Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

Zbignievas Pisarskis: kare dėl Baltijos šalių Lenkija, nori ar ne, dalyvautų nuo pirmos dienos 

2019 sausio 15 d. 13:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Rytinio NATO flango – Baltijos šalių gynyba grįsta potencialaus priešininko atgrasymu ir sulaikymu iki sąjungininkų atėjimo. Karine prasme pajėgiausias sąjungininkas Lietuvai – Lenkija. Anot gynybos eksperto Zbignievo Pisarskio, jo šalis savo pajėgas yra dislokavusi taip, kad pati sau nepasiliko kitų išeičių – kare Lenkija dalyvautų nuo pirmos dienos.

„Sniego susitikime“ dalyvavęs Kazimiero Pulaskio fondo valdybos pirmininkas Zbigniewas Pisarskis interviu „Lietuvos žinioms“ teigė, kad vienas didžiausių iššūkių šiandien – NATO sąjungininkų tarpusavio pasitikėjimas. Rusija vargu ar drįstų peržengti raudonąją liniją Baltijos šalyse, tačiau ji tikrai nesibodi griauti sąjungininkų vienybės ir skleisti įtaką kleptokratiniais metodais.

Trūksta politinio pasitikėjimo

– Mūsų regiono gynyba vertinama išskirtinai per JAV dalyvavimo ar nedalyvavimo prizmę. Baltijos šalių kariuomenės tikrai yra nedidelės, tačiau šalia yra Lenkija. Ar nemanote, kad mūsų bendri pajėgumai nuvertinami?

– Man labai patiktų, jei iš tiesų labai savimi pasitikėtume. Tai priklauso nuo požiūrio taško. Kai mes (Lenkija – aut.) lyginame save su JAV, atrodome labai silpni, o kai lyginamės su Estija, – labai stiprūs. Kita vertus, turime įvertinti grėsmes – ar jos tikros, ar mūsų potencialus oponentas siekia jas tokias pavaizduoti. Įvertinę grėsmes, nusakytume poreikius parengti atsaką.

Tendencija mūsų regione yra ta, kad plinta požiūris: jei tau reikia kuo nors kliautis – pasikliauk savimi. Taigi, jei galime kliautis tik savimi, ar galime tai pagrįsti? Tam tikru požiūriu tai gąsdina – Maskva svajoja, kad sąjungininkai nesikliautų vieni kitais.

– Kalbantis su gynybos ekspertais Lietuvoje kaip tik susidaro įspūdis, kad nors vyrauja nuomonė apie amerikiečių buvimo būtinumą, pasitikėjimas sąjungininkais, o pirmiausia Lenkija – didelis.

– Amerikiečių dalyvavimas – puiku. Tačiau bendraudamas su politikais susidariau įspūdį, kad politinio pasitikėjimo šiek tiek trūksta. Nors jei kalbame apie mūsų šalis, reikia pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio pasitikėjimo lygis yra kur kas aukštesnis.

Per šį „Sniego susitikimą“ vienas ekspertų pasakė, kad gausesnis JAV karių dislokavimas Lenkijoje kartu reikštų pripažinimą, kad jų nebus Baltijos šalyse. Tai gali reikšti tokį scenarijų: dislokuojame pajėgas Lenkijoje, o karo atveju prarandame Baltijos šalis ir vėliau jas susigrąžiname. Žinoma, tai labai pesimistiškas scenarijus, bet nemažai analitikų į tai žiūri būtent taip.

Kazimiero Pulaskio fonde rengiame karines simuliacijas. Kaip rodo mūsų išbandyti scenarijai, karinės galimybės – tik vienas iššūkių. Kitas – sprendimo priėmimo laikas.

Suprantama, kad esant tokiai situacijai Baltijos šalių politikai gali dvejoti dėl kai kurių sąjungininkų ryžto.

Neturėtų kito pasirinkimo

– Nestebina, kad apie tai tektų aiškinti olandui arba graikui, bet tikrai ne lenkui ar latviui.

– Lenkų kareiviai dislokuoti pasienyje. Negaliu užtikrintai pasakyti, ar tai padaryta būtent minėtu tikslu, bet tikiuosi, kad taip. Bet kuriuo atveju tai reiškia, kad kilus karui jame dalyvautume nuo pirmosios dienos. Lenkija neturėtų kito pasirinkimo.

Zbignievas Pisarskis/Margaritos Vorobjovaitės (LŽ) nuotrauka
Zbignievas Pisarskis/Margaritos Vorobjovaitės (LŽ) nuotrauka

– Ką apie tai mano Lenkijos visuomenė?

– Pastaruoju metu nemačiau tokių apklausų, tad galiu pasidalyti tik savo įspūdžiais. Manau, dauguma lenkų pasisakytų už tai, kad turime padėti kaimynams gintis. Panašiai lenkai kalba ir apie paramą Ukrainai.

Tačiau jei paklaustumėte, ar asmuo pats eitų kautis už kaimynus, palaikymas veikiausiai būtų kur kas menkesnis. Kita vertus, tokie nuomonės rodikliai yra didesni nei kai kuriose kitose NATO šalyse. Kaip ir apklausose, kiek piliečių yra pasirengę kautis už savo šalį. Kitaip tariant, kuo toliau į Vakarus – tuo mažiau entuziazmo.

– Arba kuo toliau nuo Rusijos.

– Taip. Tačiau kad ir koks yra mūsų regiono žmonių nusiteikimas, išmėgintos simuliacijos neįkvėpė daug optimizmo. Kai patenki į sudėtingą situaciją ir neturi pakankamai pajėgumų, imi galvoti, ką rinktis. Prisidėti prie kaimynų gynybos ar aukoti jų teritoriją ir koncentruotis į savo krašto gynimą? Tokių klausimų kyla.

Primiršti „namų darbai“

– Taigi žinome trūkumus ir turime savęs klausti, ką daryti?

– Kiekviena šalis daro tiek, kiek pajėgia. Lenkija mūsų regione yra didesnė valstybė ir gynybai skiria atitinkamai daugiau finansavimo – perkame vidutinio nuotolio priešlėktuvines sistemas, investuojame į puolamąją ginkluotę ir panašiai. Žinoma, kad tai naudinga ne tik mums, bet ir mūsų sąjungininkams Baltijos šalyse. Be to, tai siunčia žinią Rusijai.

Nesutinku su kai kuriais teiginiais, kuriuos išsako JAV prezidentas Donaldas Trumpas, tačiau viena yra aišku – gynybai privalome skirti tiek, kiek esame įsipareigoję. Todėl šiandien Europa daro „namų darbus“, kuriuos turėjo būti atlikusi prieš daugelį metų.

– Bent jau daro. Kiek, jūsų nuomone, truks, kol Europa sukurs adekvačius gynybos pajėgumus?

– Kaip pažiūrėsi. Manau, transatlantinė bendruomenė ir dabar turi tokius bendrus pajėgumus, pagal kuriuos gerokai lenkia Rusiją. Reikėtų, kad visi, įnešę savo proporcinį įnašą, galėtume tą santykį dar pagerinti. Kodėl ekonomiškai silpnesnės šalys įneša daugiau? Ar atsakomybė nėra perkeliama ant silpnesniųjų pečių? Tai paprasčiausiai nesąžininga.

Net ir istorinė patirtis leidžia kelti klausimą, kodėl esame silpnesni. Ne visada sulaukdavome tokio sąjungininkų palaikymo, kokio tikėdavomės. Jei reikės – kausimės, bet neužkraukite naštos vien mums. Tačiau požiūris Europoje keičiasi ir bendro sutarimo šiuo klausimu yra vis daugiau.

Klausiate, ką turėtume daryti? Pirmiausia – kovoti už didesnį sąjungininkų tarpusavio pasitikėjimą. Net jei kai kurie sąjungininkai išgyvena savas problemas. Pavyzdžiui, kartais pagalvoju, ar Vengrija vis dar yra mūsų pusėje.

Žinant, kad Rusija labai efektyviai atlieka hibridinius veiksmus, kartais darosi baisoka. Pažvelkite į Ukrainą. Peršamos dvi nuomonės – kad Ukraina mums nerūpi arba kad esame bailiai ir nepripažįstame tikrovės.

Žinoma, Ukraina – ne NATO narė, nors, mano nuomone, jai aiškiai taikytinas 4-asis sutarties skyrius. Baltijos šalys – raudonoji linija. Bet ar hibridiniai veiksmai pripažįsta šią ribą? Naujosios kartos hibridiniai karai kelia ne mažiau grėsmių nei konvenciniai. Įsivaizduokite, staiga kur nors rastųsi nauja prorusiška vyriausybė. Tai net pigiau, nei kariauti. Be to, tokie dalykai trunka ilgai, tad reikia būti atidiems, kad vieną rytą atsibudę nepamatytume, kad kai kurie partneriai jau nebe mūsų pusėje.

JAV reikia Europos

– Kai kurie analitikai perspėja, kad JAV gali pasitraukti iš Europos, nes bus užimtos Azijoje – varžysis su stiprėjančia Kinija. Ar tai realus scenarijus?

– Pastarajame NATO susitikime Varšuvoje Andersas Foghas Rasmussenas pasakė, kad JAV jau pasitraukė iš pasaulinės lyderystės, o, kaip žinoma, lyderio vieta nebūna tuščia. Kinija taip pat į ją nusitaikė. Globaliai ji naudoja ekonominius svertus, o lokaliai nevengia ir karinių. Jos įtaka aiškiai didėja ir Vidurio bei Rytų Europoje. Kinija investuoja, perka, stato ir taip plečia savo įtaką.

Vis dėlto nemanau, kad JAV galėtų visiškai pasitraukti iš Europos. Kalbų apie Azijos svarbą Vašingtonui sklinda jau seniai, o kas pasikeitė? Europoje amerikiečių pajėgų padaugėjo. JAV negali prarasti Europos, o ji prasideda mūsų regione. Tiesą sakant, mūsų šalys per mažai naudoja šį faktorių dialoge su Amerika. Ne tik mums reikia JAV, bet ir JAV reikia mūsų – nepriklausomų nuo Rusijos arba Kinijos. Nereikia savęs nuvertinti.

Nemanau, kad JAV pasitrauktų iš regiono gynybos, bet taip pat turime kliautis savimi. Baltijos šalių skleidžiama žinia yra kaip tik tokia. Lietuvos vadovai tai deklaruoja labai aiškiai. Taip ir turėtų būti – privalome ginti savo šalis ir nebijoti.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika