Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

#SignatarųDNR. Saliamono Banaičio anūkas: sprogdinimas buvo vienas mano užsiėmimų (II) 

2019 vasario 20 d. 15:11
Saliamonas Banaitis.
Saliamonas Banaitis.
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Vasario 16-osios akto signataro Saliamono Banaičio (1866–1933) anūkas Sigitas Banaitis senelio nematė. Gimė 1936-aisiais, jam jau mirus. Tačiau vaiko akimis regėjo degančią tėviškę, karo siaubą ir tėvynės netekusių pabėgėlių vilkstines. Apie tai Kanadoje gyvenantis lietuvis sutiko papasakoti „Lietuvos žinioms“.

Skeveldra vaiko atminty

Ankstesnėje publikacijoje pasakojote, kaip jūsų tėvai gyveno per Antrąjį pasaulinį karą. O kaip šeimos reikalai klostėsi traukiantis vokiečiams ir artėjant rusams?

– Kai vokiečiai mūsų kieme pradėjo statyti kulkosvaidžių lizdus, pasikinkėme arklius ir skubinomės pasitraukti. Frontas buvo visai šalia. Vokiečiai leido mums susiruošti per porą valandų.

Iš kairės: Daiva ir Sigitas Banaičiai, mokytoja Liucija Butkienė per susitikimą Kaune. / Liucijos Butkienės archyvo nuotrauka
Iš kairės: Daiva ir Sigitas Banaičiai, mokytoja Liucija Butkienė per susitikimą Kaune. / Liucijos Butkienės archyvo nuotrauka

Važiavome dviem vežimais – mūsų ir mamos brolio šeimos. Traukėmės į Žemaitiją, nes Vokietijos siena Rytprūsiuose buvo uždaryta. Vežime be mūsų su sesute Ramutė dar buvo viena nedidelė mergaitė ir dvi paauglės. Tos ėjo pėsčios. Vežėme ir mūsų aklą bobutę Izabelę Minginaitę-Mickevičienę. Gale pririštą prie vežimo vedėmės karvę, kad turėtume pieno.

Judėjome labai palengva. Vos pasukus iš ūkio vokiečiai į vežimą paguldė sužeistą saviškį. Privalėjome jį nugabenti į artimiausią karo lauko ligoninę. Jį ten apgydė, aplopė – turbūt liko gyvas.

Sigito Banaičio archyvo nuotrauka
Sigito Banaičio archyvo nuotrauka

Važiavome Jurbarko link, nes per Nemuną buvo nutiestas pontoninis tiltas. Naktimis miegojome po vežimu. Kadangi buvo rugpjūtis, jautėmės visai pakenčiamai, nešalome. Pakeliui miškuose pasirinkdavome mėlynių, grybų, kad būtų ką valgyti.

Vaikams tai atrodė tikras nuotykis. O suaugusieji baiminosi dėl šeimos. Pasiekėme Tauragę, ten buvo mėsos fabrikas. Gatve namo ėjo darbininkai, rankose nešdamiesi po dešrą. Tuoj pat nusipirkome didelę arbatinę dešrą – tikras skanėstas tokioje kelionėje.

Mūsų tikslas buvo pasiekti vieną miestelį prie Vokietijos sienos ir apsistoti giminaičių daržinėje. Miegojome ant šieno. Jame buvo padarytos slėptuvės, nes priešaušriu pasirodydavo vokiečiai ir išsivarydavo vyrus kasti apkasų. Mano tėvas ir dėdė lindo į tuos urvus ir taip išsigelbėjo.

Sigito Banaičio archyvo nuotrauka
Sigito Banaičio archyvo nuotrauka

Paskui apsistojome nedideliame miestelio banke. Pamenu, ten buvo plieninis seifas pinigams laikyti. Keletą dienų išlaukėme, kol vokiečiai atidarys sieną. Tada didelėje gurguolėje ėmėme traukti į Vakarus, Tilžę.

Keliai buvo pilni. Dešine puse judėjo pabėgėliai su vežimais, viduriu riedėjo karo technika, o kairę pusę užėmė arklių traukiami vengrų ir rumunų daliniai, kurie tarnavo vokiečių kariuomenėje.

Atskrisdavo rusai, apšaudydavo vilkstinę. Vaikui buvo labai įdomu, bet mano tėvas turėjo laikyti arklius, kad tie neišsigąstų. Vokiečiai numušė vieną rusų lėktuvą. Mane, vaiką, nustebino, kad tas lėktuvas buvo medinis, padarytas iš faneros.

Sigito Banaičio archyvo nuotrauka
Sigito Banaičio archyvo nuotrauka

Miegojome arba po vežimu, arba grabėje, pakelės griovyje. Naktį užmigti sekėsi sunkiai. Keli šimtai pieninių karvių baubdavo iš skausmo. Joms buvo trūkę tešmenys, nes niekas nemelžė. Gyvuliai baisiai kentėjo, skaudėjo žaizdas, lindo musės... Gal penkiolika minučių pamiegi ir vėl prasideda baubimas.

Per didžiausias spūstis pasiekėme Tilžę, paskui traukėme toliau į Vakarus. Vėl bombardavo. Naktį paleisdavo fosforines šviesas, kurios mažais parašiutais leidosi, apšviesdamos teritoriją. Visi miesto žiburiai buvo užgesinti, kad rusų bombonešių pilotai sunkiau matytų.

Taip judėjome iki Lenkijos. Ji turėjo koridorių prie Baltijos jūros. Pamenu, apsistojome dar poroje vietų. Naktį miegodavome suglaudę galvas – aš, sesuo, tėvai, močiutė. Nes jei į mus pataikytų, norėjome visi žūti kartu.

Išties, vieną rytą labai daužėsi bombos, slėpėmės klojime... Sklido baisus triukšmas, lėkė skeveldros. Nieko nenutukęs vieną griebiau ir labai nusideginau pirštukus.

Traukinys į Bavariją

– Nemokantiems kalboms tikriausia buvo labai nelengva?

– Mama lengvai kalbėjo prancūziškai, truputį mokėjo vokiškai. Nutarėme bėgti kuo toliau į vakarus. Kur mūsų paskaičiavimais turėjo pasirodyti amerikiečiai. Reikėjo gauti leidimą važiuoti traukiniu. Trys šeimos – dvi mūsų ir viena sutikta pakeliui – sudėjome pinigų, rūkytų lašinių, kumpių, šiek tiek čekiškos odos ir papirkome vokiečių administraciją, kad duotų mums prekinį vagoną nusigauti į Bavariją.

Kelionė truko 6 dienas. Per jas vagone atsirado dar daugiau asmenų – gal apie 20, kurie įšoko į traukinį ir važiavo kartu su mumis. Daugiausia buvo lietuvių, bet važiavo ir lenkų, net keli ukrainiečiai.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Amerikiečių lėktuvai vis šaudė į garvežį, tekdavo nuolat sustoti ir slėptis miške. Atvažiavome į Pasau, gražų miestelį ant Dunojaus kranto. Beveik nenukentėjusį nuo antskrydžių. Apsigyvenome limonado fabrike. Vaikams tai buvo rojus – šitiek neparduoto gėrimo!

Suaugusiuosius pradėjo skirstyti į darbus. Dėdę ir tetą nusiuntė į vieną kaimą, tėvą – į kitą, kur laikyti prancūzų belaisviai. Kadangi tėvas buvo agronomas, išmanė augalų genetiką, jam ir trimis prancūzams pavedė sukurti naują pomidorą, kuris augtų žvyruotoje dirvoje.

Nelegali žvejyba

– Iš Pasau, regis, buvote perkelti į Miuncheno priemiestį?

– Ne, pirmiau atsidūrėme mažame miestelyje Arnstorfe. Apsigyvenome pilyje, pastatytoje prieš 500 metų. Joje šeimininkavo belgų kilmės grafas su šeima. Gana mieli žmonės, priglobė mus, kelis šimtus pabėgėlių. Gyvenome penkiese susigrūdę viename kambariuke. Tačiau mums leido naudotis virtuve ir kartą per savaitę duodavo šilto vandens nusimaudyti.

Pilį juosė vandens griovys, jame gaudydavau karpius. Žvejoti neleista, todėl tai darydavau naktį, išlindęs iš krūmų. Turėjau meškerę, padirbdintą iš karklo. Ant galo šilkinis siūlas, vietoje plūdės – vyno butelio kamštis ir kabliukas su slieku. Arba duonos gabaliukai, mamos aplaistyti vanilės ekstraktu. Jie karpiams labai patiko.

O dieną eidavome žuvauti į upeliuką ešerių. Bėda ta, kad vokiečiai mums neparduodavo vašelių. Juos lankstydavome iš sąvaržėlės. Persmeigdavome žiogą ir numesdavome jį ant vandens, kad viliotų žuvį. Vašeliu užkirsdavome ešerio lūpą ir visa jėga sviesdavome žuvį ant pievos. Šitaip prasimanydavome maisto.

Kai atėjo amerikiečiai, su draugu sėdime miestelyje ant šaligatvio ir kalbamės. Prieina kariškis ir lietuviškai klausia: „Ar jūs lietuviai?“ Taip, mes lietuviai. Pasakome, iš kur esame kilę. Klausia, kuo galėtų mums padėti. Skundžiamės, kad vokiečiai neparduoda kabliukų ir valo. Kareivis nuėjo į krautuvėlę ir grįžo su pilna sauja vašelių ir valo rite. Buvome nepaprastai laimingi!

#SignatarųDNR. Saliamono Banaičio anūkas: tos šešios dienos išgelbėjo mūsų gyvybę

Pilyje gyvenome, kol pasirodė amerikiečiai. Tada visus iš privačių vietų pradėjo varyti į pabėgėlių stovyklas (dispalced persons camp, DP). Taip atsidūrėme Miuncheno priemiestyje Freimane, buvusioje SS stovykloje. Architektūriniu požiūriu gana bjaurioje vietoje.

Stovykloje buvo sutelkta 6–9 tūkst. žmonių. Už sienos plytėjo pratybų laukai, vokiečių kariuomenė juose paliko nemažai amunicijos. Apkasuose mes, vaikai, sprogdinome, kas papuolė po ranka. Ačiū Dievui, nesusisprogdinome, nors netrūko ir tokių atvejų.

Stovyklos kambaryje gyvenome 3 šeimos ir vienas viengungis vyras. Trejus metus su trupučiu laukėme, kol mus įleis į Ameriką. Suaugusiesiems tas laikas buvo nepaprastais sunkus, o mes, vaikai atrasdavome visokių pramogų. Sprogdinimas buvo vienas pagrindinių užsiėmimų...

– Ar tik tie sprogdinimai nebuvo priežastis vėliau rinktis chemiko profesiją?

Likome „basiokai“

– (Juokiasi.) Apie tai nepagalvojau, tačiau labai tikėtina.

– Kas atsitiko jūsų tėvui Justinui Saliamonui Banaičiui?

Sigito Banaičio archyvo nuotrauka
Sigito Banaičio archyvo nuotrauka

– Pabėgėlių stovyklos laikotarpiu jam buvo atlikta operacija. Per aštuonias ar dešimt dienų jis užgeso (). Skrandį suėdė opaligė, atsirado žaizdos, tėvas kentėjo baisius skausmus. Nuspręsta pašalinti trečdalį skrandžio. Po operacijos įsimetė komplikacija – plaučių uždegimas.

Mama vadinamoje juodojoje rinkoje gavo penicilino, bet jį gydytojai panaudojo kitam žmogui gydyti, perpardavė. Vis dėlto penicilinas nebūtų davęs jokios naudos. Tėvo mirtis buvo sunkiai pakeliamas smūgis šeimai. Ir man asmeniškai. Nes tada buvau 11 ar 12 metų.

Paskui gavome leidimą važiuoti į JAV ir pasiūlymą apsigyventi Norvegijoje. Norvegai mus priėmė, kadangi mama liko našlė su dviem nepilnamečiais vaikais ir akla močiute. Tačiau į Norvegiją nevažiavome.

Buvau per jaunas ką nors pakeisti, niekas neklausė mano nuomonės. Kalbėta, esą Europa dar neatsigavusi nuo karo, tuoj gali prasidėti naujas. Todėl rinkomės JAV.

– Būtų buvę geriau likti Norvegijoje, ar ne?

– O, taip! Esu tikras, kad mano motinai būtų buvę žymiai geriau. Bobutė sulaukė 93 metų, užgeso Amerikoje. Tačiau kokia trauma aklam žmogui važiuoti į svetimą šalį nemokant kalbos! Juk tai baisu.

Bobutė užaugino aštuonis vaikus. Gimdė be jokio gydytojo, tik padedama akušerės. Viską gydė žolelėmis ir malda, bet negalėjo išsigydyti kataraktos. O operacijos tais laikais buvo labai retos ir brangios. Tada buvome viską praradę – tėvynę, valstybę, turtą. Tėvai – ir pensijas. Likome basiokai.

(Laukite tęsinio)

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika