Vilniaus žemaičių bendrystės modelį parsivežė iš Švedijos
Vil­niaus že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Al­vy­das Strič­ka su­si­pa­žin­da­mas iš­tie­sė vi­zi­ti­nę kor­te­lę. Ant jos – „Boeing 737“ lėk­tu­vas, pa­puoš­tas di­džiu­liu Vy­čiu rau­do­na­me fo­ne. Ant lėk­tu­vo šo­no už­ra­šas: „Lit­hua­nian Air­li­nes“. „E­su avia­to­rius, to­dėl ant ma­no vi­zi­ti­nės kor­te­lės yra lėk­tu­vas“, – pa­aiš­ki­no ir pri­dū­rė esąs reikš­min­gai pri­si­dė­jęs prie šios ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos oro bend­ro­vės kū­ri­mo is­to­ri­jos.

Aviatoriai, anot pašnekovo, pakyla skrydžiui tik turėdami atsarginį oro uostą – be šitos sąlygos neskristų. Tad nenuostabu, kad gyvenime A. Strička taip pat apsidraudė – įgijo teisininko specialybę.

Po ilgų darbinių vizitų svečiose šalyse Alvydas Strička grįžęs į Vilnių dairėsi, kur galėtų sutikti kraštiečių iš Žemaitijos.

Orlaivio pilotas suskaičiavo ore praleidęs 10 tūkst. valandų. „Tačiau atėjo diena, kai reikėjo apsispręsti: skraidyti toliau ar nusileisti ant žemės ir „ropoti keturiomis“, – šypsodamasis kalbėjo A. Strička. – Mečiau skraidymus, pradėjau dirbti administracinį darbą.“

Paklaustas, kodėl nutarė savo ateitį susieti su aviacija, Alvydas pasakojo, jog ši mintis kilusi vaikščiojant gimtojoje Palangoje jūros pakrante. Esą visada buvę smalsu, kaip žmonės gyvena Švedijoje. Intrigavo kalbos, neva švedai labai gerai verčiasi. Be to, šeimos namuose svečiuodavosi giminaitis Juozas (taip pat pilotas), kuris užsukdavo su visa įgula. Kartą jis įkalbino vaikinuką skristi kartu į Vilnių. Nuo to laiko Alvydas tapo dažnu Juozo palydovu. „Aplankydavau savo seserį, kuri gyveno sostinėje. Būdamas dešimtokas jau pradėjau galvoti apie aviaciją. Taip mano gyvenime atsirado lėktuvai“, – prisiminė A. Strička.

Baigęs vidurinę 1972 metais įstojo į Kirovohrado (Ukraina) civilinės aviacijos lakūnų šturmanų mokyklą. Pateko į rusakalbę aplinką, nemokėdamas šios kalbos, tad teko pasitempti. Užtat kai sugrįžo namo, buvo gerokai nustebęs – pasirodo, ilgai nevartojant kalbos, galima užmiršti net savo gimtąją“, – sakė pašnekovas.

Sunerimęs dėl kalbinių įgūdžių, taip pat norėdamas pajusti lietuvišką studentišką gyvenimą, A. Strička įstojo į Vilniaus universitetą, čia 1984 metais baigė teisės studijas.

Tikslas pasiektas - pernai liepos 23 dieną telšiškiai iš privačių lėšų atidengė paminklą Durbės mūšiui įamžinti.Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasisėmė idėjų

Dirbdamas oro bendrovėje „Lietuvos avialinijos“, 1994 metais išvyko į Švediją. Su švedais ne iškart pavyko užmegzti kontaktą. Už savo tapatybę kovojantys lietuviai ne kartą buvo pavadinti rusais. Tačiau barjerą pavyko įveikti.

Švedija nusidriekusi pusantro tūkstančio kilometrų iš šiaurės į pietus. Tradicijos kiekviename regione visiškai skirtingos. Stokholme, kur A. Strička gyveno, kraštiečių bendrijos taip pat populiarios. „Jie noriai bendrauja tarpusavyje, tuo įsitikinau pats, nes buvau pakviestas į susitikimą. Išsinuomoję salę, kur yra virtuvė, bariukas, jie ruošė patiekalus, būdingus tik savo regionui. Veiksmas kaip ant delno“, – pasakojo A. Strička.

Susėdę prie bendro stalo, pradėjo dainuoti. Kiekvienam prie lėkštelės išdėlioti dainų tekstai. „Ir aš žiobčioju (baigęs muzikos mokyklą, dėl melodijos jokių problemų), nuo švedų neatsilikau. Padainavome. Pasijutau kaip Lietuvoje“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Kai atėjo metas ragauti patiekalus – dar viena staigmena. „Žiūriu, atneša žirnių košę. Mes Žemaitijoje ją taip pat dažnai valgydavome, – vardijo sutapimus A. Strička. – Po vakaro švedams sakiau, kad mūsų tradicijos panašios. Klausimas, kas nuo ko jas nukniso: ar vikingai mums atvežė, ar jums.“

Spėjimus tarsi patvirtino po žirnių košės patiektas kitas valgis kroppkakor: daug bulvių masės, mažas mėsos gabalėlis, jokių spirgučių, tik grietinė. „Valgydamas svarsčiau, kad mūsų cepelinai skanesni, – juokėsi A. Strička. – Pasirodo, juos reikia kitaip valgyti: perpjauti per pusę, išimti mėsos gabaliuką, o į duobutę įdėti grietinės ir čia pat pamaišyti – išeina gana skanus padažas.“

Kelionė į Telšius. Vilniaus žemaičiai rezervavo visą traukinio vagoną, bet visi netilpo, pasklido po kitus vagonus.Asmeninio archyvo nuotrauka

Žemaičiai, pasak A. Stričkos, vadinami baltų vikingais, irgi plėšdavę, buvę agresyvūs. „Kelionių vienų pas kitus būta nemažai. Kai tą faktą iškėliau – visi smagiai nusijuokė“, – aiškino pašnekovas.

Švedijoje patirti įspūdžiai A. Stričkai buvo nepamainomas kraštiečių bendravimo modelio pavyzdys. Po ilgų darbinių vizitų svečiose šalyse grįžęs į Vilnių dairėsi, kur galėtų sutikti kraštiečių iš Žemaitijos.

Ieškojo kraštiečių

2008-aisiais pirmą kartą nuėjo į Žemaičių kultūros draugijos vakarą sostinės Mokytojų namuose, tąkart buvo pristatoma nauja knyga. „Nuėjau pasižiūrėti ir susidomėjau. Susirinko daug visuomenei žinomų asmenybių, sužinojau naujienų iš gimtinės“, – veiklos pradžią Žemaičių kultūros draugijoje prisiminė A. Strička.

Pravertė pomėgis fotografuoti – ėmė fiksuoti kraštiečių vakarus. Supratęs, kad turi kuo pasidalyti, pradėjo kurti nuotraukų albumus „Google +“. „Kaip tik tuo metu vis labiau populiarėjo internetas. Albumų kūrimu užsiėmiau metų metus. Galop 2016-aisiais sulaukiau prašymo vadovauti draugijai“, – dėstė Alvydas.

Jo manymu, labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie tai, ką daro Žemaičių kultūros draugija. „Google +“ tapo pagrindiniu žemaičių žiniasklaidos kanalu. „Daugelis pamanė: jei turiu kokią naujieną, reikia atvykti į Vilnių, tada naujieną išgirs visi žemaičiai“, – pasigyrė kraštietis.

Pasak jo, naujausios technologijos leidžia žinioms plačiai pasklisti, jos tampa prieinamos visiems pasaulio žemaičiams. „Kalbu ne tik Vilniaus, Kelmės ar kitose Žemaitijos vietovėse gyvenančių žemaičių vardu, bet pasaulio žemaičių vardu, – išdidžiai dėstė A. Strička. – Ir Australijoje, ir Vokietijoje, ir Italijoje gyvenantys žemaičiai, peržiūrėję nuotraukų albumus, jaučiasi tarsi dalyvavę kraštiečių vakare. Sulaukiame atgalinio ryšio.“

Draugijos pirmininkas „Lietuvos žinioms“ pateikė statistikos: albumai per dešimt dienų peržiūrimi vidutiniškai 20 tūkst. kartų. O naujametinės nuotraukos sulaukia dar daugiau dėmesio – peržiūrimos 30 tūkst. kartų. „Galima tik įsivaizduoti, koks yra susidomėjimas“, – pasidžiaugė jis.

Vilniaus žemaičiai draugiją įsteigė 1995-ųjų gruodį, nors jos neoficiali veikla buvo prasidėjusi dar 1989 metais. Tačiau kai A. Strička perėmė vadovavimą 2016-aisiais, draugiją registravo iš naujo. Mat sužinojo, kad Registrų centras nebeturi išsamių duomenų.

Dabar Vilniaus žemaičiai visą dėmesį telkia į kultūrinę veiklą. Organizuoja susitikimus su žymiais mokslo, meno, muzikos srities žmonėmis, naujų knygų, kompaktinių plokštelių sutiktuves, draugijos narių talentų vakarus, dailininkų, fotomenininkų, tautodailininkų, darbų, parodų aptarimus, pristatymus, gilinasi į Žemaitijos istoriją, paveldą. „Mūsų tikslas – vienyti Vilniuje gyvenančius žemaičius ir žemaičių bičiulius, puoselėti bei propaguoti žemaitišką kultūrą, tradicijas, skatinti domėjimąsi Žemaičių kunigaikštystės istorija“, – atkreipė dėmesį pirmininkas.

Paminklas Durbės mūšiui įamžinti

A. Strička išskyrė patį pirmą vakarą, kuris įvyko ką tik išrinkus jį vadovauti draugijai. Vakare dalyvavo garsūs žemaičiai: istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius, džiazo muzikantas Petras Vyšniauskas, kompozitorius Andrius Kulikauskas. „Jų nereikėjo įkalbinėti. Visi gauna Vilniaus žemaičių organizuojamų renginių albumus, žino, kas vyksta. Kai pakviečiau, tepaklausė – kada. Fantastinis vakaras, vienu metu tiek asmenybių! Paskleidėme žinią – atidengiamas paminklas Durbės mūšiui įamžinti“, – džiaugėsi išsipildžiusiu sumanymu A. Strička.

Taip buvo paruošta dirva kelionei į Telšius. Vilniaus žemaičiai rezervavo traukinio vagoną, bet visi netilpo, pasklido po kitus vagonus. Visą kelionę, trukusią apie tris valandas, vyko koncertas. Muzikavo bandonininkai, Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“.

Tikslas pasiektas – pernai liepos 23 dieną telšiškiai iš privačių lėšų atidengė paminklą Durbės mūšiui įamžinti (paminklo autorius – skulptorius Algirdas Bosas). „1260 metais žemaičiai supylė iki ausų ginkluotą Vokiečių ordino kariuomenę – tada buvo nulemtas ne tik Žemaitijos, bet ir viso Baltijos regiono likimas. Žemaičiai išgyveno – ši reikšminga data nebuvo tinkamai pažymėta, todėl ir sumanyta Telšiuose pastatyti paminklą“, – aiškino Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininkas.

Paklaustas, ar regi tolesnę kraštiečių bendrijų ateitį, A. Strička samprotavo, kad tie, kas pavėlavo ar nesugebėjo persikelti į virtualią erdvę, – išnyks. Tai, anot jo, liečia ir paprastą žmogų, ir politiką. Tam, kad bet koks reiškinys egzistuotų bei duotų norimų rezultatų, A. Stričkos manymu, reikia suprasti, jog komunikacijos priemonės, kanalai bei technologijos yra visa ko ašis. „Jei paisysime tokios nuostatos – išliksime ir klestėsime“, – tikino jis.