Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GAMTA IR AUGINTINIAI

Aktyvistas Andrejus Gaidamavičius: „Atsirado erdvės veikti“ 

2018 spalio 12 d. 13:41
Andrejaus Gaidamavičiaus autoportretas
Andrejaus Gaidamavičiaus autoportretas

Vienas žmogus vis dėlto gali daug. Tą rugsėjo sekmadienį Labanoro girioje dar nenumanėme, kokią bangą sukels telefonu nufilmuotas ir paviešintas siužetas. „Nežinia, kaip čia bus. Mes žiauriai pavėlavome“, – tądien užsiminė gamtininkas, aktyvistas Andrejus Gaidamavičius.

Tekstas spausdintas žurnale „Literatūra ir menas“

Jau kitą savaitę jis tapo nacionaliniu herojumi. Dar po kelių dienų pasiekė pirmąją pergalę – plyni miško kirtimai jo tėviškėje buvo bent laikinai sustabdyti.

Atvykusį į Andrejaus namelį girioje mane pirmiausia pasitiko keturiolikmetis jo šuo Reksas Kudla – gyvas ir judrus kaip paauglys. Vėliau sutikome šešiaratį „Komatsu“. Tai didelis kombainas, kuris savo žabtais medį nukerta ir čia pat jį supjausto lyg bulvių lazdeles. Sekmadienį „Komatsu“ ilsėjosi, o Reksas Kudla pasišokinėdamas išlydėjo į ekspediciją.

Gandas apie milžinišką kirtimą Labanore jau sklido iš lūpų į lūpas. Norint jį pamatyti reikėjo įvažiuoti į centrinį Lietuvos poligoną, o kelio ženklai tai draudė. Andrejus išsitarė: „Vienas pats nebūčiau išdrįsęs.“

Apsimetėme pasiklydusiais grybautojais. Be pintinių. Nei ryšys, nei navigacija neveikė, galėjome nuklysti. Dar prieš kelis mėnesius čia ošė miškas. Naujasis kirtimas buvo pernelyg didelis, kad aplenktume: atsivėrusiai plynei apžvelgti turėjau net pasilypėti ant dar neišvežtos rietuvės. Analogiško dydžio erdvę esu regėjęs tik nuo Parnidžio kopos arba prie Platelių ežero...

Andrejaus tėvas buvo eigulys, tačiau pats meilės gamtai išmoko iš knygų. Ir dabar jo trobelėje visos lentynos užkištos moksliniais leidiniais ir gamtos žinynais.

„Marijau, ateik, ką parodysiu!“ Tai buvo vilko pėda, įspausta į iškirsto poligono žemę. Plėšrūno žingsnis – bent metras. Andrejus pasakojo, kad vilkai nebesibaido šūvių, taip priprato prie kariuomenės pratybų, kad gink­lu nepagąsdinsi. Kartą sviedinio sukelta banga įskėlusi jo paties namų langą.

Nėrėme ten, kur dar neiškirsta. Prieš akis – du apyšviežiai apkasai vienam kareiviui. Tada dingtelėjo – šiais laikais partizanai tokiame miške neturėtų kur dėtis: jis kiauras kaip vieno žaliųjų politiko, vadovaujančio kultūrai ir vairuojančio kadilaką, sąžinė.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Bandžiau pažvelgti į aplinką Andrejaus akimis. Jis staiga čiupo kažkokį krūmokšnį: „Kanadinė konyza. Jie sako, kad kirtimuose padidėja rūšių įvairovė. Kurgi ne – tai juk invazinė rūšis.“ Ne, aš nematysiu pasaulio taip, kaip šis Labanoro vilkas, jau nežinia kelintos čionykščių kartos vaikas. Suprantu, kad jis daug daugiau žino. Ir jam skaudu, kai tas žinojimas mažai kam rūpi. „Žinai, kodėl man dabar skaudu? Kad tai aš pasiūliau Kęstutį Navicką į aplinkos ministro postą. Ir dabar pats su juo turiu kovoti. Manau, tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida.“ Tiesa, po kelių dienų miško gynėjų opiniją iškėlus į nacionalinį eterį, A. Gaidamavičius tapo K. Navicko visuomeniniu patarėju. Taip pat dirba Žaliųjų ir valstiečių sąjungos nario europarlamentaro Bronio Ropės padėjėju.

Dar Andrejaus trobos palėpėje gyvena 150 šikšnosparnių būrys. Ne, netrukdo. Kaip ir kiekvienas, jis nekenčia kraujasiurbių vabzdžių: „Vienas šikšnosparnis per vakarą gali suėsti tūkstantį uodų.“ Su kirtimais nyksta ir lizdai, tad Labanore vis labiau varginantys įgėlimai – tai ta pati miškų politikos pasekmė. Viskas susiję.

***

– Kaip keičiasi normos, Andrejau? Kodėl, tavo manymu, miškai staiga tapo nacionalinės svarbos rūpesčiu? Kodėl iki šio rudens miegojome?

– Matyt, visuomenė pasiekė lūžio tašką. Juk nebuvo naujiena, apie ką aš kalbu. Jie tai matė: nepatinka, neestetiška, negražu. Matė, bet turbūt nemokėjo savais žodžiais ir argumentais pasakyti, kodėl šitaip kirsti mišką yra blogai. Dabartinę sistemą, kai viskas daroma tarytum teisėtai – pagal normas, teisės aktus ir įstatymus, – drįstančių viešai kritikuoti žmonių tiesiog reikėjo sulaukti.

Vien feisbuke per dvi savaites mes padarėme tiek, kiek Aplinkos ministerijai reikėtų dvejų metų. Atsimenu puikią buvusio ministro Arūno Kundroto frazę: gamtosaugos bus tiek, kiek jos norės visuomenė. Tai aksioma. Ir visuomenė dabar parodė: jai gamtosaugos reikia. Ir reikia gerokai daugia u, nei valdžia gali pasiūlyti.

Bet staiga kilo banga: paprastiems žmonėms (ne gamtininkams, ne biologams, ne miškininkams) ėmus burtis, nusprendžiau ir pats įsilieti. Kas tai? Kolektyvinė sąmonė? Arba – blaivus kritiškas žvilgsnis.

Taip nusivyliau aplinkosauga, jog girią buvau praktiškai palaidojęs. Maniau: na, kerta Labanorą, tai tegu kerta. Bet staiga kilo banga: paprastiems žmonėms (ne gamtininkams, ne biologams, ne miškininkams) ėmus burtis, nusprendžiau ir pats įsilieti. Kas tai? Kolektyvinė sąmonė? Arba – blaivus kritiškas žvilgsnis. Tai yra aukštesnės kultūros požymis.

Iš dalies džiaugiuosi, kad Vyriausybė padidino kirtimo normą 6 procentais. Tai pažadino miegančią visuomenę. Anksčiau vis kas nors stodavo skersai kelio – tai ministras, tai urėdai. Dabar jie pasislinko į šalį ir atsirado mums, miško gynėjams, erdvės veikti.

– Palyginkime šią miškų išsaugojimo iniciatyvą su kita – „Laisvės TV“ organizuotu mitingu prie Seimo dėl konstitucinės santvarkos. Abu judėjimai mobilizuoti internetu. Tačiau mitingas, feisbukinė masofkė, baigėsi niekuo, o žaliasis judėjimas jau dabar daug pasiekė. Nors cunamis kilo nuo tarytum paprasto vaizdo įrašo, kuriame pamatėme miškovežių „spūstis“ Labanore – tai ne Andrius Tapinas, tai tik Andrejus su mobiliuoju telefonu. Kodėl taip skiriasi pasiekti rezultatai?

– Turbūt dėl sarkazmo, kai pasakiau, kad net Vilniuje nebūna tokių spūsčių. Be to, mano nufilmuoti miškovežiai buvo tušti. Tu nematai, bet žinai, kad jie bus prikrauti medienos. Maža to, numanai, kad jie sugrįš vėl ir vėl. Man pačiam buvo didelė staigmena, kad siužetas turėjo tokį psichologinį poveikį ir masiškai juo ėmė dalytis.

Vienintelis šių kirtimų privalumas – jie vėl suvienijo Lietuvą – valio! Žinau, dabar drauge atsistojo net tie, kurie vienas kito nekenčia.

Vienintelis šių kirtimų privalumas – jie vėl suvienijo Lietuvą – valio! Žinau, dabar drauge atsistojo net tie, kurie vienas kito nekenčia. Aš pats feisbuke nuolat priimu į draugus tuos, kurių kitomis sąlygomis niekuomet gyvenime nepriimčiau, – vien tam, kad žinia apie girią toliau sklistų. Aš velniui dūšią dėl Labanoro parduočiau...

– Ir Ramūnui Karbauskiui?

– Iš jo partijos anksčiau ar vėliau teks trauktis. Partija man padarė daugiau žalos, nei davė naudos, nes daug praradau kaip visuomenininkas: manoma, kad aš viską darau partijos labui.

Kirtimo kraštelis. M. Gailiaus nuotrauka
Kirtimo kraštelis. M. Gailiaus nuotrauka

– Nacionalinis dėmesys miškams išryškino poliarizaciją viešojoje erdvėje: patys miško gynėjai dažnai kalba labai emocingai, bet ir skeptikai skleidžia dezinformaciją, pavyzdžiui, ieškodami Rusijos rankos. Kaip manai, kodėl mums taip sunkiai sekasi vieni kitus išgirsti?

– Tik į naudą, kad kalba emocingai. Tai būdas parodyti, kad miškai nėra ūkinis klausimas – labiau vertybinis. Be emocijų tegul kalba mokslininkai, valdininkai – tie, kurie priims ūkinius sprendimus. O dezinformacija yra senas būdas diskredituoti aplinkosaugininkus. Tik šį kartą jiems nepavyks. Per daug žmonių tuo susirūpino: juk pusės Lietuvos nepaskelbsi rusų agentais?

Visada bus tokių, kurie nenorės girdėti. Bet man ir nesvarbu – tegu negirdi. Kol bus nors vienas girdintis, tol bus verta kalbėti.

– Pagrindinis kitos stovyklos argumentas tas, kad Lietuvos miškams niekas negresia, miškai sudaro trečdalį šalies ploto ir po truputį vis auga.

– Kurgi ne – trečdalis... Su visom kirtavietėm, miško keliais?..

Šiais laikais visa Lietuvos gamta praktiškai glaudžiasi tik miškuose. Per kiek laiko miškas tampa gamta? Pušyne tam prireiktų maždaug po 120 metų. Tik tuomet atsiranda įvairovė: paukščių, grybų, uogų. Iki tol miškas yra tik švarus medis, sąmanėlė. Tai dar nėra miškas, tik žalioji dykuma. Jeigu sunaikinsime ir šį bastioną, tuomet Lietuvos gamtai galas.

Vakar (rugsėjo 15 d., – aut. past.) ant kelio pamatėme kurtinio patelę. Labanoro girioje jų yra daugiausia. Mindaugo Survilos filme „Sengirė“ kurtinys netgi pavaizduotas plakate ir vinjetėje – kaip sengirės simbolis.

– Kurtiniai juk vengia žmonių?

– Taip, kirtavietėse jie negali pasislėpti. Vadinasi, jų išlikimas kybo ant plauko.

– Atkreipei dėmesį, kad Labanore po pjūklu (tiksliau, po robotizuotu kombainu) papuola kaip tik tie medžiai, kurie ataugo po vokiečių kirtimų Pirmo pasaulinio karo reikmėms, tai yra atkūrus Lietuvos valstybę. Vadinkime dabartinius kirtimus respublikos šimtmečio dovanėle. Bet tarpukariu vis tiek miškų buvo trečdaliu mažiau negu dabar, ar ne?

– Atsiminkime, kad tarpukariu dalis Lietuvos buvo okupuota. Ar į statistiką įtrauktas ir okupuotas kraštas, nežinau. Nors žinau, kad ir Smetonos laikais kirto intensyviai, ponai iš eksportuotos medienos statėsi dvarus. Tik vienas skirtumas: tuomet niekas iškirsto miško bent nevadino mišku. Esu tikras, kad mišku apaugęs plotas dabar, kaip ir tarpukariu, nesudaro daugiau 20 proc., Lietuvos miškingumas yra sumažėjęs, nes miškas yra iškirstas.

Vilko pėdsakas poligono kirtime. M. Gailiaus nuotrauka
Vilko pėdsakas poligono kirtime. M. Gailiaus nuotrauka

– „Išmaltu žiemkeliu, greitomis pratrintu tarp kelmų ir atvašų, vienas po kito šliaužė popiermalkių vežimai. Braškėjo pakinktai, tratėjo ienos, cypė pavažos, užėjusios ant plikos šaknies, ir pliauškėjo botagai ir keiksmai įkandin sekančių vežėjų. Juos lenkė iš priešingos pusės tuščiais, skubėdami atgal į kirtimus, išvertę savo krovinius prie upės. Jos pakraščiu, šiek tiek pakilesniu nuo ledo, rikiavosi neapžvelgiamos rietuvės sukrautos medžiagos. Iš čia, kiek siekė akys, tyvuliavo neūžaugų pušelių plotai ir kelmynai, pašiaušti skurdžiu atžalynu ir kur ne kur sėkline pušim. Miškas traukėsi nuo upės tokiais plotais, kokius spėdavo girininkas su gauja eigulių apmatuoti per vasarą, žiemą paguldyti ant šono iš visų urkštynių surankioti kirtėjai ir nuplukdyti pavasarį į Melamedo tvenkinį.“ Tai ištrauka iš Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ pirmojo skyriaus. Manau, šis tekstas iliustruoja milžinišką kirtimų mastą dar pirmosios respublikos metais.

– Jie kirto tiek, kiek sugebėjo su tuomete technika. Medieną transportuodavo kaip sėlius, todėl pirmiausia palei upes ir iškirsdavo. Toliau upių kirtėjai nesugebėjo paimti – arkliais atvežti tiek medžio negalėjo. Dabar mes gamtos turime tik todėl, kad nesugebėjome kadaise jos sunaikinti. Tu įsivaizduok: jeigu dabar jiems duotum vairuoti tą monstrą „Komatsu“, ant kurios pats laipiojai ir fotografavaisi, viskas įvyktų dar greičiau.

– Kai susiduriame su korporatyviniu mąstymu, visuomet tenka pagalvoti apie sąvokų reliatyvumą. Korporacijos geba žalingą dalyką prakišti kaip naudingą. Klasikinis, banalus pavyzdys: mainais už leidimą tiesti naftotiekį per bendruomenės teritoriją korporacija pastato mokyklą ir pan.

Ir mes užsienio investuotojų laukiame išskėstomis rankomis lyg išganymo. Viskas gerai: taip sukuriama darbo vietų. Bet ar išties mes tokie turtingi išteklių, kad galėtume juos atiduoti užsienio kapitalui?

– Ir mes užsienio investuotojų laukiame išskėstomis rankomis lyg išganymo. Viskas gerai: taip sukuriama darbo vietų. Bet ar išties mes tokie turtingi išteklių, kad galėtume juos atiduoti užsienio kapitalui? Ta pati Kinija mielai nusipirktų pusę Lietuvos – tik duok. Ukrainoje kinai jau dabar yra išsinuomoję 5 proc. šalies juodžemių.

– Kairiosios minties mąstytojai sakys, kad daugybėje pasaulio vietų vykdoma ekonominė kolonizacija. Susipažinau su Valstybinės miškų tarnybos parengtu metiniu statistikos leidiniu – 184 p. dokumentu. Mano manymu, tokio detalumo inventorizacija parengta tikrai ne dėl gamtosaugos, o todėl, kad miškai turi didelę ekonominę vertę.

– Taip, viskas turi būti apskaičiuota, kad miškininkai žinotų, kiek gaus pajamų. Kai studijuodamas miškininkystę tris mėnesius atlikau medienos matavimo praktiką Kazlų Rūdoje – pagal medžio storį ir aukštį apskaičiavęs tūrį, paversdavau jį į litus, tai dar ilgai miške regėdavau tik valiutą. Prireikė laiko, kad pirmiausia pradėčiau galvoti apie medyje gyvenančius paukščius ar vabalus.

– Prieš 30 metų, rugpjūtį, kilo ekologinis žygis per Lietuvą – vienas pirmųjų Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio renginių. Kaip vertinti kilusį pasipriešinimą dėl miškų kirtimo šiame kontekste, būtent – minint Sąjūdžio trisdešimtmetį ir Respublikos šimt­metį? Ar randi analogijų su praėjusiais įvykiais?

– Sukilimas prieš miškų kirtimą praktiškai vienu metu vyksta visoje Europoje. Pernai lenkai atkovojo Belovežo girią. Šiemet tokie patys judėjimai prieš kirtimus įsiplieskė Suomijoje, Latvijoje, Estijoje. Estams pavyko net karinius poligonus atitraukti nuo saugomų teritorijų, nors aktyvistai buvo išvadinti putinoidais.

Miškų grobstymas – visuotinis reiškinys, šiandien įgavęs didesnius nei kada nors mastus, nepaisant direktyvų, konvencijų ir kitų raštų. Natūralu, tai sukelia atoveiksmį visuomenėse, kurios pasiekia aukštesnį gerovės lygį ir kurioms ima rūpėti ne vien materialūs dalykai.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"