Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

#SignatarųDNR. Stepono Kairio moterys ir jo giminaičio akibrokštas sovietų imperijai 

2019 vasario 19 d. 14:00
Stepono Kairio dukterėčia Benedikta Petniūnaitė-Kriščiūnienė su vaikais Lina ir Jonu. 
Stepono Kairio dukterėčia Benedikta Petniūnaitė-Kriščiūnienė su vaikais Lina ir Jonu. 
Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

„Jo asmenybė visada labai imponavo. Tuščiai nekalbėjo, o darė. Darė Lietuvai. Šalinosi pinigų, premijų, apdovanojimų. Tai pats tikriausias socialdemokratas. Nėra ko nė lyginti su dabartiniais“, – tokiais žodžiais Lina Kriščiūnaitė-Gerbutavičienė pradėjo pasakojimą apie savo garsųjį giminaitį – inžinierių, Vasario 16-osios akto signatarą Steponą Kairį (1879–1964). Su kauniečiais Lina ir Kazimieru Gerbutavičiais prisiminėme signataro artimuosius ir tuos, kurių dėl XX amžiaus pervartų jis niekada daugiau nebeišvydo.

Linos močiutė buvo S. Kairio vyriausioji sesuo Antanina Kairytė-Petniūnienė. Pirmoji apie dėdę Steponą dukrai papasakojo jos mama Benedikta Petniūnaitė-Kriščiūnienė. Tačiau aptakiai, neminėdama S. Kairio politinės svarbos – sovietmečiu tai būtų prilygę savižudybei.

„Mama sakė, kad jis buvęs puikus inžinierius, labai mylėjo Lietuvą, gražiai braižė, į tėviškę vaikams atveždavo saldainių. O apie politinę jo veiklą neužsiminė. Tada nebuvo galima net prasitarti, kad giminiavaisi su tokiais žmonėmis. Be to, ir mano tėvas Jonas Kriščiūnas buvo pabėgęs į Ameriką, dirbo lietuviškame radijuje, bendradarbiavo spaudoje. Sovietų režimui mes atrodėme nepatikimos personos, valdžios stebimos pro didinamąjį stiklą“, – pabrėžė Lina.

Už sėkmingai įvykdytą pareigą Steponas Kairys buvo skatinamas pinigine premija, tačiau jos atsisakė – pinigus pervedė mokyklos statybai.

Marksizmo rabinas

S. Kairys turėjo daug vardų ir pavardžių. Su dviem broliais ir dviem seserimis užaugo pasiturinčių ūkininkų Vincento ir Uršulės Tumasonių šeimoje. Jo kairiarankis senelis Jurgis dažniau vadintas Kairiu nei tikrąja pavarde. Gimus tėvui Vincentui kunigas parapijos knygoje „Kairį“ prirašė prie naujagimio pavardės, o būsimajam signatarui – vėl per klaidą – jis vienintelis ir liko.

Traukiantis į Vakarus S. Kairiui konspiracijos sumetimais teko pasinaudoti mirusio ūkininko asmens dokumentais. Steponas tapo Juozu Kaminsku. Su šia pavarde emigracijoje JAV ir nugyveno iki mirties.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos diplomatų pasitarimo, vykusio 1946 metų liepos 21–27 dienomis Berne, dalyviai. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos diplomatų pasitarimo, vykusio 1946 metų liepos 21–27 dienomis Berne, dalyviai. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Dar vieną vardą – Marksizmo rabino – nusikalė politinėse diskusijose, lietuvių tautinio atgimimo sambūriuose. Juose S. Kairys buvo labai aktyvus. 1905 metais pirmininkavo Didžiajam Vilniaus Seimui, jau tada pasižymėjo iškalba, gebėjimu argumentuotai ginčytis su oponentais. Vienas pirmųjų pareiškė apie būtinybę Lietuvai siekti nepriklausomybės.

S. Kairys buvo nuoseklus kairiųjų pažiūrų politikas ir kartu marksistas. Tačiau priešingai, nei manytų marksizmą siejantieji su bolševizmu, pažiūros nekliudė jam tapti parlamentinės demokratijos kūrėju ir vienu pagrindinių modernios Lietuvos statytojų, praktiku.

Bėgdamas nuo persekiojimo, mėgindamas Šventosios žvejo valtele pasiekti Švediją S. Kairys buvo nacių suimtas ir uždarytas į Liepojos kalėjimą. Signataro užrašai liudija tuo metu jį mąsčius apie Lietuvos atkūrimą po karo. Kad šalis netrukus vėl bus laisva, S. Kairys neabejojo.

„Šis epizodas dar kartą parodo vidines S. Kairio nuostatas. Regis, visas jo mintis turėtų užimti rūpestis dėl savo likimo, galvojimas, kaip ištrūkti. O jis nerimavo, kaip reikės atkurti Lietuvą“, – stebėjosi K. Gerbutavičius. Todėl ir į Vakarus S. Kairys traukėsi tik laikinai, vildamasis netrukus grįžti į Tėvynę.

Juozas Petniūnas (dešinėje) ir Rolandas Gerbutavičius JAV. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Juozas Petniūnas (dešinėje) ir Rolandas Gerbutavičius JAV. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

Maištininkas

S. Kairys nuo jaunystės pasižymėjo maištingumu. Atsisakė rinktis kunigystę, kurios sūnui troško tėvai. Dalyvavo streikuose, nepakluso raginimui lankytis stačiatikių pamaldose, už tai buvo išmestas iš Šiaulių gimnazijos. O iš Petrapilio technologijos instituto – net du kartus. Tačiau gabumų pakako įstoti ir studijas baigti su pagyrimu.

Dėl keturių Lietuvos Tarybos narių – S. Kairio, Mykolo Biržiškos, Jono Vileišio ir Stanislovo Narutavičiaus – kietos pozicijos pavyko išvengti „amžino Lietuvos surišimo su Vokietija“. Protestuodami jie net buvo atsistatydinę. Apskritai pažymima, kad Nepriklausomybės deklaracijos tekstas, ko gero, parašytas šių žmonių, galbūt net paties S. Kairio.

Jonas Kriščiūnas JAV. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Jonas Kriščiūnas JAV. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

Premijos atsisakė

S. Kairys buvo vadinamas ir sanitarijos technikos tėvu. Rusijos imperijos metais jis pradėjo modernizuoti Vilniaus vandentiekį. O kai nepriklausomos šalies sostinę teko perkelti į Kauną, S. Kairys pritaikė savo žinias apleisto, srutų grioviuose dūstančio miesto kanalizacijos ir vandentiekio statybai.

Darbai prasidėjo 1924 metų rugsėjį. Apie jų pradžią tada rašė ir „Lietuvos žinios“. S. Kairio taupumas, praktiškumas turėtų gėdos raudoniu nudažyti ne vieno šių dienų valdininkėlio veidą: savo užduoties inžinierius ėmėsi užsibrėžęs taupyti jaunos valstybės lėšas, atsisakydamas brangių užsienio kreditorių ir koncesininkų, leisdamas uždirbti patiems miesto gyventojams.

Apie 1935 metus Kauno modernizavimas jau ėjo į pabaigą, aprėpęs daugiau kaip 90 proc. miesto. Už sėkmingai įvykdytą pareigą S. Kairys buvo skatinamas pinigine premija, tačiau jos atsisakė. Skiriamus pinigus pervedė mokyklos statybai.

Lietuvos Respublikos IV Ministrų kabinetas. Kaunas, 1919 metais. / Lietuvos nacionalinio archyvo nuotrauka
Lietuvos Respublikos IV Ministrų kabinetas. Kaunas, 1919 metais. / Lietuvos nacionalinio archyvo nuotrauka

Meilė baltarusių revoliucionierei

S. Kairys palikuonių nesusilaukė. 1911-aisiais Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje vedė sužadėtinę Aloizą Paškevič – revoliucionierę, baltarusių tautinio atgimimo veikėją, žinomą Ciotkos slapyvardžiu. Juodu susipažino Petrapilyje.

A. Paškevič artimai bendravo su Jonu Biliūnu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Janka Kupala, Marija Šlapeliene ir kitais, dalyvavo „Rūtos“ draugijos veikloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui dirbo gailestingąja sesele Vilniaus užkrečiamųjų ligų barakuose. Kai miestą užėmė vokiečiai, A. Paškevič organizavo viešąsias valgyklas varguomenei.

Šeiminė Stepono ir Aloizos laimė truko neilgai. Poetės gimtajame krašte siautė šiltinės epidemija. 1916 metais nuo jos mirė Aloizos tėvas. Dukra išvažiavo į tėviškę, šeimos dvare liko padėti nuo epidemijos kenčiantiems kraštiečiams.Lankydama sergančiuosius, pati užsikrėtė šiltine ir netrukus mirė.

Stepono Kairio dukterėčia Benedikta Petniūnaitė-Kriščiūnienė su vaikais Lina ir Jonu. / Mindaugo Kluso nuotrauka
Stepono Kairio dukterėčia Benedikta Petniūnaitė-Kriščiūnienė su vaikais Lina ir Jonu. / Mindaugo Kluso nuotrauka

Sutiko ištikimą bendražygę

Bevaikė buvo ir S. Kairio santuoka su Ona Leonaite-Kairiene (1898–1958), advokate ir redaktore. Regis, juodu susipažino Lietuvos Valstybės Taryboje. Maskvos gimnazijos auklėtinė kurį laiką joje dirbo raštininke.

O. Leonaitė buvo gimusi Samarkande, Uzbekijoje, kur jos tėvams dėl politinių aplinkybių teko gyventi. Nuo 1920-ųjų studijavo Ciuricho ir Berlyno universitetuose, 1927-aisiais baigė teisę Lietuvos universitete. Su S. Kairiu susituokė 1923 metų spalį.

1944 metų balandį vokiečių gestapas išaiškino Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) sudėtį. Organizacijos pirmininkui S. Kairiui teko skubiai palikti namus ir trauktis iš Kauno. Slapstydamasis jis atsidūrė Šventojoje. Steponas ir ištikima bendražygė Ona daugiau niekada nebesusitiko.

Mėgindami surasti vyrą, gestapininkai O. Kairienę dvi savaites laikė suimtą rūsyje. Ji turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, tačiau pasiliko. Tikėjo, kad Steponas netrukus grįš į laisvą kraštą. Be to, sprendimą nulėmė pareigos jausmas neįgaliam broliui Vytautui.

Kauniečiais Lina ir Kazimieras Gerbutavičiai prisiminė signataro Stepono Kairio artimuosius. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kauniečiais Lina ir Kazimieras Gerbutavičiai prisiminė signataro Stepono Kairio artimuosius. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

Tėvynė pasitiko nesvetingai

Naujieji okupantai iš pradžių O. Kairienės nelietė, ji net dirbo Botanikos sode. Tačiau 1948 metų vasarą Ona buvo suimta ir su broliu dešimčiai metų ištremta į Irkutsko srities Taljano ir Skoropadlės kaimą.

„Sibire, ko gero, būtų prapuolusi, tačiau labai pravertė užsienyje įgytas išsilavinimas. Onai leista mokykloje mokyti vaikus vokiečių kalbos“, – pasakojo L. Gerbutavičienė.

1956-aisiais, po aštuonerių metų tremties, O. Kairienė su broliu gavo leidimą grįžti į tėvynę. Namus pasiekė visiškai praradusi sveikatą. Anot Gerbutavičių, tėvynė sugrįžėlę tremtinę pasitiko nesvetingai. Ir jos tėvų namuose Donelaičio gatvėje, ir Fredos name (Gamtos g. 5), kurį pasistatė kartu su vyru, seniai šeimininkavo svetimi. Šeimininkauja iki šiol.

Nepritekliai priveikė O. Kairienę – 1957 metų pradžioje ją pirmą kartą ištiko insultas. Draugų ir medikų padedama atsitiesė, tačiau netrukus apniko kitos ligos. Dar vienas priepuolis 1958-ųjų birželio 10 dieną buvo lemtingas – kitą rytą O. Leonaitė-Kairienė mirė.

Grįžusi iš tremties kurį laiką Ona dar susirašinėjo su vyru, Steponas ja kaip galėdamas rūpinosi, atsiųsdavo pinigų. Moteris šiaip ne taip perkėlė savo tėvų Petro ir Celinos Leonų palaikus į Petrašiūnų kapines. Šalia jų netrukus atgulė pati. 1996 metais pas žmoną ir uošvius sugrįžo ir signataras S. Kairys. Jo testamentinę valią būti palaidotam tėvynėje įvykdė JAV gyvenanti dukterėčia, Linos pusseserė Irena Kirkila.

Du Jonai Kriščiūnai: sūnus ir tėvas. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotr. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Du Jonai Kriščiūnai: sūnus ir tėvas. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotr. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

Į Vakarus traukėsi dviračiais

S. Kairio artimieji pateko į dviejų XX amžiaus vidurio naikinančių jėgų mėsmalę. Brolis ūkininkas Jonas, ištremtas 1945 metais, mirė Permės srityje. Seserį Benediktą, Želtiškių dvaro šeimininkę, ištiko toks pats likimas.

„Lietuvos žinių“ pašnekovės L. Kriščiūnaitės-Gerbutavičienės mama Benedikta, baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, dirbo pradinių klasių mokytoja. Ji užaugo kartu su broliais Juozu, Jurgiu, Jonu ir dviem seserimis – Julija ir Emilija.

Benedikta ištekėjo už pedagogo, visuomenininko, Šaulių sąjungos nario J. Kriščiūno. 1940 metų gegužę, sovietų aneksijos išvakarėse, pasaulį išvydo pirmagimė jų duktė Lina, „Lietuvos žinių“ pašnekovė. Dar po poros metų šeimai gimė sūnus, tėvo garbei pavadintas Jonu.

J. Kriščiūnas buvo veiklos žmogus, todėl kai 1941 metais vokiečiai jam pasiūlė eiti Visuomenės reikalų departamento direktoriaus pareigas, vyriškis sutiko. Manė, šiame poste galėsiantis labiau pasitarnauti savo tautiečiams. Žmona Benedikta mėgino atkalbėti vyrą, nes laiko būta nesaugaus, dviprasmiško.

Ir būgštauta nebe reikalo. Karui einant į pabaigą ir sovietams stumiant vokiečius iš Lietuvos, J. Kriščiūnui grėsė susidorojimas, mažų mažiausia – tremtis. Todėl jis su bičiuliu Jonu Lozoraičiu ryžosi trauktis į Vokietiją.

Žmona Benedikta ir du mažamečiai vaikai liko Lietuvoje. Anot L. Gerbutavičienės, atsisveikinta paskubomis. Šeima paliko nuomojamą butą Kaune ir išvažiavo į Jono tėviškę Pilviškiuose, Suvalkijoje. Manė ten būsią saugiau išgyventi karo metą ir grįžti, kai Lietuva vėl atgaus laisvę.

O bėgliai dviračiais pasiekė pasienį, kaimiškomis gėrybėmis papirko pareigūnus. Keliavę per Drezdeną, Meiseną, Tiuringiją, Bambergą, galiausia 1948 metais pateko į pabėgėlių stovyklą JAV kontroliuojamoje zonoje.

Steponas Kairys apie 1930 metus. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Steponas Kairys apie 1930 metus. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

ALB: laisvės viltis

„Tėvas visada save laikė pusiau „amerikonu“, nes jo paties tėvai susitiko JAV, Springfilde. Vienas dirbo kasyklose, plieno liejykloje, o motina gamino maistą lietuviams nuomininkams.

Ten juodu susituokė, ten gimė du sūnūs. O mano tėvas motinos įsčiose grįžo į Lietuvą, gimė 1908 metais, praėjus keliems mėnesiams po kelionės atgal“, – pasakojo L. Gerbutavičienė.

Galbūt todėl J. Kriščiūnas neturėjo didesnių dvejonių, ką daryti toliau, kai JAV atvėrė sienas pabėgėliams iš Europos, emigravo į šią šalį. Apsigyveno Detroite, pradėjo dirbti „Ford“ automobilių gamykloje. Tačiau veiklų žmogų tuoj įtraukė lietuvybės barai.

J. Kriščiūnas tapo „Amerikos lietuvių balso“ (ALB, American Lithuanian Voice) radijo klubo nariu. Patriotinė radijo valandėlė pradėta transliuoti 1945 metų rugsėjo 8-ąją kaip atsvara tuo metu Detroite veikusiam prokomunistiniam radijui.

Pusvalandžio trukmės laida eteryje pasigirsdavo sekmadieniais nuo 9 val. ryto. „Amerikos lietuvių balso“ branduolį sudarė J. Kriščiūnas, Vacys Urbonas ir Kazys Gogelis. Ilgamečiu programos vedėju dirbo Rapolas Valatka.

Kai 1970 metais ALB minėjo veiklos 25-metį, J. Kriščiūnas radijuje jau buvo pabuvojęs ALB valdybos nariu, iždininku, direktoriumi, vicepirmininku. Nuo 1958 metų iki gyvenimo pabaigos buvo programos redaktorius ir pranešėjas. Pasak jo, šis darbas buvo arčiausia širdies, tarp lietuvių palaikant Lietuvos laisvės grįžimo viltį.

Jonas Kriščiūnas JAV tapo „Amerikos lietuvių balso“radijo klubo nariu. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Jonas Kriščiūnas JAV tapo „Amerikos lietuvių balso“radijo klubo nariu. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

Laisvės vėliavnešė

Į Vakarus pasitraukė ir du L. Gerbutavičienės dėdės. Jurgis rinkosi Australiją, o Juozas iškeliavo į JAV, Detroitą. Jo namuose iki mirties 1964 metais glaudėsi signataras S. Kairys. O trečiasis brolis Jonas Petniūnas liko dirbti ūkyje, rėmė partizanus. Nukentėjo, slapstėsi, net turėjo keisti pavardę.

Savo ženklą sovietų okupuotoje tėvynėje paliko ir Linos teta Julija Petniūnaitė, pradinės mokyklos mokytoja iš Kurtuvėnų (Šiaulių r.) 1941 metų Vasario 16-osios naktį beržo viršūnėje greta judraus kelio suplevėsavo Lietuvos trispalvė.

Rizikuodama savo laisve, tokią akciją sumanė Julija. Neįgali, nedidukė, su kuprele, tačiau bebaimė moteris. Medį tyčia ištepė derva, kad būtų nepatogu į jį lipti. Niekas nenorėjo teptis drabužių, tad vėliava iškabėjo iki popietės. J. Petniūnaitės niekas neišdavė.

Julija, Kriščiūnų šeimai likus be tėvo, padėjo auginti sesers Benediktos sūnų Joną. „Teta mus labai globojo, išmokė įvairiausių darbų. Aš ją laikau savo antrąja mama“, – teigė L. Gerbutavičienė.

Jonas Kriščiūnas JAV. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Jonas Kriščiūnas JAV. / Linos Gerbutavičienės asmeninio archyvo nuotrauka

Namus stebėjo saugumas

Po karo Linos mama Benedikta su vaikais vėl gyveno Kaune. Dirbo pradinių klasių mokytoja Kauno 5-ojoje (dabar – Vinco Kudirkos progimnazija) ir 4-ojoje (dabar – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija) vidurinėse mokyklose.

Lina ir Jonas baigė Salomėjos Nėries mokyklą (dabar – Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija), Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas).

Tėvas J. Kriščiūnas JAV sukūrė antrą šeimą, susituokė su Marta (Morta), kilusia iš Dzūkijos. Lietuviškai gerai kalbantis jų sūnus Richardas – teisininkas, Detroito apylinkės vyriausiais prokuroras, kelis kartus lankėsi Lietuvoje, buvo susitikęs su tėvo giminaičiais.

Nors ir tuokėsi antrą kartą, J. Kriščiūno saitai su sovietijoje likusia šeima niekada nebuvo nutrūkę. Kiek galėjo, ją rėmė, susirašinėjo. Tačiau laiškus iš pradžių siuntė svetima pavarde, kitiems žmonėms.

„Man regis, mama apskritai buvo pagarsinusi esanti našlė. Slėpė faktą apie vyrą, kuris nepanoro gyventi „sovietiniame rojuje“. Nes būdama mokytoja galėjo akimirksniu netekti darbo. O mes su broliu nebūtume įstoję į aukštąją mokyklą. Suprantama, ilgainiui visi viską sužinojo“, – pasakojo L. Gerbutavičienė.

Šeimos namus Radastų gatvėje stebėjo sovietinio saugumo pareigūnai. Domėtasi, kas juos lanko, galbūt viliantis, kad grįš ir J. Kriščiūnas. Mama keletą kartų buvo kviečiama į saugumo rūmus Parodų kalno papėdėje.

Medį tyčia ištepė derva, niekas nenorėjo teptis drabužių, tad Trispalvė iškabėjo iki popietės.

Ketino bėgti iš SSRS

Kiekvienas vaikas pasiilgsta savo tėvo. Kai tas ilgesys tampa nepakeliamas ir sustiprėja sparnai, regis, jokios sienos tavęs nesustabdys. Linos brolis Jonas su bičiuliu alpinistu Kastyčiu (Konstantinu) Zubovu, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaikaičiu, 1971-aisiais žuvusiu kopiant į Tian Šanį, buvo nutarę per Turkiją pabėgti į Vakarus.

Septinto dešimtmečio pradžioje juodu studijavo KPI. „Kastyčiui patiko slalomas, o mano svainiui Jonui – lygumų slidinėjimas. Artimiesiems nieko nesakę, juodu pasirinko maršrutą per Karpatus. Čiuožė naktį. Jau buvo visai šalia sienos, kai pakliuvo į pasieniečių rankas. Mamai teko važiuoti sūnaus parsigabenti į Lietuvą“, – pasakojo Linos vyras Kazimieras. Nukeliauti pas tėvą Jonui pavyko tik perestroikos laikais.

Signataro Stepono Kairio moterys: revoliucionierė Ciotka ir Sibiro kankinė (I dalis)

Tėvo atsilankymas

Sovietų Lietuvoje J. Kriščiūnas su buvusia žmona Benedikta ir abiem vaikais susitiko vieną vienintelį kartą. Tuo metu, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, dukra Lina jau buvo sukūrusi šeimą su K. Gerbutavičiumi, Sausio 13-ąją omonininkų nužudyto Dariaus Gerbutavičiaus krikštatėviu. Pora ir du jos vaikai – Rolandas ir Elona – gyveno Anykščiuose, dirbo inžinieriais „Anykščių vyno“ gamykloje.

Tėvo viešnagę sovietai netruko apkartinti. „Su gamyklos direktoriumi, regis, visai neblogai sugyvenome. Atsivedėme tėvą aprodyti gamyklą, – pasakojo L. Gerbutavičienė. – O direktorius ir klausia: „Kodėl nevažiavote į partijos komitetą leidimo?“ Dieve, galvoju, senukas atvažiavo, ką – jam tas jūsų „šamarliakas“ labai įdomu? Nusižiūrės ką nors, receptą sužinos? – piktinosi Lina. – Ne kosminių laivų statykla! Juk tada leisdavo susitikti tik Vilniuje ir tik su valdžios priežiūra.“

Vėliau, 1984 metais, pas senelį JAV viešėjo Linos sūnus Rolandas. „Tėvas kvietė mane, bet aš sunkiai ištveriu skrydžius. Todėl išvažiavo Rolandas“, – pasakojo L. Gerbutavičienė. Jos mama Benedikta mirė 1990-aisiais, tėvas J. Kriščiūnas – 1992 metais.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika