Sigutė Ach: „Nuobodulys, manau, baisiau nei sloga“
Dai­li­nin­kė, kny­gų ilius­tra­to­rė, ra­šy­to­ja Si­gu­tė Ach – tar­si žmo­gus iš vai­kys­tės pa­sau­lio: švel­ni, nuo­šir­di, ku­pi­na fan­tas­tiš­kų idė­jų ir tu­rin­ti ste­buk­lin­gas ran­kas, ku­rioms pa­lie­tus po­pie­riaus la­pą tar­si iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pi­la ne­ma­ty­ti pa­sa­kų per­so­na­žai. Ra­mus po­kal­bis su ja ir už lan­go sku­ban­tys pra­ei­viai, zu­jan­tys au­to­mo­bi­liai – tar­si skir­tin­gų laik­me­čių de­ta­lės.

– Esate meniškos prigimties, tokia paslaptinga būtybė, kad nejučia sutrinki: kas iš tiesų yra ta Sigutė Ach?

– Klausimas „Kas aš?“ – vienas seniausių Žemėje. Ir žmonės jį vis dar mėgina atsakyti. Beveik visi ir turbūt visą gyvenimą.

O kas Sigutė Ach? Man tai – būsena, kada nuoširdžiai atsidūsti, matydamas tai, kas gražu, nepaprasta. O toks man – visas pasaulis: stebinantis, dažnai nepaaiškinamas, pilnas šviesos ir šešėlių; lyg kalnai – traukiantis, užburiantis, bauginantis; lyg pasaka – amžinai besikeičiantis ir kartu pasikartojantis.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų taip dažnai tardavau šį „ach“, kad tai tapo mano pravarde, o vėliau ir kūrybiniu vardu. Dabar, vesdama kūrybines pamokas, juokauju, kad visi jose dalyvavusieji bent trumpam tampa Ach.

– Jūsų darbai akimirksniu nukelia į nerūpestingą vaikystę: pievą, pilną lauko gėlių; tarsi išgirsti pokalbio su fantazijos sukurtu draugu nuotrupą; matai pūkuotą, niekam iki šiol nematytą naminį augintinį, kurį glostydamas skęsti švelnumo jūroje... Paatviraukite, kaip gimsta jūsų darbai.

– Tokį gėlėtą, saugų, saulėtą ir nedidelį pasaulėlį kūriau sau dar būdama vaikas. Vėliau daug metų sėkmingai jame slėpiausi nuo grubumo, cinizmo, žiaurumo. Ir, kaip pasakoje, įvyko virsmas. Šiame kišeniniame rojuje aš užaugau, sutvirtėjau ir dabar jau daug metų tarsi į žydintį sodą kviečiu užeiti visus, ieškančius tyrumo, saulutės, vaikystės žaismingumo ar... stebuklo. Mano pasaulyje stebuklai, svajonės ir sparnai – natūralu!

– Sakote, kad visa ko pamatas yra vaizduotė. Ar kiekvieno mūsų ji tokia laki, be ribų, kad tik skrisk ir skrisk?

– Apie vaizduotę skaitau keletą paskaitų. Rimtų ir nerimtų. O jei trumpai, vaizduotė – tai vienas mąstymo įrankių, naudojamų suprasti, ko norėtume užkąsti, ką apsivilkti. Ją pasitelkiame netgi rankinėje ieškodami raktų. Vaizduotė būtina mokslininkams, šokėjams, kepėjams, muzikantams, dailininkams, be jos niekaip neapsieina vairuotojai. Visiškai paskendę joje įsimylėjėliai ir išradėjai. Bet kartais ji ima ir išsijungia, lyg koks kompiuteris. Ir tuomet mums tampa... nuobodu. Štai tada užgimsta noras lįsti į „feisbuką“.

Nuobodulys, manau, baisiau nei sloga. Tai priminimas, kad „ką tik nutrūko vaizduotės ryšio kanalas“. Atkurti jį svarbu ir nesunku, to mokau vaikus, bet vis dažniau sutinku su tuo, kad vaizduotės pamokėlių reikia ir suaugusiesiems. Greitieji informaciniai srautai ardo mūsų kūrybiškąsias galias, nukreipdami mūsų dėmesio jėgą į dažnai bereikšmių įvykių seką, užversdami žmogaus sąmonę neatrinktos informacijos lavinomis. Tose džiunglėse mūsų vaikams teks išmokti visavertiškai gyventi, kurti, realizuoti savo siekius.

Visą gyvenimą susiejusi su literatūra vaikams, galiu paliudyti, kad vaikystė – dažnai pamirštas sodas, kuriam vystant kenčia suaugęs žmogus, tad surasti kelią į savo tyrumą ir laistyti vaikystės debesų sodus – būtina ir labai gera.

– Yra menininkų, kurių darbai dūla dirbtuvėse, taip ir nematomi plačiajai visuomenei. Jūsų gi pilna visur, esate be galo atvira žmonėms. Kaip manote, ar menas, visų pirma, skirtas dalintis?

– Kūryba man yra viskas. Nuolat kuriame ir griauname, būdami gamtos dalis, įkvėpdami ir iškvėpdami, svajodami ir siekdami. O jei kalbėsime apie dūlėjimą dirbtuvėse, tai – tik laiko klausimas: vieni dūla anksčiau, kiti – vėliau. Deja, laiko smėlis užpustys ir mane, ir mano kūrybą. Jei jau Venecija netrukus bus tik praeitis, man savo akvarelių gailėtis būtų keista.

Didžiausia dovana yra galimybė atiduoti. Taip, kaip išbarsto savo sėklas beržas ar obelis subrandina obuolius. Būti to dalimi ir sugebėti būti tuo patenkintam. Man tai yra laimės formulė.

– Yra sakoma, kad juokas gydo. Matyt, tas pats sakytina ir apie geras emocijas, saviraiškos laisvę. Tikėtina, kad esate pats sveikiausias žmogus!

– Na, jei jau juokaujame, galiu pridėti ir posakį, kad „sveikų nėra, yra tik neišsityrę“. Aš, matyt, dar neišsityriau, nes kelios mano dalys vis būna panirę ŠVIESIŲJŲ SVAJONIŲ SODŲ ŽYDĖJIME, ir nesudalyvauja minėtuose tyrimuose.

– Ir pabaigai – jūsų palinkėjimas mūsų skaitytojams, kurie nori būti sveiki.

– Vienas galingiausių burtažodžių, toks nematomas, bet visur esantis yra „noriu“. Tai – didžiulis jėgos rezervuaras, skirtas įgyvendinti siekius. Tad norėkite taip stipriai, kad tai įvyktų. Tarp kitko, „noriu“ neįsigyvendina ir visaip komplikuojasi pavydint, verkšlenant, nieko nedarant, bijant, pykstant ar norint visiems palikti įspūdį.