Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Kaip solidūs vadovai tapo kepėjais 

2018 sausio 14 d. 12:00
Susibičiuliavę per verslo vadovų mokymus Orestas Valiukonis (kairėje) ir Patricijus Rauktys šiandien kartu kepa pyragus savo kepykloje, kurios pavadinimą sudaro pirmieji vardų skiemenys. /
Susibičiuliavę per verslo vadovų mokymus Orestas Valiukonis (kairėje) ir Patricijus Rauktys šiandien kartu kepa pyragus savo kepykloje, kurios pavadinimą sudaro pirmieji vardų skiemenys. /
Alinos Ožič nuotraukos

Du puikų humoro jausmą turintys bičiuliai – 47-erių Patricijus Rauktys ir 52-ejų Orestas Valiukonis – dažnai su ypatinga intonacija taria žodį „restruktūrizacija“. Jei ne šis versle egzistuojantis reiškinys, šiandien sveikesnių konditerinių kepinių ieškantys smaližiai nesilankytų jų įkurtoje sostinės kepyklėlėje „Patore“ ir nesimėgautų nesaldžiais pyragais, pyragaičiais ir kepiniais iš ekologiškų produktų.

Patricijus prisiminė, kaip daugiau nei prieš dešimtmetį dalyvavo „Baltic Management Institute“ (BMI – liet. Baltijos vadybos institutas) rengiamuose mokymuose verslo vadovams ir ten susipažino su Orestu. Architektas statybininkas Patricijus ir medikas farmacininkas Orestas, abu tuo metu dirbę vadovaujamą darbą solidžiose bendrovėse, greitai rado bendrą kalbą ir juos vienijantį pomėgį – maisto gamybą. „Dažnai susitikę prie taurės vyno pasakojome vienas kitam, ką gardaus gaminome, kaip pasisekė vienas ar kitas patiekalas, ir vis pasvarstydavome, kad sulaukus pensijos būtų smagu įsteigti kokį nors su maistu susijusį savo verslą. Kaip sako išmintingi žmonės, svajok atsargiai, nes svajonės pildosi. Ir nereikėjo laukti nė pensijos, užteko restruktūrizacijos“, – nuotaikingai pasakojo Patricijus.

„Virtuvėje turi suktis vyras. Ne dėl to, jog moterys nemokėtų gaminti, o todėl, kad jos – pernelyg žavingos būtybės suktis prie puodų.“

Virtuvėje – nuo penkerių

Orestas juokavo, kad pirmąjį iš jų „restruktūrizavo“ Patricijų, ir šis rimtai ėmė rengtis pradėti verslą. O netrukus restruktūrizacija užklupo ir farmacijos kompaniją, kurioje jis pats dirbo. „Kai tau penkiasdešimt metų, darbo rinkoje esi pažymėtas tarsi raudonais šauktukais – amžius. Kad nesėdėčiau ir nelaukčiau nežinia ko, priėmiau Patricijaus siūlymą, kuris man pasirodė tikrai patrauklus“, – aiškino pašnekovas.

Kepyklos sumanytojas Patricijus prisipažino, kad jis virtuvėje sukasi nuo ankstyvos vaikystės: „Prisimenu, kaip būdamas penkerių tėvų svečiams pagaminau melioną su plaktu kiaušiniu ir citrina – tokį saldų desertinį kokteilį. Tais laikais salmonelių dar nebuvo, tad iš žalių kiaušinių drąsiai darėme gogel-mogel. Visi valgė ir buvo sveiki“, – šyptelėjo Patricijus.

Jo teigimu, aistrą gaminti jam skiepijo močiutės: mamos mama gamino daug ir labai skaniai, o jis, kaip mylimiausias anūkas, ištisai sėdėdavo prie močiutės prilipęs virtuvėje. „Tėvai nuolat būdavo užsiėmę ir kažkur išvažiavę, tad aš ir leisdavau laiką su močiutėmis prie puodų“, – juokėsi pašnekovas.

Kaip teigė Patricijus, ilgą laiką jis daugiau užsiėmė kulinarija, o ne konditerija: gamino šeimai patiekalus iš mėsos, daržovių, kepė antis ar kumpį, ieškojo receptų, ką dar ir kaip skaniai pagaminti. Aistrą gaminti maistą turi ir jo kolega Orestas, tad vyrai nuolat dalydavosi savo laimėjimais virtuvėje.

„Negaliu pasigirti, kad jau penkerių, kaip Patricijus, gaminau ką nors ypatinga, bet būdamas kokių dvylikos taip pat iš močiutės išmokau virti išskirtinę ryžių košę, – šyptelėjo Orestas. – Tai ilgas procesas, kad košė subręstų, reikia ją pakišti po pagalvėmis. O pastaruosius dešimt penkiolika metų savo moterį į virtuvę įleidžiu tik kaip papuošalą – laikausi nuomonės, kad moteris gali suteikti puikią nuotaiką ir įkvėpimą, bet virtuvėje turi suktis vyras. Ne dėl to, kad moterys nemokėtų gaminti, o todėl, kad jos – pernelyg žavingos būtybės, kad suktųsi prie puodų.“

Desertus gamino vaikams

Pasak Oresto, vienintelis dalykas, kuris, jo manymu, tinka gaminti moterims, – desertai. Juokėsi, kad pats iki šiol jų niekada negamino, ir beveik žegnojosi, kad niekada negamins. Tiesa, valgyti juos mėgo. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.

Visų „Patore“ gaminamų kepinių receptų autorius – Patricijus, o Orestui, kaip jis pats teigė, kliuvę kepykloje kočioti, maišyti, minkyti tešlą ir plauti grindis. „Konditerija mano gyvenime atsirado gimus vaikams. Sūnui dabar devyneri, dukrelei – ketveri. Kai gimė sūnus, pradėjome ieškoti sveikų ekologiškų produktų jam maitinti – mėsos, bulvių, kiaušinių, kad vaikas negautų nitratų ir kitos chemijos. Kai jis ūgtelėjo iki kokių ketverių, atėjo poreikis ko nors saldaus. Tačiau kai parduotuvėje paskaitai saldumynų sudėtį, plaukai piestu stoja – valgomų dalykų ten mažiau negu pusė, o kitų sudėtinių dalių aš net pavadinimų nesu girdėjęs“, – aiškino Patricijus.

Buvęs farmacininkas Orestas Valiukonis iškočiojo firminio kepyklos pyrago lakštus.
Buvęs farmacininkas Orestas Valiukonis iškočiojo firminio kepyklos pyrago lakštus.

Tad kepti konditerijos gaminius vaikams jis pradėjo namuose pats. Iš pradžių gamino paprastus desertus, vėliau ištobulino penketą sveikų kepinių receptų. Pagal visus Patricijaus receptus cukraus kiekis gaminiuose itin mažas. Vyras juokėsi, kad pradėjęs savo namų virtuvėje su Orestu mokytis ruošti būsimus kepyklos kepinius iš bičiulio kaskart girdėdavo, kad juose labai trūksta cukraus. „Orestas buvo įpratęs prie parduotuvėje pirktų desertų, kurie yra siaubingai saldūs. O mano vaikai augo beveik nevartodami cukraus, tad jiems vos vos pasaldintas kepinys kaip tik tinkamas“, – sakė pašnekovas. Dar iki atidarydamas kepyklą vyras užsiėmė ekologiškų produktų tiekimo verslu, tad savaime jie tapo ir „Patore“ kepinių sudėtine dalimi.

Išsigrynina skonis

Pašnekovai įsitikinę, kad įprastai iki 30 proc. konditerijos gaminio sudėties sudaro cukrus. O jie į savo kepinius cukraus deda tik iki 9 procentų. Orestas prisiminė neseną įvykį, kuris, jo manymu, puikiai iliustruoja tai, ką jiedu su Patricijumi savo kepykloje daro: „Užėjo šalia kepyklos gyvenantis kaimynas, nusipirko kažkokį mūsų kepinį. Anksčiau su juo tik pasisveikindavome, tačiau į vidų jis neužsukdavo. O po šio pirmojo pirkinio atėjo iš karto kitą dieną ir sako: „Valgiau tą jūsų pyragaitį ir galvojau, kodėl taip skanu? Jaučiu ir vieno produkto skonį, ir kito, jie papildo vienas kitą, jaučiu liekantį burnoje poskonį... Ir tik po kurio laiko supratau – cukrus neužgožia kiekvieno produkto, ir jie visi puikiai dera tarpusavyje.“

Kepėjai sakė, kad dažnas pirkėjas jų vis paklausia, kodėl kepiniai šioje kepykloje tokie skanūs, o kai šie atsako, jog deda į juos iki trijų kartų mažiau cukraus nei kiti, gerokai nustemba. Pasak Patricijaus, gerą skonį jų desertams teikia ir gamybai naudojami ekologiški produktai.

Ir bičiuliai, ir partneriai - Patricijus ir Orestas kasdien palepina klientus savo kepiniais.
Ir bičiuliai, ir partneriai - Patricijus ir Orestas kasdien palepina klientus savo kepiniais.

Į jų firminio „Patore“ pyrago sudėtį įeina tik 6 proc. cukraus. Palyginimui Patricijus iš šaldytuvo ištraukė neseniai jiems padovanotą vienos bendrovės gaminamos juodos duonos kepaliuką, ant kurio puikuojasi užrašas „mažai cukraus“, o sudėtinių dalių sąraše nurodyta, jog šio produkto duonoje yra 4,5 procento. Vyrai prisipažino, kad nuolat tobulina savo gaminių receptūrą bandydami ir klysdami, jų tikslas padaryti juos kaip įmanoma natūralesnius, skanius ir paprastus.

Kam kepykloje pianinas?

Beveik visi į „Patore“ kepyklėlę užėję pirkėjai nustemba, kad patalpos viduryje stovi pianinas. Jis čia ne interjero puošmena, o Oresto aistros muzikai išraiška. Šį instrumentą jam vaikystėje nupirko tėvai, kai nuvedė sūnų į muzikos mokyklą mokytis groti. „Labai mėgstu muziką ir be jos būtų sunku gyventi. Netapau muzikantu vien dėl to, kad turėjau nelabai gerą mokytoją, kuri kankino gamomis ir kitais neįdomiais muzikos pratimais. Tada šiaip ne taip baigiau tą muzikos mokyklą, bet noro mokytis toliau neliko. Ir dabar nelabai ką pagročiau iš natų, reikėtų ilgai sėdėti ir studijuoti muzikinį raštą, tačiau iš klausos groju viską, kas patinka. Kartais tiesiog sėdu prie instrumento ir groju tai, kas šauna į galvą, sklando ore ir per mane liejasi klavišais“, – šyptelėjo vyras miltuota prijuoste.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"