Vinilinis Remigijaus Pauliuko pasaulis
Im­tis šir­džiai mie­los veik­los nie­ka­da ne vė­lu. Tai įro­do Re­mi­gi­jaus Pa­uliu­ko per­nai ba­lan­džio mė­ne­sį sos­ti­nė­je įkur­ta par­duo­tu­vė „Vi­ni­lo pa­sau­lis“. Vy­ras, ke­tu­rio­li­ka me­tų dir­bęs ge­le­žin­ke­li­nin­ku ir sep­ty­ne­rius – san­tech­ni­ku, pa­ga­liau įgy­ven­di­no sa­vo sva­jo­nę pa­si­ner­ti į vi­ni­li­nių plokš­te­lių pa­sau­lį.

Remigijus pasakojo prieš pusantrų metų atradęs dar vieną netikėtą savo asmenybės ypatybę – pradėjo piešti paveikslus. „Net negaliu paaiškinti, kas nutiko. Tiesiog pajutau, kad reikia. Kaip kokios dozės narkomanui, – šyptelėjo pašnekovas, rodydamas plokštelių parduotuvėje kabančius savo darbus. – Užuot atsipalaidavęs netinkamais būdais, sėdu prie tuščios drobės ir piešiu. Taip geriausiai pailsiu ir įgaunu energijos.“

Likimas dėliojo savaip

„Esu santechnikas, – prisipažino Remigijus. – Dar ir santechnikos įmonė, kurią turėjau iki tol, neuždaryta. Tik dabar veiklos mažiau, kreipiasi vien pažįstantieji mane iš anksčiau. Turiu du patikimus jaunus darbuotojus, tad atliekame užsakymus, kai jų būna. Jeigu neturėčiau tų dviejų vaikinų, kuriais tikrai galiu pasitikėti, manau, įmonę uždaryčiau. Bet kol kas neskubu.“

Didžiąją dalį gyvenimo Radviliškyje praleidęs vyras juokavo, kad niekada nevalia sakyti „niekada“. Nors gimtajame mieste yra didelis geležinkelio mazgas, o Remigijaus tėvas visą gyvenimą dirbo santechniku, augdamas jis buvo pasižadėjęs niekuomet nedirbti nei geležinkelininku, nei santechniku. „Bet gyvenimas sudėliojo taip, kad keturiolika metų išdirbau geležinkelyje. Lydėdavau greitai gendančių produktų krovinius, prižiūrėdavau specialių šaldytuvų įrangą. Važiuodavau į Ukrainą, Uzbekiją, Rusiją – visur, kur reikėdavo. Pusantro mėnesio komandiruotėje, pusantro – namie. Kaip koks sausumos jūrininkas“, – kalbėjo naują gyvenimo etapą Vilniuje pradėjęs R. Pauliukas.

Artėjant 2009–2010 metų ekonomikos krizei Remigijus susimąstė, kas jo laukia toliau: į penktą dešimtį metų įkopusiam vyrui darbo geležinkelyje perspektyvos neatrodė rožinės. Tuo metu kaip tik pasitaikė pasiūlymas padirbėti Radviliškio švietimo skyriuje, prižiūrėti vaikų ugdymo įstaigų santechnikos įrenginius. Padedamas tėvo jis septynerius metus triūsė srityje, į kurią dievagojosi nelįsiąs.

Į sostinę – pas draugę

„Į Vilnių atvažiavau pas tuometę savo draugę. Buvau išsiskyręs su pirmąja žmona, o naujoji bičiulė gyveno sostinėje. Palaikyti santykius per atstumą nelabai lengva, tad pardaviau Radviliškyje namą ir atsikrausčiau į Vilnių pradėti naują etapą. Deja, santykiai su drauge iširo, bet įkūriau čia savo santechnikos įmonę ir kaip įmanydamas kabinausi į gyvenimą. Žmonėms visais laikais reikia duonos ir praustis, tad santechniko specialybė tokia pat amžina kaip ir duonos kepėjo“, – vingiuotą kelią iki dabarties prisiminė pašnekovas.

Remigijui muzika – nuostabiausias dalykas pasaulyje. Juokėsi, kad pirmas muzikos klausymo įrenginys jam buvo dvejais metais vyresnė sesuo: vaikystėje abu turėjo pasidarę dainų sąsiuvinius ir vakarais sugulę į lovas dainuodavo per radiją girdėtas Stasio Povilaičio, Janinos Miščiukaitės, Onos Valiukevičiūtės dainas. „Namie nebuvo nei magnetofono, nei patefono, tad susirašydavome į sąsiuvinius dainų žodžius ir traukdavome jas vienas kitam, – teigė pašnekovas. – Kai dabar pasakoju dvidešimtmetei dukrai Gabijai, kaip vaikystėje su sese „klausėme“ muzikos, jai akys ant kaktos išvirsta.“

Nors draugystė su moterimi, atvedusi Remigijų iš Radviliškio į Vilnių, nutrūko, vis dėlto jis rado savo laimę sostinėje – prieš dvejus metus rugpjūtį sumainė žiedus su vilniete Jolanta. Povestuvinei kelionei pora pasirinko Daniją. Pasak Remigijaus, jis sunkiai pakelia karštį, tad Ispanijos ar Turkijos kurortai neviliojo. Danija buvo patraukli ir tuo, kad ten gyvena vyro bičiulių, – sutuoktiniai galėjo pas juos apsistoti.

Pravertė nuosava kolekcija

Viešėdamas Kopenhagoje Remigijus paprašė draugų parodyti komiso pagrindais prekiaujančių parduotuvių, kuriose galima rasti senų vinilo plokštelių. Tikėjosi savo turimą maždaug šimto plokštelių kolekciją papildyti keliomis parsivežtomis iš kelionės. „Planavau nusipirkti, na, gal dvidešimt, bet išėjo taip, kad įsigijau jų du šimtus“, – juokėsi vyras. Kai kolekcija taip netikėtai pagausėjo, Remigijus pradėjo dairytis, kokia situacija Lietuvos vinilinių plokštelių rinkoje. „Jei nori normaliai prekiauti parduotuvėje, neužtenka turėti keliasdešimt plokštelių. Reikia, kad jų būtų bent keli tūkstančiai. Per porą metų gali ir tas, tarkime, penkiasdešimt plokštelių parduoti, bet tai visiškai neracionalu. Suskaičiavau, jog balandį pardaviau du šimtus plokštelių. Ir tik todėl, kad mano parduotuvėje jų yra per tris tūkstančius. Kiekvienas, atėjęs į „Vinilo pasaulį“, ieško plokštelės, kurios klausė jaunystėje. O juk visų skonis skirtingas, tad ir pasirinkti turi būti iš ko“, – dėstė pašnekovas.

Kitados jaunystėje Remigijus vesdavo Radviliškyje diskotekas, nuolat ieškodavo plokštelių, kurias galėtų persirašyti į magnetofono juostą. Net krepšinio treniruotes metė, nes labiau patiko įrašinėti muziką, o ne gainioti kamuolį. „Tais laikais plokštelės, ypač užsienio atlikėjų, buvo deficitas, jų turintieji duodavo persirašyti į juostinį magnetofoną. Taip kaupiau įrašų kolekciją“, – pasakojo R. Pauliukas.

Remigijus Pauliukas: „Kiekvienas, atėjęs į „Vinilo pasaulį“, ieško plokštelės, kurios klausė jaunystėje. O juk visų skonis skirtingas, tad ir pasirinkti turi būti iš ko.“

Muzika suartino su dukra

Pasak „Vinilo pasaulio“ savininko, nuo 1990-ųjų buvo bene penkiolikos metų laikotarpis, kai vinilo plokštelių niekas nebeleido, atlikėjai mieliau darydavo skaitmeninius įrašus. Tačiau apie 2005-uosius ši muzikos įrašų sritis vėl atsigavo. Melomanai vertina plokšteles už tai, kad jų atkuriamas muzikos garsas švelnesnis, tikresnis, malonesnis ausiai.

„Mano žmona taip pat pamėgo klausytis plokštelių. Kaskart vis primena, kad reikėtų ką nors paklausyti. Jos brolis – irgi didelis vinilo plokštelių mėgėjas, tad dėl mano dabartinės veiklos jokių nesusipratimų, juolab konfliktų, tikrai nekyla“, – patikino parduotuvės savininkas.

Muzika jį labai suartino ir su dukra Gabija iš pirmosios santuokos. Tėtis su dukra jau ketverius metus turi tradiciją: Remigijus per Kalėdas dovanoja Gabijai bilietą į kokį nors koncertą, o tada dviese eina jo klausytis.

„Dukra menkai žinojo apie grupės „Foje“ muziką, buvo girdėjusi tik kelias jos dainas. Kai nuėjome į koncertą, Gabija net apsiverkė. Ta muzika jai buvo tokia artima, net negirdėtos dainos labai „kabino“. Tas pats nutiko per Marijono Mikutavičiaus koncertą, kuriame lankėmės kartu. Dukra lyg ir nebuvo didelė jo gerbėja, bet vėliau prisipažino, kad visos dainos, pasirodo, yra dalis jos vaikystės ir kelia malonias emocijas“, – džiaugėsi Remigijus, galėdamas mėgautis širdžiai miela veikla drauge su dukra.