Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

Naktis – ne kliūtis. Naktinio matymo technologijų raida 

Rega, ko gero, pati svarbiausia mūsų juslė. Ją mums užtikrina akys; akis – tai evoliucionavęs nuostabus optinis „prietaisas“, turintis daugiau nei šimtą milijonų ląstelių, gebančių atsispindėjusią nuo aplinkinių objektų šviesą paversti smegenims suvokiamais nerviniais impulsais.

„...Grįždami mes praėjome šalia nedidelio namo. Staiga amtelėjo šuo. pamačiau Anderso signalą sustoti. Mes sustingome ir statulos, – jei iš namo kas nors būtų išėjęs, tamsoje galėtų pastebėti judesį. Tarpduryje pasirodė šuns šeimininkas, tikriausia piemuo. Tai buvo senis su šautuvu. Jis buvo pasirengęs ginti savo nuosavybę nuo vagių ar vilkų. Mes visiškai aiškiai stebėjome jį per savo naktinio matymo akinius, o jis mūsų nematė. Buvo visiškai tamsu. Jei jis irgi būtų galėjęs pažiūrėti pro naktinio matymo okuliarą, ant savo krūtinės būtų išvydęs tris mūsų infraraudonojo lazerio taikiklių taškus.“

Larsas Mioleris. Jėgėris 200

Nuostabus sugebėjimas – rega

Rega, ko gero, pati svarbiausia mūsų juslė. Ją mums užtikrina akys; akis – tai evoliucionavęs nuostabus optinis „prietaisas“, turintis daugiau nei šimtą milijonų ląstelių, gebančių atsispindėjusią nuo aplinkinių objektų šviesą paversti smegenims suvokiamais nerviniais impulsais.

Deja, mūsų regėjimas turi ir trūkumų: žmogaus akis geba reaguoti tik į gana siaurą elektromagnetinio spinduliavimo spektro dalį, kurį mes vadiname tiesiog matoma šviesa. Be to, šviesos srautas turi būti pakankamai stiprus. Įprastinis kambario apšvietimas, prie kurio esame įpratę, siekia 300–500 liuksų. Palikę šią įprastinę šviesos komforto zoną, iškart pasijaučiame kitaip. Prietemoje pradedame nebeskirti spalvų, o, apšvietimui silpnėjant dar labiau, regimų daiktų kontūrai pradeda darytis vis labiau neryškūs.

Esant labai silpnam (0,1 liukso) apšvietimui (tai atitinka pusės Mėnulio disko atspindimą šviesą), atviroje vietovėje dar įmanoma atskirti stovinčio žmogaus siluetą poros šimtų metrų atstumu. Akis sugeba šiek tiek prisitaikyti ir prie dar silpnesnio apšvietimo, natūralios tamsos, pvz., esant giedrai žvaigždėtai nakčiai, ir iš dalies dar galima orientuotis artimoje aplinkoje.

Tačiau visiškoje tamsoje liekame absoliučiai akli su savo nežinojimu ir baimėmis. Esant nepakankamam apšvietimui, daugelis žmogaus veiklos sričių tampa labai apsunkintos arba visai neįmanomos. Kitaip tariant, tamsa – tai informacijos trūkumas, o informacijos trūkumas neleidžia vertinti susiklosčiusios situacijos ir priimti adekvačių sprendimų. Šis situacijos vertinimo bei veiksmo ryšys itin svarbus karyboje, ir ilgą laiką kariniai veiksmai naktį buvo arba visiškai neįmanomi, arba labai apsunkinti.

Dirbtinis taškinis ar kryptinis apšvietimas neišsprendžia problemos: jis demaskuoja ir yra ribotas. Tarkim, jei patrulis tiesiogiai neapšviestas automobilio žibintų ir lieka už šviesos kūgio ribų, jis būna visiškai nepastebimas. Panašių nutikimų gali prisiminti beveik kiekvienas karys...

Du aktyviojo tipo naktinio matymo prietaisai ant vokiečiųšarvuotosios technikos. Sąjungininkų nuotrauka (1945 m.).
Du aktyviojo tipo naktinio matymo prietaisai ant vokiečiųšarvuotosios technikos. Sąjungininkų nuotrauka (1945 m.).

Ar galima matyti tamsoje

Pirmosios prielaidos apie prietaisus, kurie pagelbėtų matyti tamsoje, pradėjo rastis XIX-XX a. sandūroje, kai fizikams paaiškėjo elektromagnetinio spinduliavimo prigimtis. Jei matomos šviesos fotonų srautas tiek silpnas, kad negali sužadinti akies tinklainės, jį galima sustiprinti. Yra ir kita išeitis: paversti matoma tokią spinduliuotės atkarpą, kurios žmogaus akis išvis nefiksuoja, pvz., infraraudonuosius (IR) spindulius.

Buvo neįmanoma sukurti panašaus prietaiso nepasiekus reikiamo technologinio lygio.

Toks laikas atėjo palyginti greit – fizikas G. Holstas, dirbdamas „Philips“ bendrovės tyrimų centre, kartu su bendradarbiais apie 1928 m. sugalvojo konstrukciją, kuri tapo pirmuoju tokio tipo optiniu elektroniniu įrenginiu.

Prietaisas, kartais vadinamas „Holsto stikline“, išties priminė dvi vieną į kitą įdėtas stiklines, tarp kurių buvo sukurtas vakuumas. Išorinio indo dugnas, padengtas sidabro ir cezio junginių mišiniu, buvo savotiškas fotokatodas. Vidinio indo dugną tyrinėtojai padengė liuminoforu, o tarp abiejų paviršių sukūrė kelių kilovoltų potencialo skirtumą.

G. Holstas pagrįstai tikėjosi, jog fotonai, pataikę į fotokatodą, jį sužadins, išmušdami elektronus, šie greitėdami bombarduos liuminoforo sluoksnį, priversdami jį švytėti. Ši netobula konstrukcija pradėjo tinkamai veikti tik 1934 metais. Kelias į tamsą atsivėrė!

"ZG1229 Vampir". Atkreipkite dėmesį į maitinimo bloką ant šaulio nugaros.
"ZG1229 Vampir". Atkreipkite dėmesį į maitinimo bloką ant šaulio nugaros.

Pradžių pradžia

Šiandien nebestebina naktinio matymo prietaisų gausa. Ypač daug jų naudojama karyboje: tai įvairiausi naktinio matymo akiniai, taikikliai, žiūronai, stebėjimo kameros. Visų jų tipų neįmanoma išvardyti, ir dabar sunku patikėti, kad prieš kelis dešimtmečius viso to neturėta. Tačiau po G. Holsto bandymų elektrooptinių tyrinėjimų svarba ir pritaikymo perspektyva buvo įvertinta. Daugelis šios srities techninės dokumentacijos netrukus buvo įslaptinta. Atskiros valstybės tolesnius tyrinėjimus plėtojo atskirai.

Į priekį ypač pasistūmėjo Vokietija, tuo metu turėjusi stiprią mokslinę ir gamybinę bazę, organizuotą vadybą bei dideles karines ambicijas, iššauktas Versalio sutarties apribojimų. 1936 m. kompanija „Allgemeine Elektricitäts-Gesellschaft“ (AEG) pradėjo serijinio naktinio matymo prietaiso bandymus. Po trejų metų buvo pristatytas sėkmingas prototipas, kurį buvo galima tvirtinti prie prieštankinių patrankėlių PaK 35/36 L/45. Efektyvus matymo tamsoje nuo-tolis siekė iki 400 metrų.

Tačiau jokiu būdu negalime teigti, jog į II pasaulinį karą vokiečių prieštankininkai įžengė turėdami „naktines akis“. Prireikė dar poros metų, kad šių taikiklių gamyba taptų masiškesnė, be to, per tą laiką patobulėjus tankams, 37 mm patrankėlė tapo praktiškai nenaudinga mūšio lauke.

1942 m. rudenį AEG pagamino dar vieną taikiklį, kuris galėjo papildyti 75 mm pabūklą PaK 40/2 L/46, montuojamą ant lengvojo savaeigio tankų medžiotojo Sd.Kfz.131, žinomo kaip „Marder II“.

Naktinio matymo taikiklis Sniperscope buvo naudojamas ikiKorėjos karo pabaigos.
Naktinio matymo taikiklis Sniperscope buvo naudojamas ikiKorėjos karo pabaigos.

Nematoma šviesa

Įpusėjus karui, vokiečiams pradėjo nebesisekti. Ieškodami išeities, jie pradėjo skirti dar daugiau dėmesio technologiniam pranašumui. Naktinio matymo prietaisai buvo vieni tokių stebuklingų ginklų. Tuo metu „Holsto stiklinė“ jau buvo patobulinta – joje įlydyti fokusuojantys elektrodai leido nustatyti vaizdo ryškumą. 1943 m. antrojoje pusėje pradėti tankams skirtų naktinio matymo prietaisų išbandymai.

Naktį raudonarmiečius užvaldė siaubas: juos naikino nematomi medžiotojai, kurių pačių buvo neįmanoma pamušti.

Tankų mūšiams reikalingi tolimi prisitaikymo atstumai, todėl konstruktoriams kilo mintis įgyvendinti aktyviojo naktinio matymo schemą, kai objektai apšviečiami infraraudonųjų spindulių prožektoriais. Taip atsirado naktinio matymo taikiklis „Sperber FG 1250“. Kompleksą sudarė pats stebėjimo prietaisas ir 300 mm skersmens apie 200 W galios IR spindulių prožektorius. 1944 m. rudenį jais buvo aprūpinta tankų „Panther“ kuopa Bergeno tankų mokykloje. Žinių apie techninius šios sistemos duomenis nedaug, taigi ir nuomonės pateikiamos prieštaringos, bet veikiausiai „Sperber“ naudojantys tankistai sugebėdavo aptikti tankus, esančius iki 700 m atstumu ir prisitaikyti.

Šaltiniuose minimas ir sudėtingesnis aktyvaus naktinio matymo komplekso variantas BiWa (vok. Bildwandlungsgerät), kur stebėjimo prietaisai buvo skirti ne tik vadui, bet ir kitiems ekipažo nariams. Be abejo, tokių kompleksų skaičius turėjo būti mažesnis, o kai kurie tyrinėtojai išvis abejoja jų paplitimu, teigdami, kad koviniuose junginiuose kažin ar buvo daugiau nei dešimt tokių vienetų.

Paieškos ir taikymosi efektyvumui padidinti buvo sukurtas 600 mm 6 kW infraraudonasis prožektorius „Uhu“ ant šarvuotųjų pėstininkų mašinų SdKfz 250/20. Vienas toks transporteris turėjo lydėti penkių tankų koloną. Be to, naktinio matymo taikikliais buvo aprūpinti ir pėstininkų mašinų kulkosvaidininkai.

Tankų mokyklos kursanto E. Bernhardto liudijimu, tokia kompleksinė sistema leido naikinti kovinę techniką visiškoje tamsoje bemaž 2 500 m atstumu. Be abejo, veterano prisiminimai gali būti ir idealizuoti, tačiau kurį laiką priešas, kuriam tekdavo susidurti su naktiniais tankų puolimais, patirdavo nemažų nuostolių. Pagrindiniai naktiniai mūšiai vyko tiek Vakarų, tiek Rytų fronto ruožuose 1945 m. kovo ir balandžio mėnesiais. Paminėtinas vokiečių kontrpuolimas prie Balatono, kurio metu per pirmąją parą gerokai didesnį pranašumą turėjusios sovietų pajėgos buvo nustumtos atgal daugiau nei 50 kilometrų. Naktį raudonarmiečius užvaldė siaubas: juos naikino nematomi medžiotojai, kurių pačių buvo neįmanoma pamušti.

Naktinio matymo taikiklis Sniperscope buvo naudojamas ikiKorėjos karo pabaigos.
Naktinio matymo taikiklis Sniperscope buvo naudojamas ikiKorėjos karo pabaigos.

„Jis, bjaurybė, prislinks tamsoje – ir nebėra mūsų tanko. Daug tankų taip sudegino. Tik paskui mes apie tuos prietaisus sužinojome“, – skundėsi vienas veteranas.

Iš kai kurių šaltinių galime spręsti, jog per vieną naktį buvo pamušta ne mažiau 67 šarvuotosios technikos vienetų.

Matyt, į sovietų rankas pateko vienas kitas pavyzdys, ir jie greit išsiaiškino naktinio taikiklio trūkumus. Vienas jų buvo neatsparumas ryškiai šviesai: nuo jos prietaisai „akdavo“ ir netgi visiškai išeidavo iš rikiuotės. Apsidrausdami sovietai vėlesniuose didelio masto puolimuose pradėjo naudoti zenitinius prožektorius, kurie turėjo apakinti besiginančias pajėgas ir neleisti joms panaudoti naktinio matymo priemonių.

Pirmieji bandymai aprūpinti karius naktinio matymo įranga neapsiribojo vien sunkiąja karine technika. 1944 m. vokiečių karinė pramonė pradėjo gaminti bandomuosius naktinio matymo taikiklius „Zielgerät 1229 (ZG1229) Vampir“. Jie buvo pritaikyti tvirtinti prie naujųjų vokiškų šturmo karabinų Stg44. Komplektą sudarė pats taikiklis, 35 W galios prožektorius su IR filtru ir du maitinimo elementai: didesnis, skirtas prožektoriui, nešiojamas medinėje dėžėje ant nugaros, ir mažesnis, skirtas taikikliui, telpantis į dujokaukės konteinerį. Tai buvo pirmasis bandymas sukurti individualaus naudojimo naktinio matymo prietaisą. Jo minusas – dėl tuometinių elektrotechnikos galimybių nebuvo įmanoma pasiekti bent kiek kompaktiškesnio gabarito; jau vien didysis maitinimo elementas svėrė apie 13,5 kg, o taikiklis – daugiau nei 2 kilogramus. Iki karo pabaigos pagaminta šiek tiek daugiau nei 300 vienetų. Dalis šių taikiklių naudota ir kartu su kulkosvaidžiais.

Beje, naktinio matymo prietaisų ir pirmųjų radarų įdiegimas buvo lydimas stambios dezinformacinės kampanijos: neva britų pilotai laikosi specialios morkų dietos, kuri pagerina jų gebėjimą matyti per naktinius reidus.

Kariai, kuriems būdavo skiriami „Vampyrai“, oficialiai buvo vadinami naktiniais jėgeriais. Minima, kad jie intensyviai dalyvavo naktinėse kovinėse operacijose paskutiniaisiais karo mėnesiais, daugiausia Rytų fronte ir ginant Berlyno prieigas. Žinoma, didesnės įtakos karo eigai tas jau nebeturėjo.

Sąjungininkai nesnaudžia

Nuo pat savo atsiradimo momento optinės elektroninės technologijos, savaime suprantama, buvo užslaptintos. Tai galėjo kiek pristabdyti tik jų plėtrą, bet jokiu būdu ne žvalgybų darbą. Britų žvalgybos ataskaitoje yra ne tik išvardyti pagrindiniai vokiečių naktinio matymo prietaisai, bet ir jų techninės galimybės bei praktinio išbandymo rezultatai, pvz., kokiu atstumu matoma judanti, stovinti, gulinti žmogaus figūra; vaizdo kokybė įvertinama kaip gera arba labai gera.

Sąjungininkai dar karo metu ir patys vykdė šios srities tyrinėjimus. Daugiausia eksperimentavo kompanija EMI, kuri apie 1942 m. pradėjo gausiau gaminti stacionarių naktinio matymo prietaisų Karališkajam laivynui ir oro pajėgoms. Jūreiviai ir lakūnai, nors ir ribotai, galėjo veikti tamsiu paros metu.

Beje, naktinio matymo prietaisų ir pirmųjų radarų įdiegimas buvo lydimas stambios dezinformacinės kampanijos: neva britų pilotai laikosi specialios morkų dietos, kuri pagerina jų gebėjimą matyti per naktinius reidus. Šitaip buvo pasiekti keli tikslai – nukreiptas dėmesys nuo technologinių priežasčių, lėmusių didesnį skaičių britų pilotų pergalių, o gyventojai buvo įtikinti daržovių nauda (maisto deficito sąlygomis tai irgi buvo aktualu).

Amerikiečiai kiek vėlavo, tačiau greitai padarė didelį technologinį šuolį – karo pabaigoje jie pagamino naktinį taikiklį su IR žibintu „M1 Sniperscope“, kurį sėkmingai naudojo Ramiojo vandenyno kovinėse operacijose. Iš viso buvo pagaminta kiek daugiau nei pora tūkstančių tokių prietaisų. Minima, kad užimant Okinavą priešo gyvosios jėgos nuostoliai, naudojant naktinio matymo taikiklius, sudarė iki 30 proc. visų nukautųjų nuo individualių pėstininkų ginklų ugnies.

Vietname naudotam taikikliui AN/PVS1 jau nebereikėjo IR prožektoriaus.
Vietname naudotam taikikliui AN/PVS1 jau nebereikėjo IR prožektoriaus.

„Sniperscope“ taikiklis turėjo tokius pat trūkumus, kaip ir vokiečių „Vampir“: pagrindiniai iš jų – palyginti trumpas veikimo laikas ir neatsparumas ryškiai šviesai. Kad šaulio neakintų ir jautraus fotokadodo negadintų ugnies blyksniai, karabinas, ant kurio buvo tvirtinamas šis taikiklis, turėjo specialų ugnies slopintuvą. Šiek tiek naujoviškesnis šis prietaisas buvo naudojamas ir per Korėjos karą.

Sovietai taip pat buvo pradėję savus bandymus, bet galiausiai jie kopijavo gatavus trofėjinius pavyzdžius, o vėliau pramoninio šnipinėjimo būdu perėmė amerikiečių technologijas. Vienas pirmųjų pokarinių sovietinių naktinio matymo taikiklių buvo NAP-1. 1956 m. jį pakeitė šiek tiek tobulesnis NSP-2 (mažesnio gabarito akumuliatorius ir kompaktiškesnės detalės, pvz., įtampos keitimui vietoj ričių pradėti naudoti germanio triodai). Pagal techninį sumanymą abi šias modifikacijas buvo įmanoma tvirtinti ant šturmo šautuvo AK, Degtiariovo kulkosvaidžio arba prieštankinio granatsvaidžio RPG-2, tačiau tam tikslui jie turėjo būti su specialiu tvirtinimo bėgeliu. Šis taikiklis buvo tiekiamas kitoms Varšuvos pakto šalims ir pagal licenciją netgi gaminamas socialistinėje Čekoslovakijoje, tačiau konstrukcija modifikuota taip, kad tiktų naudoti kartu su šturmo karabinu Vz-58.

Būta ir kitų eksperimentinių bei veikiančių pavyzdžių. Visi jie buvo vadinamosios nulinės naktinio matymo prietaisų kartos.

Pirmoji karta

„Nulinukai“ buvo pagrindas tolesnei naktinio matymo raidai. Konstruktoriai suko galvas, kaip pašalinti esamus trūkumus: jei prietaisas pasyvus, tuo metu jam reikėjo bent mėnesienos šviesos, o veikiantį aktyvųjį naktinio matymo prietaisą jau buvo galima demaskuoti – pamatyti jį su IR indikatoriumi. Todėl reikėjo rasti būdą, kaip padidinti fotokatodo jautrumą. Naudojant elektrostatinio fokusavimo principą signalą pavyko padidinti kelis šimtus kartų.

Labai sėkmingas buvo kaskadinio stiprinimo sprendimas: vaizdas pereidavo per keletą stiprintuvų, kaskart vis ryškėdamas. Trys optiniai elektroniniai stiprintuvai, sujungti į vieną kaskadą, leido atsisakyti IR prožektoriaus. Šie sprendimai buvo prielaida sukurti ir pradėti gaminti tokio jautrumo naktinio matymo prietaisus, kad buvo galima atsisakyti IR apšvietimo. Per Vietnamo karą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariai jau naudojo tokio tipo taikiklį AN/PVS-2, tvirtinamą ant M14 ir M16. Tuo laikmečiu jo savybės tenkino: bendras svoris su maitinimo bloku buvo apie 3,4 kg (su standartinėmis AA tipo baterijomis), veikimo laikas – iki 20 val., didinimas – 4 kartai.

Panoraminių akinių GPNWG-18 matomo vaizdo palyginimas su įprastiniu regėjimo kampu.
Panoraminių akinių GPNWG-18 matomo vaizdo palyginimas su įprastiniu regėjimo kampu.

Sovietų atsakymas buvo taikikliai NSPU, pradėti gaminti po poros metų. NSPU vaizdą artino 3,5 karto, svėrė 2,2 kg, tačiau veikė tik 6 valandas. Be to, nebuvo rasta tvirtinimo problemos išeities: ginklas privalėjo turėti tvirtinimo bėgelį, kaip ir prieš tai buvusiam taikikliui.

O Vakarai ėmėsi mikrotechnologijų. Tai ne tik sumažino prietaisų gabaritą ir svorį, bet suteikė galimybę naujam sprendimui: iš švino silikato stiklo padarytoje plokštėje (matricoje) buvo padaroma milijonai mikrokanalų, kurių skersmuo buvo matuojamas mikronais. Fotonas, patekęs į tokį kanalą, daug kartų atsimušdavo į jo sieneles ir signalas sustiprėdavo jau ne kelis šimtus, o tūkstančius kartų. Vadinamosios antrosios kartos prietaisai galėjo sustiprinti vaizdą 20–40 tūkst. kartų. Be to, jam jau nebebuvo baisūs ryškios šviesos blyksniai. Pirmieji karinės paskirties antrosios kartos prietaisai JAV pasirodė apie 1971-uosius. Tai buvo AN/PVS-5. Vykstant ginklavimosi varžyboms, reikėjo tikėtis žingsnio ir iš sovietų. Iš tikro, kiek vėliau pasirodė pasyvieji naktinio matymo akiniai NPO-1 („Kvaker“), sveriantys kilogramą. Šie akiniai padėjo ne tik stebėti aplinką ar vairuoti transporto priemones natūralioje tamsoje, bet ir šaudyti, naudojant IR lazerio žymeklį. Netrukus įvairias naktinio matymo prietaisų modifikacijas pradėta gaminti masiškai, ir Sovietų Sąjunga pradėjo pamažu atsilikti šiose technologijų lenktynėse.

Kompaktiški (mono) binokuliarai 2020 metais sudarys bemaž 50 proc. visos naktinio matymo įrangos.
Kompaktiški (mono) binokuliarai 2020 metais sudarys bemaž 50 proc. visos naktinio matymo įrangos.

Trečioji karta

Po 1980 m. susidomėta papildomomis galimybėmis dar labiau pagerinti šviesai jautrios plokštės parametrus. „Philips“ specialistai po daugelio bandymų nustatė, kad galio arsenidas yra daug tinkamesnė medžiaga šviesai jautriam elementui gaminti. Palyginti su prieš tai naudotais pavyzdžiais, iš jo pagamintos plokštės jaurumas buvo geresnis trečdaliu, tačiau ryški šviesa greitai ją „suėsdavo“, todėl kiek vėliau, siekiant apsaugoti šviesai jautrų mikrokanalinės plokštės paviršių, ant jo itin preciziškai būdavo užtraukiama 3–5 nanomikronų storio jonus sulaikanti plėvelė, savotiškas nanotinklelis iš aliuminio oksido.

Trečiosios kartos prietaisai brangūs, bet jų jautrumas pranoko lūkesčius – signalas sustiprėjo iki 80, o dar vėliau – iki 100 tūkst. kartų. Vieni iš itin tipinių labiausiai paplitusių trečiosios kartos prietaisų buvo JAV kariuomenėje naudoti (kai kuriais atvejais naudojami dar ir dabar) AN/PVS-7, kuriuos pamažėl išstūmė AN/PVS-14 monokuliaras, kurį taip pat galima tvirtinti prie šalmo. Kitas savotiška savo srities ikona tapęs naktinio matymo prietaisas – 1989 m. į ginkluotę įtrauktas specialiai aviatoriams pritaikytas AN/AVS-6 ANVIS (angl. Aviator’s Night Vision Imaging System).

Teigiama, kad melsvas liuminoforas sukuria geresnį vaizdo kontrastą. Ši tendencija plinta.
Teigiama, kad melsvas liuminoforas sukuria geresnį vaizdo kontrastą. Ši tendencija plinta.

Matome plačiai – veikiame efektyviai

Trečiosios kartos naktinio matymo prietaisai jau beveik tobuli kūriniai, palyginti su pirmaisiais elektrotechniniais prototipais. Naujos medžiagos, mikroelektronika ir precizinės technologijos pavertė optinę elektroninę aparatūrą jautria, kompaktiška, atsparia ir ergonomiška. Liko tik vienas didesnis trūkumas – siauras matymo laukas.

Beje, palyginti su pirmaisiais monokuliarais, jiems būdingas tunelinis matymas prasiplėtė, atsiradus naktinio matymo žiūronams, o vėliau ir akiniams. Binokuliarinis regėjimas turi daug daugiau pranašumų: abiem akimis ne tik matoma plačiau, bet ir nustatomi atstumai, be to, geriau įvertinama supanti erdvė. Bet net su geriausiais akiniais iki šiol matymo kampas siekė ne daugiau 40 laipsnių.

Padarykime nedidelį ekskursą. Daugelis JAV karybos koncepcijų pagrįstos sprendimo priėmimo ciklu OODA (angl. Observe, Orient, Decide, Act). Savaime suprantama, kad karys sugebėtų veikti geriausiu būdu, pirmiausia jis turėtų gauti maksimalią informaciją. Kalbant apie veiksmus tamsiu paros metu ar neapšviestose patalpose, šis dalykas tampa itin svarbus. O jei matymo laukas taps platesnis, veikti bus įmanoma dar efektyviau. Žinoma, žmogus žiūrėdamas dažniausia koncentruojasi į atskirus objektus, tačiau nuvertinti jo periferinio regėjimo jokiu būdu negalima. Ypač gerai periferinis regėjimas užfiksuoja judesį – karyboje tai labai vertinga savybė.

Atsižvelgiant į tai, buvo sukurti kokybiškai nauji trečiosios kartos naktinio matymo akiniai GPNVG-18 (angl. Ground Panoramic Night Vision Goggle). Labiausia išskirtinis jų bruožas – ne du, o net keturi optiniai elektroniniai vamzdeliai, kurie sugrupuoti taip, kad kartu formuotų panoraminį vaizdą. Du centriniai objektyvai žiūri pirmyn, o šoniniai užtikrina periferinį matymą. Vartotojas mato vaizdą net 97 laipsnių kampu. Kaip ir prietaiso ANVIS, taip ir šių naktinio matymo akinių atstumas tarp vamzdelių reguliuojamas, o patį prietaisą galima tvirtinti ant šalmo. Įmanomos dvi gamyklinės tvirtinimo mazgo konfigūracijos: rutuliuko arba kylio formos fiksatoriai.

Prietaisas maitinamas keturiomis 3 voltų galingumo baterijomis, kurios yra atskirame bloke, sujungtame su prietaisu standartiniu ANVIS kabeliu. Jų energijos pakanka 30 darbo valandų. Akinius ant šalmo galima tvirtinti specialiu tvirtinimo lankstu „Wilcox Panoramic Mount“, tuomet maitinimo blokas būna priešingoje šalmo pusėje, veikdamas kaip savotiškas atsvaras. Sureguliavus prietaisą, reikia tik šiek tiek praktikos: greitai akys įpranta prie vientiso panoraminio vaizdo ir pradeda net nebematyti nedidelių jo sutapimo zonų.

GPNVG-18 iš esmės nėra slapti, tačiau daugelis jo gamybos, vartojimo ir platinimo sričių yra stipriai reglamentuotos. Pvz., JAV jų naudojimas civilinėms reikmėms draudžiamas.

Tikėtina, kad naktinio matymo prietaisuose bus integruota papildomos realybės funkcija.
Tikėtina, kad naktinio matymo prietaisuose bus integruota papildomos realybės funkcija.

Naktinio matymo prietaisų poreikis išliks. Pagrindiniai modernių naktinio matymo priemonių gamintojai šiuo metu yra „Armasight“, ATN, „BAE Systems“, „Elbit Systems“, „FLIR Systems“, „Harris“, „L-3 Communications“, „Meopta“, „Meprolight“, „Newcon Optik“, „Optix“, „Sofradir“, „Thales“. Jų gaminamos įrangos kiekis ir asortimentas didės. Tikėtina, kad bemaž pusę visos produkcijos sudarys kompaktiški naktinio matymo akiniai ir displėjai. Nėra tikimybės, kad trečiosios kartos naktinio matymo prietaisus nukonkuruotų termovizoriai. Paskaičiuota, kad vidutinė naktinio matymo prietaiso rinkos kaina yra 3 000 JAV dolerių, o termovizinio – 4 000 JAV dolerių. Vadinasi, naktinio matymo įranga išlieka konkurencinga.

Analitinė kompanija „Technavio“ prognozuoja, kad 2020-aisiais naktinio matymo prietaisų rinkos vertė sieks 4 milijardus JAV dolerių su kasmetiniu ne mažesniu kaip 5 proc. prieaugiu. Vakarų kompanijų užduotis – kuo sparčiau tobulinti ir diegti naujausias technologijas, kad bent keliomis pozicijomis būtų aplenkta analogiška Rusijos ir Kinijos produkcija.

Kokios galimos naktinio matymo segmento inovacijos?

Pirmiausia – naujos medžiagos. Pvz., grafenas – alotropinė anglies atmaina, kuri sudaryta iš vieno sluoksnio anglies atomų, išsidėsčiusių šešiakampės gardelės forma. Grafenas kone milijoną kartų plonesnis už žmogaus plauką, bet bandymai parodė, kad jis yra 200 kartų tvirtesnis už plieną. Be to, jis labai lengvas ir lankstus. Grafeno pritaikymas naktinio matymo įrangos srityje reikštų, kad prietaisų atsparumas padidėtų, o svoris, dydis ir kaina mažėtų.

Naktis – ne kliūtis. Naktinio matymo technologijų raida

Esamų technologijų tobulinti, atrodo, jau nebeįmanoma, tačiau tikėtina, kad dar bus įgyvendinta nemažai sprendimų, kurie, ko gero, pasiteisins. Tai gali būti ir liuminoforo spalvos pokyčiai (ryškėja tendencija pakeisti įprastą žalią monitoriaus švytėjimą melsvais ar balkšvais atspalviais), taip pat mišrios sistemos, derinančios pasyvųjį ir termovizinį principus. Gerų perspektyvų turi ir papildomos realybės (angl. Augmented Reality) technologijų įdiegimas, kai kario matomas vaizdas papildomas įvairiais aktualiais metaduomenimis, kurie suteikia jam papildomos informacijos užduoties vykdymo metu. Vienu pirmųjų tokios integruotos sistemos prototipu galime laikyti kompanijos „Harris“ 2016 m. pristatytą sistemą ARC-4 AR, kuri sudaro sąlygas operatoriui visą papildomą informaciją (pvz., navigacinius orientyrus, laiko parametrus ir pan.) matyti tiesiog regėjimo lauko erdvėje nenuleidžiant žvilgsnio nuo aplinkos.

Didžiausias segmentas karinės paskirties naktinio matymo įrangos rinkoje – karinės oro ir specialiosios pajėgos. Naktinio regėjimo prietaisai šiems kariams padeda vykdyti sudėtingas užduotis ir yra nepamainomi. Labai tikėtina, kad, vystant įvairias vadinamąsias ateities kario programas, paprastesnes naktinio matymo priemones ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse gaus ir daugiau konvencinių pajėgų karių, tačiau pačių priešakinių naktinio matymo technologijų praktinis panaudojimas išliks būtent specialiųjų pajėgų ir pilotų prerogatyva.

Forum.snipershide.com, tnvc.com, emergingtacticalsolutions.com, forgottenweapons.com, thefirearmblog.com, militaryimages.net nuotr.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika