Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Politikų iliuzijos kertasi su rūsčia pieno gamintojų realybe 

2018 gruodžio 13 d. 12:00
Iš pieno gamybos dažniausiai traukiasi 1–5 ir 6–14 karvių laikantys ūkininkai.
Iš pieno gamybos dažniausiai traukiasi 1–5 ir 6–14 karvių laikantys ūkininkai.
Vilmos Kasperavičienės nuotrauka

Nors Žemės ūkio ministerija mintį Lietuvoje turėti 3 mln. karvių vadina realia, jų skaičius šalyje ne auga, o kasmet vis mažėja. Vardijamos skirtingos pieno gamybos sektoriaus traukimosi priežastys: gamtos sąlygos, mažiausia tiesioginė parama, perdirbėjų susitarimai, ydinga politika ir pačių kaimo žmonių tingumas.

Žemės ūkio viceministrė Ausma Miškinienė tikino, kad tereikia turėti perspektyvą, teisinę bazę, racionaliai pasinaudoti parama ir šalyje karvių skaičius sieks 3 milijonus.

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas ironizavo: „Taip bus gal po 100 metų. Tokie svaičiojimai yra visiška utopija.“

Tokiu pačiu žodžiu ministerijos prognozes ir lūkesčius įvardijo ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas tyrėjas ekspertas Albertas Gapšys.

„Įstojus į Europos Sąjungą (ES) daliai žemės ūkio sričių buvo paskirstytos kvotos. Kol jos nebuvo panaikintos cukriniams runkeliams ir pienui, mes dar laikėmės, nes kvotos ribojo gamybą ir palaikė kainas. Tačiau pietinėse šalyse yra ilgesnis vegetacijos ir trumpesnis tvarto laikotarpis, todėl ten produkcija pagaminama gerokai mažesnėmis sąnaudomis. Lietuvoje tvarto laikotarpis siekia aštuonis mėnesius, todėl ilguoju periodu niekaip nepajėgsime konkuruoti su kitų ES šalių pieno gamintojais. Turėtume pieno gaminti tiek, kiek sunaudojame vietos rinkoje, o likutį, jei pasiseks, eksportuoti. Taip yra Suomijoje ir kitose panašaus klimato šalyse“, – ateities perspektyvas įvardijo LŪS pirmininkas.

Jo nuomone, būtent gamtos sąlygos labiausiai žlugdo pieno gamybos sektorių, taip pat – nenoras kooperuotis ar imtis perdirbimo. Nors J. Talmantas teigė, kad keturių asmenų šeimą gali išlaikyti ir būti rentabilus ne mažesnis kaip 150 pieninių galvijų ūkis, jis pripažino, kad perspektyvus galėtų būti ir kelių karvių ūkis, jei jo šeimininkai pieno už centus neparduotų supirkėjams, o patys jį perdirbtų. „Tačiau žmonės tingi ir eina lengviausiu keliu, o tas kelias veda į niekur. Lietuvoje dar yra tokių ūkių, kad pamatę, kokios ten sąlygos, tikrai nenorėtumėte gerti pieno“, – neslėpė J. Talmantas.

Akmuo į perdirbėjų daržą

LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo A. Gapšio nuomone, priežastis, dėl ko mažėja pieno ūkių, yra paprasta: niekam nereikia pieno. „Gerą kainą, nedaug atsiliekančią nuo europinės, supirkėjai Lietuvoje moka tik stambiems ūkininkams ir bendrovėms. Iš smulkiųjų pieną perka dažniausiai tarpininkai, ir jie moka vos ne perpus pigiau. Dažnas mažos karvių bandos šeimininkas jaučiasi nelaimingas ir ryžtasi auginti mėsinius galvijus arba spjovęs į ūkininkavimą emigruoja“, – kalbėjo tyrėjas.

Jis pabrėžė: tarp keturių pieno supirkėjų nėra konkurencijos. „Dėl supirkimo kainos galimai susitariama ir, mano manymu, tokie susitarimai gali vykti vos ne kas mėnesį. Prieš kurį laiką trijų įmonių vadovai viešai paskelbė mažinsią pieno supirkimo kainą. Tikriausiai Konkurencijos tarybos darbuotojai nežiūri televizoriaus“ , – ironizavo LAEI atstovas.

A. Gapšio nuomone, smulkiųjų pieno gamintojų perspektyva niūri. „Perdirbėjai viešai kalba, kad smulkieji nereikalingi, juos reikia naikinti. Smulkieji ne tik nereikalingi perdirbėjams, jie ir patys sau yra nuostolingi. Laikantys dvi tris karves ūkininkai turėtų galvoti apie perdirbimą arba bandos didinimą, nes gaminant didesnį pieno kiekį nuostolis vis mažės. Ūkių, laikančių 1–5 karves, grupė yra didelė, ir vos vienas kitas ryžtasi plėstis. Tačiau fantazijos, kad pelningas gali būti tik ūkis, kuriame yra 200 karvių, juokingos. Greta esančioje Lenkijoje ūkio vidurkis yra viena dviem karvėm didesnis, bet ten tokių problemų nekyla – maži ūkiai sėkmingai gyvuoja“, – kalbėjo jis.

Tyrėjas kritikavo ir šiuo metu galiojančią pieno supirkimo tvarką. Jo žodžiais, kaina turėtų būti vienoda, neatsižvelgiant į tai, ar laikomos dvi ar du šimtai karvių. „Kas kita transportavimas – ar atvažiuojama paimti į ūkį, ar pienas pristatomas į supirkimo punktą, – nes kažkam reikia transportą išlaikyti. Stambiesiems mokama daugiau, nes nuvažiavus pripilama visa cisterna ir logistikos išlaidos būna mažesnės. Mes siūlėme variantą, kad supirkėjas visiems pieno gamintojams nustatytų ir taikytų vienodą kainą ir išrašytų sąskaitą už transportavimą. Dešimt grupių, į kurias suskirstyti pieno gavėjai ir kurias anksčiau patvirtino Žemės ūkio ministerija, taip pat buvo klaida“, – tvirtino A. Gapšys.

Ekspertas apgailestavo, kad per pastaruosius dvejus trejus metus Žemės ūkio ministerija, kartu su pieno gamintojais ir perdirbėjais kurdama strategiją, nepasislinko nė centimetro, nesukūrė net rizikos fondų. „Ta strategija labai keista, nes planas Lietuvoje melžti 3 mln. tonų pieno yra utopija. Šiuo metu šalyje primelžiama 1,5 mln. tonų ir pieno yra per daug, tuo pasinaudodami perdirbėjai muša kainą ir išnaudoja žemdirbius. Pastaruosius keturis penkis mėnesius Lietuva pagal savo pieno supirkimo kainą yra paskutinė senojoje Europoje, kritimas nuo vidurkio sudaro apie 20 proc., situacija išties yra prasta“, – kalbėjo LAEI tyrėjas.

Būtent gamtos sąlygos labiausiai žlugdo pieno gamybos sektorių, taip pat – nenoras kooperuotis ar imtis perdirbimo.

Nuo karvių skaičiaus nepriklauso

Alytaus rajono ūkininkai Vilė ir Vidmantas Navickai šiuo metu laiko 210 pieninių karvių. Ūkio šeimininkė mano, kad melžiamų karvių skaičius ūkio rentabilumui įtakos neturi.

„Vieno ūkininko karvutė gali duoti 3 tonas pieno, o kito – 5 tonas ir dar daugiau. Ar ūkis pelningas, priklauso nuo karvių produktyvumo, o ne nuo jų skaičiaus. Kiekvienas ūkininkas skirtingai investuoja į savo gyvulius priklausomai nuo tikslo: ar nori kuo daugiau iš karvės primelžti pieno, ar galvoja apie gyvulio ilgaamžiškumą. Labai svarbu, kaip subalansuotas šėrimas, kiek į jį investuoji. Ne kartą teko kalbėtis su kelias dešimtis karvių laikančiais ūkių savininkais, ir jie tvirtino sugebantys išgyventi, judėti į priekį. Girdime ir kitokių pavyzdžių, kad veiklą ryžtasi nutraukti ir šimtus karvių turintys ūkiai“, – savo įžvalgomis dalijosi V. Navickienė.

Moteris pasiguodė, kad šiemet dėl sausros pasigamino mažiau pašarų, laimei, turi atsargų nuo pernai. „Tačiau pašarai yra prastesnės kokybės, tai atsiliepia gyvulių sveikatai, produktyvumui ir pieno kokybei. Melžiame 25 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Stengiamės neprarasti optimizmo, nepulti į depresiją, tačiau sunku numatyti, kaip pavyks peržiemoti ir kokia nuotaika bus pavasarį“, – kalbėjo ūkininkė.

Moteris neabejojo – Lietuvoje einama link to, kad iš pieno ūkio žemėlapių išnyks dvi ūkininkų kategorijos: laikančiųjų 1–5 ir 6–14 karvių. „O kieno eilė bus tada? – klausė pašnekovė. – Ekonominė ir politinė situacija labai neaiški, sunku pasakyti, kas bus ateityje. Tačiau kaskart, kai įsijungi kompiuterį ir ten mirgėte mirga žinučių, kad kaimynai (lenkai – red.) perka veršingas telyčias ir melžiamas karves, iš karto kyla klausimas – kodėl pas mus blogai, o kaimynai klesti?“

SKAIČIAI

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2018 metų lapkričio 1 dieną Lietuvoje buvo įregistruota 259,62 tūkst. karvių – 5,4 proc. mažiau nei 2017 metų tuo pačiu laikotarpiu.

Pienas superkamas iš 234,34 tūkst. karvių, nes dalis ūkiuose pagaminto pieno yra sunaudojama savo reikmėms, parduodama arba atiduodama tiesiogiai vartoti. Pieno gamintojų skaičius per analizuojamą laikotarpį sumažėjo 10,2 procento.

ŽŪIKVC Pieno apskaitos informacinės sistemos duomenimis, labiausiai pieno supirkimas mažėjo iš ūkių, kurie laiko 1–5 ir 6–14 karvių.

Supirkto pieno kiekis iš ūkių, laikančių 1–5 karves, 2018 metų sausio-spalio mėnesiais sumažėjo 9,7 proc., o iš laikančiųjų 6–14 karvių – 12,3 procento.

Ūkių, kurie laiko 15 ir daugiau karvių, parduodamo pieno kiekis sumažėjo 0,1 procento.

Šie skaičiai liudija, kad iš pieno gamybos per analizuojamą laikotarpį dažniausiai traukėsi 1–5 ir 6–14 karvių laikantys ūkininkai.

FAKTAI

Pieno perdirbimo įmonės per dešimt mėnesių perdirbo 1,46 mln. tonų žalio pieno – 0,6 proc. mažiau nei pernai tuo pat laiku, o pieno ūkiai perdirbėjams patiekė 1,15 mln. tonų pieno – 2,9 proc. mažiau, tai rodo Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ duomenys.

Perdirbėjai šįmet daugiau pieno pirko iš Estijos ir Latvijos ūkių – iš jų supirkta 374 tūkst. tonų pieno – 10,5 proc. daugiau nei pernai.

Šiemet per 10 mėnesių iš Lietuvos eksportuota 72 tūkst. tonų pieno – didesnę dalį supirko Lenkijos perdirbėjai, daugiau pieno šįmet eksportuota į Latviją.

Vidaus rinkoje parduodama apie 40 proc. šalyje pagamintų produktų, o kiti 60 proc. eksportuojami.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"