Tadas Blinda: virsmas į legendinį herojų
Luo­kės vals­čiaus Kin­čiu­lių kai­mo vals­tie­tis Ta­das Blin­da, gy­ve­nęs ir žu­vęs XIX am­žiu­je, ta­po itin gar­sus vi­sų pir­miau­sia liau­dies kū­ry­bos, ra­šy­to­jų ir ki­no me­ni­nin­kų pa­stan­go­mis. Liau­dies ir li­te­ra­tū­ri­nė kū­ry­ba su­kū­rė to­kį Blin­dą, koks iš tie­sų nie­kuo­met nė ne­gy­ve­no. Ne­di­de­lio kai­mo vals­tie­čio me­ta­mor­fo­zė į maiš­ti­nin­ką – ne­ken­čia­mą plė­ši­ką – „svie­to ly­gin­to­ją“ tu­rė­jo sa­vo ke­lią per liau­dies sa­vi­mo­nę, laik­me­čių po­li­ti­nes as­pi­ra­ci­jas, o vė­liau – ir kū­ry­bą.

Palaidotas nešventintoje vietoje

Kol kas mįsle lieka ir bausmė T.Blindai būti palaidotam nešventintoje vietoje. Nužudymas tam negalėjo būti pagrindas, net mirtis neatlikus išpažinties ir nepriėmus Švenčiausiojo. Arba jis kunigų buvo suvokiamas kaip šventos kapinių vietos nevertas nusikaltėlis, arba kaip nuo Bažnyčios atitrūkęs nusidėjėlis. Draudimas laidoti šventintose kapinėse rodo neigiamą kunigų požiūrį į jį. Plėšikas, „svieto lygintojas“ ar maištininkas civilinės valdžios buvo laikomas nusikaltėliu, o žmogus, nepaisęs katalikiškų tradicijų, ir atlaidumo nevertu nusidėjėliu.

Nešventintose vietose dažniausiai pasmerkdavo laidoti savižudžius, be krikšto mirusius vaikus.

Nešventintose vietose dažniausiai pasmerkdavo laidoti savižudžius, be krikšto mirusius vaikus. Pastaruosius neretai paprasčiausiai užkasdavo ir senosiose kaimų kapinaitėse. Tačiau tokios žiaurios lemties mirusieji taip pat susilaukdavo, jei ignoruodavo katalikiškas tradicijas ir moralės normas. Pavyzdžiui, neidavo išpažinties, įsiveldavo į konfliktus su dvasininkais ar gyvendavo amoraliai. Štai Papilės kunigas Ignas Vaišvila, žinomas, kaip Simono Daukanto globėjas, atsisakė palaidoti šventintoje kapinių dalyje karčiamoje neblaivų mirusį valstietį. Vis tik valdžia liepė jį palaidoti kapinėse, ir užvirė ilgokas ginčas. Paklusus valdžiai ir kūną palaidojus, Papilės kapinės buvo paskelbtos išniekintomis, reikalingomis naujo pašventinimo. Žmonės paslapčia iškasė girtuoklio kūną ir perlaidojo nešventintoje vietoje. O I.Vaišvila kapines pašventino iš naujo.

Valdžios atstovams leidus, T.Blindos kūnas buvo palaidotas Luokės parapijos kapinėse, tačiau nešventintoje vietoje. Ir, matyt, šįsyk valdžia, kaip Papilės girtuoklio atveju, į tokį sprendimą nesikišo.

Legendos apie neramų vaiduoklį

Belieka spėlioti, kodėl T.Blinda palaidotas Luokėje, o ne Ubiškėje šalia savo tėvų. Greičiausiai, palaidojimas už tvoros grėsė ir vienose, ir kitose kapinėse. Ir artimieji, galimas daiktas, jo kūno šarvojimui nebuvo parsivežę į Kinčiulius.

K.Dauginis taikliai pastebėjo: „Suprantama, kad su mirusiuoju jokių asmeninių sąskaitų suvesti nebeįmanoma, bet už tai moralinio skausmo erškėčių puokštė kartu buvo įteikiama mirusiojo giminėms ir artimiesiems, o kartu, žinoma, būdavo ir tam tikra pavyzdinė dogmatinė profilaktika visiems kitiems“.

Neįmanoma nesutikti su K.Dauginiu, kad, to meto žmonių suvokimu, tai prilygo palaidojimui su kūnu ir siela pragare. O būtent nešventintos kapinių dalys kėlė šiurpią vaizduotę. Netruko pasklisti pasakojimai esą naktimis prisikėlęs T.Blinda baladojasi apie dvarininkų langines. Dvarininkų pavaišinti girtuokliai atkasę kapą ir, nukirtę galvą, padėjo ją tarp mirusiojo kojų, taip tikėdamiesi ramybės. Tikėjimas, kad kai kurie numirėliai prisikelia, nebuvo svetimas ir mūsų protėvių vaizduotei. Kaip ir daugelio tautų prietaruose, išeitis buvusi viena – nukirsti galvą ir padėti ją tarp kojų.

Belieka spėlioti, kodėl T.Blinda palaidotas Luokėje, o ne Ubiškėje šalia savo tėvų.

Žmonės pasakojo, kad T.Blindos vėlė baladojosi naktimis apie savo namus, apsivilkusi balta komža, drasko langines ir prižadintą žmoną maldauja, kad ji keliais nušliaužtų pas Oginskį, nuneštų iš jo atimtą rimbą, išbučiuotų kunigaikščiui kojas ir išmelstų atleidimą už įžeidimą, nes kitaip jo siela neturės ramybės. Įdomi prasmė: T.Blinda, anot liaudies vaizduotės, padaręs baisiausią nusikaltimą – išpėręs kunigaikštį. Juk Blindos vėlė neprašo atleidimo dėl apiplėštų paprastų žmonių… Ar prašyti nebuvo dėl ko?

K.Dauginiui pasakota esą Oginskis tuoj, užmušus T.Blindą, apsilankė Luokės klebonijoje. Apie ką ten kalbėta, neaišku, bet gal išprašyta uždrausti Blindą laidoti šventintoje kapinių dalyje. Oginskis liaudies pasakojimuose lydėjo pastūmėjo Blindą „razbaininkauti“, „lyginti svietą“, surengė kruviną sąmokslą, išvadavo iš Šiaulių kalėjimo žudikus ir, lyg maža viso to, pasistengė, kad būtų gėdai pasmerktas ir mirusiojo kūnas.

Pasak K.Dauginio, šiurpiais pasakojimais patikėjusios moterėlės užklysdavo pas Barborą Blindienę ko nors daugiau iškvosti. B.Blindienė smalsuoliams atšaudavo nė karto jokių vaikštinėjančių dūšelių nemačiusi.

Kraupus sapnas

Pasak K.Dauginio, šiurpiais pasakojimais patikėjusios moterėlės užklysdavo pas Barborą Blindienę ko nors daugiau iškvosti.

Stiprokai suliteratūrintame pasakojime K.Dauginis perteikė ir B.Blindienės sapną. Reikia manyti, jis išliko šeimos atmintyje, kaip klaikus košmaras. Po T.Blindos žūties, Barbora Blindienė sapnavo, kaip į sodybą sugriuvo karietomis ir puskarietėmis pažįstami bei nepažįstami ponai. Jie sugužėjo į sodą ir puolė kirsti vaismedžius. Našlė pasakojo: „Tartum Tadelis išbėgo iš kambario basas, po vien baltiniais ir su spragilais pradėjo vaikyti ten sugužėjusią dvarų šunaują. Ir, rodos, matau, kaip jie užpuolė Tadelį, išplėšė iš jo spragilą, nuplėšė marškinius ir riša su šienveže virve prie storosios mūsų sodo kriaušės. Prisisapnavo, kad ten jie ruošiasi plakti rykštėmis Tadelį. Rodos, aš pašokau, pagriebiau iš priemenės kastuvą ir nubėgusi nukirtau virvę, o Tadelis vėl pagriebė spragilą ir visą gaują pradėjo iš sodo vyti į kiemą, bet tartum žiūriu į jį ir matau, kad jis sustojo ir nebepaeina. Pažvelgusi į jo kojas, pamačiau, kad jo kojos apkaltos kaladėmis. Rodos, pasilenkiau prie jo kojų, norėdama išlaisvinti iš kaladžių, o Tadelis man riktelėjo: „Žiūrėk, Barbut, ką tie niekadėjai daro mūsų kieme!“ Aš tartum pažvelgiau į kiemą ir jame matau ne dvariškius, o kažkokius keistus žvėris, kažkokius keistus vilkus, šunis. Vieni šlapina ant mūsų namo sienų, o kiti taip bjauriai kaukia apsivemdami, kad iš išgąsčio ir pasišlykštėjimo nubudau iš miego“.

Kraupus B.Blindienės sapnas liko jos dukrų ir palikuonių atmintyje, o liaudyje plito palaidojimą nešventintoje vietoje pagrindžiantys, rūsčia pomirtine bausme tvoskiantys pasakojimai.

Žuvus T.Blindai, pasklido kalbos ir apie jo prisiplėštus bei Byvainėje paslėptus lobius.

Kartą Biržuvėnų dvaro ponas naktį grįžo iš svečių ir nešventintoje Luokės kapinių dalyje pamatė mėlynai žalsvos spalvos liepsną. Ponui parūpo sužinoti, kas ir kodėl ten tokį keistą laužą kūrena. Atėjęs pamatė susėdusius prie laužo penkiolika-dvidešimt vyrų. Apatiniais baltiniais apsitaisę vyrai kilnojo ugnimi liepsnojančias taures ir iš jų tas liepsnas gėrė. Staiga pašoko vienas jų – stambus, augalotas – pakėlė taurę aukštyn, lyg duodamas ženklą visiems išgerti. Ir pasidarę taip šviesu it Joninių naktį ant Šatrijos kalno. Ponui pasirodė, kad tas augalotas vyras esąs Tadas Blinda. Šis iškėlė sidabruota rankena kunigaikščio Oginskio rimbą ir storu balsu garsiai rinktelėjo: „Prašom, malonybė, į kompaniją, suteiksim pašventinimą!“ Ponas buvo išsitraukęs revolverį, bet prisiminė: šauti į dūšią negalima, nes toji pasmaugs. Ponas spruko iš kapinių, liepė paleisti vežėjui arklius zovada ir tik Biržuvėnuose atsipeikėjo.

Legendos apie lobius

Žuvus T.Blindai, pasklido kalbos ir apie jo prisiplėštus bei Byvainėje paslėptus lobius. Kalbėta esą už T.Blindos pinigus buvo pastatytos Nerimdaičių ir Ubiškės bažnyčios. Kiti manė, kad tie lobiai taip ir dūlėja kažkur užkasti miške. Čia belieka pridurti: bent jo žmona ir dukros jokių lobių ar puodynių su pinigais nepaveldėjo: nėra jokių pasakojimų apie staigų šeimos praturtėjimą. Negana to, našle likusi Barbora dar tais pačiais 1877 metais ištekėjo. Čia nieko keisto: tais laikais buvo įprasta po sutuoktinio mirties greitai vėl vesti ar ištekėti visų pirmiausia dėl materialinių ūkio ir vaikų auginimo sumetimų. Nepasistatė šeima ir naujų trobesių: ilgokai dar tebegyveno patys, o gyvulius laikė senuose pastatuose. Ir tik XX amžiaus pradžioje išsikėlė į naują trobą iš jau griūvančio senojo namo. Matyt, nebuvo iš kur mokėti dosnių pasogų likusioms dukroms: jos išsidalijo tėvo žemę ir gyveno savo sodybėlėse Kinčiuliuose.