Tadas Ivanauskas žinojo, kam palikti Obelynę
Le­gen­di­nis gam­ti­nin­kas, bio­lo­gi­jos dak­ta­ras pro­fe­so­rius Ta­das Iva­naus­kas (1882–1970), 1920 me­tais nu­si­pir­kęs 8 ha že­mės Obe­ly­nė­je ša­lia Kau­no, su­rin­ko čia mil­ži­niš­ką dend­ro­lo­gi­nę ko­lek­ci­ją. Tes­ta­men­tu na­mą ir par­ką pa­li­kęs sa­vo įdu­krai Eleo­no­rai, ži­no­jo ką da­rąs. Obe­ly­nės is­to­ri­ja at­sklei­dė ir pro­fe­so­riaus as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo vin­gius, dra­mas ir ne­tek­tis.

Kad išliko profesoriaus senasis parkas atviras visuomenei, ir jo sodinti medžiai nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų iki šiol žaliuoja, didelis jo įdukros Eleonoros ir jos vyro Algirdo Baltuškevičiaus nuopelnas. Profesorius turėjo du tikrus sūnus, tačiau vienam Obelynės palikti negalėjo, o kitam nenorėjo.

Kauno pašonėje T. Ivanausko pasodinti augalai – dabar išlikęs daugiau kaip 100 obelų, 50 kriaušių, daugybės slyvų, trešnių sodas, 300 rūšių įvairių krūmų, 60 rūšių spygliuočių – susiliejo į brandų parką. Įspūdingos ir jo sukurtos jau šimtametės alėjos. Tai neįkainojama vertė gamtos mokslui ir džiaugsmas nuolat čia apsilankantiems turistams. Tai ir vieta, menanti garsųjį gamtininką – Kauno zoologijos ir Botanikos sodų įkūrėją, Žuvinto rezervato, ornitologinės stoties Ventės rage steigėją, daugybės knygų ir leidinių apie gamtą autorių.

Nors Tado Ivanausko teta labai kvietė atvykti į JAV, Honorata įkalbėjo vyrą grįžti į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą.

Įdukra augo su parku

„Profesorius čia gyveno vasaromis, savaitgaliais, – pasakojo A. Baltuškevičius. – Po T. Ivanausko mirties testamentu mums paliktame Obelynės name, kurį profesorius po truputį statė dešimt metų, iškart tris kambarius skyrėme muziejui, o už sienos gyvenome patys, priimdavome atvykstančius ekskursantus.“

Eleonora buvo baigusi tuometinį Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikumą, studijavo Žemės ūkio akademijoje, ten daug metų ir dirbo laborante. Pagrindinis jos darbas buvo prižiūrėti unikalų parką – 8 ha, nors jis sovietmečiu valdžios buvo ir nusavintas. Tad Eleonora visą savo gyvenimą nesitraukė nuo T. Ivanausko augalijos.

Parkas, nepriklausomybės pradžioje išgyvenęs ilgai trukusį viešųjų ir privačių interesų konfliktą, perpus sumažėjęs, paveldėtojų Baltuškevičių dar 2015 metais panaudos teise buvo perleistas Kauno rajono savivaldybei, o ši 2017 metais perdavė Kauno rajono muziejui. T.Ivanausko Obelynės sodyba neseniai oficialiai tapo muziejaus padaliniu.

Kaip pasakojo muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, nors Baltuškevičiai sąlygomis niekada nesiskundė, gyveno taip, kaip profesoriaus laikais, tik prieš porą metų savivaldybė garbaus amžiaus Obelynės puoselėtojams įrengė patogumus.

Nuo 2016 metų jau pensininkė, būdama 84-erių, Eleonora buvo įdarbinta puse muziejininkės etato. Obelynė gavo ir pagalbininką – miškininkystę baigusį Simoną Stašaitį, jis tapo muziejaus rinkinių saugotoju. Garbaus amžiaus Baltuškevičiams tai buvo gera parama, nes prižiūrėti tokio dydžio parką – nelengvas darbas.

Kai Obelynėje teko lankytis šių metų gegužės viduryje, tada mus pasitiko tik A. Baltuškevičius – 86-erių Eleonora blogai jautėsi ir negalėjo su mumis susitikti. Gegužės 22 dieną ji mirė. „Po Eleonoros mirties mane aplankė Kauno rajono muziejaus direktorius Z. Kalesinskas ir pasiūlė perimti buvusį žmonos pusę muziejininko etato. Nors ir esu pensininkas, rugsėjį bus 85-eri, sutikau. Juk reikia ekskursijas priimti, papasakoti. Su Eleonora drauge nugyvenome 60 metų, anksčiau ji svečiams viską pasakodavo, bet ir aš apie T. Ivanauską daug žinau. Su juo puikiai sutarėme, – prisipažino pašnekovas. – Kai su Eleonora susituokėme 1958 metais, tada buvau bebaigiąs tuometinį Kauno medicinos universitetą, rašiau disertaciją. T. Ivanauskas savo bute (Vlado Putvinskio g. 33 – 3), darbo kabinete, pastatė antrą rašomąjį stalą ir leido ten man dirbti. Kartu taip ir gyvenome, o vasaras leisdavome Obelynėje. Mylėjo jis ir mūsų sūnus – Tadą ir Raimondą.“

Siuntinyje – rožės Honoratai

Visgi smalsu, kaip Eleonora tapo T. Ivanausko įdukra. Daug profesoriaus asmeninio gyvenimo paslapčių atskleidė pernai Anapilin iškeliavusi ir knygą apie T. Ivanausko žmoną Honoratą Paškauskaitę-Ivanauskienę (1891–1949) dar spėjusi parašyti Danutė Vailionytė. Ji buvo ir Honoratos krikšto dukra.

D. Vailionytė spėjo parašyti ir monografiją apie savo tėvą botaniką Liudą Vailionį, kartu su T. Ivanausku Kaune, Aukštojoje Fredoje, įkūrusį Botanikos sodą. Vailioniai gyveno visai netoli Obelynės, tad šios sodybos gyvenimas knygos autorei buvo žinomas nuo vaikystės. Įdukra Eleonora T. Ivanausko gyvenime atsirado jau Obelynėje, tuomet, kai jis su antrąja žmona Honorata nesusilaukė vaikų.

Kaip knygoje „Honorata“ rašo D. Vailionytė, Honorata ir Tadas susipažino Peterburge. Mergina ten studijavo gamtos ir matematikos mokslus, gavo namų mokytojos diplomą. T. Ivanauskas jau buvo baigęs Sorbonos universitetą, garsėjo kaip jaunasis mokslininkas. D. Vailionytės teigimu, kad T. Ivanauskas tapo Lietuvos patriotu (du jo broliai Stasys ir Jurgis įsitraukė į lenkų nacionalinį judėjimą, o Vaclovas – į baltarusių), yra ir Honoratos nuopelnas. Gyventi į Sankt Peterburgą H. Paškauskaitė su tėvais buvo atsikėlusi iš Rokiškio. Nors jos tėvai dvarininkai kalbėjo lenkiškai, prisidėjusi prie Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės veiklos, ji apsisprendė dirbti Lietuvos labui. Mergina su Tadu susirašinėjo tik lietuviškai.

T. Ivanauskas tuo metu jau buvo išsiskyręs su pirmąja žmona lenke Maryla. Jų mažametį sūnų Jurgį Tado gimtajame Lebiodkos dvare (dabartinė Baltarusija) kurį laiką prižiūrėjo Tado motina. Kaip knygos autorei yra pasakojusi Honorata, kai T. Ivanauskas išvykdavo į Lebiodką, iš ten jai į Sankt Peterburgą atsiųsdavo rožių. Jis stulbinamai mokėjo jas supakuoti su samanomis. Rožės ne tik nenuvysdavo, bet ir spindėdavo rasa atidarius siuntinį.

Augino kinų berniuką

1913 metais Tadas su Honorata susituokė Vilniuje, Reformatų bažnyčioje, nes išsiskyrusiam asmeniui Katalikų bažnyčia antrą kartą tuoktis prie altoriaus neleido. Po kiek laiko Maryla sūnų išsivežė į Varšuvą, ten jis tapo Jureku.

Po vestuvių Tadas ir Honorata gyveno Sankt Peterburge, Paškauskų namuose. Deja, savų vaikų nesusilaukė. Jie bandė įkalbėti Marylą duoti jiems auginti Jureką, bet motina nesutiko.

Kartą Honoratos mama Pirmojo pasaulinio karo metais Sankt Peterburgo gatvėje pamatė suvargusius kareivius, o su jais – du mažus kinų berniukus. Pagailo jai tų vaikų, paprašė, kad kareiviai jai atiduotų, ir nusivedė į darželį, kuriame dirbo Honorata. Vienas trimetis, šiek tiek mokėjęs rusiškai, taip prie jos prisirišo, kad Honoratos mama jį tiesiog parsivedė namo.

Rusijoje prasidėjo revoliucija, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Nors T. Ivanausko teta labai kvietė atvykti į JAV, kur gamtininkui atsivertų didelės perspektyvos, Honorata įkalbėjo vyrą grįžti į atsikuriančią Lietuvą. Sugrįžę iš Sankt Peterburgo (Lebiodka tuo metu buvo užimta bolševikų) abu apsistojo Pietryčių Lietuvoje, Musteikos kaime, esančiame 50 kilometrų nuo Lebiodkos. Musteikoje abu 1918 metais įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą. Atlyginimų niekas nemokėjo, juos rėmė tik kaimo žmonės. Deja, kitų metų pavasarį Musteiką užėmė lenkai, ir Ivanauskai persikėlė į Kauną.

Lietuvai pagražinti draugija

To meto patriotams atrodė, kad labai svarbu augalais gražinti Tėvynę – gydyti ją nuo karo padarytų žaizdų. 1920 metais buvo įkurta Lietuvai pagražinti draugija. H. Ivanauskienė šioje draugijoje buvo vienintelė moteris. Ji 1921 metais Kaune organizavo pirmąją medžių sodinimo šventę.

Honorata ir jos vyras entuziastingai ėmėsi Obelynėje ir medžių sodinimo, ir gėlynų veisimo. Ši vieta tapo ir kultūros židiniu, traukiančiu to meto inteligentus. Visi į atkampią Obelynę iš Kauno ateidavo pėsčiomis, taip į darbą Kaune vaikščiojo ir pats profesorius.

T. Ivanauskas idėja čia įveisti pomologinį sodą degė ne vien iš emocijų, bet ir būtinybės. Juk dvarų sodai, kuriuose kadaise augo išskirtinės obelys, per ką tik praūžusį karą buvo sunykę, neprižiūrimi, Lietuvos sodininkystė tuomet buvo atsidūrusi vienoje paskutinių vietų Europoje. Prisodinęs laukinių sodinukų, gamtininkas juos skiepydavo senose dvarvietėse rastų obelų šakelėmis, pirmiausia – parsivežęs iš savo tėvo dvaro Lebiodkoje. Anksčiausiai deranti obelis buvo pasodinta po Honoratos kambario langu, kaip teigia knygos autorė D. Vailionytė, kad ji anksti ryte basa ir vienmarškinė galėtų prisirankioti nukritusių obuolių.

Profesorius Obelynėje išvedė ir mūsų klimatui tinkamas rūšis: obelį 'Vytis', kriaušę 'Ivanausko raudonoji', vynuoges 'Rastinukė'. Šią T.Ivanauskas išaugino iš Vilniaus griuvėsiuose rasto augalėlio. Kaip byloja profesoriaus užrašai, 1944 metais čia jau augo 311 obelų, 114 kriaušių, 70 slyvų, 26 vyšnios, 10 trešnių, vienas graikinis riešutas ir vienas svarainis.

Kinas nesidomėjo Obelyne

1921 metais iš Sankt Peterburgo grįžti susiruošė ir Honoratos mama, tik šiek tiek užtruko tvarkydama formalumus dėl auginto kinų berniuko, kuris neturėjo dokumentų. Diplomatas Jurgis Baltrušaitis jam padarė metrikus, kuriuose buvo įrašyta, jog tai 1913 metais gimęs Henrikas Algirdas Paškauskas. Taip berniukas tapo Honoratos įbroliu.

Kai mirė Honoratos mama, berniuką auginti pasiėmė Ivanauskai. Kaip knygoje prisimena D. Vailionytė, visi su juo elgėsi draugiškai, o Honorata mėgdavo sakyti – „pasaulis žydi tautomis“. Tačiau berniuką erzino jo išskirtinumas, gatvėje girdėjo pravardžiuojant „Ivanausko kiniečiu“. Paskui gimnazistas, o vėliau studentas nestokojo merginų dėmesio, dėl to net neišlaikė egzaminų. Profesoriui tai buvo nesuvokiama. Tyli nesantaika tarp jo ir Henriko Algirdo buvo įsivyravusi ir dėl to, kad kinas nesidomėjo Obelynės medelynu, sodu, žemės ūkio darbais. Dėl išskirtinės išvaizdos išpuikęs, moterų dėmesio nestokojantis vaikinas Kaune buvo pramintas dendžiu.

Ivanauskai 1933 metais vaikiną išsiuntė mokytis į Belgiją. Kai grįžo į Kauną, niekas nežinojo, ar diplomą jis iš tiesų parsivežė. Tačiau vaikinas gavo gerą tarnybą, dirbo teisininku-ekonomistu. Vasaras jis leisdavo Obelynėje, tačiau vilties, kad padės prižiūrėti parką, profesorius neturėjo. Vėliau, kilus Antrajam pasauliniam karui, įsūnis 1943 metais emigravo į Vieną. Pokariu gyveno Vokietijoje, bendravo su lietuvių pabėgėliais, paskui persikėlė į JAV, lietuviams padėdavo išvažiuoti iš karo nusiaubtos Europos.

Įsidukrino kaimynų mergaitę

Nors savo vaikų neturėjo, Honoratai rūpėjo Lietuvos vaikai, jų auklėjimas. Būdama Eltos korespondente, dar 1921 metais ji buvo nuvykusi į Čekoslovakiją susipažinti su ten veikiančiomis vaikų vasaros aikštelėmis, į Italiją – su Marios Montessori auklėjimo sistema. Kaune vasaromis ji pradėjo organizuoti stovyklas, į kurias susirinkdavo apie 800 vaikų.

Taigi visai nekeista, kad Obelynėje abu su vyru įsidukrino kaimynystėje gyvenančių Vaidelių dukrą Eleonorą, davė jai Ivanauskaitės pavardę. „Kai mes susipažinome, Eleonora man pasakė, kad jos tėvai – ne Ivanauskai, – pasakojo jos vyras A. Baltuškevičius. – Ji buvo kilusi iš dešimties vaikų šeimos, netoli Obelynės esančio Pyplių kaimo. Kai jos tėvas ateidavo pas Ivanauskus padėti dirbti parke, atsivesdavo ir mažąją, 1932 metais gimusią Eleonorą. Kartą tėvas gamtininkui išsipasakojo, kaip jam sunku auginti dešimt vaikų. O T. Ivanauskas, pastebėjęs, kad mergaitė labai myli gyvuliukus, augalėlius, paklausė tėvo, ar šis nesutiktų leisti jiems ją auginti. Tėvas sutiko. Kauno civilinės metrikacijos skyriuje yra išlikę ir įvaikinimo dokumentai. Iš pradžių mergaitė gyveno tai pas tėvus, tai pas Ivanauskus. O kai atėjo laikas eiti į mokyklą, globą visiškai perėmė Ivanauskai. Su Eleonoros tėvais susituokę mes bendravome, dažnai juos aplankydavome. Tai normali, darbšti kaimo žmonių šeima. Žinau, kad dar yra gyvos dvi jos seserys, gyvena Vilniuje.“

Kauną pritrenkusi sensacija

Kaip rašoma D. Vailionytės knygoje „Honorata“, žinomas profesorius turėjo pasisekimą tarp moterų. Po 1931 metais profesorių išgarsinusios tris mėnesius Brazilijoje trukusios ekspedicijos kitais metais Kauną pritrenkė dar viena sensacija – viena pažangiausių universiteto botanikių, perspektyvi jauna mokslininkė Marija Natkevičaitė pradėjo lauktis T. Ivanausko vaiko. 1933 metų ankstyvą pavasarį gimusį berniuką profesorius įsisūnijo, davė savo pavardę, tačiau M. Natkevičaitę be atsako įsimylėjęs kolega reikalavo pašalinti T. Ivanauską iš universiteto.

Matematikos-gamtos fakulteto dekanas Zigmas Žemaitis į kilusį skandalą žvelgė tolerantiškai, juk kaip atsisakysi profesoriaus, kuris buvo ir vienas pagrindinių universiteto kūrėjų, o į jo paskaitas vos tilpdavo visi norintys pasiklausyti. Kai Honorata mąstė apie skyrybas, nuo šio žingsnio ją taip pat atkalbėjo Z. Žemaitis. O M. Natkevičaitė vėliau, jau tapusi garsia botanike, savo prisiminimuose yra rašiusi, kad ją tuomet buvo užvaldžiusi tokia meilė profesoriui, jog ji, net ir suprasdama pasekmes, negalėjo tam jausmui atsispirti.

Kaune netylant apkalboms, Honorata laikėsi oriai. Obelynę palikti jai nesinorėjo ir dėl to, kad labai daug ir jos čia darbo buvo įdėta. Kai universitetas buvo perkeltas į Vilnių, dėstyti ten išvažiavo ir M. Natkevičaitė su sūnumi Algiu. T. Ivanauskas juos lankė. Jaunoji mokslininkė Vilniuje tapo profesore.

Susitikimas su pirmagimiu sūnumi

1938 metais, važiuodamas į sanatoriją Čekoslovakijoje, T. Ivanauskas kelioms dienoms sustojo Varšuvoje. „Žinau, kad tada jis pasimatė ir su savo sūnum Jureku iš pirmos santuokos“, – pasakojo A. Baltuškevičius. Dramatiškų išgyvenimų T. Ivanauskas patyrė ir 1939 metais, kai Vilniaus kraštas grįžo į Lietuvos sudėtį. Kaip rašo D. Vailionytė, tada iš Vilniaus traukėsi lenkų kariai, pasienyje su Lietuva jie pasiprašė būti internuojami. Juos nuginklavus buvo leista visiems pereiti sieną ir traukti į Lenkiją.

Tarp internuotųjų buvo ir T. Ivanausko sūnus Jurekas. Jis rado galimybę užsukti pas tėvą į Obelynę. Ir tėvas, ir Honorata labai prašė, kad jis pasiliktų čia gyventi, bet sūnus buvo pasiryžęs keliauti toliau ir prisidėti prie kovojančiųjų už Lenkijos laisvę. Skausmingai atsisveikinę Ivanauskai jį palydėjo iki Nemuno. Sūnus sėdo į laivą ir išplaukė. „Po Antrojo pasaulinio karo Jurekas atsidūrė Paryžiuje, vėliau – Pietų Afrikos Respublikoje, ten tapo žirgų išjodinėtoju. O jo dukra, T. Ivanausko anūkė Marija dabar gyvena Lenkijoje, turi žirgų fermą“, – pridūrė A. Baltuškevičius.

Savo vaikų neturėję Ivanauskai įsidukrino netoli Obelynės tada gyvenusių ir dešimt vaikų auginusių Vaidelių dukrą Eleonorą.

Prieglobstį rado ne vienas

Antrojo pasaulinio karo metais uždarius universitetus Vilniuje ir Kaune, T. Ivanauskas neteko darbo, gyveno iš Obelynės ūkio. Prieglobstį čia rasdavo daugelis to meto kūrybinės ir mokslo inteligentijos. Po karo T. Ivanauskas dėstytojavo Vilniuje, į Kauną grįždavo tik savaitgaliais. Po vieno plėšikų įsiveržimo į Obelynę Honoratos sveikata, jau ir taip negalavus širdžiai, dar labiau pablogėjo. Jėgas atkurti dar bandė sanatorijoje Jūrmaloje, Bulduriuose, kur ją lydėjo krikšto dukra D. Vailionytė. Deja, pagerėjo tik laikinai.

Grįžusi į Kauną ir supratusi, kad nepajėgs tvarkytis Obelynėje, išsinuomojo kambarį Kaune. Kartą atvykęs jos aplankyti T. Ivanauskas iš kaimyno sužinojo, kad ji ką tik mirė nuo infarkto. Jai tebuvo 58-eri.

1949 metais palaidojęs Honoratą, po kelerių metų T. Ivanauskas vedė M. Natkevičaitę. Tačiau, kaip teigia D. Vailionytė, juodu labai greit išsiskyrė. Botanikė, biomedicinos mokslų daktarė M. Natkevičaitė-Ivanauskienė (1905–1996) palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Sūnus pusę parko pardavė

Profesorius, matęs Eleonoros atsidavimą gamtai, Obelynei, testamentu viską paliko jai, o ne sūnui A. Ivanauskui. „Jis nebuvo gamtos mėgėjas. Atvažiuodavo čia tik obuolių pasirinkti. Jis – inžinierius, dėstė tuometiniame Kauno politechnikos institute, – pasakojo A. Baltuškevičius. – Prieš dvejus ar trejus metus mirė. Kai mums apie tai pranešė jo sūnus, buvome nuvykę į laidotuves Vilniuje.“

Deja, pusę parko teritorijos paveldėtoja Eleonora, o kartu ir visuomenė, prarado per gerą įdukros širdį ir norą būti teisinga. Kadangi profesorius 8 ha žemės Obelynėje buvo ne gavęs už kokius nors nuopelnus, o iš valstybės pirkęs, išsimokėjęs per 10 metų, tad nepriklausomybės pradžioje palikuonys galėjo atkurti nuosavybės teises į šį sklypą. „Nors testamentu viskas buvo palikta Eleonorai, ji pasikvietė profesoriaus sūnų Algį ir pasiūlė jam 8 ha parką pasidalyti pusiau. Pasidalijo, tačiau Algis 2015 metais savo dalį pardavė“, – teigė A. Baltuškevičius.

Naujiesiems sklypų savininkams įsigytoje žemėje iškirtus T. Ivanausko sodintas obelis ir ruošiantis statyti gyvenamųjų namų kvartalą, kilo visuomenės pasipiktinimas. Nors viskas lyg ir teisėta, bet konfliktinė situacija dar ne iki galo išspręsta, naujųjų sklypų šeimininkai statybų leidimų kol kas negauna.

Kai pastaruoju metu buvo apsižiūrėta, kad Lietuvoje ne tiek ir daug beliko senųjų lietuviškų veislių obelų, jas išstūmė naujos, modernesnės, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, parengusi Lietuvos šimtmečiui skirtą viešinimo maršrutą „Paveldo sodai“, Obelynę į šį sąrašą įtraukė kaip patį svarbiausią. Čia vis dar žydi ir vaisius veda šimtametė, profesoriaus sodinta Beržininkų ananasinė obelis. Jos šakelių skiepams išsiveža ne vienas sodininkas – taip T. Ivanausko obelys plinta po Lietuvą.