Trys dienos ožkos kailyje
Ką da­ry­ti, jei vis­kas nu­si­bo­do? No­ri­si ko nors nau­jo, ne­pa­na­šaus į nie­ką, kas bu­vo iki tol? To­kį jaus­mą pa­ty­rę žmo­nės ne­re­tai vis­ką me­ta ir iš­ke­liau­ja į sve­čias ša­lis. Ki­ti ban­do pri­si­tai­ky­ti prie dva­si­nės bū­se­nos ir į po­ky­čius lei­džia­si pa­leng­va. Bri­tų ra­šy­to­jas Tho­mas Thwai­te­sas per­gud­ra­vo vi­sus – nu­spren­dė trum­pam virs­ti ožiu ir ke­tu­rio­mis pa­trau­kė į kal­nus.

Prieš sumanymą Thomas ketino nuveikti šį tą monumentalaus – norėjo atsiskleisti kaip dizaineris. Manė, pagaminsiąs milžinišką dramblio skeletą. Ėmė konsultuotis su įvairiais specialistais, net apsilankė pas vietos šamaną. Šis nedaugžodžiavo: „Kur tu matei Didžiojoje Britanijoje dramblius?“ Tuomet T. Thwaitesas suprato, kad reikia susitelkti į gyvūnais, kurie visada šalia žmogaus, jo aplinkoje. Tai – ožkos.

Skaudėjo visą kūną

Vėl leidosi į ieškojimus, tarėsi su žinovais – bandė suprasti, kaip įgyvendinti taip staiga užklupusią idėją. Lankėsi pas zoologijos specialistus, judesio analizės laboratorijoje, mat sumanė sukurti protezą, pritaikytą vaikščioti keturiomis.

T. Thwaitesas net ryžosi rizikingam eksperimentui – manipuliuojant elektromagnetinėmis bangomis kelioms sekundėms buvo „išjungti“ jo gebėjimai kalbėti ir suvokti laiką. Taip rašytojas esą priartėjo prie ožkų būdo. „Atrodo, lyg sėdėtum pas dantų gydytoją ištinusiu skruostu“, – britų dienraščiui „The Daily Telegraph“ pasakojo avantiūristas.

Beje, tai buvo ne pati sunkiausia T. Thwaiteso projekto užduotis. Jei visą dieną laigysi po kalvas ir pašlaites, rupšnosi žolę, anksčiau ar vėliau išsivaduosi iš įkyrių minčių... Užtat fizinis nepatogumas, pasak tyrėjo, didėjo sulig kiekviena minute. Gydytojai perspėjo vyrą, kad vaikščioti keturpėsčiom bus sunku, – taip ir atsitiko. Pečiai, alkūnės, nugara jau pirmą bandymo dieną gelte gėlė. O nuo suvalgytos žolės sutriko virškinimas. Tačiau rašytojo tai nė kiek neglumino. „Ir užvalgęs kokio nors egzotiško maisto gali sunegaluoti“, – tikino jis.

Su naujuoju įvaizdžiu rašytojas ThomasThwaitesas bandė susigyventi Šveicarijoje.tpi nuotrauka

Ten, kur Thomas sunkiai judėjo, ožkoms jokių nepatogumų nekilo. Jos, nors ir atrodo nerangios, puikiai laipioja. Jokia tvora nesustabdo šių gyvulių, nė viena būtybė pasaulyje negali rungtis su ožkomis – kalnų ožkų giminei priklausantiems kanopiniams.

Jų šuoliai tarp stačių uolų ir skardžių rizikingi, tačiau tai suteikia galimybę apsisaugoti nuo grobuonių bei susirasti ėdesio. O Maroke, kur žemė sausa ir mažai vešlesnės žolės, ožkos lipa net į medžius – stulbinamas reginys.

Ten, kur Thomui buvo sunku judėti, ožkoms jokių nepatogumų nekilo.tpi nuotrauka

Su naujuoju įvaizdžiu Thomas bandė susigyventi Šveicarijoje. Visas tris dienas. Patirtį aprašė knygoje „GoatMan: How I Took a Holiday From Being Human“.

Kaip vieną svarbiausių tų dienų išgyvenimų Thomas įvardijo akimirką, kai jam teko akis į akį susidurti su dominuojančiu ožiu. Atsitiktinai šį aplenkė. „Ir tada visa banda sustojo, rupšnodama žolę sužiuro į mane“, – dalijosi įspūdžiais rašytojas. Jis pridūrė, kad nemenkai rizikavo būti pasmeigtas aštriu ožio ragu.

Taip, turėjo šalmą, kuris tikriausiai būtų apsaugojęs nuo rimtesnių sužalojimų, bet... „Laimė, viena ožkytė, lyg švelnindama situaciją, perėjo tarp mudviejų ir nuvedė bandą kita kryptimi. Nesusipratimas iškart buvo pamirštas“, – džiaugėsi keistuolis.

Pasakodamas apie eksperimento rezultatus Thomas pabrėžė, kad tai buvo savitas psichologinis išbandymas. Gyvenimas tarp ožkų pakeitė jo požiūrį, leido įvertinti fizines galimybes. Trys dienos ožio kailyje padėjo suvokti, kaip svarbu gyventi šia akimirka, nesusitelkti į praeitį ir ateitį. T. Thwaitesas prisipažino permąstęs gyvenimą iš naujo. „Supratau, kad viena žolė skanesnė už kitą“, – juokavo knygos autorius.

Thomas savo patirtį aprašė knygoje "GoatMan: How I Took a Holiday From Being Human".

Nuo nulio

T. Thwaitesas vadina save dizaineriu, kurį domina technologijos, mokslas ir išradimai. Thomas studijavo ekonomiką Londono universitete, 2009-aisiais Karališkajame menų koledže įgijo dizaino magistro laipsnį. Devynis mėnesius trukusiu magistro darbo projektu T. Thwaitesas bandė įrodyti, kad bet kokį buities prietaisą galima pagaminti nuo nulio. Ėmėsi daryti skrudintuvą. Įveikė visą sunkų kelią – iš rūdos išgavo geležį, plastiką pagamino iš naftos... Tiesiog nuostabu, kaip toli nuėjo. Tikras tarpusavio ryšiais susijusios visuomenės palyginimas.

Trys dienos ožkos kailyje padėjo suvokti, kaip svarbu gyventi šia akimirka, nesusitelkti į praeitį ir ateitį.

Projektą inspiravo anglų rašytojo, scenarijų autoriaus, eseisto ir dramaturgo Douglaso Adamso mintis, perskaityta 1992-aisiais išleistoje humoristinėje mokslinės fantastikos knygoje „Mostly Harmless“. Esą „skrudintuvo neįmanoma pagaminti – galima pasigaminti nebent sumuštinį“.

Pasakodamas apie eksperimento rezultatus Thomas pabrėžė, kad tai buvo savitas psichologinis išbandymas, - gyvenimas tarp ožkų pakeitė jo požiūrį, leido įvertinti fizines galimybes. Thomas Thwaiteso nuotrauka

Skrudintuvą sudaro maždaug 400 komponentų. Thomas bandė supaprastinti medžiagų sąrašą, patobulinti ir kitaip apdoroti visas reikalingas žaliavas. 2011-aisiais išleido knygą „The Toaster Project“. Skrudintuvo projekto instaliacija 2017 metais eksponuota Londone, meno muziejuje V&A (Victoria and Albert Museum).