Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Laimingi darbuotojai krauna pelną 

2018 kovo 16 d. 11:40
Algirdas Stonys: "Laimės ekonomika grįsta ekosistema, kurioje žmonės gali realizuoti save ir sulaukti pagalbos norėdami tai daryti."
Algirdas Stonys: "Laimės ekonomika grįsta ekosistema, kurioje žmonės gali realizuoti save ir sulaukti pagalbos norėdami tai daryti."
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Darbuotojų motyvacijos nepadidinsi poilsio erdvėmis ir stalo futbolu biuruose – kompanijai svarbiausia būti organiškai ir „nepririšti“ darbuotojo prie vienos darbo kėdės. Logiškiausias didelės darbuotojų kaitos įmonėse paaiškinimas yra tai, kad jos nereaguoja į darbuotojų norą išbandyti jėgas naujose srityse ir pasijusti laimingiems.

Taip „Lietuvos žinioms“ sakė bendrovės „TeleSoftas“ vadovas Algirdas Stonys. Jo teigimu, įmonės sėkmė labai priklauso nuo darbuotojų laimės.

Poilsio zonos, stalo teniso stalai ir kavos aparatai niekaip neprisideda prie darbuotojų laimės – prie to prisideda žmonių įgalinimas daryti tai, kas jiems patinka, ir daryti darbus tokiu būdu, kaip jiems atrodo geriausia.

– Esate laimės ekonomikos šalininkas. Kaip tai atsispindi jūsų vadovaujamos įmonės veikloje?

– Laimės ekonomika grįsta ne pinigais, o realiu žmonių pasitenkinimu. Ji orientuota į žmogų ir jo asmeninius tikslus. Įmonėje nėra deleguojamų užduočių – iniciatyva kyla „iš apačios į viršų“, darbuotojams suteikiamas pasitikėjimas, jie gali imtis projektų, kurie juos įkvepia. Žinoma, nebūsi laimingas, būdamas basas, taigi finansinė padėtis taip pat svarbi. Tačiau laimės ekonomika grįsta ekosistema, kurioje žmonės gali realizuoti save ir sulaukti pagalbos norėdami tai daryti.

– Viena vertus, kuo gyventojų materialinė gerovė didesnė, tuo geresnė ir šalies ekonominė situacija, kita vertus, ar turtingi, bet nelaimingi gyventojai gali būti sėkmingos šalies pagrindas? Ir jei gyventojų laimė ir bendra šalies ekonomika susijusi, ar tai reiškia, kad laimės indeksas nėra vien pačių gyventojų reikalas – valdžios atstovai ir darbdaviai turėtų galvoti, kaip didinti žmonių pasitenkinimą?

– Manau, kad šalis, kurioje nelaimingi gyventojai, negali būti turtinga. Tačiau laimė yra kiekvienos bendruomenės reikalas. Dažnai manoma, kad valdžia turi ką nors dėl mūsų padaryti. Bet juk patys turime siekti laimės, pastebėti, kaip galėtume kitą žmogų padaryti laimingą, ir įgalinti žmones padėti kitiems. Juk šeimoje savo gerove rūpinamės kartu. Taip pat ir bendruomenėje, ir įmonėse – didinti darbuotojų pasitenkinimą neturėtų būti vien vadovo iniciatyva.

– Kas padėtų darbe sukurti aplinką, kurioje darbuotojai būtų laimingi? Dabar madinga įmonėse didinti poilsio erdves, įrengti stalo futbolo stalus ir pan.

– Poilsio zonos, stalo teniso stalai ir kavos aparatai niekaip neprisideda prie darbuotojų laimės – tam reikia žmonių įgalinimo daryti, kas jiems patinka, ir taip, kaip jiems atrodo geriausia. Jeigu biuro valdytojas ar žmogiškųjų išteklių specialistas galės taip spręsti, tada kavos aparatai ar teniso stalai irgi atsiras ir prisidės prie darbuotojų laimės jausmo.

Pagal tai įmonės gali būti skirstomos į keturis tipus. Pirmo tipo organizacijoje darbas yra labai griežtai apibrėžtas, instrukcijose aiškiai parašyta, kaip darbuotojui atlikti darbą. Antro tipo – duodama daugiau laisvės, bet vis tiek egzistuoja vertikali hierarchija, į darbuotojo darbą kišamasi. Trečio tipo – pasirenkami patikėtiniai, ir jie gali dirbti taip, kaip nori, bet jiems nurodoma, ką daryti. O ketvirto tipo organizacijoje sukuriama bendruomenė, kurioje žmonės patys sprendžia, ką ir kaip daryti. Bendruomenė pati nustato kryptį ir kuria strategiją. Manau, ateityje, po 10–20 metų, vis daugės organizacijų, kuriose žmonės „patys save valdys“, strategiją formuos ne valdyba ar akcininkai. Tam reikalingi lyderiai, kurie įkvėptų, motyvuotų, o ne vadovai, kurie aiškina, ką ir kaip daryti. Taip jau dirba naujausių technologijų kompanijos „Google“, „Facebook“ ir startuoliai.

Tiesa, Lietuvoje turime bendrą problemą – pasitikėjimo stoką. Atrodo, kad pasitikėti kitais yra labai naivu ir nenatūralu, tačiau ir pirmykštė bendruomenė medžiojo kaip viena komanda: pasitikėdami vieni kitais visi sumedžiodavo didelį mamutą, o ne kiekvienas sau po nedidelį zuikį. Manau, kiekviena organizacija turėtų surasti tą savo mamutą, o ne gaudyti zuikius.

– Ar darbuotojai Lietuvoje yra pribrendę rodyti iniciatyvą? Ar jums nesudėtinga kurti aplinką, kurioje darbuotojai nebijotų ieškoti, eksperimentuoti ir klysti?

– Darbuotojų „laužyti“ nereikia – užtenka geros komunikacijos, kuri padeda išsiaiškinti, ko žmogus iš tikrųjų nori, kokie yra jo polėkiai. Antai mūsų kompanijoje dirbo programuotojas, kuris turėjo svajonę organizuoti renginius. Viskas išsirutuliojo taip, kad dabar turime didžiausią Baltijos šalyse žaidimų renginį „GameOn“. Aišku, šis žmogus galėjo už didelius pinigus ir toliau dirbti programuotoju, bet jis būtų buvęs nelaimingas arba išėjęs ieškoti laimės į kitą kompaniją. Taigi svarbiausia – sutelkti dėmesį į žmogų ir jo laimę. Vienam nepatinka dirbti su paslaugomis, bet patinka kurti produktą, kitam nepatinka testuoti, bet patinka programuoti. Tiesiog bandai įsiklausyti ir patenkinti norus, kartais pasiūlai kitą poziciją ar tiesiog sugalvoji kitokių užduočių.

Kitas pavyzdys: „TeleSoftas“ yra žinomas kaip telekomunikacijų paslaugų įmonė, tačiau ėmėmės ir finansinių paslaugų, nes turėjome darbuotojų, kurie norėjo tuo užsiimti. Panašiai atsirado ir mūsų biuras Vilniuje: Kaune turėjome žmonių, kurie norėjo važiuoti į Vilnių, taigi atidarėme biurą ir Vilniuje. Kai negali savęs realizuoti, žmonėms darbe tampa neįdomu, jie ieško ko nors kito. Bėgant laikui visi visada nori naujų patirčių.

– Kaip bendraujate su darbuotojais, kad jie atsivertų?

– Kas rytą atėjęs į darbą stengiuosi su visais pasisveikinti. Bet kad darbuotojui ko nors trūksta, geriausiai mato jo artimiausi komandos nariai – ne vadovas. Dažniausiai pačioje komandoje išsiaiškinama, ko kam trūksta arba reikia. Pagal mūsų darbo principą komandos turi lyderius, jie ir inicijuoja pokalbius. Galima dviese pasišnekėti su komandos vadovu, galima ir su kitu kolega – visi žmonės atsakingi vieni už kitus. Kai žmogus išsikalba, ir tampa aišku, ko jam trūksta, įmonė reaguoja. Žmogus ir visa komanda turėtų pati nuspręsti, ir kada jai patogu dirbti – suteikiame laisvę.

– Ar leidęs prisiimti darbuotojui iniciatyvą ir atsakomybę esate dėl to nusvilęs?

– Įdomu, kad jiems dažniausiai labai gerai sekasi. Kai žmogus labai motyvuotas, jam pavyksta rasti ir bendraminčių, suburti komandą. Rezultatas būna labai geras. Nesėkmių yra buvę daug mažiau negu sėkmių. Nuo veiklos pradžios, kai „TeleSofte“ dirbo vos keli specialistai, iki dabar, kai grupės įmonėse dirba apie 300 aukščiausio lygio IT specialistų, inžinierių ir programuotojų, laikėmės tų pačių laimės ekonomikos principų. „Deloitte“ 2017 metais „TeleSoftą“ įtraukė į sparčiausiai augusių Vidurio Europos technologijų įmonių „Technology Fast 50“ sąrašą. Per metus bendrovės pajamos išaugo 310 procentų. Štai ir įrodymas: laimingoje ekosistemoje darbuotojų darbas yra pelningas.

– Svarstoma, kad robotams perėmus dalį darbų gyventojai turės daugiau laisvo laiko gyvenimui. Kita vertus, ketvirtoji pramonės revoliucija kelia darbuotojams įtampą ir nerimą dėl išnyksiančių darbo vietų. Kaip robotizacija paveiks gyventojų laimės indeksą?

– Tikiu, kad visi žmonės viduje yra kūrybiški. Antai žmogus dirba prie staklių fabrike, ir kai tos staklės taps visiškai automatizuotos, tai jis, atrodo, nukentės – praras darbą ir pajamas. Bet kita vertus, jis gaus šansą dirbti kūrybinį darbą. Manau, robotizacija neabejotinai padarys žmones laimingesnius ne tik dėl laisvo laiko, bet ir dėl savirealizacijos galimybės.

– Yra labai daug tyrimų, matuojančių šalių laimę. 2017 metais Jungtinių Tautų „Pasaulio laimės ataskaitoje“ Lietuva tarp 155 vertintų valstybių pakilo į 52 vietą, o anksčiau buvo 60-oje. Pernai buvome laimingesni už latvius (54), estus (66) ir baltarusius (67), tačiau nusileidome lenkams (46) ir rusams (49). Šių metų Eurobarometro tyrimas atskleidė, kad savo gyvenimu patenkinti 70 proc. Lietuvos piliečių, tiesa, atsiliekame nuo Lenkijos (85 proc.), Estijos (81 proc.), tik Latvijoje tokių gyventojų mažiau (69 proc.). O kaip laimės lygį Lietuvoje įvertintumėte jūs?

– Manau, bėda, kad kiekvienam lietuviui nuo vaikystės yra skiepijamas Napoleono sindromas: nuo 5 klasės pasakojama, kokia didelė kadaise buvo LDK, kokia įtakinga ir galinga, bet viskas sugriuvo, ir likome maži ir mažai įtakingi. Iš dalies dėl to sindromo nevertiname to, ką turime, nors esame daug pasiekę. Paklausęs lietuvio, kaip sekasi, retai sulauksi atsakymo, kad sekasi labai gerai. Dėl to ir tyrimai, vykdomi apklausų būdu, nėra labai tikslūs. Manau, Lietuvoje realią situaciją atspindėtų tik privatesnės apklausos. Kita vertus, 52 vieta jau yra neblogai. Tiesa, esame labai verslūs ir veržlūs, tai pabrėžia ir kaimynai. Lietuviai nori būti laimingi, reikšmingi, įtakingi, žinomi, ir to siekimas stiprina jų veržlumą. Ir man pačiam to norisi, matyt, tai taip pat kyla iš Napoleono sindromo. (Juokiasi.)

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"