Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

„Sudeginti iki pamatų“: kaip 1941 metais vykdytas Stalino įsakymas 

2018 gruodžio 13 d. 15:19
svoboda.org fotomontažas ir archyvo nuotraukos

Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sajungos teritorijoje, kurią traukdamiesi nuo vokiečių puolimo, palikdavo Raudonoji armija, Stalino įsakymais ir nurodymais buvo naikinamos grūdų ar degalų atsargos, deginamos gyvenvietės, paliekant savus – sovietinius vietos žmones mirti nuo šalčio ir bado.

Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis pranešė, kad archyvuose rado 1941 metų įslaptintus dokumentus, kurie patvirtina, kad istorija apie 28 aštuonių panfiloviečių – tiesa, o ne sukurta legenda. Šis pareiškimas sukėlė abejonių istorikams, manantiems, kad su mokslu tai turi mažai bendro, bet įtikinamų dokumentų ministras nepateikė.

Užtat sovietiniuose archyvuose saugomi dokumentai to laikotarpio, kai vokiečių pajėgos priėjo iki Maskvos, rašo svoboda.org. Jie pasakoja apie tai, kaip prieš 77 metus, 1941-ųjų lapkritį ir gruodį, panfiloviečiai vykdė negailestingus Stalino įsakymus.

Tarkime, yra toks raportas: „Panfilovo divizijos karinis komisaras Pogorelovas atsiskaito, kad „padegamojo skysčio pagalba, paprastu padegimu ir artilerine ugnimi“ nuo 1941 metų lapkričio 19 iki 30 dienos prie Maskvos buvo sunaikinta 50 gyvenviečių.“

Kodėl Raudonoji Armija degino sovietinius kaimus?

1941 metų lapkričio 7 dieną Aukščiausios sovietų karinės vadovybės būstinė išleido įsakymą Nr. 428, kuriame tokia taktika aiškinama būtinybe vokiečius išrūkyti iš visų patalpų, slėptuvių ir priversti šalti po atviru dangumi. Įsakymą pasirašę Stalinas ir maršalas Borisas Šapošnikovas nurodė: „Griauti ir deginti iki pamatų visas gyvenvietes, esančias vokiečių pajėgų užnugaryje 40–60 kilometrų gilumoje nuo priekinio flango ir 20–30 kilometrų į dešinę bei kairę nuo kelių. Gyvenviečių naikinimui pasitelkti aviaciją, naudoti artilerijos ir minosvaidžių ugnį, žvalgybininkų komandas, slidininkus ir partizanų diversines grupes, aprūpintas buteliais su padegamuoju skysčiu, granatomis ir sprogdinimo priemonėmis.“

Stalino įsakymas per 1941 metų chaosą buvo vykdomas blogai. Būtent todėl vokiečių okupuotoje teritorijoje liko stebėtinai daug gyvų žmonių.

Žinomas sovietų diversantas Ilja Starinovas Stalino įsakymą apibūdino kaip amoralų ir nusikalstamą. Jis rašė, kad jei išdegintos žemės taktika, kurią Stalinas siūlė 1941 metais, būtų visur taikoma, butų išmirę dauguma vokiečių okupuotų Ukrainos ir Rusijos teritorijų gyventojų.

Vis dėlto vadų įsakymai nesvarstomi. Ponfilovo divizijos karininkas, Sovietų Sąjungos didvyris Baurdžanas Momyš-uli knygoje „Už mūsų Maskva“, 1962 metais išleistoje Almatoje, rašė apie kaimo gyventojų, kurių namus sudegino Raudonosios Armijos kariai, neviltį ir pyktį.

Istorikas Markas Soloninas primena, kas buvo prieš lapkričio įsakymą: „Reikėjo pradėti nuo 1941 metų liepos 3 dienos, kai draugas Stalinas kreipėsi į „brolius ir seseris“. Jis pasakė visiškai aiškiai: „Prieš priverstinį Raudonosios armijos atsitraukimą priešui nepalikti nei vieno kilogramo grūdų, nei vieno litro degalų. Visas vertingas turtas, gyvuliai, maisto atsargos turi būti besąlygiškai naikinama.“ Tai buvo sprendimas nacių užgrobtą teritoriją paversti išdeginta dykuma.“

Ataskaita, kiek ir ko sudeginta.
Ataskaita, kiek ir ko sudeginta.

Susprogdinus užtvanką žuvo ir ir civiliai, ir sovietų kariai

„Stalino įsakymas per 1941 metų chaosą buvo vykdomas blogai. Būtent todėl vokiečių okupuotoje teritorijoje liko stebėtinai daug gyvų žmonių. Jei įsakymas būtų vykdomas taip, kaip privaloma, toje teritorijoje nebūtų nei grūdų, nei degalų, infrastruktūra sugriauta, vietos gyventojai – tiesiog būtų išmirę. Vokiečiai nežadėjo maitinti civilių ir neturėjo tokios galimybės. Vis dėlto įsakymai naikinti infrastruktūrą bent jau aplink Maskvą buvo vykdomi“, – sakė Markas Soloninas.

1941 metų rugpjūtį besitraukiantys sovietų kariai išjungė Dnepropetrovsko hidroelektrinę ir susprogdino jos užtvanką. Sprogimą įvykdė NKVD dalinys, o tikslus žuvusiųjų skaičius – tiek Raudonosios armijos karių, tiek užtvindytų rajonų gyventojų nėra žinomas. Sovietų karių padaliniai nebuvo įspėti tai, kad elektrinė bus sprogdinama ir galimas katastrofiškas pasekmes.

20 metrų banga didžiule jėga pralaužė užtvankos barjerus ir užtvindė plotus, kuriuose buvo apie tokią stichiją nieko nežinoję žmonės. Kai banga pasitraukė, ant medžių liko kabėti žuvę sovietų kareiviai nenatūraliomis pozomis. Vanduo nunešė gyvenamuosius pastatus, žuvo civiliai žmonės ir gyvuliai. Niekas taip nepaskaičiavo nuostolių.

1941 metai, dega Petrozavodskas.
1941 metai, dega Petrozavodskas.

Ugnies apimtas miestas

Kai sovietų kariai traukėsi iš Petrozavodsko, buvo susprogdinta ir sudeginta daugybė pastatų, įmonių ir tiltų. Suomijos gynybos ministerijos archyve saugomos nuotraukos, kuriose – ugnies apimtas miestas.

„Suomiai Petrozavodską užėmė lapkričio pradžioje. Jų puolimas buvo lėtas, veržėsi per miškus ir pelkes. Todėl sovietų valdžia turėjo daug laiko, ir Petrozavodskas buvo totaliai sugriautas. Ten buvo įvykdyti visi draugo Stalino įsakymas nurodymai. Jei ne suomiai, kurie ėmėsi maitinti vietos gyventojus, visi būtų išmirę, – sakė Markas Soloninas. – Daugybė gyvenviečių, apie kurias teigiama, kad jas sunaikino teritorijas užėmę vokiečiai fašistai okupantai, iš tiesų prieš tai buvo sunaikintos Raudonosios armijos ir raudonųjų partizanų. Nustatyti visos tiesios dabar jau nepavyks.“

Abu – Hilteris ir Stalinas – buvo už ribos

Ar galima kaip nors pateisinti Stalino įsakymus traukiantis Raudonajai armijai viską naikinti?

Markas Soloninas teigė, kad jokiu požiūriu negerai, kai dėl liaudies pergalės reikia naikinti pačią liaudį. Tačiau jei Antrojo pasaulinio karo istoriją laikytum dviejų konkuruojančių mafijos grupuočių – Stalino ir Hitlerio – kova, tai jos susikirto dėl to, kas kontroliuos teritorijas. „Šia prasme Stalinas teisus, – sakė Markas Soloninas. – Degindamas kaimus ir varydamas vokiečius į šaltį jis veikė logiškai ir efektyviai. Vokiečių memuaruose apie mūšius prie Maskvos mažai kas prisimena kulkosvaidžių ugnį ir tankus. Pirmiausia pasakojama apie šaltį, nušalusias ausis ir pirštus. Galiausiai Hitleris darė tą patį, atsisakęs kapituliuoti, jam visai tiko Vokietijos sunaikinimas. Negalima pasakyti, kad kuris nors ir jų buvo geresnis. Abu – Hitleris ir Stalinas buvo už ribos, kai negali būti nei geriau, nei blogiau.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika