Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

Specialiosios operacijos: generolo pagrobimas 

Kretos pasipriešinimo ir britų SOE nariai planuoja veiksmus.
Kretos pasipriešinimo ir britų SOE nariai planuoja veiksmus.

Viena didžiausių vagysčių Antikos mituose – Kretos valdovo dukters Europos pagrobimas, o XX a. viduryje Kretoje buvo įvykdytas dar vienas pagrobimas – iš vokiečių užimtos didžiausios Graikijos salos buvo išgabentas pats Kretos įgulos vadas... Šie du nutikimai savaip turėjo įtakos istorijai. Jei ne Europos mitas, mūsų žemynas vadintųsi kitaip. O be antrojo pagrobimo specialiųjų operacijų klasika būtų neišsami. 

Okupacijos žaizdos

Viskas prasidėjo nuo operacijos „Merkurijus“, kai Vokietijos desantininkai, sustiprinti kalnų jėgerių padaliniais, patirdami didelių nuostolių, užėmė svarbios strateginės reikšmės Kretos salą. Jungtinės pajėgos, sudarytos iš Britų sandraugos ir Graikijos karių, buvo priverstos paskubomis iš jos evakuotis. Nespėję to padaryti kariai slapstėsi kalnų kaimeliuose ir vienuolynuose. Dalį jų, užmezgus ryšį, pavyko surasti ir slapčia išgabenti povandeniniais laivais iš pietinės salos pusės, kuri, laimė, buvo gana menkai saugoma.

Sala, vokiečių vadinamoji Kretos tvirtovė, buvo ne be priekaištų. Visa infrastruktūra Kretoje iki šiol sutelkta tik šiauriniame pakrantės ruože. Dėl uolėto salos kranto ir sudėtingo susisiekimo pietinėje pakrantėje buvo tik keliasdešimt stebėjimo postų, nutolusių vienas nuo kito kelių kilometrų atstumu, o juose dažniausiai budėjo tik po porą trejetą vokiečių karių.

Jau pirmosiomis okupacijos dienomis saloje prasidėjo masinės civilių žudynės. Vokiečiai saugo pasmerktųjų grupę Kondomari kaime, 1941 m. birželio 2 d.
Jau pirmosiomis okupacijos dienomis saloje prasidėjo masinės civilių žudynės. Vokiečiai saugo pasmerktųjų grupę Kondomari kaime, 1941 m. birželio 2 d.

Ne visiškai ramu buvo ir pačios „tvirtovės“ viduje. Kretiečiai – nepriklausomi, laisvę mylintys žmonės, todėl jau pirmosiomis invazijos valandomis saloje pradėjo formuotis pasipriešinimo užuomazgos. Iš pradžių kova buvo spontaniška. Salos gyventojai talkino savoms pajėgoms, o kai kuriais atvejais ir patys naikino parašiutininkus.

Vokiečių atsakas buvo žiaurus. 1941 m. birželio 2 d., generolo Kurto Študento įsakymu, vokiečiai įvykdė masines egzekucijas šiuose kaimuose: 42 vyrai sušaudyti Alikianose, 25 – Kyrtomade, 12 – Agijoje. Birželio 3 d. buvo visiškai sunaikintas Kandanos kaimas ir sušaudyta apie 180 vietinių vyrų.

Po dviejų mėnesių kilo antroji egzekucijų banga, inicijuota gen. K. Študento paskirto karinės administracijos vado gen. Aleksandro Andrė. Prie Alikianoso vėl buvo sušaudyta 118 civilių iš aplinkinių kaimų, prieš tai juos privertus patiems išsikasti sau kapus.

A. Andrė pakeitęs gen. Bruno Brojeris nebuvo geresnis už savo pirmtaką – gyventojų suėmimai, kankinimai ir mirties bausmės tęsėsi.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Ypatingu žiaurumu vietinių gyventojų atžvilgiu pasižymėjo Vermachto generolas, 22-osios divizijos vadas ir faktinis salos gubernatorius Fridrichas Vilhelmas Miuleris, pramintas Kretos mėsininku. Jis organizavo Amario slėnio antipartizaninę operaciją, kurios metu buvo sunaikintos mažiausiai aštuonios gyvenvietės, taip pat baudžiamąją akciją Damastoje už įvykdytą sabotažą. Už tai, kad 1943 m. rugsėjį buvo nužudyti keli blokavimo poste budėję kariai, jo įsakymu vien per 3 dienas buvo sugriauta apie 20 kaimų ir nužudyta per 500 civilių gyventojų Vjanoso ir Lerapetros regionuose.

Kretiečiai, seniau daug kentėję nuo osmanų, nepaisė siaubingų netekčių ir pasipriešinimo judėjimas nebuvo užgniaužtas.

Stenlis Mosas kalnuose. SOE agentai ilgą laiką pragyvendavo saloje, apsimesdami vietiniais.
Stenlis Mosas kalnuose. SOE agentai ilgą laiką pragyvendavo saloje, apsimesdami vietiniais.

Rezistencijos tinklai

Jau po pirmųjų okupantų represijų aktyvesni gyventojai suprato, kad kovoti beprasmiška, jei nebus gerai organizuoto pogrindinio judėjimo.

Salos pasipriešinimo kovotojai užmezgė ryšius su viena iš britų karinių žvalgybų SOE, de facto specialiosios paskirties padaliniu. SOE, dar kitaip vadinamos slaptąja Čerčilio kariuomene arba Beikerstryto nereguliariosiomis pajėgomis, veiklos sritys buvo agentūrinė žvalgyba, diversijos, sabotažas, taip pat ryšiai su antinacinio pasipriešinimo judėjimais.

Britų kontroliuojamame Kaire buvo organizuotas SOE skyrius Force 133, atsakingas už veiklą Balkanų pusiasalyje. Kreta buvo artimiausias skyriaus atsakomybės rajono punktas, nutolęs nuo Kairo tik per 450 km, todėl infiltruoti agentų techniškai buvo ne itin sudėtinga.

Kretoje palyginti nesunkiai buvo suburtos SOE agentų vadovaujamos pasipriešinimo kuopelės su savo agentūriniais tinklais. Buvo sukurta ryšių sistema: žinutės perduodamos per žygūnus arba sutartiniais signalais. Ryšys su Kairu buvo palaikomas keliais radijo siųstuvais, kurių dėl kalnuoto reljefo aptikti praktiškai buvo neįmanoma. Būtiniausių priemonių kroviniai buvo pristatomi parašiutinio desantavimo būdu.

Romantikos buvo mažai (vienas iš agentų iškart po infiltracijos raportavo, kad „situacija gana bjauri“): agentai glaudėsi kalnų urvuose arba piemenų trobelėse. Jei dėl kokių nors priežasčių nutrūkdavo maisto tiekimas, jie misdavo sraigėmis ir kiaulpienių šaknimis. Trūko medicinos priemonių ir personalo. Sužeistam Naujosios Zelandijos gyventojui Dadliui Perkinsui, pravarde Kivis arba kapitonas Vasilis, kulką iš žaizdos be jokių nuskausminamųjų ištraukė miestelio mėsininkas. Aprašytas atvejis, kai nuo vokiečių pasalos teko slėptis medžiuose ir praleisti, stengiantis nesujudėti, kelias nežinios valandas nepatogiai sėdint kipariso lajoje. Be to, greitai gesdavo radijo siųstuvai.

Kad ir kaip būtų buvę, tačiau vandens ar oro keliu pristatyti SOE agentai praleisdavo saloje mėnesius, kai kada grįždami į ją net po kelis kartus.

1942 m. Kretoje reziduojančiam SOE agentui Aleksandrui Fyldingui-Ksanui kilo mintis pagrobti gen. A. Andrė. To padaryti nepavyko, nes tų pačių metų rudenį gen. A. Andrė buvo atšauktas iš salos į Trečiojo Reicho aviacijos ministeriją.

Patrikas Lei Fermoras
Patrikas Lei Fermoras

Baigiantis 1943-iesiems minėta idėja vėl tapo aktuali: jei pavyktų pagrobti vadinamąjį Kretos mėsininką gen. F. V. Miulerį, tai būtų ne vien tik jo teismo už nusikaltimus žmogiškumui laukimas, bet ir svarbus faktas, kad iš vadinamosios Kretos tvirtovės pagrobtas jos valdytojas. Tai padarytų milžinišką moralinę įtaką tiek graikams, tiek vokiečiams. Be to, Trečiasis Reichas pradėtų tikėti, kad ruošiamas smūgis į Balkanus. Šitaip vieno žmogaus dingimas užmaskuotų tikruosius strateginius sąjungininkų planus.

Aplinkybės ir asmenybės

Pagrobimo operacijos planavimą labai palengvino keletas palankių veiksnių. Vienas svarbiausių jų buvo palankus gyventojų nusistatymas britų atžvilgiu, todėl už protus ir širdis kovoti nereikėjo. SOE vyrai buvo laukiami saloje ne vien kaip operacijų planuotojai, patarėjai ir vykdytojai, bet ir kaip tarpininkai tarp dešiniosios ir kairiosios pakraipos partizanų, kurie tarpusavyje mažai kontaktavo.

Geri santykiai su rezistentais išsprendė daugelį problemų. Vienas pasipriešinimo dalyvių Mikis Akumianas buvo tikras lobis. Jo tėvų sodyba Knose, nepertoliausiai nuo Kretos sostinės Herakliono, buvo visiškai šalia buvusios žymaus minojinės civilizacijos tyrinėtojo archeologo A. Evanso vilos „Ariadnė“, kuri po Kretos okupacijos tapo šios salos komendantų rezidencija. Todėl surinkti informaciją apie generolo dienotvarkę buvo paprasta.

Operacijos vykdytojais buvo pasirinktos dvi labai spalvingos asmenybės. Nors šie SOE karininkai gana jauni, tačiau buvo tikrai verti būsimo veiksmo. Patrikas Lei Fermoras, gimęs 1915 m. Londone, nuo pat mažens buvo sunkaus charakterio vaikas, netgi pašalintas iš mokyklos. Tačiau jis ir toliau savarankiškai studijavo klasikinius tekstus bei istoriją, svajojo apie studijas Sandhersto karališkojoje karo akademijoje. Sykį, būdamas aštuoniolikos, jis sugalvojo pėsčiomis pereiti visą Europą iki pat Stambulo (nors pats niekad jo nevadino kitaip nei Konstantinopolis). 1933 m gruodį jis pradėjo savo kelionę, kuprinėje turėdamas tik drabužių pakaitą, kelis rekomendacinius laiškus, Oksfordo anglakalbių autorių poezijos ir Horacijaus kūrinių rinkinį. Atvykęs į Turkiją jis toliau patraukė į Graikiją. Ši šalis užvaldė jo širdį.

„Mano meilė Graikijai buvo absoliuti, – rašė jis vėliau. – Mėnesiai, praleisti be jos, man atrodė nepakeliamai sunkūs. Todėl 1941 metais, įstojęs į Žvalgybos korpusą, aš pasiprašiau grįžti pas graikus. Taip ir įvyko.“

Iš pradžių jis vykdė užduotis Albanijoje, kur graikų kariuomenė kurį laiką sėkmingai pasipriešino italams. Vėliau P. L. Fermoras reguliariai lankėsi Kretoje. Persirengęs piemeniu ir pasirinkęs slapyvardį Michalis, saloje jis iš viso praleido beveik du metus.

P. L. Fermoro porininkas Stenlis Mosas – dar įdomesnis personažas.Jis gimė Jokohamoje (tėvas – britas, motina – rusų emigrantė, pabėgusi nuo bolševikų represijų), klajojo po visą Europą. Beje, likimas lėmė jam gyventi ir paprastoje Latvijos pajūrio trobelėje. Artėjant okupacijai, S. Mosas persikėlė į Švediją, paskui jachta nuburiavo į Angliją. 1941-ųjų liepą jis tapo kariu, dalyvavo Tobruko ir El-Alameino operacijose Šiaurės Afrikoje, o 1943-iųjų rugsėjį įstojo į SOE 133 pajėgas. Jis artimai susipažino su P. L. Fermoru, ir jų psichologinis suderinamumas turėjo išeiti į naudą būsimai operacijai.

Vienintelės nepalankios ir neprognozuojamos rizikos liko blogos oro sąlygos ir agentų ligos, traumos arba suėmimo per pradinį operacijos etapą tikimybė. O toliau tinka literatūrinis štampas: viskas vyko kaip nuotykių romane.

Bombonešis „Velingtonas“, kuriuo būdavo desantuojamiagentai ir kroviniai.
Bombonešis „Velingtonas“, kuriuo būdavo desantuojamiagentai ir kroviniai.

Sunki pradžia

1944 m. vasario 4-ąją iš Bardijos aerodromo pakyla bombonešis „Velingtonas“, tačiau jo krovinių skyriuje – ne sprogmenys, o daug pavojingesnė vokiečiams važta – SOE agentūrinė grupė: P. L. Fermoras, S. Mosas ir dar du graikai.

Oro sąlygos blogos. Kretos padangė aptraukta tirštais, žemais debesimis, priekalnėse virstančiais ištisine šlapia migla. Saugiam desantavimuisi parašiutu tinka tik atokūs plokščiakalniai, pakilę apie 800–900 m virš jūros lygio. Debesuotumas – gera maskuotė lėktuvui, bet pilotas ilgokai neranda Lasičio plokščiakalnio lygumos.

Staiga debesyse atsiranda properša, ir visi mato: tikslas ten, žemai! Pirmasis nieko nelaukdamas iššoka P. L. Fermoras. Apačioje sušmėžuoja parašiuto kupolas – ženklas, kad šuolis sėkmingas. Bet vaizdas trunka tik keletą sekundžių – vėjo gūsis staigiai vėl užtraukia dangų neperregima debesų marška. Lėktuvas per tą laiką pakeitė buvimo vietą, ir visiškai neaišku, kas po juo: minkšta plokštikalnio pieva ar mirtinos uolos. „Velingtonas“ apsuka dar keletą ratų, bet migla tik tirštėja, ir pilotui tenka pasukti atgal.

Po poros savaičių lėktuvas vėl suka ratus viršum Dikčio kalnų masyvo, ieškodamas progos desantuoti žmones ir krovinį. Ir vėl nesėkmingai. Belieka laukimas ir nežinia.

Likę grupės nariai į salą išsilaipina tik po poros mėnesių, kovo 4-ąją. Motorinis kateris juos atgabena į pietinę pakrantę abipus dviejų vokiečių stebėjimo postų, nutolusių 5 kilometrų atstumu vienas nuo kito. Dar prieš keletą savaičių pakrantė buvo nesaugi dėl minų, bet štormas jas beveik visas nuplovė.

Galiausiai – laukta akimirka: grupės nariai vėl kartu. P. L. Fermoras pasipasakoja, kad po šuolio jis susitiko su priimančia grupe ir gavo prieglobstį.

„Naujokai“ sužino ir kitą naujieną – jų pagrobimo objektas paliko salą. Vietoj jo salos įgulos komendantu paskirtas ką tik atvykęs gen. Heinrichas Kreipė. Siurprizas visus kiek suglumina, bet P. L. Fermoras nusprendžia neatšaukti pagrobimo operacijos.

Tikslo link

Agentai, lydimi kelių vedlių – pasipriešinimo kovotojų, per dvi naktis įveikė nemažą atstumą kalnų takais, dienoti trumpam stabtelėdami pakelės kaimeliuose. Paskutinė civilizuota nakvynė ir vaišės buvo Kastamonicos kaimelyje, prisiglaudusiame ties stačiai kylančiomis uolomis. Kitą dieną atokiame tarpeklyje jie įsirengė laikiną priebėgą ir daiktų saugyklą kalnų urve. Dygiais krūmais apžėlusios jo prieigos vos didesnę nei metro aukščio angą darė nepastebimą net iš arti. Už kelių šimtų metrų čiurleno nedidukas kalnų upelis, tad dėl vandens problemų nebuvo. Poilsiui nebuvo laiko: persirengę vietiniais drabužiais ir išsidalinę tarpusavyje Mikio atneštus pasus, agentai išvyko į žvalgybą. Galiausiai P. L. Fermoras savo akimis išvydo „Ariadnės“ vilą. O po kelių savaičių, praleistų Mikio tėvonijoje, visa generolo vilos buitis ir rutina agentams buvo aiški iki smulkmenų. Jiems iškart atkrito mintis pagrobti generolą iš „Ariadnės“ – ji buvo stipriai saugoma.

Pagrindinė pagrobimo operacijos grupė.
Pagrindinė pagrobimo operacijos grupė.

Liko kita išeitis – padaryti tai kur nors pakeliui. Naujutėlio „Opel Kapitän“, kuriuo buvo vežiojamas generolas, variklio garsą P. L. Fermoras su S. Mosu jau galėjo nesuklysdami atskirti.

H. Kreipės ir jo aplinkos įpročiai taip pat turėjo reikšmės būsimajai operacijai. Iki atvykimo į Kretą generolas vadovavo 909-ajam pėstininkų pulkui Vakarų fronte, vėliau kartu su Šiaurės armijų grupe dalyvavo operacijoje „Barbarosa“, paskui – Kubanės puolimo operacijoje. Apdovanotas Riterio Kryžiumi. 1942 m. gegužę jis vėl buvo perkeltas į Vokietiją ir ten ėjo administracines pareigas. Po metų jis vėl trumpam skiriamas 79-osios pėstininkų divizijos vadu Rytų fronte, o 1944 m. gegužės 1-ąją H. Kreipė tampa Kretoje dislokuotos 22-osios Liuftvafės pėstininkų divizijos vadu ir įgulos komendantu.

Naujai paskirtas valdytojas dar nespėjo kuo nors pagarsėti ir nebuvo įvykdęs jokių represijų prieš vietinius gyventojus. Laiką už vilos ribų jis leido štabe arba vizituodavo padalinius, o vakarais neretai sklaidydavo nuobodulį lošdamas kortomis kazino, įsikūrusiame Ano Archanes gyvenvietėje.

Po Rytų fronto patirties H. Kreipė buvo kiek nervingas. Sala viduryje Viduržemio jūros jam atrodė kaip saugi oazė ir generolą erzino dažni patikrinimai blokavimo postuose. Greitai lauko žandarmerija žinojo: pamačius artėjantį „Opelį“ su besiplaikstančia generolo vėliavėle, geriau nesudaryti jam kliūčių. Dėl šio savo įgeidžio H. Kreipei vėliau teko labai gailėtis.

Pagautas 1944 m. balandžio 26-oji gen. H. Kreipei prasidėjo įprastai: buvo štabe, aplankė keletą karinių objektų ir senu įpročiu neatsisakė pasėdėti kazino. Devintą vakaro jis įsėdo į automobilį ir nurodė savo vairuotojui grįžti link vilos. Kelias, nors ir siaurokas, buvo neblogas, ir „Opelis“ važiavo gana greitai. Temstančio dangaus fone abipus kelkraščio šmėžavo uolos ir vešlūs vynuogienojai. Priekyje paskutinis posūkis – iki „Ariadnės“ liko tik kelios minutės kelio.

Vairuotojas sumažina greitį. Netikėtai sutemose pasirodo dvi figūros: lauko žandarmerijos uniforma vilkintis žmogus iškelia ranką su reguliuotojo lazdele: „Halt!“ Kaip viskas vyko toliau, H. Kreipės atmintyje įsirėžė iki menkiausių smulkmenų:

„Vairuotojas paklausė:

– Ar reikia sustoti?

Kelių patruliai buvo įprastas dalykas ir aš atsakiau:

– Sustok!

Prie stovinčio automobilio priėjo du unteriai. Vyresnysis – tai buvo P. L. Fermoras – pareikalavo parodyti kelionės raštą. Kadangi jo neturėjau – o man jo niekas ir neformindavo – aš atsakiau, kad man jis nereikalingas.

Patrulis pareikalavo:

– Tuomet pasakykite slaptažodį!

Ir aš padariau klaidą. Išlipdamas iš mašinos, aš paklausiau:

– Iš kokio jūs dalinio? Ką, ar jūs nepažįstate savo generolo?

Ir tada išgirdau atsakymą:

– Pone generole! Jūs esate Anglijos karo belaisvis!

Tuo akimirksniu iš kelkraščio iššoko partizanas – barzdotas žaliūkas, ir metėsi link manęs. Man pavyko jį išversti iš kojų, bet ir pats praleidau smūgį iš nugaros. Kažkas kelis kartus man sudavė, aš buvau bemat surištas, o burnon buvo įgrūstas skuduras. Vienas iš priėjusių partizanų tarė:

– Na tu, prakeikta vokiška kiaule!

Buvau tuoj pat įgrūstas ant galinės sėdynės, o mane užgulę du užpuolikai su durklais rankose pagrasino:

– Tik cyptelk – iškart nudursim!“

Su vairuotoju tuo metu susitvarkė S. Mosas. Savo belaisvį jis perdavė Mikiui ir jo porininkui, o pats kartu su P. L. Fermoru sėdo į mašinos priekį.

Generolas pagrobtas, bet užduotis toli gražu dar nesibaigė – sunkiausioji jos dalis dar prieš akis.

Mėtomos pėdos

Generolas Heinrichas Kreipė atokvėpio minutę. Stenlio Moso nuotrauka.
Generolas Heinrichas Kreipė atokvėpio minutę. Stenlio Moso nuotrauka.

„Opelis“ pajudėjo šiaurės kryptimi, o pasiekęs pajūrį pasuko į vakarus – Retymno link. Laimė, bakas buvo pilnas degalų. Generolo automobilis nekliudomai kirto apie dvi dešimtis postų, ir tik viename patrulis kažką šūktelėjo pavymui.

Paryčiais pasklido žinia, kad H. Kreipė dingo. Jo automobilis pastebėtas pakrantės krūmuose, jame rasta žalia komandosų beretė ir raštelis, kad generolas pagrobtas britų, gabenamas povandeniniame laive jau pakeliui į Kairą, o vietiniai gyventojai niekuo neprisidėjo prie šios akcijos. Iš tikrųjų tomis dienomis vienas britų povandeninis laivas buvo iškilęs prie Herakliono ir trumpai apšaudė vokiečių aerodromą. Propagandinė Kalė radijo stotis pradėjo transliuoti savo versiją, jog generolas pats perbėgo į britų pusę, o pagrobimas – tik inscenizacija.

Vokiečiai arba ne iki galo patikėjo šia versija, arba tiesiog griebėsi už šiaudo. Kretoje buvo paskelbta ypatingoji padėtis, į kalnus nuskubėjo paieškos grupės. Ore patruliavo lengvieji žvalgybiniai „Fizeler Štorchai“, bandydami atsekti įtartinas grupes, judančias kalnų takais. Buvo išplatinti atsišaukimai, grasinantys imtis kuo griežčiausio atpildo, jei generolas nebus grąžintas per tris dienas. Minutės trukmės pagrobimas iš tikrųjų buvo kruopščiai suplanuotas. P. L. Fermoras kelis kartus patikrino būsimą pasalos vietą, įsitikinęs, kad pakelės grioviai leidžia pasislėpti užpuolimo grupei. Įspėjimo grupė (du žmonės) laukė automobilio šalia posūkio už poros šimtų metrų. Ženklui duoti tarp postų buvo nutiestas laidas, numatyta ir kelio atkirtimo bei priedangos grupė, sudaryta iš vietinio graiko Burdzalio vadovaujamų partizanų – tam atvejui, jei netikėtai tektų susidurti su jėgų persvara. Tačiau grupė „apsišvietė“ – svetimus žmones pastebėjo piemenys ir P. L. Fermorui teko ją paleisti.

Tačiau visa tai jau praeityje: du britai, du graikai ir belaisvis generolas, sumėtę pėdsakus, žygiuoja kalnų takais pietų kryptimi, į priešingą salos pakrantę anapus viršukalnių.

Sunkus žygis per kalnus

Tie, kas išbandė kalnų turizmą, turėtų jausti lengvą šoką, pamatę tolesnį grupės maršrutą. Be tinkamos aprangos ir avalynės, rizikuodami netikėtai susidurti su priešo paieškos patruliu, pagrobėjai ir pagrobtasis judėjo viršukalnių link. Pagaliau buvo pasiekta sniego riba. Kad generolas neperšaltų, P. L. Fermoras davė jam karišką milinę. Persivertus per aukščiausias kalnų keteras, atsivėrė nuostabus vaizdas į kitą salos pusę, bet iki tikslo buvo dar toli. Grupė nebuvo vieniša – žinia apie sėkmingą operaciją buvo pasklidusi ir vietinio pasipriešinimo dalyviai talkino kuo galėjo: maistu, priedanga, rūpinosi net sauga – įspėjamaisiais signalais ir priešo dėmesio nukreipimu. Keliauti buvo pavojinga: naktį kalnų takai neišeinami, o dieną visada yra rizikos būti pastebėtiems.

Be to, ryšininkas grupei pranešė, kad vokiečiai sustiprino ir pietinės pakrantės apsaugą būtent ten, kur labiausiai tikėtina saugiai priplaukti. Maršrutą teko keisti ir judėti labiau į vakarus. Nuspręsta veikti taip: du žmonės eis budėti prie artimiausio radijo siųstuvo, o kiti judės aukštumomis šalia pakrantės, kol ras kitą vietą ir per žygūną atsiųs koordinates. Blogiausia, kad Idos kalno masyvas irgi buvo pradėtas supti vokiečių, kilo pavojus, kad keliai bus atkirsti. Todėl nuo kalno pradėjo leistis visi, ketindami apsistoti pusiau apleistame Ierakario kaimelyje, o žvalgybon buvo pasiųstas tik vienas grupės graikas.

Po ilgo turimų duomenų derinimo eksfiltracija buvo nukelta vėlesniam lai-kui, o Kairas pažadėjo prireikus atsiųsti komandosų būrį, kurie galėtų pakrantę užimti mūšiu, jei apsauga vis dar ją saugos. Paėmimo vieta buvo numatyta nedidelė įlanka prie Rodakino kaimo.

Generolas visą laiką atrodė palūžęs. Nežinia ir žygis jį itin išvargino, o paskui atsitiko dar didesnė nesėkmė: parkritęs jis susilaužė ranką. Reikia pasakyti, kad su H. Kreipe visi elgėsi korektiškai: pavyzdžiui, maistas belaisviui generolui visada buvo paduodamas pirmam.

Jei sužeidimas komplikuotųsi, viskas nueitų perniek. Reikėjo kiek įmanoma greičiau palikti salą.

Grupė pasidalino į dvi dalis. Generolas buvo gabenamas ilgesniu, bet saugesniu keliu, tarpeklių raizgalynėmis.

Gegužės 14-osios vakare visi vėl susitinka visai netoli pakrantės, į kurią veda siauras tarpeklis. Apie dešimtą vakaro pasigirsta katerio variklio garsas, į kurį atsakoma žibintuvėlio signalu. Link kranto priplaukia dvi valtys su ginkluotais vyrais. Į greitaeigį katerį ML 842 visi perplukdomi greitai ir be jokios sumaišties. Beveik para kelio audringa jūra – ir H. Kreipė stovi Šiaurės Afrikoje, prieš britų žvalgybos karininką Bamfildą, kuris pasirengęs suteikti belaisviui bet kokią įmanomą pagalbą. Generolui tai pasirodė kaip rojus po dviejų savaičių diskomforto – pasak jo, „neturėjo net paprasčiausios nosinės, o sanitarinės sąlygos buvo tokios, kad net nesinori apie tai kalbėti“. Karas jam jau baigtas.

Priešai tampa draugais. 1972 metai.
Priešai tampa draugais. 1972 metai.

Žmonės ir likimai

H. Kreipės pagrobimas iš tiesų turėjo įtakos: tai buvo didelis demoralizuojantis veiksnys, kuris taip pat nukreipė dėmesį nuo ruošiamo sąjungininkų išsilaipinimo Italijoje.

Nespėtas pagauti vadinamasis Kretos mėsininkas F. V. Miuleris laisvėje buvo nebeilgai: jis pasidavė 1945 m. Rytų Prūsijoje ir buvo perduotas į teisingumo rankas. Kartu su Brojeriu, taip pat kaltu dėl civilių gyventojų genocido, abu jie buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti 1947 m. gegužės 20 dieną.

P. L. Fermoras ir S. Mosas po karo pradėjo rašyti knygas ir patys tapo knygų bei filmų herojais. Beje, I. Flemingo Džeimsas Bondas iš dalies buvo įkvėptas P. L. Fermoro asmenybės.

Graikai, dalyvavę pagrobimo operacijoje, grįžo prie taikaus darbo ir neįmantrios buities. Kreta dar ilgą laiką buvo tiesiog valstiečių ir piemenų sala be jokio turizmo.

O 1972 m. įvyko nuostabus dalykas. Graikijos televizija pakvietė P. L. Fermorą į laidą, žadėdama jam staigmeną. P. L. Fermorui sėdint studijoje, vienas po kito pasirodo jo buvę bendražygiai graikai. Susijaudinęs P. L. Fermoras sveikinosi su kiekvienu.

Bet tai dar ne viskas. Pro studijos duris įžengė pagyvenęs žilagalvis senukas ir pasuko link susirinkusiųjų. Tai – buvęs generolas H. Kreipė. Britas ištiesė vokiečiui ranką, jo pavyzdžiui pasekė ir graikai. Buvę priešai tapo draugais.

Iš tiesų generolas H. Kreipė buvo pristatytas į Egiptą ir pervežtas į Kanadą, vėliau – į Velsą. Jokiais karo nusikaltimais nekaltinamas generolas 1947 m. grįžo į Vokietiją. Mirė jis savo tėvynėje 1976-ųjų birželį.

Kreta per kelis dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitė. Čia klesti turizmas, iš pirmo žvilgsnio niekas per daug neatsimena karo, o ir jo paliktų žaizdų lieka vis mažiau. Apie okupaciją primena tik daugybė marmurinių paminklų žuvusiems partizanams ir taikiems gyventojams atminti. Vis dėlto kiekviena kaimo šeima dėl visa ko turi namuose šautuvą...

Bundesarchiv, Patrickleighfermor.org, thetravelporter.com, telegraph.co.uk, warfarehistorynetwork.com, heroesultra.com, longreads.com, pappaspost.com nuotr.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"