Srž. mjr. Dovilė Antulevičienė: „Visada žinojau, kuo noriu būti“
Pra­ėju­sių me­tų lap­kri­čio 30 d. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės lo­gis­ti­kos val­dy­bo­je (LV) vy­ko iš­kil­min­ga vy­riau­sio­sios pus­ka­ri­nin­kės srž. mjr. Do­vi­lės An­tu­le­vi­čie­nės iš­lei­di­mo į at­sar­gą ce­re­mo­ni­ja. Val­dy­bos va­das plk. ltn. Ra­mū­nas Ba­ro­nas pa­dė­ko­jo ka­rei už ne­prie­kaiš­tin­gą tar­ny­bą ir pa­lin­kė­jo sėk­mės to­li­mes­nė­je veik­lo­je. Tu­rė­da­mi ome­ny­je so­li­dų pus­ka­ri­nin­kės tar­ny­bos sta­žą pa­pra­šė­me ją pa­pa­sa­ko­ti apie ka­riuo­me­nė­je pra­leis­tus me­tus. 

„Gimiau Kaune 1969 metais, – sakė srž. mjr. D. Antulevičienė. – Baigiau Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija), ten mokiausi nuo aštuntos klasės. Žaidžiau tinklinį, todėl buvau perkelta į sporto klasę. Kasryt šeštą valandą eidavau į pirmą treniruotę, po pamokų – į antrą. Kartais į pirmas pamokas net nespėdavau. Laisvalaikio buvo mažai – mokykla, treniruotės, varžybos. Be didelių pastangų mokiausi gana gerai, didelę dalį pamokų laiko užėmė išvykos į varžybas.

Kai jau viską, regis, savo darbe darai gerai ir tobulėti nebėra kur, turi atsirasti kokia nors kita siekiamybė, nes jei sustoji, nebetobulėji, tai prilygsta mirčiai. Jei neini tolyn, vadinasi, negyveni, tiesiog tik egzistuoji.

Nuo vaikystės svajojau sieti gyvenimą su medicina, bet sportas šiek tiek pakoregavo šią nuostatą. Jei sugrįžčiau į praėjusius laikus, dabar vis tiek norėčiau studijuoti mediciną. Tada save nuvertinau, maniau – vis tiek neįstosiu, daug praleistų pamokų... Pasirinkau Kūno kultūros institutą, ten taip pat „pasisekė“ – tais metais nieko nepriėmė studijuoti sporto medicinos, tikėjausi, kad po dviejų kursų vėl atsiras ši disciplina ir galėsiu pakeisti kryptį, deja, ji buvo atkurta tik man jau baigus studijas.

Medicina taip ir liko tik svajonėse. Po pirmo kurso ištekėjau, abu su vyru gavome stipendijas, vakarais dirbome, norėjome būti, kiek įmanoma, finansiškai nepriklausomi. Bebaigiant studijas institute gimė dukra Radvilė, ją, niekur nedirbdama, auginau beveik iki ketverių metų. Lankiau trijų mėnesių intensyvius kompiuterių kursus, tada tikrai mažai kas dirbo kompiuteriu, dabar net juoką kelia, prisiminus programas, kurias naudojome...“

– Ar jaunystėje turėjote pavyzdį, įkvėpusį pasirinkti karišką gyvenimą?

– Niekada nemėgau laikytis taisyklių. Tiesioginio įkvėpėjo lyg ir nebuvo, bet turėjau tokių trenerių, kurie įpratino prie tvarkos, tokios kaip kariuomenėje. Vienas iš jų – buvęs karininkas: kai jis įeidavo, visos atsistodavome. Į kariuomenę patekau atsitiktinai, nors manau, kad viskas taip turi būti, kaip susiklosto. Baigusi kompiuterių kursus ieškojau darbo, daug visokių pasiūlymų buvo. Sykį paskambino man iš Puskarininkių mokyklos. Vyrui sakau: „Na jau ne, tikrai ten nevažiuosiu.“ O jis mane paragino, sako: „Važiuojam.“ Štai taip ir pakliuvau. Tiesa, gavusi testą, tarsi viską pamiršau, ką buvau išmokusi, bet iš padėties išsisukau – priėmė. Kariuomenėje tarnauju nuo 1994 m. spalio 14 d., iš pradžių – buvusioje Puskarininkių mokykloje, vėliau – Karo medicinos tarnyboje (KMT) ir LV.

Kur liko širdis? Manau, kad ne kurioje nors tarnybos vietoje, o su žmonėmis, kuriuos sutikau. Daug tarnybos draugų, buvau pabandžiusi pakeisti tarnybos, kolegų buvo mano bendražygiai iki pat paskutinės mano tarnybos dienos. Jie visada liks mano širdyje. Su jais augau, iš jų mokiausi. O pažįstamų vis daugėjo. Apie vietą galiu pasakyti tiek: Puskarininkių mokykloje jau buvau apimta rutinos, o man gi visada reikia veiklos...

Kai jau viską, regis, savo darbe darai gerai ir tobulėti nebėra kur, turi atsirasti kokia nors kita siekiamybė, nes jei sustoji, nebetobulėji, tai prilygsta mirčiai. Jei neini tolyn, vadinasi, negyveni, tiesiog tik egzistuoji. 2006 m. gavau pasiūlymą eiti KMT vyriausiojo puskarininkio pareigas. Sutikau. Jau kartą buvau pabandžiusi pakeisti tarnybos vietą ir išeiti iš Puskarininkių mokyklos, bet mano prašymą viršininkas tiesiog suplėšė. Tada labai pykau...

Daugiausia veiklos buvo KMT, pradžia buvo sunki, bet mažai kas apie tai žinojo. Kai apsisprendžiau eiti KMT vyriausiojo puskarininkio pareigas, manęs daug kas klausė, ar žinau, kur einu. Per tuos metus labai daug kas ten pasikeitė, tuo labai džiaugiuosi. Esu dėkinga kolegoms, kurie palaikė, buvo bendraminčiai, tikėjo manimi, netgi tiems, kurie netikėjo, priekaištavo, kad nieko nepadariau,– negatyvios aplinkybės verčia susimąstyti ir galima daug ko išmokti.

Mano tarnyba LV buvo trumpa, nors ji nebuvo man svetima. Be to, jau pažinojau daug puskarininkių ir karininkų – juk nesvarbu, kur tarnauji, keliai vis tiek susipina. Kai anuometinis (apie 2008 m.) LV vyriausiasis puskarininkis ruošėsi išvykti į tarptautinę operaciją, laikinai, beveik dvejus metus, ėjau jo pareigas. Prie tarnybos LV stengiausi neprisirišti, nes jau mąsčiau apie atsargą.

Nors laisvalaikio turiu mažai, mėgstu keliauti, einu į koncertus, teatrą, kiną, skaitau – kaip ir visi. Su draugais važinėjame dviračiais, plaukiame baidarėmis. Turiu augintinių – katę ir šunį, pastarąjį dukra, išvažiuodama gyventi į užsienį, paliko.

Maisto gaminti nemėgstu, bet kartkartėmis įkvėpimas aplanko, tada ką nors paruošiu. Mūsų šeimoje valgiu rūpinasi tas, kuris pirmas grįžta namo. Pastaruoju metu dažniausia pirmoji nebūdavau. Tiesa, taip buvo ne visada. Ilgą laiką maistą gamindavau aš, vyras ir vaikai tik padėdavo, bet gyvenimas daug ką koreguoja – taigi mano vyras dabar paruošia labai skanių patiekalų. Manyčiau, man verta sugrįžti į namus vėliau nei jis...

Esu ištekėjus jau beveik 30 metų, su vyru užauginome du vaikus – dukrai Radvilei jau dvidešimt šešeri, o sūnui Gabrieliui – dvidešimt. Dukra, būdama 20 metų, per savo vasaros atostogas išvažiavo padirbėti į Škotiją. Ten ir pasiliko, nors vis žadėdavo grįžti namo, o visai nesenai pareiškė: „Žinai, mama, kad ir kaip būtų gaila, mano namai jau čia, Škotijoje.“

Dovilė Antulevičienė

Džiaugiuosi, kai vaikams sekasi, nesvarbu, kur jie būtų. Sūnus savo noru pasirinko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, deja, dėl sveikatos teko šio kelio atsisakyti.

Pirmieji Puskarininkių mokyklos pirmosios pakopos jaunesnių-jų vadų kursai pagal Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų standartus organizuoti 1998 m., t. y. praėjus 8 metams nuo krašto apsaugos sistemos veiklos pradžios, o Jūs tarnybą pradėjote 1994-aisiais. Ką veikėte pirmaisiais metais?

Dirbau Mokymo skyriuje. Tada mokykla tik kūrėsi, nebuvo mokomosios medžiagos, man teko ja rūpintis, tvarkiau dokumentus. Kaip jau minėjau, tada buvau viena iš nedaugelio mokančių dirbti kompiuteriu. Ruošėme vadovėlius, plakatus. Vieni vertė iš rusų ir (arba) anglų kalbos, kiti rinko tekstus kompiuteriu, maketavo. Kompiuteriais taip pat „piešėme“ plakatus, juos spausdinome, klijavome.

– Kokį karinį laipsnį turėjote, kai pradėjote tarnybą, kaip klostėsi karjera?

– Puskarininkių mokykloje karjerą daryti buvo labai sunku. Įgijusiems aukštąjį išsilavinimą anuomet kariuomenėje tiesiog buvo prilyginamos karjeros pakopos ir taip atveriamas kelias aukštesniems kariniams laipsniams gauti ir karjerai daryti, o Puskarininkių mokykloje tai buvo neįmanoma. Kad išleistų mokytis, sunkiai išsireikalaudavau, išskyrus, kai siekiau ketvirtosios pakopos, bet tada jau ėjau vyriausiojo puskarininkio pareigas ir tarnavau KMT. Visada žinojau, ko noriu.

– Ar sunku būti, pasak rašytojo Radjardo Kiplingo, kariuomenės stuburu?

– Sunku, jei trūksta pasitikėjimo savimi, žinių. Aš visada žinau, ką darau, patikrinu visus variantus, įsitikinu, kad esu teisi. Jei trūksta žinių, imu ir skaitau, ieškau atsakymų. Tada viskas pasidaro lengva. O jei rimtai, tai visko buvo. Pvz., ką daryti, kai atsitrenki tarsi į sieną dėl kieno nors neišmanymo, ambicijų ar pavydo, kad kam nors bus geriau (kareiviui ar puskarininkiui, o ne karininkui)?

– Kaip sekėsi pagrindiniai karybos dalykai, pvz., šaudyba, taktinis judėjimas, orientavimasis vietovėje?

– Tai buvo labai seniai, mano baziniai įgūdžiai susiformavo siekiant pirmosios puskarininkio karjeros pakopos. Sekėsi gerai, buvo įdomu, kadangi reikėjo išmokti daug naujų, iki tol nežinotų dalykų.

– Su kuo bendrauti kariuomenėje sunkiau – kareiviais ar karininkais?

– Visko pasitaikydavo, itin sunku lyg ir nebuvo.

– Kariuomenėje vyko įvairių permainų, pvz., buvo nutrauktas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą. Kaip vertinate šį sprendimą?

– Manau, kad kiekvienas vaikinas turi atlikti pareigą Tėvynei, o nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba (NPPKT) Lietuvos kariuomenėje – puiki galimybė įgyti karinį pasirengimą, be to, kam nors iš jaunuolių tai gali būti ir profesionaliosios karo tarnybos pradžia.

– Kai jaunas karininkas padaro klaidų, patyrę puskarininkiai privalo jam patarti ir grąžinti jį į teisingą kelią. Ar tekdavo šitaip elgtis?

– Yra tekę keletą kartų tiesiog priminti jų vietą.

– Ar dažnai jausdavote pasitenkinimą pasiektais rezultatais?

– Visada, kai tik tikslas būdavo pasiektas. Įsiminiau vieno vado žodžius: „Jei pasieksi 20 proc. savo tikslo, tai jau yra gerai...“ Manęs toks nuošimtis netenkino, bandžiau pasiekti daugiau ir dažniausia pavykdavo, nors kartais atrodydavo, kad rezultatas nulinis, bet po kurio laiko viskas išsispręsdavo.

– Ar nekildavo mintis viską mesti ir ieškoti kito darbo?

– Visko yra buvę...

– Kada tapote seržante majore?

– 2010-aisiais.

– Ar šis aukščiausias puskarininkio laipsnis Lietuvos kariuomenėje vertinamas taip pat, kaip, tarkime, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV)?

– Kuo toliau tuo labiau vertinamas. Su JAV lyginti sunku, nes kariuomenės labai skiriasi: Lietuvos kariuomenė, palyginti su JAV, yra labai jauna, neturi tokių senų tradicijų, daug mažesnė, o vyriausiųjų puskarininkių institucija Lietuvoje yra gerokai jaunesnė.

– Ką konkrečiai teko veikti Puskarininkių mokykloje, KMT ir LV?

Manau, kad kiekvienas vaikinas turi atlikti pareigą Tėvynei, o nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba Lietuvos kariuomenėje – puiki galimybė įgyti karinį pasirengimą, be to, kam nors iš jų tai gali būti ir profesionaliosios karo tarnybos pradžia.

– Ką veikiau Puskarininkių mokykloje, jau atsakiau anksčiau. KMT buvau vado patarėja visais kareivių ir puskarininkių klausimais (karjeros, individualaus rengimo, drausmės ir kt.). Be to, buvau KMT vado patariamųjų komisijų pirmininkė (aukštesnių karinių laipsnių suteikimo, skyrimo į pareigas KMT ir atrenkant į tarptautines operacijas), LV ir kariuomenės vado patariamųjų komisijų narė. Atstovavau KMT kareiviams ir puskarininkiams patariamosiose komisijose. Buvo toks metas, kai kiekvieną laipsnį reikėjo „išsiplėšti“, nes tada buvo galima suteikti ribotą laipsnių skaičių, o kandidatų buvo daug. Į kursus kariuomenės mokymo įstaigose taip pat patekti sunku, poreikis visuomet didesnis už galimybes priimti ir parengti, taigi ir čia nuolatos reikėjo derėtis su kitais mūsų pajėgų vyriausiaisiais puskarininkiais.

Dalyvaudavau atrankose į paramedikų kursus, kalbėdavau su priimamais į tarnybą kariais. Teko spręsti konfliktų tarp puskarininkių ir karininkų. Dariau viską, kad KMT kareivių ir puskarininkių tarnyba būtų sklandi. LV – viskas taip pat, tik pajėgų lygmeniu.

– Sakoma, kad Lietuvos kariuomenės naujokų pirma pažintis su tarnyba prasideda nuo bendravimo su savo tiesioginiais puskarininkiais. Ar teko sutikti šauktinius? Ar įmanoma iš karto prognozuoti, kuris iš jų taps lyderiu, o kuris tik vargais negalais baigs tarnybą? Kaip manote, kokie vyresniųjų patarimai jiems reikalingiausi?

– Su NPPKT naujokais bendrauti neteko, nes ir KMT ir LV tarnauja profesinės karo tarnybos (PKT) kariai. Nors KMT tarnaujantys specialistai pirmiausia tapdavo PKT kariais, tik tuomet išeidavo bazinius kario kursus. Su jais visais teko bendrauti. Prieš šiuos kursus juos visada perspėdavau, kad bus labai sunku, tiesiog pasakydavau tiesą, nes kartais naujokai linkę į viską žiūrėti per rožinius akinius, o susidūrę su realybe nori viską mesti. Buvo tokių, kurie nebaigė bazinių mokymų, buvo nutraukusių PKT sutartį prieš pat bazinius kursus. Manau, kad žmogus visada renkasi tai, kas, jo manymu, atrodo teisinga. Kokie patarimai reikalingiausi? Gal reikėtų paklausti pačių karių. Prognozuoti galima, nors kartais jauni žmonės labai pasikeičia.

Naująją seržantę majorę laipsnio skiriamųjų ženklų įteikimo proga sveikina KMT bendradarbiai.

– Ką manote apie profesinį karinį švietimą? Ar nenukenčia didžiausią krūvį pakeliantys kariai, neturintys laiko ištrūkti į kvalifikacijos kėlimo kursus?

– Dabar į kursus siunčiami geriausi, tai priklauso nuo planavimo. Kartais vadai nenori išleisti į kursus, argumentuodami, kad, išleidus vieną ar kitą karį, darbas sustos. Kursų paklausa yra didesnė už pasiūlą, dėl to kariai išties nukenčia.

– Kaip vertinate dabartinių karių tarnybos sąlygas, jaunuolių moralines nuostatas?

– Dėl sąlygų, manau, skųstis nevertėtų, ypač jauniems žmonėms, be to, jiems tai – puikus startas. Kartais jaunimas nori turėti viską iš karto. O jaunuolių moralinės nuostatos labai skirtingos: vieni ateina dėl algos, kiti nori patirti nuotykių, dar kiti – vedini patriotinių jausmų.

Sutinku, mūsų tarnybos laikas yra 24 val., todėl prireikus kariai tarnauja ne 8 val., o tiek, kiek reikia, tačiau manyčiau, kad už kiekvieną ilgiau tarnyboje praleistą valandą kariui turi būti atlyginta.

Tobulinti visada yra ką. Pastebėjau, kad kartais, užuot pasistengus lygiuotis į tai, kas geriau, sakoma, kad kur nors yra blogiau. Iš PKT karių reikalaujama iš tiesų labai daug, matau daug spragų darbo užmokesčio sistemoje (nekalbu apie atlyginimus), turiu omenyje priedus už pratybas, už ilgiau nei 8 tarnybos valandas. Sutinku, mūsų tarnybos laikas yra 24 val., todėl prireikus kariai tarnauja ne 8 val., o tiek, kiek reikia, tačiau manyčiau, kad už kiekvieną ilgiau tarnyboje praleistą valandą kariui turi būti atlyginta. Už papildomai einamas pareigas atitinkamai taip pat nėra mokama. Kartais karys pavaduoja kitą karį (trumpai ar labai ilgai) – už tai irgi reikėtų užmokėti. Buvo taip, kad vieni kariai, perkelti į kitą tarnybos vietą (kitame mieste), priedus gavo, o kiti – ne, nes paskirti į pareigas skirtingu laiku. Pensijos dydis vienas žemiausių, palyginti su kitų šalių kariuomenėmis. Taigi jaunų karių ir tarnybos patirtį turinčių moralinės nuostatos skiriasi, jas diktuoja reali situacija.

– Vadovauti geriausiai sekasi tiems puskarininkiams, kurie užsitarnauja pavaldinių pripažinimą, yra jų mėgstami ir gerbiami. Ar lengva autoritetą pelnyti moteriai?

– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Kaip sakoma, kariuomenėje visi kariai, todėl tiesiog sąžiningai dirbau savo darbą. Tiesa, įstrigo toks epizodas: buvau neseniai paskirta į KMT vyriausiojo puskarininkio pareigas. Sykį į susirinkimą rinkosi padalinių vadai, maloniai su manimi sveikinosi, tačiau vienas jų man demonstratyviai atsuko nugarą ir atsistojo šalia lyg niekur nieko. Na, pamaniau, chamas... Bet vėliau puikiai su juo sutarėme ir sprendėme klausimus, susijusius su kareiviais ir puskarininkiais.

– Kaip nuo 1994 m. Lietuvos kariuomenėje kito požiūris į kares?

– Kad jis visada buvo toks pat, bent jau nepastebėjau, kad būtų koks išskirtinis. Diskriminacijos patirti neteko.

– Ar neliūdna išeiti į atsargą?

– Ne. Atėjo laikas keisti savo gyvenimą – esu visiškai pasiruošusi pradėti kitą etapą.

– Gal norite pradėti savo verslą ar atsidėti seniems pomėgiams?

– Nežinau ar tai, ką numačiusi, galima pavadinti verslu, bet dirbsiu sau. Į antrą klausimo dalį atsakysiu taip: mėgti tai, ką darai, ir jausti, kad tai yra svarbu, – geriau būti negali.

– Kas tie šviesuoliai, už kuriuos esate dėkinga kariuomenei?

– Būtų sunku visus išvardyti, jų išties labai daug.

– Ko linkėtumėte tarnybą šiemet pradedantiems jaunuoliams?

– Visada turėti tikslą ir siekti jo, nesustoti, t. y. nuolat tobulėti.

Dėkojame už pokalbį.

E. Dumčiūtės ir srž. mjr. D. Antulevičienės asmeninio albumo nuotr.