Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GAMTA IR AUGINTINIAI

Antras šansas plokštiems snukučiams 

2018 gruodžio 8 d. 18:00
Mėgstamiausias Boros užsiėmimas – žaisti kamuoliu. / 
Mėgstamiausias Boros užsiėmimas – žaisti kamuoliu. / 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Penkerius metus VšĮ „Dogspotas“ įkūrėja Indrė Pileckienė ir jos vyras Artūras globoja, gydo specifine išvaizda garsėjančius šunelius: prancūzų ir anglų buldogus, mopsus, pekinus, bokserius, ir suteikia jiems antrą šansą rasti rūpestingus šeimininkus. Save ir padėjėjus jauna moteris vadina suplotasnukių gelbėtojais.

Iki gegužės mėnesio Indrės suplotasnukių šunelių globos namai glaudžiasi renovacijos laukiančiame name, kurį moteris išsinuomojo iš jį nupirkusio, bet rekonstrukcijos dar nepradėjusio savininko. Vasarą ji vėl ieškos sodybos, kur galėtų įsikurti su savo globotiniais. „Dogspotą“ Indrė vadina ne prieglauda, o suplotasnukių namais, nes šie itin jautrūs stresui keturkojai negali būti laikomi narvuose ar didelėse šunų grupėse, kaip dažniausiai būna kitose prieglaudose.

Per metus visada atsiranda bent vienas žmogus, kuris ieškodamas augintinio pasako: „Duokite tą, kurio niekas neima, aš juo pasirūpinsiu.“

Nelegalios veisyklos

Iš daugintojų pas Indrę atkeliavę šuneliai dažnai turi įvairių patologijų, kurios atsiranda dėl kraujomaišos, kergiamiems gyvūnams neatliekamų sveikatos tyrimų. Gydyti ir prižiūrėti tokius gyvūnus – ilgas ir atsakingas procesas, reikalaujantis kantrybės ir atsakomybės. Šiuo metu ji su savanoriais globoja daugiau negu keturias dešimtis įvairių veislių suplotasnukių šunų. Didelė dalis jų gyvena savanorių namuose laikinoje globoje, kur yra gydomi, reabilituojami ir ruošiami dovanoti naujiems atsakingiems šeimininkams. Indrė prižiūri ir globoja „senjorus“ – apakusius, apkurtusius, senatvinių negalių kamuojamus šunis bei įvairių patologijų turinčius globotinius, pavyzdžiui, tokius, kurie nevaldo užpakalinių letenų ir kurių jau niekas nebeima į naują šeimą. Suplotasnukių namuose jie šiltai, sočiai ir oriai leidžia jiems skirtą gyvenimo laiką.

Antras šansas plokštiems snukučiams

Tik į gerą šeimą

Indrė pasakojo, kad į naujus namus jos globotiniai atiduodami tik įsitikinus, kad jais bus tinkamai rūpinamasi, atsižvelgiama į specifinius šuns poreikius, galimas ligas, kurias reikia gydyti. „Dažnai augintinio sau ieškantys žmonės kreipiasi klausimu, kuris mane iš karto suerzina: „Kuris jūsų globotinis jauniausias?“ Visi nori jauno, mielo, sveiko šuniuko. Taip, aš turiu jauną šuniuką, bet jis gal turi daugybę patologijų, ir toks besikreipiantis žmogus net nesuprastų, jeigu aš jam apie jas papasakočiau. Štai kad ir maža mūsų šunytė Lady Gaga – ji turi stemplės divertikulą (stemplės sienelės išgauba). Jame užsilaiko maistas, tad reikia šuniui masažuoti krūtinę, maistą paduoti iš viršaus, kad jis tinkamai nuslystų į skrandį. Taip pat ją kankina alergijos, gydoma poodinė erkutė, turi šlapimo sistemos bėdų. Lady Gaga – jaunas, vos metukų šuo, bet ar žmogus tikrai tokio norės, sužinojęs jo problemą? Dažniausiai ne. Tačiau per metus visada atsiranda bent vienas būsimas šeimininkas, kuris ieškodamas augintinio pasako: „Duokite tą, kurio niekas neima, aš juo pasirūpinsiu.“ Ir tai be galo džiugina“, – sakė pašnekovė.

Kaip sako Indrė, ieškodama savo globotiniams naujų šeimininkų, ji sutinka daug gerų žmonių, kurie pasiryžę priimti į savo namus anksčiau problemų turėjusius augintinius. Bendraudama su būsimais šunelių globėjais Indrė sakė įvertinanti jų gyvenimo būdą, turimas sąlygas ir parenkanti tą iš keturkojų, kuris savo būdo savybėmis jiems tinkamiausias. Tvirtino dažnai sulaukianti atsiliepimų, kad naujas šeimos narys taip pritapo namuose, jog atrodo, lyg čia visada būtų buvęs.

Su vyro palaikymu

Dvylika metų su Artūru gyvenanti Indrė prisiminė, kad „Dogspotas“ jų gyvenime atsirado visai neplanuotai, palaipsniui gyvenimas juos pastūmėjo imtis šios veiklos. Indrė nuo vaikystės augino bokserį. Artūro šeimoje augo rotveileris. Kai jiedu susipažino, dažniausia pasimatymų vieta tapo Vingio parkas, kur abu vedžiodavo šunis, ilgai vaikščiodavo ir svajodavo. Ši bendra veikla ir meilė šunims juos sujungė. Kai nusprendė apsigyventi kartu, susidūrė su problema – Artūro rotveilerė jau buvo iškeliavusi į amžinus medžioklės plotus, o Indrės tėvai augintinio bokserio atiduoti nenorėjo. Tad Indrė ir Artūras pradėjo ieškoti sau naujo augintinio. Taip jų šeimoje atsirado prancūzų buldogo mišrūnė Bora – vienintelė pirkta ir auginta nuo pat mažens. Bora ir šiandien pasitinka ir palydi visus Indrės globotinius, yra tikra vadovė. Prieš ketverius metus Indrė „įsivaikino“ ir vieną savo globotinių – iš daugintojų gniaužtų išlaisvintą mopsę Pegę. Kalytė turėjo didžiulę pilvo išvaržą, kurią teko operuoti. „Negalėjau jos atiduoti, – šyptelėjo pašnekovė. – Pegė yra mano pačios mopsiškas avataras.“ Išgelbėtosios Pegės mėgstamiausias užsiėmimas – laižyti savo šeimininkei rankas.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Indrė sakė visada turėjusi norą padėti šunims, kurių nebenori jų šeimininkai, kurie atsiduria prieglaudose arba yra tiesiog išmetami į gatvę. Daug laiko praleisdavo įvairiuose pagalbos beglobiams gyvūnams forumuose ir ieškodavo, kam galėtų padėti. Siūlydavo savo pagalbą, transportą šuniukams pergabenti, aukodavo operacijoms reikalingus pinigus ir pirkdavo maistą. Įsitraukę į geranorišką veiklą abu su vyru vėliau suprato, jog gyvūnų globa galėtų užsiimti savarankiškai.

Kartą Indrė pamatė skelbimą, kad Jurbarko komunaliniame ūkyje yra šuo, nevaldantis užpakalinių kojų. Niekas jo nenorėjo priglausti. Buvo keletas, kurie bandė, bet parsivežę namo ir pamatę, kad šuo visiškai nevaikšto, parveždavo atgal. Šuniui buvo likusios dvi dienos gyventi. Toks nuosprendis – jei neatsiranda namai, jis bus užmigdytas. Indrė sakė negalėjusi jo palikti, todėl Rokis keliavo pas ją į naujus namus. Gana greitai ji išsiaiškino, kad Rokio bėdos su kojomis yra neoperuotina patologija, bet jam galima išugdyti refleksinį vaikščiojimą. Po pusės metų Rokis jau judėjo, tiesa šiek tiek krypuodamas į šonus, bet svarbiausia – šuo galėjo judėti.

Didžiausias suplotasnukių priežiūros darbų krūvis tenka Indrei, tačiau Artūras visą laisvą nuo darbo laiką taip pat skiria „Dogspotui“. „Žinau, kad daug porų išsiskiria, kai žmona visą savo laiką skiria keturkojų priežiūrai. Mūsų šeimoje taip nėra, mano vyras labai palaiko mūsų bendrą veiklą. Kažkas turi uždirbti šeimai pragyvenimui, tad jis dirba reklamos gamyboje, išlaiko šeimą. Aš prieš metus buvau priversta atsisakyti vertėjos darbo, todėl dabar faktiškai visas mano laikas skirtas šiems globos ir rūpesčio reikalingiems gražuoliams“, – šyptelėjo Indrė.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"