Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Žaliojo neoliberalizmo oksimoronas, arba Kas mokės už klimato atšilimą? 

Agnė RIMKUTĖ, satenai.lt
2019 vasario 11 d. 06:33
Sipa/Scanpix nuotrauka

2019-uosius galima laikyti savotiško jubiliejaus metais: prieš 40 metų Margaret Thatcher, įtakingoji neoliberalizmo idealų vėliavnešė, pradėjo savo viešpatavimą. Jungtinėje Karalystėje žiema prieš didžiojo neoliberalaus eksperimento pradžią buvo praminta „mūsų nerimo žiema“. 

Ne dėl blogos nuojautos – dėl masinių per šalį nusidriekusių profesinių sąjungų streikų. Šiandien sulaukėme dar vienos savaip neramios žiemos. Protestuotojai Albanijoje, Serbijoje, Lietuvoje, Vengrijoje ir Prancūzijoje atkakliai žvarbsta gatvėse ir aikštėse pasisakydami prieš vieną ar kitą dešimtmečius besitęsiančios, M. Thatcher skleistos „nėra tokio dalyko kaip visuomenė“ ir „nėra jokios alternatyvos“ pobūdžio ekonominės politikos aspektą.

Už šių vertinimų, kad ir kaip subanalinančių šalies kontekstą ir protesto anatomiją, slypi ir keletas svarbių klausimų: kodėl mokesčiai vis dažniau tampa žemesniosios vidurinės klasės politinio įtūžio objektu?

Pasipriešinimas tarptautinio kapitalo provincijose nesulaukia didesnio dėmesio nei iš Vakarų, nei tuo labiau iš Lietuvos žiniasklaidos. Gilets jaunes ignoruoti kiek sunkiau, tačiau jų sukeltą chaosą nelengva tiesmukai interpretuoti. Protestas pasklidęs po šalį, neorganizuotas, be aiškių lyderių, derinantis seną automobilių deginimo tradiciją su gan rafinuotomis radikaliai demokratiškų institucijų vizijomis, nusistatęs prieš ekologinį mokestį, tačiau reikalaujantis minimalaus atlyginimo kėlimo, įtraukęs tiek apolitiškais save laikančius piliečius, tiek kraštutines nacionalistines jėgas. Lietuvoje, kaip įprasta, pasirodė keletas prėskų politinio teatro lygmens analizių, susitelkusių į Emmanuelio Macrono asmenį ir spėliojimus apie ateinančius rinkimus. Kiti kritikavo veltėdžius prancūzus, vangiai išsikapanojančius iš patalų antrą popiet vien tam, kad nuslinktų tuščion virtuvėn, pakeliui basomis pėdomis rinkdami vakarykščių kruasanų trupinius. Tokie paprasčiausiai negali būti imlūs ekonominio perskirstymo netvarumo faktui. Dar kiti žvilgsnį atgręžė į pradinę gilets jaunes protesto priežastį – ekologinio mokesčio degalams įvedimą – ir apkaltino protestuojančius solidarumo su besivystančiomis šalimis, labiausiai kenčiančiomis nuo klimato kaitos padarinių, stoka. Už šių vertinimų, kad ir kaip subanalinančių šalies kontekstą ir protesto anatomiją, slypi ir keletas svarbių klausimų: kodėl mokesčiai vis dažniau tampa žemesniosios vidurinės klasės politinio įtūžio objektu? Ir kaip ši neapykanta susijusi su vienos turtingiausių pasaulio šalių gyventojų kategorišku atsisakymu prisidėti prie žaliosios planetos išsaugojimo?

Paskutinis šiaudas

Keturių šimtų eurų atlyginimo užgrūdintiems Lietuvos darbuotojams Prancūzija atrodo kaip itin turtinga valstybė, kurioje jei ko ir stinga, tai rimtų priežasčių protestuoti. Tačiau ekonominės gerovės ir realios ar suvokiamos nelygybės klausimai yra kontekstualūs. Pavyzdžiui, jei „Luminor“ banko vyr. ekonomistas socialiniuose tinkluose padžiūgavo, kad Lietuva yra 46 tarp turtingiausių pasaulio valstybių, tačiau aplink nebuvo nė vieno pensininko, kuris jį išgirstų, – ar Lietuvos pensininkai tapo bent kiek turtingesni? Prancūzija nėra iš ekonominių ir socialinių problemų išvaduotas rojus. Tarp šalies sunkumų yra ir faktas, kad protestuotojų dėmesio centre atsidūręs E. Macronas savo kadenciją pradėjo valstybėje, kurioje nuo 1980-ųjų ekonominė nelygybė tik augo. 2015 metais, Pasaulio banko duomenimis, 10 % didžiausias pajamas gaunančių prancūzų įplaukos sudarė 26,6 % bendros pajamų sumos, o 40 % mažiausių pajamų gavėjų – 20,7 %.

Keturių šimtų eurų atlyginimo užgrūdintiems Lietuvos darbuotojams Prancūzija atrodo kaip itin turtinga valstybė, kurioje jei ko ir stinga, tai rimtų priežasčių protestuoti.

Kartkartėmis su M. Thatcher palyginamas naujai iškeptas Prancūzijos prezidentas nusprendė šalies problemas spręsti reformų banga. Kai kurios jų pažįstamos ir lietuviams – tarkime, darbo santykių liberalizavimas darbdavių naudai. Po E. Macrono sparnu formuluojamose pasiūlos ekonomikos vystymąsi skatinančiose iniciatyvose mokesčiai vaidina itin svarbų vaidmenį. Nuo kadencijos pradžios 2017 metais E. Macronas daug nuveikė šia linkme: atšaukė metinį solidarumo mokestį pajamoms, viršijančioms 1,3 mln. eurų, apribojo mokesčius kapitalui ir, įvedęs Dutreil pakto pakeitimus, sukūrė papildomų aplinkkelių verslo mokesčiams vengti. Nenuostabu, kad šie įstatymai Prancūzijos žmonių suvokiami kaip palankūs išskirtinai verslui. Situacija įgauna papildomų spalvų prisiminus, kad šie pokyčiai pristatomi visuomenei nesibaigiančių tarptautinių skandalų dėl mokesčių rojų ir keisto jais besinaudojančių nebaudžiamumo fone. Šiame kontekste mokesčių skirstymas tampa itin iliustratyvia ekonominės nelygybės aštrinamo klasinio konflikto metafora. Pasekmės lengvai nuspėjamos: mažas pajamas gaunantys turi vis mažiau pagrindo pasitikėti tiek mokesčių sistemomis, tiek tas sistemas formuojančia ir reformuojančia valstybe.

Praėjusį rudenį Prancūzijoje paskelbta dar viena ekonominė reforma, kurios tikslas yra sumažinti mokesčių naštą apie 20 mlrd. eurų darbdaviams ir 6 mlrd. eurų namų ūkiams. Savotiškas lietuviams jau pažįstamas milijardas milijonui.

Tačiau mokestinėse machinacijose atsispindinčio ekonominio teisingumo stoka nėra vienintelė priežastis, dėl kurios žemesnioji vidurinė klasė, kuri iš mokesčių surinkimo lyg ir turėtų gauti daugiausiai naudos, palaipsniui tampa priešiška valstybinėms rinkliavoms. Praėjusį rudenį Prancūzijoje paskelbta dar viena ekonominė reforma, kurios tikslas yra sumažinti mokesčių naštą apie 20 mlrd. eurų darbdaviams ir 6 mlrd. eurų namų ūkiams. Savotiškas lietuviams jau pažįstamas milijardas milijonui. Toks mokesčių mažinimas jau ir taip perdėm deficitiniame Prancūzijos biudžete neišvengiamai paliks žiojinčią skylę, ir šią skylę planuojama užkišti apkarpant pensijų ir socialinės apsaugos sistemos lėšas bei masiškai atleidinėjant viešojo sektoriaus darbuotojus. Šios ir gausybė kitų mažesnio masto reformų sistemiškai skurdina būtent mažesnes pajamas gaunančią šalies dalį. Anot Alexio Spire’o, Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro sociologo, nykstančių socialinių paslaugų ir stagnuojančių atlyginimų fone mokesčiai ima atrodyti ne kaip quid pro quo už bendruomeninę gerovę ir socialinę apsaugą, bet verčiau kaip nepageidaujamos papildomos išlaidos.

Painius, technokratinių detalių prisotintus įstatymų projektus puikiai papildo ir žavi paties reformuotojo asmenybė. Rinkimų kampanijos metu šūkiu „Žmonių žmogus“ prisidengęs E. Macronas per gana trumpą laiką sugebėjo pasirodyti net geriau nei Algirdas Butkevičius, susidūręs su visuomenine Darbo kodekso projekto kritika. E. Macrono politinių liapsusų sąrašas ilgas: viešas paraginimas protestuojantiems pensininkams „nesiskųsti“, bedarbio sodininko pasiuntimas į kitą gatvės pusę „susirasti darbo“, išaiškinimas, kad socialinė parama yra beprasmė, nes „gimę vargšais – vargšais ir liks“, antropologinės poetinės įžvalgos apie geležinkelio stotis, kuriose susiduria „žmonės, kuriems sekasi, ir žmonės, kurie yra niekas“, bei užuomina, kad skerdykloje dirbančios moterys, tikėtina, yra beraštės. Viskas jau kažkur girdėta. Kad ir Lietuvos socialinio modelio puslapyje skelbiamame paaiškinime, jog socialinio modelio bijo (sic!) tie, „kurie mano, kad darbe galima nieko nedaryti ir vis tiek užsitikrinti sau darbo vietą dvidešimčiai metų, o darbo santykiai turi būti tokie, kad su nemotyvuotu darbuotoju būtų sudėtinga ir brangu atsisveikinti“. Gilets jaunes dažnai minėjo mokestį degalams kaip paskutinį šiaudą: jų protestai buvo reakcija į mums gerai pažįstamą ekonominių reformų ir politinės arogancijos mišinį.

Kiek išties žali žalieji mokesčiai?

Šiame sparčiai besivystančios struktūrinės ir retorinės paniekos kontekste E. Macronas staiga išreiškė susirūpinimą žaliąja planeta ir artėjančia klimato katastrofa. Kaip? Per mokesčius. Žalieji mokesčiai gali būti nepopuliarūs, tačiau tuo pat metu jie skelbia neginčijamą etinį imperatyvą. Iš žiniasklaidos plūstant itin paveikiems vaizdiniams ir naujienoms apie tirpstančius ledynus, pranešimams apie klimato kaitos humanitarines pasekmes ir vis garsesniems mokslininkų perspėjimams, kad nuo katastrofiškų padarinių mus skiria vos keletas varganų dešimtmečių, – koks beširdis urvinis gali rimtai priešintis pastangoms bent kiek pristabdyti klimato kaitos pasekmes? Tačiau, nepaisant politinių apeliacijų į kilnumą ir individualaus savo vertybių demonstravimo socialinių tinklų rinkoje, nėra jokios priežasties, dėl kurios ekologinių mokesčių įvedimas negalėtų turėti šiek tiek trumparegiškesnių politinių motyvų ar prieštaringų padarinių. Kaip mokesčiai už patekimą į saugomas teritorijas siekiant sumažinti lankytojų skaičių, tačiau tuo pat metu apribojant prieigą mažesnėmis pajamomis disponuojantiems.

E. Macronas, kaip ir būtų galima tikėtis iš buvusio investicijų bankininko, klimato kaitos poveikį mažinti ėmėsi buku finansiniu instrumentu. Instrumentu, nukreiptu ne tiesiogiai į tarptautines korporacijas

E. Macronas, kaip ir būtų galima tikėtis iš buvusio investicijų bankininko, klimato kaitos poveikį mažinti ėmėsi buku finansiniu instrumentu. Instrumentu, nukreiptu ne tiesiogiai į tarptautines korporacijas, dešimtmečius generavusias privatų kapitalą iš bendruomeninių išteklių, besirėmusias pigiu darbu ir vyriausybių teikiamomis subsidijomis, o į kuklias pajamas gaunančius Prancūzijos visuomenės narius. Ir tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios Prancūzijos žaliojo mokesčio dyzelinui atveju planetos saugojimo imperatyvas panašesnis į nukeipusį ir pusiau nuslinkusį figos lapą: tolesnės matyti pažvelgus į planuotą surinktų mokesčių likimą. Su pajamomis, surinktomis iš ekologinių mokesčių, galima elgtis įvairiai. Galima rinktis liberalesnį kelią ir, kaip Kanadoje, mokesčius tiesiog grąžinti gyventojams, kad jie galėtų juos išleisti kaip širdis geidžia. Alternatyviai valstybė gali rinktis didesnį reguliavimą savo nuožiūra perskirstydama surinktus mokesčius ekologiškai infrastruktūrai stiprinti: atsinaujinančiai elektros energijai gaminti, darbuotojams, neišvengiamai prarasiantiems darbus pereinant prie atsinaujinančios energijos šaltinių, perkvalifikuoti ir pan. Tačiau E. Macronas pasirinko trečią piliulę. Iš 34 mlrd. eurų, kurie būtų buvę surinkti iš ekologinio mokesčio dyzelinui, tik 7,2 mlrd. būtų paskirti su ekologija susijusioms priemonėms. Likusios pajamos būtų keliavusios – taip, atspėjote – biudžeto deficitui mažinti.

Neoliberali žalioji politika

Po savaites trukusių riaušių, gausių sveikatos sutrikdymo atvejų ir begėdiškai apkeverzotos Triumfo arkos E. Macronas galiausiai nusileido protestuotojų reikalavimams, tarp jų ir dėl ekologinio mokesčio dyzelinui atšaukimo.

Po savaites trukusių riaušių, gausių sveikatos sutrikdymo atvejų ir begėdiškai apkeverzotos Triumfo arkos E. Macronas galiausiai nusileido protestuotojų reikalavimams, tarp jų ir dėl ekologinio mokesčio dyzelinui atšaukimo. Blogos naujienos planetai ir jos gyventojams. Tačiau nerimo žiema Prancūzijoje mums paliko svarbią pamoką: rūpintis klimato ateitimi nelygiose visuomenėse bus itin sudėtinga, jei išvis įmanoma. Parafrazuojant ekonomistą Branko Milanovićių, visuomenės klasės, jau dešimtmečius nešančios globalizacijos, neoliberalios politikos, offshoring, konkurencijos su pigesne darbo jėga ir socialinės apsaugos nykimo naštą, nebus (ir neturėtų) būti linkusios nuolankiai tikėti apsimestiniu bendruomeniškumu remtais pamokslais apie žaliąją planetą ir ateities kartas.

Problema ir tai, kad trumparegiais finansiniais instrumentais kelias ne tik į riaušes grįstas. Planetos gelbėjimas Prancūzijoje taikytais būdais su įstabiu efektyvumu pjauna tą pačią šaką, ant kurios balansuoja neoliberalių klimato sergėtojų ambicijos. Priešiška visuomenės reakcija ant lėkštutės pateikia argumentą Donaldo Trumpo porūšio klimato kaitos skeptikams, retai praleidžiantiems progą apeliuoti į „darbo klasių“ sentimentą. Ir tuomet gimsta populistiniai pareiškimai, panašūs į Thomo J. Pyle’o, JAV energijos tyrimų instituto, finansuoto tokių iškastinio kuro ryklių kaip „Koch Industries“ ar „Exxon Mobil“, prezidento: „Paprasta tokiems politikams kaip E. Macronas mokyti mus apie klimato kaitą: jie nepajaučia ekonominės naštos. Tai jaučia darbo klasės žmonės. Prancūzų darbo klasė PYKSTA dėl nereikalingai keliamų degalų mokesčių, kurie tėra vertybinės pozicijos demonstravimas.“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika