2018 balandžio 6 d. 15:00
Kultūros veikėjų memorialinis takas buvusio šiaurinio (kairiojo) kolumbariumo vietoje. Priekyje – Lietuvos nacionalinio ir Dailės muziejų pastangomis 2007 metais pastatytas kenotafas Vasario 16-osios signatarams Kaziui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui, Vladui Mironui, žuvusiems sovietų lageriuose, atminti. Skulptorius Vladas Urbanavičius.
Kultūros veikėjų memorialinis takas buvusio šiaurinio (kairiojo) kolumbariumo vietoje. Priekyje – Lietuvos nacionalinio ir Dailės muziejų pastangomis 2007 metais pastatytas kenotafas Vasario 16-osios signatarams Kaziui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui, Vladui Mironui, žuvusiems sovietų lageriuose, atminti. Skulptorius Vladas Urbanavičius.
Antano Grinčelaičio nuotrauka

Žinia, kad ant Gedimino kalno rasti 1863–1864 metų sukilimo dalyvių, pakartų arba sušaudytų Lukiškių aikštėje, palaikai, sujaudino visuomenę. Kultūros ministerijoje suburta komisija svarsto, kurioje vietoje šie didvyriai galėtų būti palaidoti. Beje, sakyti „perlaidoti“ būtų netikslu, nes jų kūnai nebuvo laidojami, o tik sumetami į iškastas duobes.

Jau skelbta, kad tam tikslui esą tinkamos Rasų arba Bernardinų kapinės. Kadangi sukilimo dalyviams siūlomos palaidojimų vietos Vilniuje detaliau neanalizuotos, manau, būtų tikslinga su jomis supažindinti visuomenę.

Be abejo, pasakojimą reikia pradėti nuo seniausių kapinių – Vilniaus Rasų. Ir ne nuo kapinių, o nuo memorialo, kuriame galime pagerbti svarbiausius XIX ir XX amžiaus pirmosios pusės žmones, gyvenusius ne tik savo gyvenimą, bet ir juo atspindėjusius epochą. Šiuos herojus galėtume vadinti epochų simboliais ar dar kaip nors kitaip. Prie jų darbų vis grįžtama, o daugelio jų atminimas bėgant metams ne menksta, o tik didėja.

Bernardinų, parapinėse Šv. Petro ir Povilo, Šv. Stepono, Evangelikų kapinėse yra žymių žmonių kapų, tačiau Rasose amžinojo poilsio atgulė ištisų epochų, svarbių ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Baltarusijos valstybėms, herojai.

Interneto portaluose vis pasirodo įvairių apžvalgų ir publikacijų apie šių kapinių įsteigimą 1769 metais. Jau seniai įrodyta Adomo Honoro Kirkoro klaida antrojo jo parengto vadovo „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ („Przechadzki po Wilnie i jego okolicach“) leidime 1859 metais, jame ir atsirado dvi šių kapinių įsteigimo datos: 1769 ir 1796 metai. Įsivėlusią korektūros klaidą A. H. Kirkoras atitaisė 1882 metais straipsnyje apie Vilnių rusų kalba išleisto leidinio „Vaizdingoji Rusija“ trečiajame tome, tačiau tai liko nepastebėta.

A. H. Kirkoras Rasų kapinių įsteigimo data laikė 1796 metus, bet ir ši nėra visai tiksli. Žinoma, būtų graži data tie 1769 metai – užmiesčio kapinių steigimo srityje būtume pirmavę Europoje, būtume aplenkę Lenkiją, Prancūziją ir kitas šalis, kuriose miestų plėtros klausimai buvo sprendžiami ekonomiškiau nei pas mus. Tačiau kam ta garbė, juolab kad Rasoms jos ir taip pakanka. Čia nekartosime jau seniau publikuotų Rasų kapinių steigimo istorijos faktų, tik priminsime laikotarpį, kada ir kaip jos buvo įkurtos.

Iškilus memorialas

Rasų kapinių steigėjai 1801 metais vargu ar galėjo įsivaizduoti kuriantys reikšmingą panteoną. Tai buvo pirmosios Vilniuje, o ir apskritai Lietuvoje, kapinės už miesto ribų – tuščiame plote, ne prie bažnyčios. Tai tarsi miestas mieste, ir ne bet kur, o kalvotą parką primenančioje vietovėje, dabar vadinamoje Ribiškių kraštovaizdžio draustiniu.

Ten buvo suformuota centrinė aikštė, 1850 metais pastatyta didelė koplyčia, sakytume – bažnyčia, o šalia – pagrindiniai takai, sakytume – gatvės. Centruose – žymių žmonių kapai ir brangūs paminklai, sakytume – turtingųjų namai, pakraščiuose be jokių gatvelių išsibarstę pavieniai kapeliai, dažniausiai paženklinti tik paprastais kryželiais, sakytume – neturtėlių vienodi, niekuo neišsiskiriantys nameliai. Visa tai sukuria nepakartojamą vaizdą. Tiesa, šiandien jis gerokai pakitęs, iškirsti medžiai išryškino griūvančius paminklus, ir tai suteikia liūdesio (belieka tikėtis, kad netrukus Rasos atgims). O kur dar abiejose koplyčios pusėse buvę didžiuliai kolumbariumai, sunaikinti 1937-aisiais (dešinysis) ir apie 1957 metus (kairysis). Vietoj dešiniojo kolumbariumo po karo susiformavo sovietmečiu mirusių rašytojų ir menininkų memorialas (Petro Cvirkos, Liudo Giros, Balio Sruogos ir kt. kapai), kuris tapo vienu šių kapinių išlikimo garantų, o vietoj kairiojo – iškilių sovietiniais ir nepriklausomybės metais mirusių kultūros veikėjų memorialinis takas. Jo pradžia galima laikyti dainininko Kipro Petrausko, mirusio 1968 metų sausio 17 dieną, kapą. Šiame take, o ir aplink jį, dar yra nemažai laisvų vietų laidoti.

Skaitytojams priminsime, kad čia kalbama tik apie Senąsias Rasas. Po šimtmečio įteisintos už Sukilėlių gatvės esančios Naujosios Rasos ir šalia Senųjų Rasų prigludęs Lenkų karių memorialas (visas šis komplektas dabar vadinamas Rasų kapinėmis) istoriniu požiūriu tirtini kaip atskiri objektai, ir tai jau būtų atskiros temos.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

XIX amžiaus antrojoje pusėje Rasos tapo ne tik pagrindine žymių žmonių laidojimo vieta, bet ir prestižinėmis kapinėmis, kuriose laidojami įvairių tautybių garsūs ir žymūs žmonės. Dalis jose palaidotų žmonių savo Tėvyne laikė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o save – lietuviais, nors ir nekalbėjo lietuviškai. Tuo metu buvo laidojama Bernardinų, parapinėse Šv. Petro ir Povilo (sovietmečiu pavadintomis Saulės vardu), Šv. Stepono, Evangelikų kapinėse. Visose jų yra žymių žmonių kapų, tačiau Rasose amžinojo poilsio atgulė ištisų epochų (svarbių ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Baltarusijos valstybėms) Vilniaus universiteto profesoriai ir studentai, slaptųjų organizacijų nariai, knygnešiai, daraktoriai, menininkai, literatai ir t. t. Rasose palaidota daugiausia asmenybių, Lietuvoje ne tik atsidavusiai dirbusių ir kūrusių, bet ir turėjusių bei tebeturinčių įtakos dabartinei kartai. Galėtume išvardyti apie 600 kultūros, mokslo, meno, visuomenės veikėjų pavardžių, net 62 Vilniaus ir kitų universitetų profesorių ir mokslininkų vardų. Ne vienas jų žinomas toli už Lietuvos ribų.

Rasų kapinės sujungia ir padeda suprasti sudėtingą mūsų krašto istoriją. Jose atspindėta daugialypė kultūrinė integracija, kuriai suvokti reikia ne tik pastangų ir geranoriškumo, bet ir valstybinio požiūrio. Daugelio čia palaidotų žmonių gyvenimai tapo legendomis, įkvėpusiomis ir įkvepiančiomis dirbti savo tautos labui.

Epochų simboliai Rasų kapinėse

Laisvės šaukliai

Vienu iš epochų simbolių galime laikyti Rasose palaidotų XIX amžiaus sukilimų dalyvių kapus – tai XIX amžiaus laisvės kovų panteonas.

Čia palaidoti Adomo Mickevičiaus bendraminčiai, kurių galėtume išvardyti kelias dešimtis (tiesa, jau ne visi kapai yra išlikę). Ne vienas jų vėliau dalyvavo Simono Konarskio organizacijos veikloje ar 1830–1831 metų sukilime. Vienas artimiausių A. Mickevičiaus bičiulių yra Anupras Petraškevičius, vienas Filomatų draugijos steigėjų, išsaugojęs jos archyvą. Būdamas tremtyje Maskvoje jis užmezgė ryšius su ten gyvenančiais karininkais, kurie rengėsi dalyvauti sukilime, buvo suimtas ir ištremtas į Tobolską, ten praleido 28 metus. 1860 metais grįžęs į Vilnių, jis pradėjo tvarkyti giminės išsaugotą filomatų archyvą, bet 1863 metų gruodžio 7 dieną mirė ir buvo palaidotas giminės kapavietėje Rasose.

Vienos iškiliausių to laikotarpio asmenybės – Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio palaikai 1929 metais buvo parvežti iš Paryžiaus Monmartro kapinių ir perlaidoti garbingoje vietoje šalia koplyčios. J. Lelevelio iniciatyva į Lietuvą buvo siunčiami emisarai, iš jų ryškiausias ir aktyviausias buvo Simonas Konarskis. Kai kurie jo sekėjai taip pat palaidoti Rasose, tarp jų – ir Stanislovas Šumskis, vienas iš 1830–1831 metų sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje organizatorių. Tačiau šiems įvykiams aptarti reikėtų atskiros publikacijos, o šiuo atveju tai tarsi įžanga, siekiant prisiminti 1863–1864 metų sukilimą.

Šeši 1863–1864 metų sukilimo dalyviai buvo palaidoti Bernardinų kapinėse. Pedagogui ir istorikui Aleksandrui Zdanovičiui XIX amžiaus 8-ąjį dešimtmetį pastatytame antkapiniame paminkle iškaltas posmelis lenkų kalba. 1864 metų sausio 2 dieną Lukiškių aikštėje buvo pakartas jo sūnus, aktyvus sukilimo organizatorius Ignotas Zdanovičius. Jis buvo pakartas kartu su sukilėliu Mečislovu Dormanovskiu – kolektyvines laidojimo vietas patvirtina dabar vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje kai kur spaudoje buvo rašyta, jog pats Michailas Muravjovas leidęs tėvui (su juo bendravo) iš egzekucijos vietos pasiimti sūnaus palaikus ir juos palaidoti kapinėse. Tačiau rimtesni tyrimai to nepatvirtina, ir apskritai tai atrodo nerealu, todėl tarsi kenotafas yra šis įrašas: „Kilniai idėjai sužydėjus / Užbaigė jauną gyvenimą. / Bet tas, kuris vykdė savo ketinimus, / Liks amžinai atmintyje.“

Du sukilimo dalyviai – Edvardas Černeckis ir Simonas Surevičius – palaidoti Antakalnio kapinėse.

Politinės manifestacijos

Bene įdomiausia yra tai, kad ne vienos laidotuvės Rasose virto politinėmis manifestacijomis. Pirmosiomis galėtume laikyti vieno anticarinės organizacijos – Lietuvos jaunimo brolybės sąjungos – vadovo Aleksandro Dalevskio (kartu su broliu Pranciškumi) laidotuves 1862-ųjų balandžio 16 dieną. Visa Dalevskių šeima – keturi vyrai, aštuonios moterys (mama Domininka Dalevska) buvo aktyviai įsitraukusi į sukilimo organizavimą. A. Dalevskio bičiulių pagaminto antkapinio paminklo įraše skelbiama, kad bendraminčiai eis katorgos nepalaužto draugo kovos keliu ir pasieks tikslą („Usque ad finem!“): „Tam, kurio neįstengė įveikti likimas, / Kuris Kristui tarnavo širdim ir darbais. / Savo dvasią pastiprinęs žodžiais narsuolio / – Usque ad finem! / Daugel metų dalinęsi tremtinio dalia, / Tavo kapą didvyrišką laurais mes puošiam, / Viens kitam duodam ranką, uždegti tavo šūkio / – Usque ad finem!“

Šią šeimą bene labiausiai išgarsino Apolonija Dalevskytė, tapusi Zigmanto Sierakausko žmona, ir Titas Dalevskis, artimiausias Konstantino Kalinausko pagalbininkas, saugojęs vadą ir palaikęs ryšius su sukilėlių vadovais. Jis buvo suimtas poeto Liudviko Kondratavičiaus (labiau žinomo Vladislavo Sirokomlės slapyvardžiu) našlės Paulinos namuose, kur dažnai apsistodavo. 1864-ųjų sausio 11 dieną T. Dalevskis buvo sušaudytas Lukiškių aikštėje. Jam buvo 23 metai.

Poeto V. Sirokomlės laidotuvės 1862 metų rugsėjo 18 dieną buvo tarsi forumas prieš svarbų žygį. Jis buvo ne tik garsioji Vilniaus lakštingala, bet ir labai aktyvus pilietis. Rugsėjo 21 dieną žandarmerijos šefui buvo pranešta, kad V. Sirokomlės laidotuvės buvo labai iškilmingos, jose dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. Paskutinį kartą pagerbti liaudies talento žmonės vyko net iš kaimyninių gubernijų, karstą nešė vaikinai su konfederatėmis, o aplinkui susibūrė jaunimas ir susiėmę už rankų sudarė grandinę. Kalbėjo įvairūs asmenys, „bet jų kalbose nieko prieš vyriausybę pasakyta nebuvo“. Buvo pranešta: „Kondratavičiaus laidotuvės baigėsi be gilesnių nacionalinių jausmų išraiškos formų, ko buvo tikėtasi. Ramybei užtikrinti galbūt padėjo vietinės valdžios atsargumo priemonės, o taip pat ir katalikų dvasininkija buvo įspėta, kad ji atsakys, jei kils kokie nors neramumai.“

Iš tiesų buvo dėl ko baimintis šių laidotuvių. Juk aplink V. Sirokomlę telkėsi ir jo bute rinkdavosi būsimi 1863–1864 metų sukilimo vadovai, tarp jų ir Z. Sierakauskas. Prie V. Sirokomlės kapo lietuviškai kalbėjo ir jaunas poetas Eduardas Jokūbas Daukša, kuris vėliau dalyvavo sukilime ir už tai dvylika metų praleido katorgoje.

V. Sirokomlės kapas buvo nuolat lankomas, o netrukus šiai kapinių daliai, įskaitant ir aukščiau esančią kalvą, prigijo Literatų kalnelio pavadinimas. Vėliau ten buvo palaidota daug iškilių lietuvių, lenkų, baltarusių kultūros veikėjų, rašytojų, žurnalistų, menininkų.

Per 1863 metų sukilimą Rasų kapinėse buvo slepiami ginklai. Spalio 17 dieną Vilniaus policmeisterio nurodymu 60 kareivių kuopa, apžiūrėjusi kapines, krūmuose arba užkastus į žemę rado šautuvą, kardą, 2 šautuvų gaidukus, ieties antvalktį, medžioklinę parakinę. Apie tai nedelsiant buvo pranešta generalgubernatoriui M. Muravjovui.

Už mūsų ir jūsų laisvę

Rasų kapinėse palaidota apie keturiasdešimt 1863–1864 metų sukilimo dalyvių. Dalis jų kapų sunaikinti arba nenustatyti, tad šiuo metu pagarbą galima atiduoti 28 sukilimo dalyviams. Ten palaidotas ir vienas jo organizatorių Aleksandras Oskierka. Nuo 1863 metų kovo mėnesio jis buvo sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vadovaujamo organo – Lietuvos provincijų valdymo skyriaus – narys, Vilniaus miesto viršininkas. 1863 metų gegužės 24 dieną A. Oskierka buvo suimtas ir nuteistas 15 metų katorgos darbų, juos atliko Irkutsko gubernijoje – Usolėje, Irkutske ir Solikamske. Gavęs leidimą grįžti, apsigyveno Varšuvoje, bendradarbiavo spaudoje. Tik 1885 metais grįžo į Vilnių. 1911 metų sausio 24 dieną jis iškilmingai buvo palaidotas Rasose. Sukilimo organizavimo darbe aktyviai dalyvavo Liucijonas Morikonis, buvęs Lietuvos provincijų valdymo skyriaus, o nuo liepos mėnesio – Lietuvos provincijų vykdomojo skyriaus narys. Ilgus metus kalintas, vėliau jis sugrįžo į Vilnių, mirė 1893 metų vasario 14 dieną.

Sukilime neretai dalyvaudavo ištisos šeimos. Mauricijus Klečkovskis dalyvavo Lietuvos jaunimo brolybės sąjungoje, buvo suimtas ir ištremtas į Orenburgą. Charkovo universitete baigė medicinos studijas. 1862-aisiais M. Klečkovskis grįžo į Vilnių, o 1863 metais jau kovojo Boleslovo Dluskio būryje Žemaitijoje. Blėstant sukilimui, jam pavyko emigruoti į Prancūziją, o vėliau – sugrįžti į Vilnių. Jo sesuo Pranciška buvo aktyvi sukilėlių Vilniaus organizacijos narė, taip pat suimta ir kalinta. Šalia jų bendro kapo esančiame jų tėvų Elžbietos ir Antano Klečkovskių antkapiniame paminkle iškaltas įrašas, kuriame prašoma prisiminti sūnų Joną, sukilimo dalyvį ir tremtinį, mirusį Irkutske 1869 metų spalio 24 dieną.

Kazimieras Citavičius kovojo savo brolio, Raseinių apskrities karinio viršininko Zigmanto Citavičiaus būryje, o jį sumušus ir broliui žuvus, kovas tęsė B. Dluskio būryje Žemaitijoje. Sužeistas K. Citavičius pateko į nelaisvę, buvo nuteistas mirties bausme, ji buvo pakeista 12 metų katorgos darbų Sibiro Nerčinsko kasyklose. Į Vilnių grįžo 1880 metais.

Vienintelė garbinga vieta 1863–1864 metų sukilimo dalyvių palaikams yra Rasos, kuriose kaip niekur kitur galima prisiminti XIX amžiaus laisvės kovas, kitaip tariant panirti į epochą, kurios šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ tebėra aktualus ir būsimoms kartoms.

Sukilime aktyviai dalyvavo ir visa Jamontų šeima: Motiejus ir Scholastika Jamontai bei jų vaikai: Liudvika, Juozapas ir Elena. Elena – Tito Dalevskio sužadėtinė. Mirties bausme nuteistas T. Dalevskis iš kalėjimo jai rašė: „Mylėjau savo tėvynę ir dabar malonu atiduoti už ją gyvybę. Šeimą palieku savo liaudies globai, nes nė vienas iš mūsų, brolių, neliks gyvas. Po trijų dienų Kalėdos, prašau tave ir mano vardu perlaužti plotkelę. Būsiu su jumis mintimis, jausmais ir dvasia. Motina ir tu, laiminkite mane mirčiai, nuo kurios tik stebuklas arba tavo maldos tegali išgelbėti, todėl melskis ir prašyk Dievą manęs pasigailėti. Klausi mane, ar ko nereikia? Tai, ką turiu, užteks iki mirties. Danguje pasimatysime. Atsisveikinu su jumis visiems laikams.“

Vienas aktyviausių sukilimo dalyvių buvo Kasperas Maleckis, Ukmergės apskrities karinis viršininkas, sukilime žinomas Kasperovičiaus slapyvardžiu. 1863 metų pradžioje Vastapų miške prie Alantos jis suorganizavo sukilėlių būrį, kuris Teresboro palivarke (prie Anykščių) prisidėjo prie Z. Sierakausko vadovaujamos sukilėlių rinktinės. Paskirtas aštuntojo bataliono vadu, jis žvalgė caro kariuomenę, trukdė susisiekimą Vilniaus-Daugpilio geležinkelio ruože. Jo būrys kovėsi miškuose Ukmergės, Anykščių, Zarasų, Kauno, Kėdainių, Švenčionių, Utenos rajonuose. 1863 metų pabaigoje jam pavyko emigruoti į Prancūziją ir 1895 metais grįžti į Lietuvą. Šis drąsus kovotojas mirė sulaukęs 76-erių, 1917 metais. Kaip ir jo bičiuliai, jis palaidotas Rasose.

Be abejo, šis pasakojimas galėtų būti ilgesnis – su atsiminimais, kovų interpretacijomis, istorinėmis įžvalgomis. Tai dar bus. Tačiau viena aišku – vienintelė garbinga vieta jų palaikams yra Rasos, kuriose kaip niekur kitur galima prisiminti XIX amžiaus laisvės kovas, kitaip tariant, panirti į epochą, kurios šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ tebėra aktualus ir būsimoms kartoms.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"