Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GAMTA IR AUGINTINIAI

Salemonas Paltanavičius: didelė dalis vorų tinklo nepina 

pixabay.com nuotrauka

Lietuvoje jau tikroji rudens pradžia. Dar vakar, užvakar galėjome kalbėti apie gražios vasaros nuobaigas, kaip sakydavo kaime. Tačiau net gražiausiems dalykams išmuša paskutinės valandos. Vasarą mes neskaičiavome nei valandų, nei minučių, o dabar, panašiai, kaip ir laukdami pavasario, tą darome labai uoliai.

Man atrodo, kad net dabar vasara dar nesibaigia. Šiltos, netgi karštos dienos ir gana drungnos naktys yra lyg mielas vasaros prisiminimas. Tačiau ką ten prisiminimas – vasariškų reiškinių dar labai daug.

Kol kas dar darbuojasi bitės, skraido kamanės. Štai braidžiau po viržynus, ten net oras gaudžia, kiek jų daug. Ir drugių, ypač admirolų, spungių spiečiai...

Tačiau viržynai gal jau baigia žydėti? Ypač po vasaros karščių...

Taigi kad ne. Kitais, sakykime, labiau subalansuotais metais, rugsėjo pirmoji dekada jau užbaigdavo, išblukindavo visą jų grožį. O šiemet, matyt, po sausros ir karščių, viržiai atsigavo tik rudeniop ir dabar žydi labai vešliai. Taigi – šventė bitėms ir mūsų akims.

Nežinau, ar visi turime laiko ir noro pabūti gamtoje. Žinoma, daugelis dirbame lauko darbus, tačiau tai nėra tos akimirkos, kai galime susitelkti, stebėti ir matyti.

Tų darbų rudenį iki valios. O savo keliones į gamtą dažnai siejame su kuo nors praktišku – uogomis, grybais, žvejyba ar medžiokle.

Rugsėjo pradžia atnešė smagią naujieną: pradėjo dygti grybai. Kaip sako – ne išprašyti, bet gauti... Kai kur jų renkamos kupinos pintinės. Vakarų Lietuvoje džiaugiamasi baravykais, ten lietaus teko daugiau ir miško dirva pasiruošė, subrandino grybieną. Kitur grybų mažiau...

Bet miškai dabar vėl atgis, o taurieji elniai jau pradėjo kelti vestuves. Ir briedžiai...

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Štai prieš savaitę Širvintų ir Ukmergės miškuose taurieji elniai jau šėlo, nors naktys dar nebuvo vėsios. Gamtos fotografas Saulius Kirvela man skambino ir sakė, kad klausėsi elnių garsų ir negalėjo atsidžiaugti – tokie gražūs jie buvo...

Ne tik vėsa jų gyvenimo ciklus tvarko. Tai ir dienos ilgis, ir rudens metas. Elnių ir briedžių ruja truks iki rugsėjo galo, taigi – mažiau nei mėnesį. Joje daug ritualų, daug rūpesčio. Juk būsimų elniukų tėvais turi tapti patys stipriausi žvėrys. Taip yra sugalvota ne pačių elnių, taip lėmė ilgi evoliucijos ieškojimai...

Tauriojo elnio balse sudėta tiek daug... Specialistui pakanka tik balso fragmento, ir jis iš karto daug ką pasakys apie žvėrį net jo neregėdamas.

Taigi, elniai jau nerimsta. Tačiau jiems bręsta ne visai geras metas, nes auga grybai, o žmonės veržiasi jų rinkti. Matyt, mes vis tiek turėsime suprasti, kad miškas nėra mūsų daržas, kad jame turime būti tik svečiai.

Kažkada mūsų tėvai taip ir gyveno. Kodėl apie tai kalbame? Nes atrodo, kad kažką pamiršome, kad su Gamta pradedame nesiskaityti, jos negerbti, kad už viską aukščiau keliame savo poreikius ir interesus.

Bendravimo su gamta etika – ne tik įgimtas, bet ir išmokstamas dalykas. Gal dar galime atgaivinti, pakelti tą jausmą, supratimą, kuris padėtų ir mums, ir gamtai?

Kai rytais pažeme vejasi rūko sruogos ir iškrinta sunkiausios rasos, pamatome, kiek daug mūsų gamtoje vorų. Tiesa, žvilgantys, nuo rasos lašelių apsunkę voratinkliai dar nesako visos tiesos apie vorų gausą – didelė dalis šių nariuotokojų nepina tinklo, gyvena ir medžioja laisvai.

Matyt, tinklas nėra pats efektyviausias maisto gaudymo įtaisas. Tačiau gyvūnams neleista rinktis, vorai taip pat neturi jokių alternatyvų – jie gyvena taip, kaip jiems leista. Tačiau grįžkime pas tuos vorus, kurie tinklus pina. Tai labai sunkus darbas, tiesa?

Bet gamtoje nėra nei sunkių, nei lengvų darbų. Tinklus pinančių vorų pilvelio gale yra savotiškos karputės, kuriose atsiveria liaukos, išskiriančios lipnų skystį. Ore jis kietėja ir virsta plonu siūlu.

Įdomu – tačiau tie siūlai, iš kurių pinamas tinklas, labai skirtingi – vieni stori, laikantys visą konstrukciją, kiti – ploni ir kibūs, musėms gaudyti. Iš kur jie?

Juos visus gamina tas pats voras. Tiesiog jo liaukos skirtingos, gaminančios skirtingo storio ir tvirtumo siūlus.

Kai kurie jų yra tikrai ploni – štai jūs tikriausiai ne kartą matėte šiltą rudens vidudienį ore skriejančius vorų siūlus? Jie ne šiaip sau paleisti, prie jų kartu skrieja prikibę mažučiai voriukai.

Tie voriukus skraidinantys siūleliai yra daugybę kartų plonesni už mūsų plauką. Nieko keista – kitaip jie neskrietų...

Voro siūlai, sako, lakioja tada, kai išskrenda gervės ir žąsys. Iš tikro jie lekia anksčiau, o gervės niekur neskuba. Žąsys iš šiaurės lėks dar negreitai... Beje, ne tik žąsims dar anksti...

Kol kas iš Baltijos į Kuršių marias atplaukė pirmosios migruojančios lašišos. Jų kelionės tikslas – toli, intakų intakėlių aukštupiuose esančios nerštavietės. Ten toks šaltas ir gėlas vanduo, ten smėlėtas ir žvyruotas dugnas.

Tačiau kelias ne tik tolimas, bet ir nesaugus. Todėl kiekvieną rudenį, šiemet taip pat, nuo rugsėjo 1 d. prasideda tradicinė aplinkosauginė akcija „Lašiša“. Jos tikslas – užtikrinti lašišų ir šlakių migracijos kelių ir neršto apsaugą. Šiemet akcija vyks iki lapkričio 20 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos pareigūnai organizuos reidus ir budės šių žuvų migracijos ir neršto vietose, stabdys ir tikrins transporto priemones (ypač tamsiu paros metu). Jiems talkins policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų tarnybų pareigūnai.

Akcijos žemėlapyje – Baltijos jūros priekrantė, Kuršių marios, Nemuno deltos regionas, Šventosios (pajūrio), Nemuno, Minijos, Jūros, Dubysos, Neries, Šventosios, Žeimenos, Siesarties, Vilnelės upės ir jų intakai bei šalia šių vandens telkinių esantys privažiavimai ir keliai. Aplinkosaugininkai atidžiai stebės, kaip funkcionuoja žuvitakiai, ir sieks užtikrinti, kad lašišinės žuvys kuo saugiau galėtų pasiekti neršto vietas. Laukinių lašišų ištekliams Lietuvoje atsikurti labiausiai trukdo brakonieriai, kurie gaudo neršti plaukiančias žuvis.

Štai tam – šių žuvų migracijos keliams ir nerštavietėms apsaugoti – prieš 18 metų ir buvo pradėta rengti akcija „Lašiša“. Aplinkos ministerija ir per šiemetinę akciją kviečia gyventojus bei žvejus, pastebėjusius brakonierius, nedelsiant apie tai pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"