Valdas Vižinis senai sodybai neprimetė savo gyvenimo
Ne­dau­ge­lis žmo­nių su­tik­tų sa­vo va­sa­ros so­dy­bą pa­vers­ti dar ir mu­zie­ju­mi, pri­iman­čiu ne­ti­kė­tai at­vyks­tan­čius tu­ris­tus. Pra­ei­ty­je gar­sus hu­mo­ris­tas, TV „Dvi­ra­čio šou“ da­ly­vis, da­bar, kaip pats sa­kė, vi­suo­me­nės vei­kė­jas Val­das Vi­ži­nis su žmo­na Auš­ra Ar­ma­ka­vi­čiū­te Bir­žų ra­jo­no Ga­tau­čių kai­me taip gy­ve­na nuo­lat. Bu­vu­sių so­dy­bos šei­mi­nin­kų is­to­ri­ja tie­siog ne­lei­do pa­sielg­ti ki­taip.

Biržų viešosios bibliotekos darbuotojos, parengusios literatūrinį maršrutą, turistus dažnai atveža į šią, jau dvyliktus metus Vižiniams priklausančią sodybą. „Tai turi ir savų pliusų – įpareigoja nuolat palaikyti švarą ir tvarką, nes niekuomet nežinai, kada sulauksi svečių. Pernai apsilankė apie šimtą turistų“, – sakė Aušra.

Kad tai poeto, literatūros kritiko, vertėjo, tragiškai žuvusio partizano Mamerto Indriliūno sodyba, naujieji šeimininkai sužinojo ne iškart.

Kad tai poeto, literatūros kritiko, vertėjo, tragiškai žuvusio partizano Mamerto Indriliūno sodyba, ji su vyru sužinojo ne iškart. Nors Aušra yra kilusi iš to paties Gataučių kaimo, kaip pamena, sovietmečiu tokios istorijos buvo nutylimos. Iš šios sodybos į Sibirą buvo ištremta Mamerto motina Uršulė ir sesuo Akvilė. „Neįprasta buvo apie tai kalbėti. Ir nieko keisto. Net apie savo gimines ne viską žinojau. Pavyzdžiui, kad turiu giminių Amerikoje, tėvai ilgai nieko nepasakojo“, – kalbėjo Aušra.

Aukštaitiška troba

Indriliūnų sodyboje Aušra vaikystėje lankėsi dažnai. „Kai tėvai išeidavo į darbą, mane ir mano dvynį brolį prižiūrėdavo auklytė, kurią vadinome Ancyte. Ji dažnai nusivesdavo į tą sodybą pas savo gimines. Kaip vėliau sužinojau, ten gyveno Mamerto sesuo Akvilė, o su Akvilės vaikais Jonu ir Rita vėliau mokėmės vienoje mokykloje“, – prisiminė pašnekovė.

Kai juodu su vyru Valdu pradėjo dairytis sodybos Gataučių kaime, buvo parduodamos trys. „Kaip visada, vietiniai žmonės vieni apie kitus žino viską. Nuo dviejų mane atkalbėjo, o apie vieną pasakė: „Ten šventi žmonės gyveno.“ Tada giminės istorija nebuvo akcentuojama, – pasakojo V. Vižinis. – Nuvažiavome. Pamačiau seną svirną, o dviejų galų aukštaitiškoje troboje, atskiroje patalpoje šalia virtuvės, išvydau prie kamino sumontuotą katilą alui virti. Čia ir mėsos rūkykla įrengta. Tai mane sudomino. Alaus virimas šiame krašte – žemdirbių kultūros dalis. Pas žmones kaimuose dar galima rasti įvairiausių rakandų, skirtų alui virti. Be to, aplink – graži gamta. Sodybos neužstoja miškai, gali pajusti saulėtekius, grožėtis saulėlydžiais. Tai ir lėmė sprendimą pirkti sodybą, o mintis apie muziejų išsirutuliojo vėliau.“

Branginama atmintis

Bendraudamas su sodybos šeimininke Akvile V. Vižinis suprato, kad jai labai svarbu atminties, giminės istorijos išsaugojimas. Apie sodybos šeimininkų Indriliūnų giminę naujasis savininkas vėliau daug sužinojo ir Biržų krašto muziejuje. Akvilė padovanojo daug sakralinių daiktų, liudijančių apie tremtį, net išsaugotus savo ir mamos grįžimo iš Sibiro bilietus. Visi jie dabar eksponuojami sodyboje.

Palėpėje V. Vižinis rado šeimininkės tėvo Gasparo Indriliūno batus. Užkėlė ant lentynos, o spaliais apkritusią tėvo kepurę išvalė, ant sienos pakabino. „Taip ir susiformavo muziejus, – aiškino V. Vižinis. – Pamaniau, kas aš toks, kad bandyčiau šiai sodybai duoti pradžią, primesti savo gyvenimą. Juk aš čia tik 12 metų, o trobesiams – 150. Būtų kvaila vaizduoti, kad čia tik tu gyveni, o anksčiau gyvenusių žmonių istoriją ištrinti. Be to, pagerbdami tų žmonių atminimą susidraugavome su kaimo gyventojais, tapome savi ir jiems, ir aplinkai. Net ir stirnoms bei kiškiams, kurie beveik kasdien kieme apsilanko.“

Vižiniai sodyboje nieko neperstatė, nemodernizavo, nekeitė. Liko autentiškas šio krašto pasiturinčio ūkininko dviejų galų trobos išplanavimas: vienoje pusėje – didžioji gryčia, kitoje – seklyčia. Išsaugoti ir mediniai rankų darbo Indriliūnų baldai. Dalį nusipirko aplinkiniuose kaimuose – to paties laikotarpio.

Pėsčiomis iš Makedonijos

Buvusių sodybos šeimininkų istoriją Vižiniai pamažu susirankiojo, surašė ir eksponuoja turistams ant sienos įstiklintuose stenduose . Kaip pasakojama, Mamerto tėvas Gasparas Indriliūnas 1904 metais buvo emigravęs į Ameriką, ten dirbo staliumi. Užsidirbęs grįžo į Lietuvą, ėmė ūkininkauti Gataučiuose. 1910 metais vedė Uršulę Pranytę iš Žilių kaimo, susilaukė pirmagimio Alfonso, deja, jis mirė pusės metukų. Neišgyveno ir trimetė dukra Janina. Kai 1915 metais Gasparą mobilizavo į carinės Rusijos kariuomenę, su motina Uršule namie liko tik dvejų metukų dukra Valerija. Gasparas pasidavė vokiečiams į nelaisvę. Daug vargo, vos iš bado nemirė, kol kartą vienas vokietis paėmė jį kaip tarną į savo namus. Bet nuolat tikrino, ar šis sąžiningas: numesdavo kur ant grindų pinigų ir žiūrėdavo, ar šis pasiims, ar grąžins. Gasparo būta sąžiningo.

Nelaisvėje jis ilgiausiai gyveno Makedonijoje. Šeima visus tuos metus apie jį nieko nežinojo. Kai 1918 metais belaisvius paleido, jis pėsčias parėjo namo – visiškai išsekęs, sirgdamas geltonuoju drugiu, netekęs visų dantų. Pamažu atsigavo. 1920 metais jam ir Uršulei gimė Mamertas, paskui (1922 m.) – Jonas, Akvilė (1925 m.). Ūkininkų šeima laikydavo 6–8 melžiamas karves, veršiukų, telyčaičių, dirbo 30 ha žemę.

Ilgesio lyrikas

Dar vaikystėje visi pastebėjo Mamerto gabumus, polinkį į knygas, tad kunigas rekomendavo leisti į mokslus. Baigęs Biržų gimnaziją, 1938 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, vėliau, atgavus Vilnių, 1941 metais – į Vilniaus universitetą.

Kaip per ekskursiją priminė gidė Liuda Prunskienė iš Biržų, literatūrologė Vanda Zaborskaitė yra pabrėžusi, kad niekas geriau už M. Indriliūną nėra parašęs apie Vinco Mykolaičio-Putino lyriką. Tai buvo Mamerto diplominio darbo tema. Putinas buvo Mamerto mokytojas, autoritetas.

Nagrinėdami paties M. Indriliūno kūrybą kritikai yra jį pavadinę ilgesio kūrėju. Toks jis atsiskleidžia paties straipsnyje „Žmogaus išsilaisvinimas mene“: „Visų daiktų Kūrėjas davė žmogui dvi brangiausias dovanas – kūrybos galią ir geresnių dienų ilgesį. Ir jų stumiamas žmogus pats susikurs savąjį gyvenimą su jo džiaugsmais ir vilionėmis, viltimi ir kančia. Be galo galingas žmogaus ilgesys. Jis veršis į kalnų viršūnes, į mėlyną dangų, į jūros bangas (...). Kiekvienas žmogus turi savąjį ilgesį.“

Šviesus idealistas

Su Mamertu Biržų gimnazijoje kartu mokęsis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra rašęs, kad M. Indriliūną ir jo draugą rezistencijos poetą Bronių Krivicką prisimena kaip neeilinių gabumų šviesius idealistus.

Tačiau M. Indriliūno talentui nebuvo lemta išsiskleisti. 1944 metais universitetą uždarė, Mamertas grįžo į tėviškę, prasidėjo mobilizacija į sovietų kariuomenę. Per 1944 metų Kalėdas su broliu Jonu, kupini vilčių apie gražesnę ateitį, nutarė išeiti į mišką. Deja, jų partizanavimas buvo neilgas. 1945 metų vasario 21 dieną Leliškiuose (Pasvalio r.) per susišaudymą su enkavėdistais žuvo. Palaidoti Biržų rajono Pabiržės kapinėse su kitais partizanais.

Šeimos laukė Sibiras

Suprantama, po šios tragedijos Mamerto šeimai grėsė Sibiras. Kaip pasakojo gidė Liuda, sesuo Akvilė, tėvas Gasparas ir motina Uršulė slapstėsi pas netoliese su šeima tada gyvenusią vyresnę dukrą Valeriją. Moterys slapčia ateidavo tik gyvulių pašerti. Kartą sumanė ir krosnį šaltoje troboje pakurti. To ir užteko, kad kažkur tykoję enkavėdistai suprastų, jog kažkas grįžo į namus. Suėmė jas, ištrėmė į Sibirą. 1949 metų balandį abi atsidūrė Irkutsko srities Badaibo rajono aukso kasyklose.

Tėvas Gasparas atsitiktinai tremties išvengė. Kartą, kai ir pas žentą enkavėdistai buvo užsukę, jis gulėjo ant krosnies. Šie paklausę, kas ten, ir išgirdę žento atsakymą, kad ten „tetia“, pamanė, kad tai žento tėvas, nesusiejo su Mamertu.

Po kiek laiko Gasparas parėjo į tuščius namus, visi gyvuliai buvo išvaryti į kolūkį. Taip jis ir gyveno vienas, globojamas dukros Valerijos ir žento. Pas kaimyną slapčia augino telyčaitę. Kai žmona su dukra 1957 metais grįžo iš Sibiro, Gasparas jau turėjo užsiauginęs karvę, telyčaitę, porą avių. Nuo tremties Gasparą dažnai gelbėjo ir jo metrikai, kuriuose pavardė buvo užrašyta sulenkinta – Andriulevičius, o pasą turėjo teisingą – Indriliūno pavarde. Tačiau kai reikėjo tai slėpti, rodė metrikus.

Uršulė mirė 1966-aisiais, po metų – ir Gasparas. Sodyboje ūkininkavusi duktė Akvilė tais metais susilaukė vaikų – sūnaus Jono ir dukros Ritos. Jonas dabar gyvena Panevėžyje, Rita – Biržuose.

„Rita dirba kultūros srityje, kartais į sodybą užsuka su ekskursijomis. Susitikę apsikabiname. Mūsų santykiai šilti, – pasakojo Indriliūnų šeimos atmintį branginantis V. Vižinis. – Akvilė mirė prieš penkerius metus.“

„Pagerbdami ten gyvenusių žmonių atminimą susidraugavome su kaimo gyventojais, tapome savi ir jiems, ir aplinkai.“

Tiesiog gyvenimo tąsa

Kaip pasakojo V. Vižinis, iš Vilniaus į šią sodybą Biržų rajone jis su žmona važiuoja kiekvieną savaitgalį, čia praleidžia ir savo atostogas. Paklaustas, ar toks atstumas nevargina, tikino: „200 kilometrų nuvažiuoti yra daug paprasčiau, nei žmonėms atrodo. Jei važiuotum tokį atstumą tik kur nors išsimaudyti ar kepsnio išsikepti, tada atrodytų neverta. Tačiau visai kas kita tiesiog važiuoti gyventi. Mums ši sodyba – mūsų gyvenimo tąsa. Visuomet reikia ką nors paremontuoti, išcementuoti, pasodinti, patvarkyti. Be to, jaučiuosi važiuojantis pas man jau artimus tapusius to kaimo žmones.“

Gataučių kaimas nedidelis, tik 16 gyventojų. Pasak V. Vižinio, įveikiant 200 km maršrutą labai patogu perdėlioti savo mintis ir pamažu atsitraukti nuo miesto gyvenimo. Šioje sodyboje Valdas su Aušra, prieš tai 10 metų kartu gyvenę, prieš dvejus metus ir vestuves atšoko, ir pirmą kartą pats alų išvirė. „Taip sutapo, kad netoliese iš Šiaulių atsikėlė gyventi mano buvęs rusų kalbos mokytojas, jis davė man Gataučių kaimo alaus receptą. Pagal jį dabar visada stengiuosi daryti alų, kurį pripažįsta tik trys kaimo kiemai“, – šypsojosi V. Vižinis.