Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

Penki mėnesiai dykumų krašte 

Jungtinės Tautos (JT) operaciją MINUSMA (angl. Multinational Integrated Stabilization Mission) Malyje vykdo nuo 2013 m. Ja siekiama stabilizuoti padėtį šalyje, remti pereinamojo laikotarpio veiksmų plano įgyvendinimą, apsaugoti civilius gyventojus, propaguoti ir ginti žmogaus teises, rūpintis humanitarinės pagalbos teikimu, kultūros paveldo išsaugojimu ir padėti užtikrinti teisingumą nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.

Birželio 1 d. iš Alytaus į šią operaciją buvo išlydėta Lietuvos kariuomenės Pajėgų apsaugos vieneto trečioji pamaina (PAV-3) – 32 profesinės karo tarnybos kariai ir kariai savanoriai iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-osios rinktinės. Jie operacijos rajone pakeitė keturių mėnesių tarnybą baigusius KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės karius. Kaip ir ankstesnės pamainos jie tarnauja Vokietijos kontingento sudėtyje.

Tarnyba Afrikoje specifiška – labai ribotas vandens tiekimas, teko išmokti jį taupiai naudoti. „Dvi minutės“ – toks užrašas buvo ant kiekvienų įėjimo į dušo konteinerį durų.

Lietuvos kariai operacijoje atsakingi už pajėgų apsaugos užtikrinimą karinės bazės teritorijoje Gao provincijoje Malio rytinėje dalyje.

Lietuvos kariuomenės Depų tarnybos Administracijos viršininkas mjr. Aurimas Guščius nuo praėjusių metų spalio iki šių metų vasario pabaigos netoli Gao miesto (1 250 km į šiaurės rytus nuo Malio sostinės Bamako) vykdomoje operacijoje MINUSMA ėjo Nacionalinės paramos elemento (NPE) vado pareigas. Pateikiame jo pasakojimą apie tarnybą šiame smėlio audrų ir džihadistų niokojamame krašte.

„Vasarį sugrįžau iš JT operacijos Malyje, – sakė mjr. A. Guščius. – Ten penkis mėnesius ėjau Nacionalinės paramos elemento vado pareigas. Tai buvo pirmasis mūsų NPE Malyje. Pagrindinė jo įsteigimo priežastis ta, kad tarnybą Malyje pradėjo ir Pajėgų apsaugos vienetas (PAV-1), sudarytas iš KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės karių.

Iš viso misija truko penkis mėnesius. NPE kartu su PAV buvo dislokuotas Šiaurės Rytų regione netoli Gao miesto. Gao regionas yra Sahelio gamtinėje srityje, jam būdingos lygumos – sausringos savanos ir pusdykumės, per patį Gao miestą teka Nigerio upė. Pagrindinis NPE uždavinys – organizuoti ir koordinuoti logistinę paramą operacijoje Malyje tarnybą atliekantiems Lietuvos kariuomenės kariams. Tačiau noriu pažymėti, kad iš šio uždavinio kyla begalės funkcijų – nuo karių aprūpinimo įvairiausiomis smulkmenomis iki Lietuvos kariuomenės padalinių, pavienių karių ar civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų priėmimo, sutelkimo ir tolesnio judėjimo, įskaitant jų, taip pat krovinių transportavimą į ir iš operacijos rajono. Labai svarbi, kaip vėliau teko įsitikinti, mano, kaip vyriausiojo nacionalinio atstovo Gao regione, funkcija buvo atstovauti visiems lietuviams regione. Kaip jau minėjau, tiek NPE, tiek ir PAV anksčiau Malyje nebuvo, todėl, dar prieš pradedant misiją, teko atlikti išties daug namų darbų. Pasiruošimas operacijai truko beveik tiek pat, kiek pati misija. PAV buvo integruotas į Vokietijos kontingentą Malyje, stovyklai „Camp Castor“ taip pat vadovavo vokiečiai, tad su jais ir vyko daugelio detalių išankstinis derinimas. Žinoma, būta problemų ir nuvykus į operacijos rajoną.“

Kai pavėsyje 45 °C

„Iš viso Malyje buvo dislokuotas 41 Lietuvos karys, – toliau pasakojo majoras. – 32 jų – PAV, 2 – NPE kariai, 6 – MINUSMA štabo karininkai ir Europos Sąjungos (ES) mokymo misijos karys. Beveik visi lietuviai, išskyrus paramos elementą ir apsaugos vienetą, buvo dislokuoti Malio sostinėje Bamake.

Buvome apgyvendinti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir stovyklos šeimininkai vokiečiai. Iš esmės sąlygos įprastos (kaip ir kitose misijose) – gyvenamasis konteineris dviem arba trims kariams, tik dėl labai tikėtino puolimo netiesiogine ugnimi pavojaus konteineriai buvo šarvuoti, kai kurie be langų. Palyginęs su misija Afganistane, ryškesnių skirtumų surasti negalėčiau. Tačiau vandens ir elektros tiekimas kartais išties būdavo problemiškas. Vokiečiai turėjo pasirašę sutartį su Europos kompanija, kuri bandė rasti vandens gyslų giluminiams gręžiniams pačioje stovyklos teritorijoje. Įsivaizduokite – atlieki vandens žvalgymo darbus, gręži 400 m gręžinį, o ten randi tik kelias-dešimt kubinių metrų vandens, vien pačiam gręžimui jo daugiau išnaudoji. Perkeli gręžimo įrangą į kitą vietą ir vėl bandai tą patį. Kiek prisimenu, tas grąžtas vis kitose vietose per visą misijos laikotarpį vandens ieškojo, o mūsų visų poreikius bandė užtikrinti tik senasis gręžinys. Pasitaikė atvejų, kai vandens išvis nebuvo. Galite įsivaizduoti, ką tai reiškia, kai oro temperatūra pakyla iki 45 °C pavėsyje?“

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Tarnyba Afrikoje specifiška – labai ribotas vandens tiekimas, teko išmokti jį taupiai naudoti. „Dvi minutės“ – toks užrašas buvo ant kiekvienų įėjimo į dušo konteinerį durų, beje, keturis tokius dušus teko dalintis dar su penkiasdešimt vyrų ir moterų karių, kurie buvo iš Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos ir Latvijos kontingentų. Noriu pridurti, kad stovykloje „Camp Castor“ lietuvių kontingentas buvo trečias pagal dydį, didžiausias, be jokios abejonės, buvo vokiečių, antri – olandai, o toliau mes, lietuviai. Lietuvos PAV, Vokietijos kontingento dalis, buvo atsakingi už visos stovyklos apsaugos organizavimą. Kaip vyriausiasis nacionalinio kontingento atstovas didžiavausi, kad mūsų kariai išties puikiai vykdė savo pareigas – ne vieną kartą teko girdėti pagyrų ne tik iš kolegų vokiečių, bet ir iš kontingento vadovybės. NPE nepriklausė Vokietijos kontingentui, taigi ir visas užduotis gaudavo tiesiogiai iš Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo.

Klausiate, kaip organizuoti NPE veiklą toli nuo tėvynės? Tai buvo išties didelis iššūkis, atvykome tik dviese, teko greitai ieškoti kontaktų, kas padėtų vykdyti užduotis aprūpinant karius. Vien geri santykiai su vokiečiais padėjo tai išspręsti.“

Kelias per Sacharą

„Gao regione dominuoja tropinis dykumų klimatas, – tęsė pasakojimą mjr. A. Guščius. – Vidutinė mėnesio temperatūra regione, kuris yra Sacharos vakarinė dalis, pakyla iki 40–45 °C. Kritulių – nuo 50 iki 150 mm. Dažnos sausros, dykumos plečiasi. Nuo lapkričio iki birželio pučia šiaurės rytų vėjas harmatanas, nuo liepos iki spalio lapkričio – liūčių laikotarpis. Man ten būnant liūtys buvo prognozuojamos, tačiau viena truko tik keletą minučių – tiek aš jų ir temačiau. Vis dėlto vasaros liūtys būna tokios didelės, kad vokiečiams teko įrengti gana rimtą drenažo sistemą, nes dėl gana kietos ir molingos žemės vanduo nesusigeria ir atsiranda daug laikinų ir didelių ežerų ne tik už stovyklos, bet ir pačioje stovyklavietėje. Geriamuoju vandeniu buvo aprūpinama centralizuotai, dėl to sukti galvos nereikėjo, taip pat ir dėl degalų – jų daug nereikėjo, nes turėjome tik vieną nešarvuotą automobilį.

Lietuvos kariuomenės Depų tarnybos Administracijos viršininkas mjr. Aurimas Guščius
Lietuvos kariuomenės Depų tarnybos Administracijos viršininkas mjr. Aurimas Guščius

Norėdamas papasakoti, kas toje šalyje labiausiai sužavėjo ir nuvylė, matyt, neatskleisiu nieko naujo – pirmiausia nuvilia arba sužavi tai, ką pamatai arba pajauti pirmomis akimirkomis. Karštis ir monotoniška spalva – pirmi įspūdžiai atvykus į Gao. Rausva spalva visur, kur akys mato, ir tik keletas sumedėjusių krūmų, kurie turėtų būti žalios spalvos, bet dėl to, kad apsinešę dulkėmis, taip pat labai gerai susilieja su bendru landšaftu. Tačiau sužavėjo mane pati operacijos MINUSMA dvasia – begalė valstybių, iš beveik visų žemynų siekia bendro tikslo – padėti šaliai atsistoti ant kojų po to, kai šalies šiaurėje įsitvirtino su teroristine organizacija „Al Qaeda“ susiję džihadistai. Šiuo metu operacijoje tarnauja apie 13 000 karių ir 2 000 policininkų. Nusivylimas apėmė pamačius, kaip gyvena paprasti žmonės. Manau, daugumai europiečių išties sunku matyti žmones, kurie didelėmis šeimomis gyvena tiesiog pakelėse ir džiaugiasi gavę bent šiek tiek vandens. Elgetaujantys vaikai – įprastas vaizdas. Gao regionas yra vienas iš vargingesnių Malyje, žemdirbyste užsiimama tik Nigerio upės deltose. Sostinėje Bamake matoma didžiulė praraja taip turtingiausių ir vargingiausių gyventojų. Tačiau tikiu, kad kada nors ši šalis, JT ir ES padedama, atsistos ant kojų ir pajėgs pasirūpinti savo gyventojais.

Malyje yra daugybė etninių grupių. Daugelį jų sieja istorinė, kultūrinė, lingvistinė ir religinė bendrystė. Šiauriniame Malyje, į šiaurę nuo Nigerio upės, gyvena tuaregai. Ši bendruomenė nuolat keičia gyvenamąją vietą, verčiasi klajokline gyvulininkyste, taip pat prekyba, nėra paslaptis, kad ir įvairia kontrabanda. Sėslesnių bendruomenių atstovai verčiasi žemės ūkiu. Regione nėra didesnių pramonės centrų. Jau nuo senovės Gao garsėjo kaip vieta, per kurią ėjo kelias per Sacharą iš pietinės Afrikos iki pat Viduržemio jūros.“

Maistas ir kiti pavojai

Paklausus, kur pietaudavo, majoras lengviau atsikvėpė.

„Maistas ten tiekiamas pagal JT centralizuotai vykdomą sutartį, – pasakojo jis. – Kompanija, gaminusi ir tiekusi maistą, buvo išties patikima. Nors savaitės valgiaraštis nebuvo itin įvairus, maistas buvo kokybiškas. Galimybės įsigyti įvairesnio mūsų stovykloje nebuvo, vokiečiai labai rūpinasi higienos reikalavimų laikymusi, tad maistas gali būti laikomas ir vartojamas tik valgykloje. Žinoma, traškučių ar įvairių saldumynų galima nusipirkti mažoje parduotuvėlėje pačioje stovykloje.

Su Malio medikais bendrauti neteko. Rolė 1 medicininis paramos vienetas buvo pačioje stovykloje ir jam taip pat vadovavo vokiečiai. Ten buvo teikiamos smulkiausios medicininės paslaugos. Jei reikėdavo rimtesnės, ji buvo teikiama prancūzų stovykloje – Rolė 2 buvo už 15 minučių kelio nuo mūsų stovyklos. Karius tenkino operacijoje dalyvavusių medikų kompetencija ir turimos priemonės. Visi, kas kreipdavosi į juos, sulaukdavo aukščiausio lygio medicininės pagalbos. Rimtesnių susirgimų ir traumų beveik nepasitaikė. Dauguma susirgimų buvo susiję su dideliu karščiu, į kurį ne visi kariai reagavo vienodai. Patalpos buvo vėdinamos oro kondicionieriais, buvo išties nemažai peršalimų, kojų iššutimų. Vienam kariui teko ankščiau baigti tarnybą ir grįžti į Lietuvą po rankos traumos.“

Pradėjus kalbą apie įspūdžius, patirtus vietiniame turguje, karininkas prisipažino, kad keletą kartų ten lankėsi, bet, be drožinių iš juodmedžio, nieko daugiau negalėjo išskirti. Užtat, prisiminę ankstesnių pašnekovų pasakojimus, paklausėme, kaip vokiečių stovykloje kariai apsisaugo nuo uodų ir aplinkui tvyrančios smarvės.

Taip pat stovykloje buvo nerašyta taisyklė, kad tamsiu paros metu turi būti palikta kuo mažiau atvirų kūno vietų. Kvapai tik iš pradžių riesdavo nosį, vėliau prie to priprantama.

„Uodai buvo pats didžiausias galvos skausmas dar prieš vykstant į misiją, – sakė mjr. A. Guščius. – Maliarija – ne ta liga, su kuria galima juokauti, o žinant, kad stovykloje pasitaikė keli susirgimo atvejai... Žodžiu, taikėme dvigubą apsaugą – chemoprofilaktiką ir repelentus nuo uodų. Taip pat stovykloje buvo nerašyta taisyklė, kad tamsiu paros metu turi būti palikta kuo mažiau atvirų kūno vietų. Kvapai tik iš pradžių riesdavo nosį, vėliau prie to priprantama.“

Teroristų išpuoliai

Vokietijos kontingento vadas plk. Johannes Derichs.
Vokietijos kontingento vadas plk. Johannes Derichs.

Paprašius bendrais bruožais nusakyti, kaip vykdomos situacijos stabilizavimo operacijos, majoras atsakė: „JT vadovaujamos operacijos pasižymi tuo, kad jos kariai tiesioginių karininių veiksmų neatlieka. Pagrindinė užduotis yra pajėgų demonstravimas ir vietinės valdžios rėmimas. Vykdomi žvalgybiniai patruliai, šitaip plečiant įtaką regione. Antiteroristines operacijas „Barkhane“ vykdo Prancūzijos vadovaujamos pajėgos. Tarp regione konfrontuojančių grupių vyrauja kriminaliniai elementai, taip pat yra įvairių džihadistinių grupuočių. Jos ginkluotos lengvaisiais šaulių ginklais, vidutiniais ir ant automobilių pastatomais sunkiaisiais kulkosvaidžiais, lengvaisiais minosvaidžiais. Gana dažnai dedamos pakelės bombos ir kiti improvizuotieji sprogdinimo užtaisai.“

– Misijos MINUSMA kontingentas negali dalyvauti koviniuose veiksmuose ir operacijose, o ar dažnai jis Malyje patenka į ginkluotus teroristų išpuolius?

– Priešiškos grupuotės žino, kaip veikia JT kontingentai Malyje. Jie stengiasi nesivelti į atviras konfrontacijas, labiausiai tikėtini užpuolimo atvejai yra konvojų sprogdinimas panaudojant pakelės bombas ir stovyklų atakos netiesiogine ugnimi. Buvo atvejis, kai gretimame regione priešiškos pajėgos kompleksiniu būdu užpuolė vieną iš JT stovyklų. Užpuolimas buvo išties gana gerai organizuotas. Pasitelkę žvalgybą teroristai surengė netiesioginės, o vėliau ir tiesioginės ugnies ataką.

– Jei, vietinių gyventojų nuomone, kainos nuo krizės pradžios šalyje smarkiai išaugo, ar jie tuo nekaltina 2013 m. pradėtos Prancūzijos vadovaujamos intervencijos?

– Tokių nuomonių teko išgirsti, bet vietiniai gyventojai supranta, kad kainų kilimas yra susijęs su padidėjusia perkamąja galia, kuri augo dėl tarptautinių organizacijų dotacijų ir investicijų į šalies saugumą bei ekonomiką. Beje, saugumo situacija pagerėjo ne tik šalies sostinėje bet ir beveik visame Malyje.

– Ar manote, kad Malio kariuomenė kada nors galės savarankiškai užtikrinti tvarką ir saugumą savo šalyje?

– Jei visa operacija bus vykdoma kryptingai ir nuosekliai, sėkmė galima, nors nėra abejonių, kad visas procesas bus sunkus ir varginantis ne tik politine, bet ir karine prasme.

Mjr. Aurimo Guščiaus tarnyba Malyje

– Liepos pradžioje žiniasklaidoje pranešta, kad prancūzų patrulio šarvuotoji transporto priemonė buvo atakuota netoli Buremo miestelio Gao provincijoje – per išpuolį žuvo 4 civiliai ir per 20 sužeista. Ar panašūs incidentai kildavo ir Jūsų misijos laikotarpiu?

– Tokių išpuolių būta ir mūsų regione. Ne kartą baltieji JT konvojai iš kitų Afrikos valstybių buvo atakuoti susprogdinant pakelės bombas. Deja, aukų ne visada pavykdavo išvengti.

– Kokios ginkluotės ar įrangos Lietuvos kariams labiausiai trūko?

– Mūsų kariai buvo išties gerai aprūpinti karinėmis priemonėmis, jų ginkluotė kai kuriais atvejais buvo geresnė nei kolegų vokiečių.

– Kokiais automobiliais važinėjote?

– Stovyklos viduje važinėjome nešarvuotu automobiliu, o už stovyklos ribų galima išvykti tik su šarvuotosiomis transporto priemonėmis ir ne mažiau kaip 3 automobiliais.

– Ar Jums taip pat, kaip JT taikdariams, reikėjo dėvėti mėlynuosius šalmus?

– Ne, man dėvėti šalmo su mėlynu antšalmiu nereikėjo.

– Ko ten dažniausiai pasigesdavote iš gyvenimo Lietuvoje?

– Tikriems logistams nedera ko nors pasigesti. Be to, kariams buvo sudarytos galimybės naudotis vokiečių kariniu paštu, tad iš artimųjų Lietuvoje gaudavome laiškų, galėjome ir jiems siųsti atvirukus. Gynybos štabas organizavo kalėdines siuntas iš Lietuvos Malyje tarnaujantiems kariams.

– Ar šalyje neribojama interneto prieiga?

– Interneto ryšys iš tiesų gana silpnas, dažnai jo visiškai nebuvo, ilgai negalėjome prie vėžlio tempo priprasti ir susitaikyti. Juk mes, lietuviai, esame pripratę prie puikios spartos praktiškai neriboto interneto.

– Ką dar įdomaus ten patyrėte? Gal dalyvavote sporto varžybose?

Pati įdomiausia patirtis – naujoje vietoje patikrinti save kaip karį ir kaip specialistą, didžiausias iššūkis – būti pirmam. Dažniausiai buvo organizuojamos bėgimo varžybos, vyko ir pokerio turnyrai, du kartus – jėgos ir ištvermės rungtynės. Lietuviai dalyvavo ir pasirodė išties puikiai. Ten laisvalaikio praleidimo būdų daug nepasirinksi, bet puikus kolektyvas visada praskaidrina nuotaiką.

– Jei tektų apsigyventi Malyje, kuo verstumėtės?

– Manau, būčiau prekiautojas, bet sunku tai įsivaizduoti, nes korupcija šalyje yra išties didelio masto.

– Kokį poveikį padarė ši misija Jūsų įsitikinimams?

– Potyriai dvejopi. Manau, ši šalis žengė labai mažus žingsnius europiečiui įsivaizduojamos gerovės link, tačiau jei užtenka valios ir ryžto, tai sunkiausios užduotys tampa įmanomos.

Apie save

Gimiau 1984 m. sausio 18 d. Mažeikiuose, jau po poros metų su tėvais ir broliu dvyniu Mindaugu persikėlėme gyventi į nedidelį Vilniaus rajono miestelį Nemenčinę, ten ir baigiau vidurinę mokyklą. Augau patriotines vertybes puoselėjančioje šeimoje, nuo dvylikos trylikos metų buvau aktyvus Lietuvos skautijos narys. Paskutiniais mokyklos metais supratau, kad noriu savo ateitį sieti su karyba, todėl didžiavausi pasirinkęs studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje (LKA). Šis pasirinkimas suformavo mano pasaulėžiūrą, išmokė žengti į priekį ir mylėti tėvynę Lietuvą.

Dar būdamas skautas susipažinau su Lietuvos didvyrių istorija, vienas iš jų – generolas Jonas Žemaitis-Vytautas – man tapo siektinu pavyzdžiu. Bene sunkiausiais Lietuvai laikais jis ėmėsi vadovauti Lietuvos partizanams nelygioje kovoje su okupantais.

Profesinės karo tarnybos sutartį pasirašiau iškart po studijų LKA – 2006 m. liepos mėnesį. Tarnauti būrio vadu pradėjau tuometiniame Lietuvos kariuomenės Generolo Motiejaus Pečiuliono arsenale. Vadovavau pėstininkų būriui ir kuopai. Po dvejų metų tarnybą tęsiau Logistikos valdyboje, čia ir prasidėjo mano logisto kelias. Šiuo metu dirbu Lietuvos kariuomenės Depų tarnyboje ir einu Administracijos viršininko pareigas. Iš esmės Administracija veikia kaip bataliono štabas, struktūra yra labai panaši, skiriasi tik skyrių pavadinimai. Pagrindinis Administracijos uždavinys – užtikrinti Lietuvos kariuomenės Depų tarnybos veiklos planavimą, kovinį rengimą, viešųjų ryšių organizavimą ir uždavinių įvykdymą, jų kontrolę ir analizę. Užtikrintai galiu teigti, kad dinamikos šiose pareigose iš tiesų netrūksta.

2010–2011 m. tarnavau Afganistane, ten ėjau logistikos operacijų karininko pareigas tuo metu veikusioje Vakarų regioninėje vadavietėje Herato mieste. Man tai buvo pirma pažintis su operacine logistika.

Nors tarnyba trunka tik 8 valandas per parą, „atsijungti“ nuo jos – misija neįmanoma. Laisvalaikiui lieka tik savaitgaliai, o šiokiadienių vakarais stengiuosi neapleisti sporto. Jau trečius metus esu gana aktyvus „Crossfit“ (fizinio lavinimo programa, kurią sudaro įvairūs ištvermę bei jėgą lavinantys pratimai; treniruotės pasižymi intensyvumu ir įvairove) bendruomenės narys. Be abejo, labiausiai branginu šeimą ir draugus.

Mjr. Aurimo Guščiaus asmeninio albumo ir vyr. eil. Gintauto Pužės nuotr.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"