Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GIMTASIS KRAŠTAS

Berlyno dienoraštis. Vilniaus etiudai 

Asmeninio albumo nuotraukos

Vilnius gražus, daug gražesnis už Berlyną, – parašė buvusi kolegė, ragindama sugrįžti į jį gyventi. Tikrai gražus, niekada dėl to nesiginčijau. Ir ypač vasarą, kai išsiskleidžia visi senamiesčio kiemeliai, kai juose skamba muzika ir gatvės pilnos turistų. Kai net atostogų metu bažnyčios pilnut pilnutėlės, o į koncertus ir kiną po atviru dangumi vos gali gauti bilietą. Jau nekalbu apie laisvo staliuko paieškas šiltą vasarišką vakarą, kokių šiemet gamta pažėrė tiek, kiek vidutiniškai vargiai būdavo per trejus metus.

.....

Prie įėjimo į Valdovų rūmų kiemą apsauginis negailestingai atima pusiau nugertą plastikinį Boržomio buteliuką. Pabandžius pajuokauti apie vasarą, karštį, troškulį, jis grubiai atšauna, kad tokia tvarka ir nuolaidų nebus. Suprantu, kad nepadės net tai, jeigu paminėsiu, jog šiandien mano gimtadienis. Ne, man visai negaila buteliuko, man tik nesmagu, kad jis sutinka į koncertą besirenkančius svečius su rytų Berlyno kareivio, stovinčio prie Check point Charlio, priešiškumu.

Bet tuoj jį pamirštu. Alinos Orlovos balsas lenda po oda, apima visą kūną, kilsteli jį nuo žemės ir mano mintys jau skrenda iki Valdovų rūmų balkonų, kyla dar aukščiau, iki lopinėlio kas minutę vis labiau melstančio Vilniaus dangaus, kelis kartus perrėžiamo nežinomo lėktuvo. Tas balsas priverčia pamiršti nuovargį, suplanuotus darbus, per greitai bėgančius metus, nemalonius žmones, kurie turbūt yra nemalonūs ir patys sau, jis įveda į melancholišką transą ir aš pasijuntu maža visatos dalelyte. Maža Vilniaus dalimi. Ir visuomet būsiu tokia, net kai manęs jame nebeliks.

..............

Švęsti gimtadienius prie nukrauto stalo jau yra tapę savotiška atgyvena. O gal čia tik aš išaugau iš šių tradicijų? Man atrodo, kad per gimtadienį reikia pasidaryti šventę sau, o ne laukti, kol kas nors tave nustebins, atneš kavos/torto/ledų/gėlių/šampano į lovą, užklups su dovanų maišais vakare, nusamdys gondolininką su akordeonu ar padovanos pasiskraidymą stebuklingu kilimu. Prisikuriame visokių nerealių lūkesčių turbūt tik tam, kad paskui turėtume dėl ko paliūdėti. Prieš gerą dešimtmetį nusprendžiau tą dieną priklausyti tik sau pačiai – daryti tai, ką noriu ir kas mane džiugina. Kadangi stovėjimas virtuvėje ar prie šašlykinės man niekuomet neteikė džiaugsmo, puotų namuose jau senai neberengiu, o su draugais labai mėgstu susitikti be progos. Užtat stengiuosi susigalvoti vis naujų veiklų ir kiekvieną gimtadienį švęsti vis kitaip. Šiemet nusprendžiau gimtadienio nuotaika pasidalinti su atsitiktiniais žmonėmis ir pati pasisiūliau pusdienį savanoriauti skaitykloje „Vilnius skaito“. Ir taip, dar kartą įsitikinau, kad geriausios dovanos būna tos, kurias pats duodi, o ne tos, kurias gauni.

..................

Ankstyvas sekmadienio rytas, karščiu alsuoja miesto plytelės, dvidešimtu numeriu pažymėtame troleibuse vos randu vietą prie lango atsisėsti. Matau kaip prie Minsko parduotuvės nedrąsiai įsitaiso moterėlė su kibiru pomidorų ir dviem pundeliais žalsvų salotų. Olandų žiede nėra kamščių, nėra čia ir žmonių, bet troleibusas nemaloniai sutrūkčioja ir aš apsidžiaugiu, kad sėdžiu ant tos nepatogios aptrinto dermantino sėdynės. Žiūriu į visas tas babytes su krepšiais ir maišeliais – jos turbūt ne į bažnyčią važiuoja, o į sodus. Bet kodėl jos tada pasipuošę? Ir staiga suprantu, kad Lietuvoje babytės, priešingai bendraamžėms Vokietijoje, net ir į sodus važiuodamos nesivelka šortų ar sportinių kelnių.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Gedimino prospekto grindinys žvilga saulėje lyg būtų vakar sudėtas, saulės spindulys atsimuša nuo užtrauktų vitrinų, o miesto centras toks tuščias, lyg raudonojo mėnulio užtemimas būtų išnaikinęs visą žmoniją, o mes dalyvautume nostalgiškoje ekskursijoje po praeitį. Kodėl gi ne, net ir į vis dar spinduliuojančią Černobilio zoną organizuojamos ekskursijos, kad žmonės nusifotografuotų su mirusių vaikų žaislais.

Apsidairau ir pamatau prie lango sėdintį vienintelį kitokį keleivį – jauną vyrą su ausinukais, svajingai žvelgiantį pro langą ir karts nuo karto pasišluostantį prakaitą servetėle. Aštuntą ryto karštis vos ištveriamas. Būtų lengva užmegzti pokalbį apie klimato atšilimą, bet aš čia tik stebėtoja, karštyje ištirpusi keliautoja, kartais visa širdimi įsižeminusi šiame mieste, o kartais besijaučianti taip, lyg visiškai niekam nepriklausyčiau ir negalėčiau nei vieno kvadratinio metro pavadinti savo namais.

......

Geriu alų Perone su trimis katalonų rašytojais, stebime atvykstančius ir išvykstančius traukinius ir kalbamės apie ką tik aplankytą Literatų skersgatvį, apie autentiškus Užupio kiemus, apie Vilniaus tylą ir skoningai išblukusias spalvas, apie bažnyčių bokštus ir gražias lietuvaites, apie per lėtus padavėjus ir per greitus taksistus. Francesc Miralles prieš pusantrų metų lankėsi Vilniaus knygų mugėje, pati padėjau pristatyti vieną iš trijų lietuviškai išleistų jo knygų. Sako, jog Vilnius vasarą šimtąkart gražesnis, nei žiemą. Lyg aš pati to nežinočiau. Jo draugai rašytojai negaili komplimentų nei man, nei miestui ir priduria, kad Vilnius dabar yra new cool – dabar Europoje madinga per atostogas lankyti dar neatrastus miestus, o rytai tampa vis įdomesne kryptimi.

Džiaugiuosi tuo, nes ir pati esu nustebusi, kiek daug šiemet turistų Vilniuje ir kokie jie įvairūs. Panašu, kad laikai, kai po Vilnių vaikštinėjo vien lenkų autobusų paleistos grupės, jau baigėsi. Petro ir Povilo bažnyčioje klausau trijų ekskursijų trimis kalbomis vienu metu, vos prasigrūdu pro besifotografuojančius prie Užupio Galeros prancūzus, parodau kelią į Bastėją korėjiečių porelei, o Pilies g. knygyne sutinkame lietuvių autorių vertimų besiteiraujančius britus. Bet lietuvių autorių knygų vertimų miesto centre esančiuose knygynuose nėra. Gintarų kiek nori, magnetukų ir atvirukų – prašom, brangios juvelyrikos tik pirk, kaip ir pigių suvenyrų, tautinės keramikos imk į valias, pintų juostų, drožinių ir kitų lietuvišką meną reprezentuojančių dalykų pilnos lentynos ir vitrinos, bet lietuviškų knygų angliškai ir vokiškai teks paieškoti, o jei ir rasite kur – tai bus nuotraukų albumai arba kelionių vadovas, geriausiu atveju – lietuviškų patiekalų knyga, bet jokių būdu ne literatūros ar poezijos tomelis. Štai ir pagalvoju tuomet – išleidžiame krūvas pinigų prisistatymui Leipcigo ir Londono knygų mugėse, tačiau pasirūpinti, kad visos tos išverstos knygos papultų atvykusiems turistams į rankas, jau nebesugebame. Nors gal tai būtų ne mažiau svarbus žingsnis populiarinant lietuvių autorius užsienyje.

.....

Nežinau, ar tik man taip pasirodė, ar iš tikrųjų kultūrinė koncertinė programa Vilniuje daug tirštesnė nei anksčiau. Renginių tiek daug, vienas už kitą įdomesni, kad net nežinia kurį išsirinkti. Skaitykloje po atviru dangumi prisistato trys poetai, perpildytame Saliono kieme – Aidas Marčėnas, Artistuose groja Domantas Razauskas, o Vasaros terasoje žmones šėlti priverčia Vidas Bareikis. Ir tai dar ne visi per dvi savaites aplankyti renginiai. Deja, ne visus vakarus galėjau skirti Vilniui, norėjosi aplankyti artimuosius ir draugus, ir kaskart kalbant nustebti, kad jie Vilniaus matę netgi mažiau už mane. Sakė, jog į miestą neina, jog ten per brangu ir per daug žmonių, kad net nežino, jog vienas ar kitas mylimas atlikėjas koncertuoja ten šiltą vasaros vakarą, jog neįsivaizduoja kur Vilniuje būtų galima skaniai pavalgyti ar svajingai pasėdėti. Jie turi savo namus, savo kiemus, savo draugus, savo gyvenimus ir miestas jiems neberūpi. Va tuomet ir pagalvojau, kad lankydamasis mylimame mieste esi atviresnis, užmezgi nuoširdesnį ryšį ir praleidi daugiau laiko su juo, nei gyvendamas jame.

.....

Sekmadienio vakaras. Saulė krenta įstrižai pro senus, apsilaupiusius langus, švelniai slenka betoninėmis grindimis, kurių neturi čia būti, ir atsimuša į improvizuotą altorių, kuris turėtų stovėti dviem aukštais žemiau. Beveik galiu patikėti, kad kadaise šviesa krisdavo pro vitražus ir kurdavo spalvotus paveikslus ant priešais esančios sienos, o tikintieji klausydavosi vargonų ir žvelgdavo į baugią bažnyčios didybę ir aukštybėse esančius jos skliautus. Net ir nežinau, ar dar kur nors pasaulyje yra tokia į tris aukštus padalinta bažnyčia, kur mišios vyksta palubėse, kur pro langus krentanti šviesa glosto ne brangių šventųjų paveikslų, o susirinkusių tikinčiųjų veidus, o kunigas kalba suprantamai ir ne apie dangišką, bet apie žemišką gyvenimą. Ir tada, besiklausant dviejų merginų su gitaromis atliekamos a.a. L. Coheno dainos Aleliuja, į galvą ateina nuodėmingas suvokimas, kad aš net džiaugiuosi, kad ši šventovė patyrė tai, ką patyrė, nes be tų kančių, be tų randų ir kreivai išbetonuotų grindų, be laiptinės ir krovininio lifto ji būtų tokia pat, kaip kitos. Gal tikrai visi tie jauni žmonės čia ateina tik dėl to, kad jaučiasi kaip namuose, o ne kaip nedrąsūs svečiai turtuolio rūmuose.

.....

Vilnius – jaunų žmonių miestas. Tai krenta kiekvienam į akis. Gražūs, madingai apsirengę, su brangiais kompiuteriais sėdintys kavinėse, su elektriniais paspirtukais pralekiantys gatvėmis, su ausinukais sėdintys miesto parkuose. Jie kerpasi barzdas pas barzdaskučius senamiestyje, jie valgo falafelius madingoje užeigoje, jie pusryčiauja Halės turguje ir brangiai perka ekologišką duoną, jie nuomojasi neremontuotus butus Užupyje ar Pylimo gatvėje ir atsakingai žiūri į planetos šiukšlinimą. Jie daug keliauja, rengia privačius festivalius draugų butuose ar sodybose ir mėgaujasi gyvenimu. Džiaugiuosi jais. Ilgai stebėjau ir tik po kelių dienų supratau, kodėl jaučiuosi šiek tiek keistai. Neapleido jausmas, kad esu filmavimo aikštelėje su tikslingai atrinktais statistais arba kokiame distopiniame romane, kuriame leidžiame gyventi tik tol, kol esi jaunas. Mano bendraamžių Vilniaus vakaro šurmulyje buvo mažuma, o vyresnio amžiaus žmonių – vos vienas kitas. Šunų, išvestų pasivaikščioti, Vilniaus centre sutiksi turbūt daugiau, nei pensininkų.

Berlynas irgi yra jaunas miestas, bet ne vien todėl, kad jame daug jaunimo, bet dėlto, kad visi ten jaučiasi jaunais. Bent jau vakariniam koncertui ar alaus bokalui mėgstamame bare nei vienas nesijaučia per senas.

....

Mėgautis Vilniumi vilniečiams dar labai trukdo sodai ir sodybos. Nuostabius šiltus vakarus jie leidžia ne diskutuodami apie miesto erdves, o kasdami, ravėdami, laistydami, pjaudami, rinkdami, kasdami ir paskui apdorodami kas užaugo, o Vilnių palieka jaunimui ir turistams. Kas išvengia visų pirmų veiksmų, vis tiek tėvų ar giminaičių yra pasmerkiami paskutinei, derliaus dorojimo fazei. „Negi išmesi“, – sako daugelis raugdami agurkus, trindami pomidorus, džiovindami cukinijas, virdami slyvienes ir obuolienes ir kraudami jas į visus metus rinktus iškaitintus stiklainius užsukamais dangteliais. Lyg būtų galima užkonservuoti vasaros skonį.

Sodyboje už tvarto išpyliau turbūt dešimt karučių obuolių – saldžių, minkštų, ekologiškų, su sultingais kirminiukais. Tokių, už kurių kilogramą Berlyno ekologiniame turguje mokėčiau po keturis eurus. Aišku, kad buvo gaila, juk tiek pyragų galėjau prikepti. Bet gulėjau su knyga ant pievos ir džiaugiausi, kad pagaliau nebejaučiu jokio kaltės jausmo, kad nesukišu savų pirštų į žemę. Kad norint užmegzti ryšį su ja, man nebereikia kauptuko. Kad norint jaustis vilniete, man visai nereikia gyventi šiame mieste.

.....

Pabudus nesigirdėjo nei vieno paukščio, anei vėjo šnarinamų lapų. Po kelių minučių tylą pertraukė genio tuksėjimas girioje, paskutinį kartą virš sodybos ratą prasuko gandras ir aš supratau, kad atostogos baigiasi ir metas namolio. Skaidriame ežere kojas baksnojo žuvytės ir nesami vorai viduje pradėjo pinti rudeninius tinklus. Tačiau Vilnius tą paskutinį vakarą šėlo kaip pasiutęs ir mane apgaubė iliuzija, kad tai niekuomet nesibaigs ir kad galiu drąsiai sakyti, kaip E.Hemingvėjus apie Paryžių, kad šis miestas yra šventė, kuri visuomet su tavimi.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"