Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Alius Avčininkas: pasirinkęs mokyti 

2018 spalio 13 d. 06:00
Pasak Aliaus Avčininko, sprendimas dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti!“ turbūt buvęs vienas geriausių.
Pasak Aliaus Avčininko, sprendimas dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti!“ turbūt buvęs vienas geriausių.
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjos, habil. dr. Meilės Lukšienės (1913 – 2009) premija šiemet skirta Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui, Vilniaus universiteto doktorantui ir dėstytojui Aliui Avčininkui. Trisdešimtmetis pedagogas moko ir mokosi pats, netausodamas vidinės ugnies, kurios sau ne visada lieka.

Dar mokydamasis gimnazijoje A. Avčininkas bibliotekos lentynoje pamatė M. Lukšienės knygą „Jungtys“. Kaip ir knyga apskritai, taip ir biblioteka jam buvo ir tebėra stebuklas. Tad bibliotekoje išvydęs naują knygą tiesiog negalėjo jos neimti. Žinoma, tuomet supratęs nedaug, neišmanė konteksto, bet pats vardas įstrigo visam laikui. Vėliau priartėjo prie M. Lukšienės per Joną Biliūną. Galiausiai – programa „Renkuosi mokyti!“ sąmonėje įtvirtino švietėjos statusą. Juolab kad net keli programos dalyviai jau buvo šios premijos laureatais.

Prieš kelerius metus A. Avčininkas rinko medžiagą vienai mokslinei konferencijai, joje teko skaityti pranešimą apie pedagogę, tautosakininkę, tautinio atgimimo veikėją Jadvygą Juškytę, ir vėl į rankas pateko M. Lukšienės knyga „Jungtys“. „Išstudijavau skyrių, skirtą moterų kūrėjų išsilavinimo keliui apžvelgti. Taip palyginti dar netvirtai, bet artėjau ir prie Tautinės mokyklos koncepcijos, prie pačios švietimo idėjos, misijos suvokimo“, – apie pažintį su lietuvių literatūros ir kultūros istorike, edukologe kalbėjo Alius.

Paklaustas, kaip jaučiasi gavęs apdovanojimą, A. Avčininkas prisipažino dabar esąs dar reiklesnis sau. Ir aplinkai. „Jaučiuosi tvirtesnis dėl savo ieškojimų. Dėl abejonių, kurios kerta dirbant šį darbą dažniau nei kitose srityse“, – teigė pašnekovas.

Jaučia prosenelės buvimą

Nors yra kilęs iš Kėdainių, šiame mieste Aliui niekada neteko gyventi. Augo ir subrendo Vilainių kaime. Ne per toliausiai nuo rašytojo Czeslawo Miloszo gimtinės. „Nevėžis netoliese. Atmosfera buvo ypatinga. Veikęs mokslinių tyrimų institutas, brandus kultūros namų kolektyvas, sporto mokykla sudarė bendruomenės branduolį. Buvimas išsilavinusių žmonių apsuptyje vertė pasitempti net vaiką“, – kalbėjo jaunas pedagogas.

Iš pasakojimų A. Avčininkas atsimena, kad labai norėjęs būti kunigu – šeimos draugai dar ilgus metus jį taip ir vadinę. Vėliau linko į medicinos pusę. Svajonė tapti chirurgu dar ir šiandien šmėžuoja. Bet pradėjęs mokytis Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje pasuko į literatūrą. Ir šiandien šis kelias vis dar tęsiasi.

Tiek tuomet Kėdainių Juozo Paukštelio gimnazijoje, tiek vėliau Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje mokytis patiko. Ir dažniausiai sekėsi. Gana anksti suprato, kur norįs studijuoti. Vilniaus universitetas tada atrodė nepasiekiamas, nes buvo sudarytas įspūdis, jog ten pakliūva vien geriausi. „Kitos aukštosios mokyklos buvo tik alternatyva kritiniu atveju. Ir dabar vis dar tęsiu studijas čia. Šiais metais grįžau į Filologijos fakultetą mokytis arabų kalbos. Vien ėjimas tais pačiais kiemeliais kėlė savitą nerimą. Bet turbūt iš ilgesio. Tik dabar supratau, ką kadaise Vincas Mykolaitis-Putinas turėjo galvoje sakydamas, jog jaučia universiteto dvasias“, – šypsojosi pašnekovas.

Panašiai kaip šeimoje – dar ir šiandien jaučia prosenelės buvimą. „Nors seniai jos nėra tarp mūsų, tačiau išsaugota atmintis veikia ypatingai: sėdimasis prie stalo, maisto ruoša, pasakojimai, pažintys, indai – visa diktuoja elgseną, ypač sugrįžus namo“, – tikino A. Avčininkas.

Jis svarstė, kad pirmasis jo išmoktas eilėraštis turbūt buvo prosenelės artimo santykio rezultatas: Maironio „Marija, Marija“. Šio kūrinio dalį ir dabar dar prisimena, tai gyva daugiau nei 25 metus. „Darželyje, kai tekdavo mums, mažiesiems, talkinti auklėtojai ir auklytei (taip vadinome virtuvėlės šeimininkę) nešant maistą iš virtuvės, virėjos vis prašydavo manęs šį kūrinį padeklamuoti. Ir už tai duodavo gėrybių“, – juokėsi prisiminęs Alius.

Alius Avčininkas

Nusivylimai ir atradimai

Jaunas pedagogas prisipažino, kad jo kelyje būta ieškojimų. Ypač pirmaisiais studijų metais yra tekę nusivilti. Ėjo į universitetą ieškodamas literatūros, o rado bendruosius dalykus, kurie tiesiog buvo našta. Apie šį nusivylimą papasakojo savo auklėtojai, mat namo grįždavo kas savaitę, jau buvo beprarandąs net meilę Vilniui. Grįžimas namo ir ėjimas į mokyklą jam visada buvo lygiagretūs. Ir štai – pirmoji Mokytojų diena ne mokykloje. „Atvykstu. Renginys. Ir matau savo senuosius mokytojus. Anglų kalbos mokytoja – puiki! – puola į glėbį, o šalia stovi lietuvių kalbos mokytoja. Ji spaudžia man ranką ir tvardosi, kad nepradėtų verkti, – pasakojo A. Avčininkas. – Sužinojusi (turbūt iš auklėtojos) apie mano nusivylimą lituanistikos studijomis (dabar juokinga, buvo praėjęs tik geras mėnuo), visaip mėgino sutvirtinti mano tikėjimą. Ir tąkart šis žodis, tartas pro ašaras, buvo viena svarbiausių atramų. Turbūt ir šiandien yra.“

Pasak jo, sprendimas dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti!“ turbūt buvęs vienas geriausių. Nors pirmuosius dvejus metus buvo visko. „Nusivylimo taip pat. Bet galbūt daugiau savimi. O gal reiklumas (labai keistas būdo bruožas) darė savo. Ir tas reiklumas ne visada pamatuojamas. Iškart supratau, kad bendruomenė – didžiulė vertybė“, – pabrėžė A. Avčininkas.

Anot jo, mokytojas dažnai linksta viską priimti itin asmeniškai, pamiršdamas, kad tai darbas, kad tai profesija. Mokykla tampa gyvenimo būdu, kuris galbūt tęsiasi nuo pat pirmųjų mokyklinių patirčių. Tad priklausymas „Renkuosi mokyti!“ bendruomenei buvo ir saugiklis, ir variklis. „Jaučiau, kad rūpiu, kad yra žmonių, kurie galuojasi spręsdami tokias pat problemas. Suvokiau, kad nesu vienas su rūpesčiais, – Alius įsitikinęs programos sėkme. – Kadangi studijavau Vilniaus universitete ir specialiai nesirengiau tapti mokytoju, visa tai, ką gavau, būdamas programos dalyvis – išsigelbėjimas bent pirmaisiais metais.“

„Išorės veiksnių, kurie prisidėtų prie mokytojo gerovės kūrimo, labai nedaug. Ir lieka tik ta ugnis, kurios ir pačiam, ir šimtams kitų turi užtekti.“

Įžiebti ugnį

Šiuo metu daug kalbama apie mokytojo specialybę. Neretai kaip neperspektyvią – darbas neįvertinamas, maži atlyginimai ir pan. A. Avčininko manymu, perspektyva šiandien priklauso beveik vien nuo individualaus įdirbio. Mokytojui kaskart einant į klasę reikia motyvuoti save. Ne visada užtenka jėgų. „Bet svarbiausia – turi gebėti motyvuoti kitus. Ir kaip tai sunku padaryti, kai jėgų stengtis dėl savęs jau nebepakanka. Ir šiandien situacija Lietuvos mokyklose yra niūri. Labai daug nuovargio, nepateisintų lūkesčių, dažnai net nepamatuojamų. Išorės veiksnių, kurie vienaip ar kitaip prisidėtų prie mokytojo gerovės kūrimo, labai nedaug. Tad ir lieka tik ta ugnis, kurios ir pačiam, ir šimtams kitų turi užtekti“, – apie pašaukimą kalbėjo Alius, mokytoju tapęs dėl to, kad mokykloje jautėsi vertinamas kaip mokinys.

Jis neprisimena dienų, kada būtų nenorėjęs eiti į mokyklą. Ir ilgainiui svarstydamas, ar verta eiti į mokyklą dirbti, prisiminė šią tęstinę savo būseną ir panoro bent pamėginti sukurti palankią atmosferą kitiems. „Įkvėpė mokytojų pavyzdys. Laimei, teko susidurti iš esmės tik su puikiais pedagogais“, – prisipažino Alius.

Dar viena priežastis, ko gero, svarbiausia, dėl kurios pasirinko mokytojavimą – literatūra. „Didžiausias stebuklas – pirmoje klasėje atrasta biblioteka. Ir knygos nuo tada nebepaleidžiu. Arba atvirkščiai. Ir mano didžioji stiprybė – iš skaitymo. Tad eidamas į mokyklą keliu sau tikslą – padėti mokiniui atrasti tokį pat santykį su literatūra“, – uždegančiai kalbėjo jis.

Mokytojui svarbūs daugelis dalykų, ypač priartėję prie kultūros srities. „Kaip negaliu skaityti tik vienos knygos, taip ir negaliu domėtis tik viena sritimi. Pradedu pats sau nusibosti. Negaliu be teatro, be operos, be muzikos apskritai. Remiuosi į tautosaką. Jei tik turėčiau daugiau laiko, norėčiau parašyti knygą apie Kėdainių literatūrinį gyvenimą. Parengti knygą apie Vilainius. Užsiimti kraštotyrine veikla. Arba tiesiog rašyti užmirštųjų biografijas“, – vardijo siekius Alius.

„Mokytojas dažnai linksta viską priimti itin asmeniškai, pamiršdamas, kad tai darbas, kad tai profesija.“

Pirmaisiais savo darbo mokykloje metais jis subūrė mokinių grupę, pastatė spektaklį pagal Fiodoro Dostojevskio ir Samuelio Becketto kūrinius. Galima sakyti, kad gimnazijoje atgaivino tautosakos tradiciją. Kaip tikino pats mokytojas, pomėgis literatūrai, tautosakai, teatrui radosi iš tos aplinkos, kurioje jis augęs. Visada aktyviai dalyvavo bendruomenės kultūriniame gyvenime, dar mokydamasis mokykloje prisidėjo prie muziejininkų būrelio Kėdainių Juozo Paukštelio gimnazijoje. Tada paaugo tiek, jog suvokė, kad rašytojas yra tiesiog žmogus. Pažino literatūrą per kūrėjo gyvenimą. „Taip ir su teatru: atsimenu, kaip laukiau pirmosios knygos apie Moniką Mironaitę. Kaip pirmą ir vienintelį kartą gyvai išgirdau Laimono Noreikos balsą. Skaitė Jono Aisčio „Likimo giesmę“. Tokie susidūrimai, akimirkos trukmė įstringa. Ir giliai“, – dalijosi įspūdžiais A. Avčininkas.

Labiausiai jis mėgstąs skaityti klasiką, be jos negali judėti. Ypač žavisi poezija. Anos Achmatovos. Salomėjos Nėries. Marcelijaus Martinaičio. Iš prozininkų lietuvių literatūroje bene labiausiai vertina Juozą Aputį, Vaižgantą, Šatrijos Raganą. „Ernestas Hemingway, Henrikas Ibsenas, Hermanas Melville'is – prie jų sugrįžtu kaip grįždavo Justinas Marcinkevičius prie Krisitijono Donelaičio. Traukia. Ir niekaip negali atsiplėšti. Ir labai gerai dėl to“, – pripažino lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"