Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GAMTA IR AUGINTINIAI

Ešeriai neatostogauja 

2018 liepos 27 d. 15:53
Tulžio Ašakos nuotraukos

Šiemet žvejojau ir čia, ir ten, bet nieko įspūdingo nepagavau – tai vieną, tai dvi lydekaites per dieną, tai kelis ar keliolika ešerių, kol galiausiai išsiruošiau į įdomesnę ir ilgesnę nei paprastai žūklę. Beveik keturias dienas praleidau sodyboje prie vandens ir turėjau marias laiko vaikytis žuvis po visą ežerą.

Pirmą vakarą stovyklaujant mane pasitiko ešeriai, bet jie buvo ne itin svetingi ir kibo kukliai, tarsi nesiryždami atskleisti visų savo plėšikiškų savybių. Tai šimtgraminis, tai mažesnis, tai vos didesnis užkibdavo, bet tik po įmantrių spiningo judesių.

Buvo karšta, saulė pleškino iš peties. Matyt, tokia kaitra paveikė ir ešerių smegenis – perkaito. Bet kai saulė ėmė ridentis per eglių viršūnes, kibimai tapo piktesni, nors ne daug dažnesni. Tiesiog pakišus masalą nusiteikusiam pulti ešeriui, tas tvodavo neabejodamas ir gerokai įsibėgėjęs.

Gaudžiau prie žolėto, sekliausioje vietoje vos pusmetrį nuo vandens paviršiaus panirusio sėkliaus. Kartais ešeriai užvydavo aukšles ant sėkliaus viršaus ir, spėjus masalą švystelėti į medžioklės sūkurį, pavykdavo sugauti dryžuotąjį vos masalui įkritus į vandenį.

Bet šiek tiek suaktyvėjęs kibimas truko neilgai – ėmė slopti, o iki sutemų dar buvo likęs geras pusvalandis.

Kadangi ešeriai liovėsi vaikytis aukšles ir mano voblerį, nutariau skirti laiko lydekoms. Niekur kitur neplaukiau – gaudžiau ten pat, kur ir ešerius. Vėl prisegiau savo žalią Duo voblerį, šiais metais nesyk pradžiuginusį laimikiais. Kodėl jį? Nes į valtį pasiėmiau ne visas dėžutes su masalais, o šalia mažų ešerinių masalų voliojosi tik vienas auksinis ir tas žaliasis.

Ežeras rimo ir nepaliaujamas aukšlių spragsėjimas paviršiuje – taip pat. Pliūkšt! Garsiai tėškėsi į vandenį mano mestas vobleris. Nieko per daug nesitikėjau, todėl masalą vedžiau vienodu ritmu, tik kartais stabtelėdamas. Žodžiu, jokių burtų.

Staiga voblerį kažkas krimstelėjo. Aš žaibiškai kirtau – pro šalį. Nespėjus man giliai nusivilti, voblerį vėl griebė žuvis, tik šį sykį pasikirto. Užkibo solidesnis ešerys. Na štai, pasirodo yra čia ir didesnių ešerių.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Jau buvau sugalvojęs teoriją, kad dideliam ešeriui reikia didesnio voblerio, bet mano teorija nepasitvirtino – ją niekais pavertė lydekos. Nekeisdamas vietos pagavau tris lydekas, o kiek paplaukiojęs sučiupau dar dvi. Lydekos buvo nedidelės, maždaug po kilogramą. Paskutiniąsias pagavau, kai jau gerokai sutemo. Aštriadantės kibo energingai, tarsi panaudodamos visą per dieną tūnant prie dugno sukauptą energiją.

Plaukiau kranto link smagiai pažvejojęs ir gerai nusiteikęs, nes paskutinis žūklės pusvalandis buvo kaip iš žvejo sapno apie pavasarinę žūklę.

Kitą dieną kėliausi anksti, bet ryte aktyviai kibo tik nedideli, iki pusantro šimto gramų ešeriokai. Tiesa, pavyko pagauti kelis po tris šimtus gramų. Nors ryte kibo geriau nei praėjusį vakarą, bet ilgai toje pačioje vietoje negaišau. Vos įsitikinęs, kad didieji su manimi nesisveikina, dūmiau vis į kitą vietą.

Taip ir keliavau po visą ežerą. Gaila, bet toks lakstymas nieko gero nedavė. Ilgainiui rytinis kibimas liovėsi. Mane visur pasitikdavo tuntai aukšlių ir nekiba. Po pietų poilsio, vakare vėl nuplaukiau prie tos seklumos, kur vakar pagavau lydekų. Po šeštos valandos vakaro ešeriai vėl suaktyvėjo, bet negriebė visko iš eilės ir stambesnių voblerių nekando.

Smagu, kad šį sykį didesnių ešerių pagavau daugiau, nes jau buvau ištyręs, iš kurios sėkliaus pusės atakuoja didesni, o kur būriuojasi tik mažesni dryžiašoniai. Kaip ir aną vakarą, ešerių kibimas ilgainiui liovėsi, nors aukšlės net nesiruošė eiti miegoti, siautė po visą sėklių vis iššokdamos į vandens paviršių.

Ešeriai dirba be atostogų. Tulžio Ašakos nuotraukos

Temo, atėjo laikas pamėginti pagauti lydeką. Vėl į vandenį nuskraidinau tą patį žaliašonį voblerį. Šį kartą kibimo reikėjo palaukti. Visą seklumą apmėčiau, kol galų gale viena vakaro gražuolė dideliais dantimis užkibo. Viena, tai viena – miegot.

Jau iš vakaro apsisprendžiau, kad trečią stovyklavimo dieną niekur po balą nelakstysiu ir gaudysiu prie dviejų apie tris šimtus metrų vienas nuo kito nutolusių seklumų, nes prie jų kibo geriausiai.

Ankstų rytą kibo smagiai. Žuvys godžiai griebė penkių-septynių centimetrų masalus. Pakliuvo puikių egzempliorių. Buvo aiškiai matyti, kaip po aukšlėmis zuja dideli ešeriai. Vieną pasisekė pagauti. Griebė tarsi lydeka, lyg norėdamas atimti meškerę. Gerulis! Beveik septynių šimtų gramų.

Gaila, bet aktyvus kibimas truko vos valandėlę, o po to viskas vyko pagal įprastą scenarijų. Per pietus pamiegojau po pakrantės medžiais, galų gale sulaukiau vakaro ir vėl nuplaukiau prie sėkliaus, pirmąjį vakarą nustebinusio lydekomis. Pažvejojau kažkiek ešerių, ir ėmė temti.

Ilgai mėčiau masalus ir laukiau vakarinio lydekų pasirodymo, jau buvau praradęs viltį, kai staiga sukilo ešeriai ir pradėjo vaikytis aukšles. Ešeriai puolė seklumą nedideliais būreliais, bet iš visų pusių. O svarbiausia, kad susiruošė pasiganyti didieji, dieną nesugaunami ešeriai. Vėjo nebuvo, todėl žvejojau be inkaro. Vos pasiirdavau vieno „verdančio katilo“ link, kai už nugaros užvirdavo kitas.

Vos spėjau suktis. Jei pavykdavo pataikyti masalą tarp puotaujančių ešerių, jį akimirksniu čiupdavo didesnis ar mažesnis ešerys. O kiek jų nepasikirto! Būdavo, kerti, nepasikerta – vobleris tik strykt iš vandens. Tada vėl meti – pakerti, bet partraukiant ešerys nusipurto. Ir vėl meti voblerį, ir vėl tas pats. Žodžiu, vyko kažkokia beprotybė. Nors trumpai, bet ešeriai pademonstravo savo plėšrūnišką prigimtį. Įdomu, kad visa tai vyko jau po neva praėjusio vakarinio kibimo.

Bet kitą rytą vakarykščio kibimo buvo nelikę nė kvapo, nors žvejojau lygiai toje pačioje vietoje. Nuobodžią tos dienos žūklę paįvairino tik įdomus nuotykis su lydeka.

Pakirtau nedidelį, šimto gramų ešerį, o betraukiant jį griebė lydeka. Puikiai mačiau, kas vyksta. Leidau lydekai laisvai tempti valą ir gerokai palaukiau, kol ji ešerį praris. Pakirtau, ir kai prisitraukiau lydeką prie pat vandens paviršiaus, prarytas ešerys išsprūdo iš jos nasrų.

Ir tik pamanykite – lydeka akimirksniu jį čiupo dar sykį. O aš vėl ilgai laukiau, kol ji ešerį praris. Bet ir antras kartas buvo nesėkmingas. Ešerys vėl išsprūdo lydekai iš gerklės. Apžiūrėjęs ešerį supratau, kodėl taip atsitiko. Pasirodo, vieną masalo trišakį ešerys buvo prarijęs, o kitas trišakis dviem kabliais buvo į smigęs jam į šoną – taigi lydeka galėjo užsikabinti vos už vieno trišakio kabliuko, o tai neatsitiko.

Štai tokia buvo ta žūklė. Galime daryti išvadą: netiesa, jog visi ešeriai atostogauja. Tiesiog reikia sulaukti tos valandos „x“, ir pagausite. Mėginkite ir gal jums pavyks pagauti ešerį, kuris gimė tais laikais, kai vaizdas išmaniuosiuose telefonuose dar buvo juodai baltas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"