Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Kur glūdi ekonomikos krizių šaknys? 

pixabay.com nuotrauka

Ekonomistams gana neblogai pavyksta apskaičiuoti ir prognozuoti vieną ar kitą ekonomikos sritį ištinkančias krizes. Jie dalijasi savo įžvalgomis, perspėja visuomenę, bet galiausiai pačių krizių išvengti nepavyksta – jos kyla visame pasaulyje ir nuolat kartojasi.

Ekonomika vystosi kaip gamtos ciklas – tai prabunda po žiemos sąstingio, auga, bręsta ir noksta, tai vėl apmiršta. Pagal šią analogiją ekonomikos ciklas susideda iš pagyvėjimo, pakilimo, klestėjimo (bumo), lėtėjimo ir nuosmukio (recesijos). Jei recesija užtrunka ilgai ir įgauna sunkią formą, ji vadinama depresija. Ciklo pakilimo ir klestėjimo dalis paprastai siejama su ekonomikos kaitimu ir iš jo kylančiu ekonomikos (finansų) burbulu. Pernelyg smarkiai išsipūtęs ekonomikos burbulas gali sprogti ir tapti krizės priežastimi. Taigi krizės priežasčių tenka ieškoti ten, kur formuojasi ekonomikos burbulai.

Krizės problema kelia nemažai kontroversijų. Taip yra dėl to, kad ekonomistai iki šiol gerai nežino ekonomikos krizių priežasčių.

Nežinomos krizių priežastys

Ekonomikos krizė – tai didelis gamybos smukimas ir su juo susijęs ryškus atskiro ekonominio vieneto būsenos pablogėjimas. Krizė yra ekonomikos (verslo) ciklo sudedamoji dalis.

Krizės problema kelia nemažai kontroversijų. Taip yra dėl to, kad ekonomistai iki šiol gerai nežino ekonomikos krizių priežasčių. Pasitelkę statistinius metodus, krizių požymius jie atpažįsta neblogai, bet negali iki galo paaiškinti, iš kur ir kodėl tokie požymiai atsiranda. Pajutus dūmų kvapą galima gana užtikrintai pasakyti, kad greitai kils gaisras. Tačiau vėl problema: dūmų daugėja, gaisras artėja, o ką ir kaip gesinti, neaišku. Problema dar ir ta, kad nežinome, kaip to „gaisro“ išvengti ateityje. Suprantama, reikia aiškiai žinoti gaisro priežastis, jo kilimo aplinkybes, ypač dėl to, kad tas „gaisras“ nuolatos kartojasi.

Taigi, kalbant apie krizes, nepakanka aptikti jų požymius, svarbu žinoti jas lemiančias priežastis. Čia reiktų pabrėžti, kad ekonomikoje apstu tikrų ir tariamų paradoksų, darančių įtaką jos raidai. Todėl ir prognozavimo procesas yra apsunkintas. Kokios gi tų krizių priežastys?

Neracionalūs investuotojai

Austrų ekonomikos mokyklos atstovai (Ludwigas von Misesas, Friedrichas Augustas von Hayekas ir kt.) teigia, kad verslo ciklus, o kartu ir krizes sukuria centrinių bankų vykdoma kreditų emisija – palūkanų normos sumažinimas žemiau natūralaus lygio. Iškraipytos palūkanų normos taikymas klaidina verslininkus. Tuomet jie, sukurdami perteklines gamybos priemones, klaidingai plėtoja verslą, mat pigūs kreditai juos gundo nepagrįstai rizikuoti. Nekontroliuojamas kreditavimas yra pagrindinė krizės nekilnojamojo turto sektoriuje priežastis, mano austrų ekonomikos mokyklos atstovai.

Elgsenos ekonomikos šalininkai (Nobelio premijos laureatai Danielis Kahnemanas, Robertas J. Shilleris, Richardas Thaleris) laikosi nuomonės, kad rinkos yra neefektyvios. Jų manymu, didžioji dalis investuotojų gali būti neracionalūs, pasiduoti bandos jausmui, baimei ar godumui, todėl rinkose ilguoju laikotarpiu gali susiformuoti finansų burbulai. Pasak jų, burbulo formavimosi anatomija labai paprasta: jeigu visi aplink tik ir kalba, kad vertybiniai popieriai yra nepakankamai įvertinti, todėl turėtų brangti, tai būtent taip ir įvyks. Išeina, kad pati prognozė yra pagrindinė jos išsipildymo priežastis. Tai būtų tarsi savaime susižadinanti sistema (šiuo atveju manija), kurios susidarymo mechanizmas taip pat turėtų būti kaip nors paaiškintas.

Nekontroliuojamas kreditavimas yra pagrindinė krizės nekilnojamojo turto sektoriuje priežastis, mano austrų ekonomikos mokyklos atstovai.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Žmonių psichologija valdo vartojimą

Lygiagrečiai neefektyvių rinkų požiūriui populiarėja vadinamoji „kvailių teorija“. Ši teorija teigia, kad „kvailiai“ lengvai pasiduoda reklamos įtaigai, o finansų burbulas susiformuoja dėl to, kad vieni kvailiai randa kitus, dar didesnius kvailius, kuriems investicijas parduoda dar brangiau, nei pirko.

Taigi, anot elgsenos ekonomikos šalininkų, didžioji dalis priežasčių glūdi žmonių psichologijoje. Jų manymu, tikėtina, kad jei verslą ir vartojimą valdytų robotai, ekonomikos svyravimų išvengtume. Jiems pritariantieji sukonkretina: ekonomikos ciklai priklauso nuo žmonių psichologijos – perdėto optimizmo pakilimo laikotarpiais ir perdėto pesimizmo nuosmukio metu.

Teorijų, aiškinančių krizių priežastis, yra daugybė. Didelė jų dalis paprasčiausiai yra sąmokslo teorijos. Bet ir solidžios teorijos turi rimtų trūkumų, nors visiškai jas atmesti taip pat būtų neteisinga. O problema ta, kad pati ekonomikos teorija turi rimtų spragų. Apie ekonomikos teorijos neįgalumą vis garsiau kalba įvairūs pasaulio mokslininkai. Vienas jų – ekonomikos Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas.

Patį ekonomikos mokslą apėmusi krizė

Ekonomikos teorijos bejėgiškumas ypač pastebimas krizių metu. Kai kurie autoriai kritiškai vertina ekonomikos mokslą. Jie mato, kad gilėjant pasaulinei sisteminei krizei ekonomikos mokslas nesiūlo jokių veiksmingų sprendimų, kad būtų surasta išeitis iš krizinės situacijos ar bent sumažinti negatyvūs padariniai. Tai rodo ir paties ekonomikos mokslo krizę, mat jis negeba paaiškinti fundamentalių sisteminių modernaus kapitalizmo problemų ir sukelia prieštaravimus rinkos ekonomikos teorijoje. Manoma, kad egzistuoja kažkoks nežinomas rinkos defektas, generuojantis sisteminius rinkos sukrėtimus. Ir tai, pasirodo, yra arti tiesos.

Jie mato, kad gilėjant pasaulinei sisteminei krizei ekonomikos mokslas nesiūlo jokių veiksmingų sprendimų, kad būtų surasta išeitis iš krizinės situacijos ar bent sumažinti negatyvūs padariniai.

Ekonomistas J. Stiglitzas teigia, kad šiuolaikinė ekonometrija yra pagrįsta klaidingomis prielaidomis. Jis netgi siūlo keisti ekonomikos mokslo paradigmą, tai yra keisti prielaidų visumą, kuria grindžiama ekonomikos teorija. Pasak jo, per daug primityvus reiškinių suvokimas stabdo ekonomikos pažangą. Ekonomikos mokslo spragos neleidžia teisingai vertinti ekonominių procesų ir kartu išvengti krizių.

Begalinis augimas neegzistuoja

Teoriniai tyrimai, atlikti Vilniaus universitete, parodė, kad ekonomikos burbulus, o kartu ir krizes generuoja rinkų prisotinimo efektas. Ir tas prisotinimas pirmiausia vyksta finansų sektoriuje. Prisotinimas kapitalu yra sunkiai apčiuopiamas procesas, dėl to jį ne tik valdyti, bet ir pastebėti yra sudėtinga. Sprendžiant rinkų prisotinimo problemą teko keisti ekonomikos augimo principus, sukurti bendrųjų palūkanų modelį ir išplėtoti bendrąją palūkanų teoriją. Tai leido aptikti naujus ekonominius reiškinius ir įžvelgti gilumines krizių priežastis. Panašų augimo modelį biologai savo reikmėms naudojo jau XIX a. pirmoje pusėje. Jie suprato, kad begalinis populiacijų augimas neegzistuoja, todėl pasitelkė arealo prisotinimo veiksnį, t. y. apribojo savo modeliuose augimą ir dėl to gana sėkmingai prognozavo to augimo rezultatus vidutiniuoju ir netgi ilguoju laikotarpiu.

Būtina keisti ekonomikos augimo paradigmą

Sukurti bendrųjų palūkanų modelį paskatino ribotos Thomo Roberto Malthuso (paprastųjų ir sudėtinių) palūkanų taikymo galimybės. Ypač rimtų problemų kyla modeliuojant ekonomikos augimą, kai yra taikomos sudėtinės palūkanos (kiekvienu periodu užaugęs prieaugis (palūkanos) yra prijungiamas prie pagrindinės sumos atitinkamo periodo pabaigoje; naujojo periodo palūkanos skaičiuojamos jau nuo padidėjusios bazinės sumos, t. y. prieaugis nuolat kaupiamas) vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu.

Kad geriau suvoktume problemą, įsivaizduokime tokią situaciją: prieš 2000 metų Julijus Cezaris investavo vieną euro centą į hipotetinį stabilų verslą su 4 proc. sudėtinių metinių palūkanų (įprasta ekonomikos augimą skaičiuoti pasitelkiant sudėtines palūkanas). Tad kokia suma disponuotų Cezario turto paveldėtojai šiandien? Pasirodo, tai būtų įspūdinga 1,17∙1032 eurų suma. Už šią sumą būtų galima nupirkti aukso gabalą, prilygstantį visai planetai. Visą dabar pasaulyje sukaupto aukso kiekį (jis maždaug prilygtų kubui, kurio briauna apie 28 m) Cezaris iš savo investicijos būtų galėjęs įsigyti nepraėjus nė 1000 metų.

Trumpai tariant, dabartinė finansinė analizė, paremta Malthuso palūkanų taikymu, yra ydinga ir dėl to investuotojus veda į aklavietę.

Šis pavyzdys atskleidžia Malthuso palūkanų (ypač sudėtinių) taikymo ilguoju laikotarpiu absurdiškumą. Kyla klausimas: kodėl šios palūkanos iki šiol naudojamos finansinių operacijų kiekybinei analizei? Trumpai tariant, dabartinė finansinė analizė, paremta Malthuso palūkanų taikymu, yra ydinga ir dėl to investuotojus veda į aklavietę. Apribojus populiacijos (kapitalo) augimą potencialia reikšme Malthuso palūkanos buvo pertvarkytos į naujo tipo bendrąsias palūkanas.

Naujoji ekonomikos augimo prielaida

Taigi bendrųjų palūkanų skiriamoji charakteristika yra kapitalo augimo riba. Palūkanose ji suprantama kaip rinkos talpa arba potencialusis kapitalas. Pastarasis reškia tokį kapitalo kiekį, kuris investicinėje aplinkoje gali būti produktyviai įsisavintas.

Bendrosios palūkanos gali būti kelių tipų: bendrosios paprastosios, bendrosios sudėtinės ir kt. Apskritai bendrosios palūkanos yra sudėtingesnės už Malthuso palūkanas, nes pastarosios yra tik atskirieji bendrųjų palūkanų atvejai. Tarkim, bendrosios sudėtinės palūkanos yra išreikštos pasitelkiant sudėtines palūkanas kaip santykis, kurio skaitiklyje sudėtinės palūkanos padaugintos iš potencialiojo kapitalo, o vardiklyje tos pačios sudėtinės palūkanos sudėtos su rinkos talpos ir pradinio (investuojamo) kapitalo skirtumu. Šį skirtumą pavadinkime pradine niša. Tuomet bendrosios palūkanos bus užrašytos tokia išraiška:

Atlikus nesudėtingus matematinius pertvarkymus galima įsitikinti, kad, rinkos talpai be galo augant, bendrosios palūkanos virsta sudėtinėmis palūkanomis.

Tuo tarpu diskontuojant pinigų srautus pasitelkus bendrąsias palūkanas paaiškėjo, kad egzistuoja nežinomi ekonominiai fenomenai, darantys įtaką verslo ciklams. Tarp jų – didėjančio pelningumo fenomenas. Tai ir buvo vienas iš tų nežinomų rinkos defektų, generuojančių sisteminius jos sukrėtimus. Šis fenomenas pasireiškia pelningumo didėjimu, kai auga rinkos prisotinimas kapitalu. Būtent prasidėjus rinkos prisotinimui ir suveikus šiam fenomenui prasideda rinkos kaitimas. Be to, didėjant prisotinimui, pelningumo augimas hiperboliškai spartėja. Štai čia ir prasideda problemos – kaistanti rinka ir didėjantis jos pelningumas yra investuotojų geidžiama situacija, mat auganti paklausa ir didėjantis prisotinimas kartu didina ir pelningumą. Tačiau pasiekus tam tikrą prisotinimo laipsnį hiperbolinis pelningumo augimas tampa labai staigus, nestabilus ir dėl to labai pavojingas investavimui, nes nežymus prisotinimo sumažėjimas (paklausos sumažėjimas ar pasiūlos padidėjimas) gali sukelti katastrofišką pelningumo smukimą. Taip ir atsiranda burbulai, o tas katastrofiškas smukimas ir yra burbulo sprogimas.

Deficitinė rinka pati nesusireguliuoja

Ekonomikos burbulus galima tyrinėti ir empiriškai. Tam reikia sekti pasirinktos rinkos pasiūlos ir paklausos santykį. Kai pasiūla didesnė už paklausą, pavojaus rinkai įkaisti ir susiformuoti burbului nėra. Tokia rinka yra savaime susireguliuojanti.

Sprogus burbului ir spekuliantams traukiantis iš rinkos paslėptoji perprodukcija virsta atvirąja. Prasideda nuosmukis. Tai rodo, kad deficitinė rinka savaime susireguliuoti yra nepajėgi.

Burbulai formuojasi tik kai paklausa dėl intensyvios reklamos ar kokio kito išorinio veiksnio pasidaro ir gana ilgai pasilieka didesnė už pasiūlą, t. y. kai rinka tampa deficitinė. Atsiradus deficitui kyla kainos, jos pritraukia papildomų investuotojų, dažniausiai spekuliantų. Šiais laikais investuotojams rinkas, kurių produktų kainos kyla, padeda surasti ir informacinės technologijos (robotai). Robotai nesunkiai apčiuopia pradinius, kad ir nedidelius, pelningumo pokyčius. Tai didina paklausą. Auganti tų produktų, kurių pasiūlos greitai padidinti neįmanoma (tarkim, ilgo technologinio ciklo produktų), paklausa formuoja burbulą, o kartu ir paslėptąją perprodukciją. Sprogus burbului ir spekuliantams traukiantis iš rinkos paslėptoji perprodukcija virsta atvirąja. Prasideda nuosmukis. Tai rodo, kad deficitinė rinka savaime susireguliuoti yra nepajėgi.

Taigi tiek teoriškai (pasitelkiant bendrąsias palūkanas), tiek empiriškai (remiantis patirtimi) galima ištirti ekonomikos (finansų) burbulo atsiradimo priežastis. Ir čia matome, kad bankų vaidmuo nėra pagrindinis, nors daryti įtaką pasiūlai ir paklausai jie gali. Nėra čia ir įsivaizduojamos iracionaliosios investuotojų manijos, nes už investuotojus dažniausiai dirba robotai ir deficitines rinkas jie parenka gana racionaliai.

Ta pati rinka, priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos santykio, gali patirti transformacijas: kai pasiūla joje didesnė už paklausą, ji savaime susireguliuoja, o kai tampa deficitinė, praranda savireguliacijos ypatybę. Dėl to pirmuoju atveju rinkai tinka klasikinė ekonomikos teorija, o antruoju – keinsistinė. Naudojant rinkų monitoringą ir racionaliai taikant šias teorijas, krizes būtų galima valdyti.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"