Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

#SignatarųDNR. Stepono Kairio moterys: revoliucionierė Ciotka ir Sibiro kankinė 

2018 gruodžio 18 d. 10:00
Steponas Kairys / 
Steponas Kairys / 
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

„Man jo asmenybė visada labai imponavo. Daug tuščiai nekalbėjo, o darė. Darė Lietuvai. Šalinosi pinigų, premijų, apdovanojimų. Tai pats tikriausias socialdemokratas. Nėra ko nė lyginti su dabartiniais“, – tokiais žodžiais Lina Kriščiūnaitė-Gerbutavičienė pradėjo pasakojimą apie garsųjį giminaitį – inžinierių, Vasario 16-osios akto signatarą Steponą Kairį (1879–1964).

Vieną apsiblaususį gruodžio pirmadienį susitikome Kaune pas Liną ir Kazimierą Gerbutavičius, kad prisimintume S. Kairį, jo artimuosius ir tuos, kurių dėl XX amžiaus pervartų jis niekada daugiau nebeišvydo. Linos močiutė buvo S. Kairio vyriausioji sesuo Antanina Kairytė-Petniūnienė. Pirmoji apie „dėdę Steponą“ dukrai papasakojo jos mama Benedikta Petniūnaitė-Kriščiūnienė. Tačiau aptakiai, neminėdama S. Kairio politinės svarbos – sovietmečiu tai prilygtų savižudybei.

Regis, visas jo mintis turėtų užimti rūpestis dėl savo likimo, galvojimas, kaip ištrūkti. O jis nerimavo, kaip reikės atkurti Lietuvą.

Pirmasis prabilo apie nepriklausomybę

S. Kairys turėjo daug vardų ir pavardžių. Su dviem broliais ir dviem seserimis užaugo pasiturinčių ūkininkų Vincento ir Uršulės Tumasonių šeimoje. Jo kairiarankis senelis Jurgis dažniau vadintas Kairiu nei tikrąja pavarde. Gimus tėvui Vincentui kunigas parapijos knygoje „Kairį“ prirašė prie naujagimio pavardės, o būsimajam signatarui – vėl per klaidą – jis vienintelis ir liko.

Traukiantis į Vakarus S. Kairiui konspiracijos sumetimais teko pasinaudoti mirusio ūkininko asmens dokumentais. Steponas tapo Juozu Kaminsku. Su šia pavarde ir nugyveno emigracijoje JAV iki mirties.

Marksizmo rabinas

Dar vieną vardą – marksizmo rabino – nusikalė politinėse diskusijose, lietuvių tautinio atgimimo sambūriuose. Juose S. Kairys buvo labai aktyvus. 1905 metais pirmininkavo Didžiajam Vilniaus Seimui, jau tada pasižymėjo iškalba, gebėjimu argumentuotai ginčytis su oponentais. Vienas pirmųjų pareiškė apie būtinybę Lietuvai siekti nepriklausomybės.

S. Kairys buvo nuoseklus kairiųjų pažiūrų politikas ir tuo pačiu marksistas. Tačiau priešingai, nei manytų marksizmą siejantieji su bolševizmu, pažiūros nekliudė jam tapti parlamentinės demokratijos kūrėju ir vienu pagrindinių modernios Lietuvos statytojų. Praktiku.

Bėgdamas nuo persekiojimo, mėgindamas Šventosios žvejo valtele pasiekti Švediją S. Kairys buvo nacių suimtas ir uždarytas į Liepojos kalėjimą. Signataro užrašai liudija tuo metu jį mąsčius apie Lietuvos atstatymą po karo. Kad šalis netrukus vėl bus laisva, S. Kairys neabejojo.

„Šis epizodas dar kartą parodo vidines S. Kairio nuostatas. Regis, visas jo mintis turėtų užimti rūpestis dėl savo likimo, galvojimas, kaip ištrūkti. O jis nerimavo, kaip reikės atkurti Lietuvą“, – stebėjosi K. Gerbutavičius. Todėl ir į Vakarus S. Kairys traukėsi laikinai, vildamasis, kad netrukus grįš į Tėvynę.

Maištininkas

Nuo jaunystės pasižymėjo maištinga siela. Atsisakė rinktis kunigystę, kurios sūnui taip troško tėvai. Dalyvavo streikuose, nepakluso raginimui lankytis stačiatikių pamaldose, už tai buvo išmestas iš Šiaulių gimnazijos. O iš Petrapilio technologijos instituto – net du kartus. Tačiau gabumų pakako įstoti ir studijas baigti su pagyrimu.

Dėl keturių Lietuvos Tarybos narių – S. Kairio, Mykolo Biržiškos, Jono Vileišio ir Stanislovo Narutavičiaus – maištingumo, kietos pozicijos pavyko išvengti „amžino Lietuvos surišimo su Vokietija“. Protestuodami jie net buvo atsistatydinę. Apskritai pažymima, kad Nepriklausomybės deklaracijos tekstas, ko gero, parašytas šių žmonių, galbūt net paties S. Kairio.

Premijos atsisakė

S. Kairys buvo vadinamas ir sanitarijos technikos tėvu. Rusijos imperijos metais jis pradėjo modernizuoti Vilniaus vandentiekį. O kai nepriklausomai Lietuvai teko perkelti sostinę į Kauną, S. Kairys pritaikė savo žinias apleisto, srutų grioviuose dūstančio miesto kanalizacijos ir vandentiekio statybai.

Darbai prasidėjo 1924 metų rugsėjį. Apie jų pradžią tada rašė ir „Lietuvos žinios“. S. Kairio taupumas, praktiškumas turėtų badyti akis ne vienam šių dienų Lietuvos valdininkėliui: savo užduoties inžinierius ėmėsi užsibrėžęs taupyti jaunos valstybės lėšas, atsisakydamas brangių užsienio kreditorių ir koncesininkų, leisdamas uždirbti patiems miesto gyventojams.

Apie 1935 metus Kauno modernizavimas jau ėjo į pabaigą, aprėpęs daugiau kaip 90 procentų miesto. Už sėkmingai įvykdytą pareigą S. Kairys buvo skatinamas pinigine premija, tačiau jos atsisakė. Skiriamus pinigus pervedė mokyklos statybai.

Signataro Stepono Kairio moterys: revoliucionierė Ciotka ir Sibiro kankinė (I dalis)

Meilė baltarusių revoliucionierei

S. Kairys palikuonių nesusilaukė. 1911-aisiais Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje vedė sužadėtinę Aloizą Paškievič – revoliucionierę, baltarusių tautinio atgimimo veikėją, žinomą „Ciotkos“ slapyvardžiu. Juodu buvo susipažinę Petrapilyje.

A. Paškevič artimai bendravo su Jonu Biliūnu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, poetu Janka Kupala, Marija Šlapeliene ir kitais, dalyvavo „Rūtos“ draugijos veikloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui dirbo gailestingąja sesele Vilniaus užkrečiamųjų ligų barakuose. Kai miestą užėmė vokiečiai, A. Paškievič organizavo viešąsias valgyklas varguomenei.

Šeiminė Stepono ir Aloizos laimė netruko ilgai. Poetės gimtajame krašte siautė šiltinės epidemija. 1916 metais nuo jos mirė Aloizos tėvas. Dukra išvažiavo į tėviškę, šeimos dvare liko padėti nuo epidemijos kenčiantiems kraštiečiams. Belankydama sergančiuosius, pati užsikrėtė šiltine ir netrukus mirė.

Sutiko ištikimą bendražygę

Bevaikė buvo ir S. Kairio santuoka su Ona Leonaite-Kairiene, advokate ir redaktore. Juodu susipažino Lietuvos Valstybės Taryboje. Maskvos gimnazijos auklėtinė kurį laiką joje dirbo raštininke.

1942 metais S. Kairys su žmona namuose glaudė žydų mergaitę iš Vilniaus geto, vienuolikmetę Anusę Keilsonaitę. Sausį mergaitė buvo slapta išgabenta iš geto ir pas Kairius gyveno apie metus.

O. Leonaitė buvo gimusi Samarkande, Uzbekijoje, kur jos tėvams dėl politinių aplinkybių teko gyventi. Nuo 1920-ųjų studijavo Ciuricho ir Berlyno universitetuose, 1927-aisiais baigė teisę Lietuvos universitete.

Su S. Kairiu susituokė 1923 metų spalį. Jis buvo dažnas svečias Vokietijos sostinėje. Žmonos asmenyje inžinierius socialdemokratas įgijo ištikimą bendražygę.

Žydaitė Anusė

1942 metais S. Kairys su žmona namuose glaudė žydų mergaitę iš Vilniaus geto, vienuolikmetę Anusę Keilsonaitę. Sausį mergaitė buvo slapta išgabenta iš geto ir pas Kairius gyveno apie metus. Kadangi mokyklos lankyti negalėjo, buvo mokoma namuose.

S. Kairio likimas nuolat kybojo ant plauko – ir kai Lietuvą okupavo sovietai, ir kai juos pakeitė naciai. Visada aktyvus S. Kairys tuoj pat įsitraukė į pogrindinę veiklą, todėl mergaitei grėsė pavojus. 1942-ųjų pabaigoje, panaudojus suklastotą gimimo liudijimą, Anusei buvo surasta kita šeima. Ji kelis mėnesius dirbo tarnaite, taip nuslepiant jos žydišką kilmę. Dėl šios veiklos Steponui ir Onai Kairiams po mirties, 2005 metais, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas.

1944 metų balandį vokiečių gestapas išaiškino Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) sudėtį. Organizacijos pirmininkui S. Kairiui teko skubiai palikti namus ir trauktis iš Kauno. Slapstydamasis jis atsidūrė Šventojoje. Steponas ir Ona daugiau niekada nebesusitiko.

Mėgindami surasti vyrą, gestapininkai O. Kairienę dvi savaites laikė suimtą rūsyje. Ji turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, tačiau pasiliko. Tikėjo, kad Steponas netrukus grįš į laisvą kraštą. Be to, sprendimą nulėmė pareigos jausmas invalidui broliui Vytautui.

Tėvynė pasitiko nesvetingai

Naujieji okupantai iš pradžių O. Kairienės nelietė, ji net dirbo Botanikos sode. Tačiau 1948 metų vasarą Ona buvo suimta ir su broliu dešimčiai metų ištremta į Irkutsko srities Taljano ir Skoropadlės kaimą.

„Sibire, ko gero, būtų prapuolusi, tačiau labai pravertė užsienyje įgytas išsilavinimas. Onai leista mokykloje mokyti vaikus vokiečių kalbos“, – pasakojo L. Gerbutavičienė.

1956-aisiais, po aštuonerių metų tremties, O. Kairienė su broliu gavo leidimą grįžti į Tėvynę. Namus pasiekė visiškai praradusi sveikatą. Anot Gerbutavičių, tėvynė sugrįžėlę tremtinę pasitiko nesvetingai. Ir jos tėvų namuose Donelaičio gatvėje, ir Fredos name (Gamtos gatvė 5), kurį pasistatė kartu su vyru, seniai šeimininkavo svetimi. Šeimininkauja iki šiol.

Nepritekliai priveikė O. Kairienę – 1957 metų pradžioje ją ištiko pirmasis kraujo išsiliejimas į smegenis. Draugų ir medikų padedama ji atsitiesė, tačiau netrukus apniko kitos ligos. Dar vienas priepuolis 1958-ųjų birželio 10 dieną buvo lemtingas – kitą rytą O. Leonaitė-Kairienė mirė.

Grįžusi iš tremties kurį laiką Ona dar susirašinėjo su vyru, Steponas ja kaip galėdamas rūpinosi, atsiųsdavo pinigų. Moteris šiaip ne taip perkėlė savo tėvų Petro ir Celinos Leonų palaikus į Petrašiūnų kapines. Šalia jų netrukus atgulė pati. 1996 metais pas žmoną ir uošvius sugrįžo ir signataras S. Kairys. Jo testamentinę valią būti palaidotam tėvynėje įvykdė JAV gyvenanti dukterėčia, Linos pusseserė Irena Kirkila.

(Bus daugiau)

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"