Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Albertas Vijūkas-Kojalavičius – LDK sunkmečio epochos šviesuolis 

2018 lapkričio 1 d. 18:44
Alberto Vijūko - Kojalavičiaus Lietuvos istorija Europos universitetuose reprezentavo Lietuvą iki XIX amžiaus.
Alberto Vijūko - Kojalavičiaus Lietuvos istorija Europos universitetuose reprezentavo Lietuvą iki XIX amžiaus.

XVII amžių LDK istorijoje žymėjo negandų laikai, šalį nusiaubė „Tvanas“. Tačiau tuo pat metu tai buvo mokslo klestėjimo epocha, pagimdžiusi tokias iškilias asmenybes, kaip Albertas Vijūkas – Kojalavičius. Teologas, istorikas, fizikas, biografas – jis paliko didžiulį palikimą ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

Spalio 8 dieną sukako 341 metai po Alberto Vijūko – Kojalavičiaus mirties. Šiandien neretai tūlo lietuvio vertinamas, kaip „pasenęs“ ar nepakankamai „prolietuviškas“ autorius, Albertas Vijūkas – Kojalavičius buvo savo laikmečio šviesuly. Apie jį LŽ kalbėjosi su Vilniaus universiteto docentu humanitarinių mokslų daktaru Mintautu Čiurinsku.

Albertas Vijūkas – Kojalavičius gimė 1609 metais Kaune, lietuvio pirklio šeimoje. Jo protėviai susigiminiavę su bajorais Vijūkais, prisidėjo ir jų kilmingą pavardę. Giminės likimas susiklostė neįprastai tam laikotarpiui. Dvasininku tapo ne tik Albertas, bet ir jo broliai Kazimieras ir Petras – nei vienas sūnus netęsė giminės, o jos turtą broliai sutartinai užrašė Jėzuitų kolegijai, kurios tradicijos tebetęsiamos ir šiandien.

„Neturime žinių apie šios šeimos pamaldumą, bet veikiausiai neatsitiktinai visi 3 broliai tapo vienos vienuolijos nariais. Praktiškai jie nukirto giminės medį ir tuo ši šeima buvo unikali“, – sakė Mintautas Čiurinskas.

Pažymėtina ir tai, kad visi 3 broliai pasiekė aukštas pozicijas ordino hierarchijoje ir svarbias akademines pareigas. Anot Mintauto Čiurinsko, šios dvi sritys buvo beveik neatsiejamos viena nuo kitos, nes Jėzaus brolijos vienuolio ir mokslininko keliai buvo vienodai susiję su žmogaus gabumais.

Kazimieras tapo Vilniaus universiteto rektoriumi (1659 – 1662) ir parašė „Retorikos pagrindus“, Petras 1653 – 1654 metais Vilniaus universitete dėstė retoriką ir filosofiją. Tačiau didžiausių aukštumų pasiekė vyriausias giminės sūnus Albertas. Vilniaus universiteto rektoriumi jis dirbo 1653 – 1655 metais – itin sudėtingu valstybei laikotarpiu, maskvėnų įsiveržimo į LDK sostinę išvakarėse. Klestėjęs universitetas buvo paliktas ir užkariautojų sunaikintas.

Neaprėpta asmenybė

Albertas Vijūkas – Kojalavičius nugyveno ilgą gyvenimą ir užėmė daugelį reikšmingų pareigybių ir anot Mintauto Čiurinsko, pelnytai laikomas vienu produktyviausių ankstyvųjų lietuvių autorių. „Suminėti visus jo veikalus užtruktų labai ilgai. Tarp žymiausių veikalų galima paminėti apie 20 knygų, iš kurių 13 buvo išleistos jo vardu. Dar apie 6 – 7 anoniminės knygos taip priskiriamos jo autorystei. Taip pat liko neišpublikuotų darbų, kurie iš rankraščių leidžiami ir šiandien, pavyzdžiui, „Nomenclator“ – didžiulis Lietuvos valstybės giminių ir herbų vardynas“, – pasakojo LŽ pašnekovas.

Išplėstinį šio veikalo variantą Albertas Vijūkas – Kojalavičius per maskvėnų okupacijos metus rašė Brastoje ir pildė iki pat gyvenimo pabaigos, šiam darbui skyręs apie 20 gyvenimo metų. Tačiau išleistas jis tik šiais laikais – 2015 metais.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

„2009 metais, minint Alberto Vijūko – Kojalavičiaus 500-ias gimimo metines surengta mokslinė konferencija, kurios metu buvo mėginama aprėpti įvairias mokslines jo veiklos kryptis ir nors dabar daugeliui jis žinomas pirmiausiai, kaip Lietuvos istorijos autorius, vienas svarbiausių jo darbų buvo skirtas fizikos mokslui, optikai“, – sakė Mintautas Čiurinskas.

Albertas Vijūkas – Kojalavičius perėjo visas akademinių laiptų pakopas: dėstė retoriką ir poetiką, tuomet baigė filosofiją ir ją dėstė ir galiausiai baigė teologijos mokslus. „Galbūt todėl, kad Alberto Vijūko – Kojalavičiaus asmenybė tokia universali ir toks platus jo veiklos laukas, niekas iki šiol nesiryžo parašyti monografijos, aprėpiančios visą jo gyvenimą“, – svarstė Mintautas Čiurinskas.

Albertas Vijūkas – Kojalavičius nusprendė parašyti naują Lietuvos istorijos veikalą, pasitelkęs naujus mokslinius metodus (pavyzdžiui, tuo metu imtas naudoti mokslinės kritikos metodas) ir atsisakydamas Motiejui Strijkovskiui būdingo grandiozinio užmojo bei poetikos.

Istorija be poetikos

Lietuvos istorijos leidimą taip pat įtakojo Tvano negandos: pirmoji knygos dalis pasirodė 1650 metais, o antroji – tik gerokai po suirutės laikotarpio – 1669 metais.

Lietuvos istoriją Albertas Vijūkas – Kojalavičius rašė vadovaudamasis moderniais to meto moksliniais metodais, tačiau istoriku savęs netitulavo ir pirmąją dalį pasirašė, kaip Vilniaus universiteto teologijos profesorius. „Teologijos profesorius – aukščiausios to meto profesūros pareigos, aukščiausias dėstytojo įvertinimas“, – teigė istorikas.

Be to, rašydamas Lietuvos istoriją, Albertas Vijūkas – Kojalavičius ypatingą dėmesį skyrė lotynų kalbai, kuria ir parašė garsųjį savo veikalą. „Studentams, pradedantiems pažintį su istoriniais tekstais lotynų kalba, kaip tik ir siūlau pradėti nuo šio veikalo, nes Alberto Vijūko – Kojalavičiaus Lietuvos istorija parašyta itin gražia lotynų kalba. Tai buvo vienas iš jo tikslų. Pratarmėje jis kaip tik ir rašė, kad skaitydamas šią knygą, jaunimas galės ne tik pažinti valstybės istoriją, bet ir mokytis taisyklingos lotynų kalbos.“, – pasakojo Mintautas Čiurinskas.

Pasak LŽ pašnekovo, Albertas Vijūkas – Kojalavičius atvirai ir labai korektiškai atsiliepė apie Motiejų Strijkovskį, kurio Lietuvos istorija jis rėmėsi, kaip vienu iš svarbių šaltinių. Visiškai nenumenkindamas savo pirmtako darbo, Albertas Vijūkas – Kojalavičius visgi manė, kad lenkų kalba parašytas Motiejaus Strijkovskio veikalas negali plačiau pasklisti kitose Europos valstybėse. Būta siūlymų ją išversti, tačiau Strijkovskio Lietuvos istorija buvo parašyta vos ne prieš šimtmetį ir reprezentavo jau praėjusią epochą.

„Motiejus Strijkovskis buvo renesansinis žmogus, ėmėsi rašyti grandiozinę Lietuvos istoriją, remdamasis visais įmanomais šaltiniais. Jis neapsiribojo Lietuva ir aprašė viso regiono (Lietuvos, Lenkijos, Rusios ir Žemaitijos) istoriją ir labai didžiavosi išleidęs tokį naują, iki tol neregėto masto darbą. Galima sakyti, kad jis norėjo tapti Lietuvos, o gal ir viso regiono Homeru. Taigi, nenuostabu, kad jo tekste yra ir eiliuotų intarpų (žymių įvykių aprašymai), pavyzdžiui, Oršos mūšiui skirtas ir prozinis ir eiliuotas aprašymas“, – pasakojo Mintautas Čiurinskas.

Albertas Vijūkas – Kojalavičius nusprendė parašyti naują Lietuvos istorijos veikalą, pasitelkęs naujus mokslinius metodus (pavyzdžiui, tuo metu imtas naudoti mokslinės kritikos metodas) ir atsisakydamas Motiejui Strijkovskiui būdingo grandiozinio užmojo bei poetikos. Jis susitelkė vien į Lietuvos valstybės istoriją ir atsisakė su Lenkija bei kitais regiono kraštais susijusios medžiagos (jei ji nebuvo tiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybe).

Pirmoji knygos dalis skirta Lietuvos istorijai nuo seniausių laikų iki krikšto, o antroji – nuo krikšto iki Žygimanto Augusto mirties. Nors priimta manyti, kad Albertas Vijūkas – Kojalavičius buvo Liublino unijos šalininkas, pasak Mintauto Čiurinsko, jo veikale galima įžvelgti ir tam tikrų apgailestavimų: per Žygimanto Augusto asmenį jis perteikia esą prieš mirtį valdovo jaustus apgailestavimus, kad Lietuvai unija nebuvo teisinga.

Mintautas Čiurinskas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Mintautas Čiurinskas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Dėmesys „nematomiems“ žmonėms

Albertas Vijūkas – Kojalavičius pagarsėjo ir veikalais apie Radvilų gimine bei įvykius Bohdano Chmelnickio sukilimo metu. Biografiniais veikalais jis pradėjo ir baigė savo, kaip autoriaus kelią. Pirmoji jo knyga, išleista 1645 metais, buvo skirta garsiam Lietuvos jėzuitui Laurynui Bartiliui. Veikiausiai paties autoriaus mokytoju buvusio jėzuito gyvenimo aprašymą Albertas Vijūkas – Kojalavičius pateikė, kaip sektiną dvasininko ir vienuolio pavyzdį.

Tuo metu paskutinė jo knyga, baigta 1677 metais, buvo taip pat skirta žmonių gyvenimų aprašymams, tačiau ne garsių ir nusipelniusių asmenybių, o dėmesio nesulaukdavusių eilinių Jėzaus draugijos brolių – mūrininkų, siuvėjų, durininkų ir pan. Tai buvo trumpi, visiems suprantama lenkų kalba, kalendorine tvarka surašyti gyvenimų aprašymai. Pagal jėzuitų tradiciją (ypač jauniesiems broliams) buvo priimta pasirinkti šventą žmogų, į kurį maldomis kreipiamasi tam tikrą mėnesį. Alberto Vijūko – Kojalavičiaus knygos dėka, kasdiena maldose galima buvo paminėti nežymius, bet naudingą darbą dirbusius ir pamaldžius brolius.

„Žinoma, negalime pamiršti, kad Albertas Vijūkas – Kojalavičius buvo teologas ir taip pat rašė polemines knygas teologinėmis temomis. Šie veikalai sudaro atskirą jo darbų grupę“, – sakė istorikas.

Domėjimasis biografine medžiaga bei svarbiais jo laikmečio įvykiais taip pat priskirtinas ir istoriniam Alberto Vijūko – Kojalavičiaus darbui. Jis aprašinėjo žmones bei įvykius, kurie jo nuomone buvo svarbūs ir reikšmingi valstybei. O valstybei lemtingų įvykių per Alberto Vijūko – Kojalavičiaus gyvenimą buvo apstu. Šitaip 1648 – 1649 metų kazokų sukilimo įvykius jis aprašė atskirame veikale, išleistame jau 1651 metais.

Tuo pačiu tikslu jis domėjosi ir didžiosiomis giminėmis – Chodkevičių, Radvilų ir kitų šeimų genealogija.

Alberto Vijūko – Kojalavičiaus Lietuvos istorija tyrinėtojams buvo aktuali parankinė medžiaga iki pat XIX amžiaus

Palikimas šimtmečiams

Šiuolaikinėje visuomenėje neretai gajus stereotipas, kad Albertas Vijūkas – Kojalavičius neva buvo tendencingas ir dėl to nepatikimas autorius, nes pats buvo jėzuitas ir Liublino unijos šalininkas. Kodėl taip vertinamas vienas iškiliausių LDK mokslininkų? „Sunku pasakyti. Galbūt šiuolaikinę pasaulietinę visuomenę erzina tai, kad jis buvo dvasininkas? O gal taip yra tiesiog dėl atotrūkio – mus nuo jo skiriančių šimtmečių“, – svarstė LŽ pašnekovas.

„Vertindami Albertą Vijūką – Kojalavičių, kaip mokslininką, turime pasakyti, kad mokslinius metodus jis tikrai derino su bažnyčios pozicija. Tačiau mums vertingas istoriografinis jo darbų palikimas – XVII amžiuje jis lygiai taip pat rėmėsi rašytiniais šaltiniais, kaip ir dabarties istorikai. Kalbant apie seniausius laikus, pagonybe besidomintiesiems turbūt iš tiesų neverta ieškoti informacijos Alberto Vijūko – Kojalavičiaus darbuose. Šiuo atžvilgiu jis daugiausiai rėmėsi Motiejaus Strijkovskio veikalu ir negalėjo jo papildyti gausiais faktais, nes neturėjo apie laikotarpį pasakojančių dokumentų“, – teigė Mintautas Čiurinskas.

Anot Mintauto Čiurinsko, tai, kad Albertas Vijūkas – Kojalavičius buvo jėzuitas, nesumenkina, o kaip tik sustiprina jo darbų mokslinę vertę. Kritiškas požiūris, viską vertinant tik per naudingumo arba žalingumo valstybei prizmę, darė jį objektyviu mokslininku tyrinėtoju. Tai matyti ir iš to, kaip jis aprašo ikikrikščioniškąją Lietuvą, kurios valdovų neatvaizduoja neigiamame kontekste todėl, kad jie buvo pagonys. Taip pat jis neaukštino Ordino ir smerkė jo žiaurumus.

Alberto Vijūko – Kojalavičiaus dėka ne tik Lietuva, bet ir Europa (dėka lotynų kalbos) įgijo Lietuvos istorijos siužetų lobyną, kurio reikšmė nesumenko bėgant laikui. „Pagal jo veikalui jėzuitai studentai statė pjeses Lietuvos istorijos temomis. Kita vertus, jo veikalai, įskaitant ir Lietuvos istoriją buvo parašyti kritiškai ir blaiviai, kaip ir būdinga jėzuitams. Jo veikalas paplito ir reprezentavo Lietuvą Europoje. Jį ir šiandien galima atrasti Europos universitetų bibliotekose. Alberto Vijūko – Kojalavičiaus Lietuvos istorija tyrinėtojams buvo aktuali parankinė medžiaga iki pat XIX amžiaus“, – sakė istorikas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"