Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Ar džiaugtis, kad turime notifikaciją? 

HENRIKAS VAITIEKŪNAS  lsveikata.lt
2019 vasario 15 d. 15:33
Alfredas Bumblauskas.
Alfredas Bumblauskas.
BNS nuotrauka

1398 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Vokiečių ordino didysis magistras Konradas fon Jungingenas Salyno saloje (Nemune, ties Nevėžio žiotimis) pasirašė sutartį. Vytautui ji buvo reikalinga, norint netrukdomai rytuose kariauti su mongolais-totoriais. O jei paprasčiau paaiškinti, tai – Vytautas ordinui už tam tikrus kitus susitarimus: atidavė ne tik Žemaitiją, bet ir pusę Sūduvos. Beje, ta pačia sutartimi nuo Lietuvos buvo atskirti ir Kėdainiai. Taip ir buvo. Bet šiandien šios keblios situacijos net istorikai vertinti nenori. Antra vertus, ar bereikia vertinti? Na, gal kiek aktualu būtų tiems, kurie norėtų ką nors negražaus apie Vytautą pasakyti. Bet ar būtina?

Nebekankinsiu jūsų: šis pokalbis yra ne tik apie artėjančią Vasario 16-ąją, bet ir apie kontrafaktinę (arba neįvykusiąją, arba – alternatyviąją) istoriją. O pašnekovas – visai Lietuvai žinomas profesorius Alfredas Bumblauskas.

Ar Vasario šešioliktoji – pati svarbiausioji Lietuvos šventė? – „Pajuokaudamas galiu pasakyti, kad ne“, – sako Alfredas Bumblauskas.

Mokslų daktaras, žinoma, jaučia, kad paklausite, kas gi yra ta neįvykusioji istorija. Ir, kadangi šnekasi su medikų laikraščio atstovu, iškart medicinon ir pasuka: jis paprašo prisiminti labai seną faktą, kai nuo visiškai netikėtos ligos – virusinio encefalito – numirė Aleksandras Makedonietis. O jei maliarija karžygio nebūtų užklupusi? Kaip rutuliotųsi pasaulio istorija? Kurlink ji būtų pasukusi?

Nežinom. Nes tai ir yra neįvykusi istorija. Viena tų, kurias istorikams ar istoriografams gan dažnai tenka nagrinėti. Todėl profesorius nesipriešina, kai pasakau, kad man istoriko darbas panašus į detektyvo. (Jūs turbūt jaučiate: iš lėto artėjame prie pokalbio apie Vasario šešioliktosios aktą).

– O kas būtų, jei Vasario šešioliktosios nebūtų buvę? Kur mes būtume šiandien?

„Būtume judėję kartu su Lenkija“, – sako profesorius. Ir paklausykit, ką sako!

– Žinot, stebuklas, – sako Alfredas Bumblauskas. – Stebuklas, kad tai įvyko.

Ir nueina virtuvėn kavos. O kai nešinas kava ateina, ji dar pusvalandį lieka nepaliesta. Nes prasideda... ne visiems jums patiksiantys peizažai.

– Būtume judėję kartu su Lenkija, – sako profesorius. Ir paklausykit, ką sako! – Vilniuje tuo metu gyveno tik keli tūkstančiai lietuvių. Miestas buvo žydiškai lenkiškas. Lenkiškai kalbėjo ir Kaunas, ir Kėdainiai. 1917 metais 95 procentai katalikų – lenkai. Visuose dvaruose – lenkų kalba. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, taip pat ir Šatrijos Raganos tėvai namuose kalba tik lenkiškai. Daukantas su Valančiumi susirašinėja lenkų kalba. Čiurlionį lietuviškai bando mokinti žmona. Mokyklos – visos rusiškos. Išskyrus fakultatyvą Marijampolės gimnazijoje. Perspektyva buvo daugiau nei aiški: kadangi Pilsudskiui federalizmas buvo svarbus, tikriausiai kartu su Ukraina ir Baltarusija būtume likę Jungtinėje valstybėje. Patronatas, žinoma, būtų lenkų. Ir tai mus žeistų. Laimingi būtume, kad valstybė išliko. Bet nelaimingi (labai), kad visi šiandien turbūt kalbėtume lenkiškai. Tad argi ne stebuklas, kad 1917-ųjų lietuvių konferencijoje Vilniuje – vieni lietuviai! Ir dar kokie: labiausia išsimokslinę, labiausiai apsišvietę!

– Iš kur jie radosi, kai ką tik taip lenkiškomis spalvomis viską nupiešėte?

Vilniuje tuo metu gyveno tik keli tūkstančiai lietuvių. Miestas buvo žydiškai lenkiškas. Lenkiškai kalbėjo ir Kaunas, ir Kėdainiai.

– Veikė lietuviški parapijų komitetai. Mes Valančiui linkę priskirti tik blaivybės nuopelnus. Bet jo nuopelnai lietuvybei – penkiskart didesni. Vyskupo žodis buvo svarus. Neperdėsiu sakydamas, kad būtent Valančius sujungė senąją Lietuvos istoriją su naująja.

– Kokią senąją?

– Net tuometinių istorikų manyta, kad senoji Lietuva baigėsi 1795-aisiais. Ir tik lietuvių konferencija bei jos išrinktoji taryba – dvidešimt būsimų signatarų – vėl atgaivino nepriklausomybės viltis. Vėliau profesorius Edvardas Gudavičius pasakys: „Sugebėjom sugrįžti ne į Vytautą, bet į Mindaugą...“

– Ar Vasario šešioliktoji – pati svarbiausioji Lietuvos šventė?

– Pajuokaudamas galiu pasakyti, kad ne, – sako Alfredas Bumblauskas. – Mat, iš kurio galo pažiūrėjus, ji – per vidurį: iš vienos pusės – Liepos 6-oji, iš kitos – Kovo 11-oji. O jei rimtai, be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios.

Jeigu pamenate, atkuriant nepriklausomybę, buvo vienas simbolinis momentas: minutei ar dviem – prieš priimant kitus įstatyminius aktus – kovo 11-ąją buvo įsigaliojusi 1938 metų Konstitucija. Taip reikėjo juridiškai viską įteisinant. Na, ir dar viena bent jau mums, istorikams, svarbi detalė, pastebėta profesoriaus Edvardo Gudavičiaus: kovo 11-ąją lietuvių istorinė mintis buvo jau tiek pajudėjusi, kad sugebėjome sugrįžti ne tik į Vytautą, bet ir į Mindaugą.

Laimingi būtume, kad valstybė išliko. Bet nelaimingi (labai), kad visi šiandien turbūt kalbėtume lenkiškai. Tad argi ne stebuklas, kad 1917-ųjų lietuvių konferencijoje Vilniuje – vieni lietuviai! Ir dar kokie: labiausia išsimokslinę, labiausiai apsišvietę!

– Stebuklas ne tik įvyko: stebuklas pasikartojo. O paskui atsirito dar vienas didelis jo aidas – Lietuvon pagaliau buvo parvežtas Vasario 16-osios aktas.

Profesorius akimirkai nutyla. Ilga ta akimirka. Paragaujam kiek atvėsusios kavos. Tada prabyla:

– Chemijos mokslų daktaras, profesorius Liudas Mažylis atrado NE TAI. Tai, ką jis atvežė iš Berlyno, nėra Nepriklausomybės akto originalas.

– ???

Akto originalas yra rašomąja mašinėle spausdintas. Buvo du egzemplioriai. Faksimilę galite pamatyti Adolfo Šapokos veikale „Lietuvos istorija“. O profesorius Mažylis atvežė rankraštį...

– Akto originalas yra rašomąja mašinėle spausdintas. Buvo du egzemplioriai. Faksimilę galite pamatyti Adolfo Šapokos veikale „Lietuvos istorija“. O profesorius Mažylis atvežė rankraštį...

Žinoma, dabar manęs paklausite, kas tai yra? Nežinau. Man neaišku. Tai – originalus dokumentas. Bet ne Vasario 16-osios akto originalas. Parašai – tikri, tekstas – tikras, bet – ne originalas. Profesorius Alfonsas Eidintas sako: „Atsiverčiau: ant dvigubo lapo parašyta ir vokiškai, ir lietuviškai...“

– Profesoriau, ir aš mačiau tą atvežtąjį dokumentą. Jis – tik viena kalba: tik lietuviškas...

– Matyt, atšviesta tik lietuviškoji pusė... Tai – ne aktas. Tai – kitas dokumentas, kuriam dar reikia sugalvoti pavadinimą. Arba reikėtų palaukti, kaip jį pavadins istorikai A.Kasparavičius, R.Lopata, Z.Butkus, Š.Liekis, R.Klimavičius.... Aš, manau, kad tai yra Vasario 16-osios akto vertimas. O štai profesorius Alfonsas Eidintas mano, kad tai – notifikacija.

Tai – originalus dokumentas. Bet ne Vasario 16-osios akto originalas. Parašai – tikri, tekstas – tikras, bet – ne originalas. Profesorius Alfonsas Eidintas sako: „Atsiverčiau: ant dvigubo lapo parašyta ir vokiškai, ir lietuviškai...“

Griebiu žodyną. Notifikacija (lot. notifico – darau žinomą, garsinu) yra vienos valstybės pranešimas kitai arba kitoms apie svarbų faktą. Tad visai galimas faktas yra, kad Lietuvos Taryba apie savo apsisprendimą tapti nepriklausoma taip pranešė suverenui – aukščiusios valdžios turėtojui valstybėje.

Suverenas Lietuvai 1918-aisiais buvo Vokietija. Berlynas.

– Sugrįžtam vos ne į pradžią: kur, profesoriau, tuomet tikrasis originalas?

– Vienas tų dviejų buvo saugomas Vyriausybėje. Jį turbūt paslėpė 1940-aisiais. Antras atiduotas Jonui Basanavičiui. Jo vėliau ieškota ir tarp patriarcho knygų, ir net aviliuose. Gal Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė kur paslėpė? Gal į Taujėnus buvo nuvežtas?..

Ir vėl: pati geriausia proga prisiminti, kad tikro istoriko darbas – visiškai panašus į Šerloko Holmso. Beveik su tuo sutikdamas profesorius A.Bumblauskas vis dėlto pasiūlo darsyk grįžti į rašinio pradžią: į tą dviprasmišką Salyno sutartį. Arba nebijoti itin juodo darbo ir nerti į lietuviškąsias holokausto gelmes. Arba darsyk atsiversti „Lietūkio“ garažo paslaptis.

– Į panašius žygius besiruošiantiems lengva nebus, – sako jis, – bet tuo ir ypatinga yra istorija – mokslas, kuris visus mus išmoko vertinti. Kartais vertinti tenka per dešimtmečių, o kartais – net per šimtmečių atstumą. Neįvertino šiandien – galbūt šlovės sulauksi po šimto metų. Šypsosi.

– Vasario šešioliktosios aktas jau rašo gražų skaičių – 101. Kaip vertinante tai? – klausiu Alfredo Bumblausko.

– Per istorinę prizmę, – šypsodamasis sako jis. – Šiuo metu rašau knygą „Airiškasis Lietuvos istorijos kelias“. Ir airių žemėlapius turiu: kalbos žemėlapius. Žinote, kiek ten tos airių kalbos likę? Tik maži taškeliai šalies erdvėj. Nes visi kalba angliškai. Jei nebūtų Vasario 16-osios, galėjo šiandien taip būti ir su lietuvių kalba.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika