Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

„Karo šunys“, įspūdingai žengę nepriklausomybės keliu 

Specialiosios paskirties būrio branduolys su viešnia (iš kairės): Andrius Biliūnas (Krabelis), Žilvinas Pupkus (Pupkus), Jolanta Rinkevičiūtė-Kasteckienė(Žvirbliukas), Aleksiejus Gaiževskis (Voras), Vidmantas Žilakauskas (Banginis), Edgaras Kopcikas (Šaltukas), Žilvinas Žalys (Arklys); tupi (iš kairės): PranasKasteckas (Francas), Erikas Žentelis (Krokodilas).
Specialiosios paskirties būrio branduolys su viešnia (iš kairės): Andrius Biliūnas (Krabelis), Žilvinas Pupkus (Pupkus), Jolanta Rinkevičiūtė-Kasteckienė(Žvirbliukas), Aleksiejus Gaiževskis (Voras), Vidmantas Žilakauskas (Banginis), Edgaras Kopcikas (Šaltukas), Žilvinas Žalys (Arklys); tupi (iš kairės): PranasKasteckas (Francas), Erikas Žentelis (Krokodilas).

1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba Kovo 11-osios aktu paskelbė atkurianti mūsų šalies nepriklausomybę. Tačiau laisvės ore vis dar tvyrojo pavojų – Lietuvoje buvo pastu įvairaus plauko „jedinstveninkų“, putojančių, kad „fašizm neproidiot“, o greta tikro gyvenimo ištroškusių žmonių ir toliau sukinėjosi mūsų pergalės pripažinti nenorėję sovietų kariai. Reaguodama į agresiją, atkurtos Lietuvuvos kariuomenės vadovybė ėmėsi kurti pirmą neoficialų lietuvišką specialųjį būrį, kurį aplinkiniai vadino „Franco žvėrynu“. Įkvėpti praėjusio amžiaus pabaigoje populiarių vakarietiškų veiksmo filmų, jauni vaikinai tada svajojo įkūnyti ekrane matytus didvyrius.  Ir štai pagaliau kova už tėvynę atvėre nutrūktgalviškų nuotykių langą.

Plačios japonų akys

Iš ką tik mokyklos suolą palikusių jaunuolių suformuoto slapto būrio istorija šiandien, po beveik 30 metų, atgyja Lietuvos kino ekranuose, atskleisdama mitais ir legendomis apipintą „specukų“ būtį. Režisieriaus Andriaus Lekavičiaus dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“ prikelia lig šiol daugumai nežinotą tikrų Lietuvos superherojų praeitį: savo nuotykius pasakoja anų laikų didvyriai, dabar jau suaugę vyrai.

„Šio būrio istoriją, kiek pamenu, sužinojau 2014-aisiais – straipsnį KARIO žurnale man parodė draugas. Tuo metu kaip tik buvo pasibaigę filmo apie Arvydą Sabonį darbai, prie kurių ir aš prisidėjau. Taigi reikėjo naujos temos. Tiesą pasakius, tada jos aktyviai dar ir neieškojau, bet „specukų“ istorija, turinti visus ingredientus, kurių reikia įdomiam ir geram filmui, mane iš karto įtraukė. Be abejo, supratau – jeigu vyrai nenorės, kad ši jų praeitis būtų papasakota, nebus ir filmo. Veikiai susitikau su majoru Pranu Kastecku. Taip viskas ir prasidėjo. Idėja daugelio buvo priimta teigiamai, jaučiau, kad šie vyrai nori, jog jų istorija būtų papasakota ir žmonės apie juos sužinotų. Veikiausiai yra išlikusi tam tikra nuoskauda, kad jie buvo suburti į tokią išskirtinę grupę, treniravosi, atidavė daug jėgų, tačiau paskui staiga būrys buvo išformuotas ir jų tiesiog nebeliko. Iš esmės niekas jų nebežinojo“, – sakė režisierius.

Pasak A. Lekavičiaus, renkant medžiagą sunkiausia buvo rasti konkrečias nuotraukas ir vaizdo kasetes, kuriose užfiksuotos vyrų aktyvios veiklos akimirkos. Be to, iš pat pradžių buvo aišku, kad nėra jokių oficialių duomenų. Kaip režisieriui pasakojo patys filmo herojai, tik pagal kokius nors pavedimus už maitinimą galima atsekti, kad jie buvo ir kad kariuomenė apie juos žinojo.

Apskritai, yra trys sunkios temos, apie kurias buvo svarbu kalbėti: ar šie vyrai nesijaučia, tarsi būtų jais pasinaudota, o paskui jau kaip nebereikalingus sistema juos tiesiog išmetė, taip pat, žinoma, visiems skaudi Edgaro Kopciko žūtis bei kai kurių patirtas 1990-ųjų reketas ir kalėjimas

„Vyrukai man sakė, kad Aukščiausiojoje Taryboje buvo filmuojamos jų kovinės savigynos treniruotės. Per vieną iš jų, kurią filmavo japonų televizija, Pranas Kasteckas, rodydamas pratimus, „priešininkams“ sulaužė septynis kaulus. Po šios treniruotės jam galutinai prilipo pravardė Kaulų laužytojas. Kiti iš būrio sakė, kad tuo metu japonų akys iš siaurų pasidarė plačios, kai jie pamatė, kaip rimtai ten viskas vyksta. Mes bandėme rasti būtent tą kasetę, rašiau elektroninius laiškus trims pagrindinėms japonų televizijoms, kurios tuo metu lyg ir turėjo savo žurnalistų Rytų Europoje, tačiau paieškos buvo bevaisės. Taip pat mėginome ieškoti nuotraukų iš Pociūnuose vykusios fotosesijos – išlikusios yra vos kelios fotografijos“, – apie kūrybinio proceso pradžią pasakojo A. Lekavičius, pridurdamas, kad nors ir nepavyko surinkti visų norėtų materialių įrodymų apie „Spec. Žvėryno“ egzistavimą, filmavimo grupė nuo pat pradžių turėjo vaizdo medžiagą iš Pociūnų, ši ir buvo didžiausias archyvinis turtas.

Be to, beieškant duomenų, netikėtai atsirado neprofesionalių operatorių, kurie anuomet filmavo įvykius prie Aukščiausiosios Tarybos, tad pavyko gauti ir daugiau autentiškų kadrų.

Kai nereikia žodžių

A. Lekavičiaus sąraše buvo penkiolikos žmonių, susijusių su pasakojama istorija, pavardės, tačiau ne visi vyrai norėjo ar galėjo kalbėti. Iš viso buvo pakalbinti septyni „Franco žvėryno“ nariai, taip pat mjr. P. Kastecko žmona Jolanta, su kuria jis susipažino Sausio 13-osios įvykių ir išvažiavimo į Pociūnus sūkuryje, taip pat Česlovas Jezerskas, kuris, galima sakyti, yra šio būrio krikštatėvis, t. y. idėjos sumanytojas, ir tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Režisierius paatviravo, kad jam susidarė įspūdis, jog ypač pulkininkui Aleksiejui Gaiževskiui buvo svarbu, kad ši istorija būtų papasakota, nes šis nuoširdžiai palaikė filmo kūrimo idėją, padėjo ieškoti nuotraukų.

Interviu sesijos su kiekvienu sutikusiu kalbėti herojumi trukdavo po 2–3 valandas. Pasak A. Lekavičiaus, nors ir nebūdavo pradedama iš karto kalbėti skaudžiomis temomis, pokalbiai vis tiek nebuvo lengvi.

„Vis dėlto didelę šių vyrų jaunystės nuotykio dalį sudarė ir linksmi dalykai – kartu su draugais sportuodavo, traukdavo pas merginas, apskritai, jiems rūpėjo patirti tai, kuo ir šiandien gyvena daugelis jaunų žmonių. Be to, kaip jie sakė, tuo metu pasąmonėje nelabai ir suvokė, kad yra, tarkim, ruošiami mirčiai ar kad jie patys pasirengę žūti. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl kariuomenė juos pakvietė tiesiai po mokyklos suolo: kol yra vedami adrenalino, o ne racionalaus proto. Vienas iš šio būrio vyrų teigė, kad aštuoniolikos devyniolikos metų jaunuolis yra geriausias karys, nes jis daug negalvoja ir vykdo įsakymus. Be to, tais laikais niekas nekalbėdavo, pavyzdžiui, apie depresiją ir pan. Tiesa, ne paslaptis, kad kai kurie šio būrio vyrai, ieškodami adrenalino, pasuko nusikaltėlių keliais. Apskritai, yra trys sunkios temos, apie kurias buvo svarbu kalbėti: ar šie vyrai nesijaučia, tarsi būtų jais pasinaudota, o paskui jau kaip nebereikalingus sistema juos tiesiog išmetė, taip pat, žinoma, visiems skaudi Edgaro Kopciko žūtis bei kai kurių patirtas 1990-ųjų reketas ir kalėjimas“, – sakė režisierius.

A. Lekavičius taip pat pasakojo, kad „Franco žvėryno“ kovotojų susitikimai studijoje buvo jautrūs, bet, kaip ir būdinga daugumai vyrų, didelės emocijos paprastai užgniaužiamos: „Nepamenu, kuris iš jų atskleidė tokią tarsi anekdotinę situaciją, kad jie susitikę nesidalija ilgomis istorijomis, o dažniausiai tyli, trumpai aptaria kokius nors prisiminimus ir tyli toliau. Vadinasi, susitikus jiems nereikia daug žodžių, nes bendrystė, ryšys, kurį, manau, dar labiau sustiprino Edgaro žūtis, tarp jų tikrai yra išlikęs.“

Kuriant filmą mjr. Pranui Kasteckui (kairėje) teko ne kartą bendrauti su režisieriumi Andriumi Lekavičiumi.
Kuriant filmą mjr. Pranui Kasteckui (kairėje) teko ne kartą bendrauti su režisieriumi Andriumi Lekavičiumi.

Įstrigę tarp Rytų ir Vakarų

Kurdamas „Spec. Žvėryną“ režisierius ėmėsi netradicinių sprendimų, dokumentikos žanrą sujungdamas su animacija. Paklausus, kas išprovokavo tokią kino standartus laužančią kūrybinę idėją, autorius sakė, kad 8 ir 9 dešimtmečių filmai, kompiuteriniai žaidimai bei muzika yra to laikotarpio kultūrinė sudedamoji dalis, todėl yra svarbi ir šiandien, kinu pasakojant apie tuometinį Lietuvos kariuomenės specialųjį būrį.

„Animacijos žanru filme daugiausia vaizduojami tikri įvykiai, tačiau jie tokie, kad sunku patikėti, jog tai vyko iš tikrųjų. Atsigręžiant į 1990-uosius, galime prisiminti, kad kompiuteriniai žaidimai buvo kuriami pagal principą beat them all – pagrindinį personažą valdantis žaidėjas turėdavo sunaikinti visus jo kelyje pasitaikančius blogiečius. Panašiai darė ir „Franco žvėryno“ vyrai, kuriems augant amerikietiški veiksmo filmai darė didelę įtaką ir veikiausiai pastūmėjo ieškoti karo pavojų. Tad sprendimas į filmą įtraukti animaciją labai pasiteisino“, – sakė A. Lekavičius.

Filmo autoriaus nuomone, pasaulio kino ekranus yra nemenkai užvaldę vakarietiški superherojai, pavyzdžiui, Captain America, Jasonas Borne’as, Jackas Reacheris ir kiti, todėl vienas iš tikslų buvo žmonėms pristatyti ir Lietuvos didvyrius. Vis dėlto filmo pagrindas yra vakarietiškos popkultūros idėjos, tačiau, kaip sako režisierius, tai tėra priemonė, siekiant sukurti unikalų lietuvišką produktą: „Žvelgiant į visą populiariąją kultūrą, manau, kad Lietuvoje esame tarsi atsidūrę tarp girnų: viena girnapusė – amerikietiški herojai, kita – rusiška propaganda. Man atrodo, kad šis filmas ir yra daigelis, bandymas papasakoti ką nors unikalaus propagandinių ir popkorninių produktų terpėje, semiantis įkvėpimo iš vakarietiškų idėjų, bet vis tiek išliekant lietuvišku.“

Kai kuriose A. Lekavičiaus filmo recenzijose rašoma, kad filmui trūksta politinio ir istorinio konteksto. Režisieriaus paklausus, ar sąmoningai buvo nuspręsta apeiti tokias kontekstines detales, jis nedvejodamas sutiko. Pašnekovo teigimu, tokios minties buvo laikomasi nuo pat pradžių, todėl kūrybiniame procese stengtasi koncentruotis į specialiojo būrio vyrų anuometines patirtis, visus politinius įvykius tik minimaliai įterpiant į pagrindinę istoriją. Kaip sakė režisierius, tai nėra kinas apie Lietuvos Nepriklausomybę, o politinio dokumentinio filmo vieta – televizijoje.

„Specukai“ maskavosi sportine apranga, kad sovietiniai desantininkai neįtartų, kas Pociūnuose šokinėja su parašiutais.
„Specukai“ maskavosi sportine apranga, kad sovietiniai desantininkai neįtartų, kas Pociūnuose šokinėja su parašiutais.

Įkvėpimas jaunajai kartai

Svarstydamas, koks yra šio filmo žiūrovas, režisierius neneigė, kad tai daugiausia turėtų būti berniukai. Tačiau jis išskyrė tris pagrindines auditorijas, kurioms „Spec. Žvėrynas“ galėtų būti įdomus: žmonės, kurie buvo aktyviai įsitraukę į 1991 m. įvykius – gynė Vilniaus televizijos bokštą, girdėjo artėjančių tankų garsus ir pan., taip pat paties režisieriaus bendraamžiai, maždaug 30-mečiai, kurie, kaip ir jis, dėl staigios Vakarų popkultūros įtakos 1990-uosius prisimena nostalgiškai, bei dabartiniai 18–20 metų jaunuoliai, kurie norėtų savo ateitį sieti su Lietuvos kariuomene – šis filmas galėtų juos įkvėpti.

„Anais laikais niekas nesvarstė: eiti į kariuomenę ar ne – tada ten visi ne tik ėjo, bet tiesiog bėgo“, – sakė jis. Paklaustas, ar nūdienos geopolitinių grėsmių akivaizdoje šis filmas galėtų tapti savotišku motyvacijos šaltiniu Lietuvos jaunajai kartai, ypač šauktiniams, A. Lekavičius pritarė: „Manau, kad taip. Filme galime ieškoti ir pozityvių pamokų, pavyzdžiui, kad tie vyrukai, su kuriais tarnauji, taps tavo draugais visam gyvenimui. Kai pradėjau kurti filmą, geopolitinė situacija buvo dar labiau įtempta nei šiandien, kaip tik tada intensyviai klostėsi įvykiai Ukrainoje, o šauktinių ir verktinių klausimas buvo dar aštresnis. Tad tai irgi buvo vienas iš papildomų motyvų šią temą perkelti į kino ekraną.“

Pranas Kasteckas Aukščiausiosios Tarybos gynėjus moko artimosios kovos veiksmų. 1991 m.
Pranas Kasteckas Aukščiausiosios Tarybos gynėjus moko artimosios kovos veiksmų. 1991 m.

Kas yra herojus

A. Lekavičiaus teigimu, „Spec. Žvėrynas“ žiūrovui labiausiai įdomus turėtų būti dėl kartu su pasakojama istorija perteikiamų universalių vertybių. Nors kuriant filmą daugiausia dėmesio buvo skiriama kuo įdomesniam pasakojimui, po šiuo paviršiniu sluoksniu slypi ir tam tikras filosofinis užtaisas. Supažindindamas auditoriją su bebaimiais atkurtos Lietuvos kovotojais, režisierius siekia ne tik papasakoti autentišką istoriją, iliustruotą tikrais kadrais, bet kartu kelia tam tikrus klausimus, skatinančius kvestionuoti kai kuriuos įsitikinimus ir standartus. Visų pirma A. Lekavičius kviečia žiūrovą persvarstyti sąvoką „herojus“: „Jei buvai pasiryžęs šauti į priešą, tačiau priešas nepasirodė, ar vis dar esi herojus? – retoriškai klausia režisierius, čia pat prabildamas apie karą. – Komercinių filmų suformuotas karo vaizdas neatspindi tikrosios kovos, tad žiūrėdami „Spec. Žvėryną“ žiūrovai turėtų samprotauti, ar „specukų“ būrio vyrai iš tiesų kariavo.“

Anot režisieriaus, šie ir panašūs klausimai žiūrovams, tikėtina, kils pasibaigus filmui arba žiūrint paskutinę jo dalį, kadangi daugiausia dėmesio skiriama 1991-iesiems, ir tik per paskutines 10 minučių iš pačių „Franco žvėryno“ vyrų lūpų veriasi ano meto retrospektyva.

A. Lekavičius pasakojo, kad, kuriant filmą, tekdavo susidurti ir su skirtingomis kūrybinės filmo grupės nuomonėmis. Pavyzdžiui, montažo kambaryje režisierius kartais nesutardavo su montuoju dėl filmo logikos: jei vyksta kovinė treniruotė, apšilimas turėtų būti rodomas prieš, o ne vėliau. Iš tiesų buvo siekiama išlaikyti logikos ir autentikos linijas.

Tarp tų žmonių buvo ir keli filmo herojai – Pranas, Krabas, Rytis Nepas, Marius Šmitas. Dėkodami jie man spaudė ranką. Šios reakcijos į filmą man yra pačios svarbiausios.

„Sunkiausia buvo medžiagą sudėlioti taip, kad papasakotume įdomią istoriją, nes pirminis filmo montažas buvo 2 val. 40 min. trukmės. Jame buvo ir tam tikrų politinių paaiškinimų bei kitos papildomos informacijos. Taigi susidūrėme su dideliu iššūkiu siekdami atsirinkti esmę, aplink kurią reikėtų lipdyti detales. Sunkumų kėlė ir pati filmo forma, nes reikėjo dirbti su animatoriais bei tarptautine grupe. Bet, kaip jau minėjau, man, kaip režisieriui, sunkiausia buvo atrasti šios istorijos įdomaus papasakojimo formulę“, – sakė režisierius A. Lekavičius.

Po išankstinės „Spec. Žvėryno“ premjeros rudens sezono kino renginyje „Scanorama“ vyko interaktyvi klausimų sesija, kurios metu žiūrovai režisieriui reiškė ne tik susidomėjimą, bet ir dėkingumą: „Tarp tų žmonių buvo ir keli filmo herojai – Pranas, Krabas, Rytis Nepas, Marius Šmitas. Dėkodami jie man spaudė ranką. Šios reakcijos į filmą man yra pačios svarbiausios.“

Nusileidimai buvo itin ekstremalūs, nes „specukai“ neturėjo pinigų alpinistų virvėms – pirko pigesnes paprastas, leisdavosi be jokios apsaugos.
Nusileidimai buvo itin ekstremalūs, nes „specukai“ neturėjo pinigų alpinistų virvėms – pirko pigesnes paprastas, leisdavosi be jokios apsaugos.

Istorija Voro akimis

– Vieno iš tuometinių „specukų“ būrio narių – dabartinio Lietuvos kariuomenės plk. Aleksiejaus Gaiževskio paklausėme kodėl režisierius A. Lekavičius savo filmui pasirinko būtent „specukų“ istoriją?

– Andrius Lekavičius – jaunas, progresyvus ir naujoviškas režisierius, neribojantis savęs, kaip kūrėjo. Manau, kad jo niekada nedomino, kaip jis pats mėgsta sakyti, „protingai ir filosofiškai apie istorinius įvykius kalbančios galvos“. Jo akiratyje – žmonės, kurie atėjo tarsi iš niekur, darė ir padarė tai, apie ką buvo kalbama tik puse lūpų ir tik tam tikroje žmonių draugijoje, žmonės, kurie buvo apipinti mitais ir legendomis net pačioje Lietuvos kariuomenėje. Manyčiau, režisierių pagavo paslaptis, kas mes tokie, iš kur kilę, kodėl apie mus buvo kuriamos istorijos, galbūt, net mitai, ką mes veikėme, galiausiai kur mes esame dabar. Smalsumas, noras tą atskleisti ir paviešinti, patvirtinti arba sugriauti mitus, mano galva, ir buvo tai, kas jį, kaip sakoma, užkabino ir paskatino imtis šio dokumentinio filmo projekto.

Galų gale A. Lekavičiui, kaip dokumentinio kino kūrėjui, buvo svarbus laiko faktorius: reikėjo paskubėti, kol dar yra su kuo kalbėtis, nes laikas negailestingas net patiems stipriausiems.

– Kaip reagavote, kai Jums buvo išsakyta idėja kurti šį filmą?

– Neigiamai. Iš pradžių tikrai nelabai pritariau šiai idėjai. Pirma mintis – apie ką jis kurs? Juk realiai mes jam nieko negalime pasakoti, viskas yra slapta, o mes dar gyvi. Mūsų būrio kariai labai skirtingų likimo vėtrų išblaškyti po visą pasaulį. Vieni patraukė į užsienio legioną, kiti, neslėpsiu, įsitraukė į nusikalstamas grupuotes, kai kurie liko tarnauti Lietuvos kariuomenėje, o dar kiti pasirinko policiją. Be to, mūsų būrys net nebuvo oficialiai įformintas.

Taip, mes buvome padalinys, turėjome vadą ir užtikrintą minimalų aprūpinimą, rengimuisi skirtas priemones, kartu treniravomės, vykdėme operacijas, žvalgybines užduotis, ruošėmės įvairiems diversiniams veiksmams. Veikėme kaip greitojo reagavimo vienetas visoje Lietuvos teritorijoje, kai reikėdavo skubiai lokalizuoti konfliktus, perimti svarbius valstybinius objektus net ir ten, kur jų perdavimo statusas dar nebūdavo visiškai aiškus. Taigi, galvoje sukosi klausimai: ką reikės papasakoti režisieriui, ką sakyti, ką nutylėti, kaip žmonės išgirs ir įvertins mūsų veiksmus? Atsakymų nežinojau: kankino labai didelės abejonės, o viduje tiesiog virte virė, nes troškau, kad visuomenė suprastų, jog visada buvo, yra ir bus žmonių, pasirengusių už Tėvynę paaukoti savo gyvybę, rizikuojančių, kad būtų išsaugota tai, kas buvo taip sunkiai iškovota. Kalbu apie mūsų valstybės Laisvę ir Nepriklausomybę. Man šie žodžiai niekada nebuvo populistiniai ir tušti. Ir nei vienam iš mūsų.

Vienas mano buvusių vadų yra pasakęs: „Aleksai, išmok gyvenimą vertinti ne tik savo, tačiau ir kitų žmonių akimis.“ Taigi, sužinojęs filmo idėją, pagalvojau, kad mano būrio kariai, jų artimieji, ypač mūsų žuvusio kario Edgaro Kopciko mama ir brolis, turėtų žinoti mūsų istoriją bei ja didžiuotis. Taip pat mūsų pačių artimieji, ir ne tik jie, turi suprasti, kad nutylėtos „Franco žvėryno“ istorijos kažkokiu būdu galiausiai turi būti pagarsintos.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir plk. Aleksiejus Gaiževskis. Rukla, 2018 m. vasara.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir plk. Aleksiejus Gaiževskis. Rukla, 2018 m. vasara.

– Kaip vertinate režisieriaus sprendimą 1991 metų „specukų“ istoriją papasakoti pasitelkiant animacijos žanrą?

– Tiesą sakant, nesu didelis animacijos gerbėjas, tačiau man labai įdomus šis sumanaus režisieriaus sprendimas šitaip iliustruoti istorijos pasakojimą. Juk logiška, kad vaizdo įrašų ir nuotraukų iš to laikmečio tikrai itin mažai – nei mes fotografavomės, nei filmavomės. Tie keli Tado Dambrausko dėka likę mūsų padalinio kadrai šiandien tikrai yra aukso vertės. Tad sprendimas istoriją pasakoti ne rodant „kalbančias galvas“, o iliustruojant judančiais paveiksliukais, manyčiau, yra savotiškai labai genialius ir kartu itin paprastas, bet naujoviškas būdas. Šitaip susipina legenda su tikrove, pasaka su būtimi: juk mes tikrai buvome ir veikėme, o įrodymų tarsi ir nėra. Legendas galima perteikti iliustracijomis, tad kodėl ne animacija?

– Ar jau matėte filmą arba jo ištraukas? Jei taip, kaip vertinate galutinį kūrinio rezultatą?

– Labai gaila, bet viso filmo nemačiau. Šiuo metu kaip nacionalinis Lietuvos atstovas tarnauju viename iš NATO štabų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išankstinės premjeros pristatymą stebėjau tiesiogiai internete ir nekantriai laukiau mano kolegų atsiliepimų. Be to, kai buvo kuriamas filmas, apie tai, ką režisieriui per interviu sakė kiekvienas asmeniškai, mes nieko nežinojome. Daugybę metų mes beveik nesimatėme, todėl A. Lekavičiaus geniali mintis mus sukviesti bendram pokalbiui buvo tikras stebuklas!

Buvo kolegų, kurie duoti interviu atvyko net iš kitų valstybių, tad kai kuriuos savo bendražygius aš susitikau tik studijoje, mes nesitarėme, kas ir ką kalbėsime. Žiūrėti „Spec. Žvėryną“ man bus nepaprastai įdomu: išgirsti, ką kiekvienas pasakė, pamatyti, kaip režisierius viską sudėliojo ir kokia istorija išėjo.

Mūsų „specukų“ vadas Pranas Kasteckas mus, tikrai pašėlusius ir, daugelio nuomone, visiškai nekontroliuojamus, nevaldomus, sugebėjo paversti tiksliomis ir puikiai paruoštomis kovinėmis mašinomis tikrąja šių žodžių prasme.

Tiesa, man nuoširdžiai būdavo gaila A. Lekavičiaus, kai jis atkakliai bandydavo iš manęs išgauti informaciją apie operacijas, mūsų, kaip kovinės grupės, veiklą, o aš su šypsena tik galėdavau atsakyti: „Nepyk, mes dar gyvi, negaliu to pasakoti.“ Beje, žiūrėdamas trumpas filmo ištraukas tiesiogiai internete, vis pagalvodavau, kad galėjau geriau paaiškinti, tiksliau išsakyti... Klausiate, ar filmas tikrai atspindi mūsų istoriją? Siūlau pažiūrėti kitu kampu ir šį kūrinį priimti kaip pasakojimą apie to laikmečio žmones, jaunuolius, nutrūktgalvius, beprotiškų nuotykių, kovinio veiksmo ir iššūkių ištroškusius pirmosios atkurtos Lietuvos kariuomenės karius, kuriems likimas staiga visa tai davė. Viską. Ir net su kaupu. Priimkite tai kaip vadovavimo meną ir neeilinius lyderio gebėjimus: juk mūsų „specukų“ vadas Pranas Kasteckas mus, tikrai pašėlusius ir, daugelio nuomone, visiškai nekontroliuojamus, nevaldomus, sugebėjo paversti tiksliomis ir puikiai paruoštomis kovinėmis mašinomis tikrąja šių žodžių prasme.

Mūsų motyvacija ir vidinė stiprybė buvo itin tvirta, pavyzdžiui, keli mūsų būrio kariai, susilaužę kojas, sugebėjo juokauti, nors jautė begalinį skausmą, Erikas Žentelis nuo visų slėpė kulno lūžį ir net nešlubuodamas kartu su mumis bėgiojo, šokinėjo su parašiutais, žodžiu, darė viską, kad dėl traumos nebūtų pašalintas iš būrio. Mes buvome „karo šunys“: ištikimi vadui, nors šiek tiek pasiutę, tačiau dėl draugystės pasiruošę pasiaukoti ir paaukoti. Troškome nuotykių, iššūkių ir patirties, kurios mums gyvenimas atseikėjo tiek, kad adrenalino užteks dar labai ilgam.

2018 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos prezidentūroje mjr. Pranui Kasteckui buvo įteiktas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžius.
2018 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos prezidentūroje mjr. Pranui Kasteckui buvo įteiktas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžius.

– Kas anuomet paskatino apsispręsti prisijungti prie Lietuvos kariuomenės?

– Tada man buvo septyniolika. Kartu su draugu Žanu Sipovičiumi 1991 m. sausio pirmosiomis dienomis atvykome ginti Vilniaus televizijos bokšto, parlamento ir Lietuvos Nepriklausomybės. Būdamas penkiolikmetis, kaip nepriklausomos Lietuvos simbolį ant odinės striukės rankovės nešiojau lipduką su Vyčio atvaizdu.

Mėgėjiškai šiek tiek brazdindavau gitara ir paauglystėje, būdamas keturiolikos metų, traukdavau dainą: „Geltona, žalia ir raudona – / Tai mūsų vėliavos spalva. / Sugrįš iš užsienio Smetona / Ir vėl bus laisva Lietuva!“

Tačiau kai prie parlamento išvydau 50 000 žmonių minią, alsuojančią vienu laisvės oru ir vieningai dainuojančią laisvės dainas, patyriau jausmą, kurio neįmanoma atkartoti. Būtent ten ir tuo metu aš supratau: jei likimas lems man likti ant šio grindinio ginant parlamentą, mano vieta visada bus čia. Nesvarbu, kad jaunas. Juk gyvenimas nebus beprasmis... Iš tiesų taip mąsčiau, nors, neslėpsiu, viduje visada kirbėjo baimė – daugiau ne dėl gyvybės ar sutrikdytos sveikatos, o dėl to, kad pavojaus akimirką nepalūžčiau ir tas išgąsčio jausmas manęs neužvaldytų. Dėkui Dievui, kad nuo pat pirmųjų parlamento gynimo dienų pažinojau ir mokiausi iš tokių žmonių kaip Rimantas Baltušis, Česlovas Jezerskas, Pranas Kasteckas, Liutauras Paužuolis, Audrius Stonkus, broliai Gvozdai, Juozas Barškėtis ir daugelio kitų, kurie mane įkvėpė tikėti draugais ir pasitikėti pačiu savimi.

Labai svarbu įsisąmoninti, kad nuo tavo mažiausios klaidos gali nukentėti draugo gyvybė. Gyvenime išmokau vieną labai svarbų dalyką – geriau būti pasirengusiam garbingai žūti, nei visą gyvenimą slėptis išdaviko ar menkystos šešėlyje. Tai buvo viena labiausiai mane motyvavusių nuostatų mirtinų pavojų akimirkomis. Mokomasis junginys, brigados „Geležinis Vilkas“ kūrimas – tai patirtis, kai gyvenimą galėjau vertinti paprasto kario akimis.

Pradėjau tarnybą būdamas eiliniu, vėliau tapau skyriaus vadu, bet atsisakiau pareigų ir laipsnio, kad galėčiau kandidatuoti į pirmąjį brigados „Geležinis Vilkas“ Žvalgų būrį. Tada valdė jaunatviškas noras ir ryžtas būti pirmam visur, kur „karšta“, visur, kur dar nebuvo kiti, išbandyti tai, kas kitiems buvo tabu. Galbūt tai yra tam tikra avantiūra, tačiau aš gyvenau tikrą, nepagražintą, pilną iššūkių, nuotykių, laimėjimų ir nusivylimų kario gyvenimą. Tokio linkiu kiekvienam savo ginklo broliui. Dabar smulkios problemos tiesiog man kelia šypseną.

Mes gyvenome, tarnavome, kovojome, šventėme, džiaugėmės ir liūdėjome kaip viena šeima, kaip vilkų brolija, kurios niekada niekas neišskyrė.

– Kaip manote, ar šį filmą galima laikyti viena iš priemonių glaudesniam ir jautresniam jaunosios kartos ryšiui su kariuomene ir savo valstybe formuoti?

– Tam, kad pradėtume galvoti apie savo santykį su kariuomene ir valstybe, pirmiausia turime suprasti save. Labai tikiuosi, kad šis filmas neformuos klaidingos nuomonės, kad Nepriklausomybė buvo kuriama naudojantis „juodosiomis technologijomis“, „juodųjų operacijų taktika“ ir panašiai. „Spec. Žvėrynas“ turėtų būti nuotaikingas ir veikiausiai pamokantis pasakojimas apie tai, kaip jaunuoliai, neturėdami jokio pradinio karinio pasirengimo, savarankiškai mokėsi, ruošėsi, studijavo ir beveik visus tuos įgūdžius išbandė realybėje. Juk tuo metu Lietuvoje buvo dislokuota mums priešiška sovietų armija, intensyviai veikė Rusijos saugumas, karinės ir sukarintos sovietinės organizacijos Lietuvoje laukė, į kurią pusę pasuks politinės jėgos, o visi, kurie bus priešakinėse pozicijose, turės būti atpirkimo ožiais. Mes tą supratome ir buvom tam pasiruošę.

„Karo šunys“, įspūdingai žengę nepriklausomybės keliu

Nors labai branginome savo gyvenimą, tačiau žinojome, kad dėl mūsų veiklos ir padalinio specifikos saule ilgai džiaugtis gali ir netekti. Tačiau mes nė karto nedvejojome, niekada neatsisakėme vykdyti nurodymo, kai reikėdavo atremti iki dantų ginkluotą OMON'ą, vykdyti kovines pasalas pasienyje su vienu kalašnikovu, pistoletu PM ir keliomis šovinių dėtuvėmis be realios kovinės paramos.

Labai norėčiau, kad šis filmas, kad ir kaip jis būtų vertinamas, būtų įkvėpimo ir tikėjimo pergale šaltinis ne tik kariams, tačiau kiekvienam žmogui.

Patikėkite, net tada, kai ant tavo rankų sustoja draugo plakanti širdis, pasiduoti nei emocijomis, nei jausmams negali. Tuo metu galvoji: „Dieve, kaip reikės apie tai pasakyti jo mamai?“ Mes gyvenome, tarnavome, kovojome, šventėme, džiaugėmės ir liūdėjome kaip viena šeima, kaip vilkų brolija, kurios niekada niekas neišskyrė.

Praėjo daugiau kaip ketvirtis amžiaus, tačiau mūsų susitikimo vietų niekas negali pakeisti: Antakalnio kapinės, prie Edgaro, Tado, Medininkuose žuvusių pareigūnų, Rimanto Baltušio, Šarūno Užusienio, Sausio įvykių aukų kapų... Stengiamės aplankyti kiekvieną... Tačiau mes neliūdime, o uždegame žvakučių ir prisimename, vieni kitiems pasakojame šimtus kartų girdėtas, bet vėl naujai atgimstančias istorijas: kaip Tadą rišome prie lėktuvo sparno, kaip OMON'o bazėje įėjome į minų lauką, šalome pasalose, kaip minavome ir išminavome, kaip mes gyvenome, juokėmės, kovojome. Nors dažnai be ginklų ar naktinio matymo prietaisų, bet su nepaprasta viltimi, kad tikrai laimėsime. Tą, žiūrėdamas šį filmą, ir turėtų suprasti ir jaunas, ir senas žiūrovas. Ne tas drąsuolis, kuris beatodairiškai lenda į nuotykius ir rizikuoja savo gyvybe, bet tas, kuris labai bijo, tačiau sugeba save nugalėti, nes už nugaros, šalia ir priekyje stovi draugai, kurių gyvybės yra daug svarbesnės nei asmeninė.

Tado Dambrausko, Alfredo Pliadžio, Andrej Vasilenko nuotr., filmo „Spec. Žvėrynas“ iliustr.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika