Signatarų atžalos – gijos iš praeities
Žiū­rė­da­mi į 100 me­tų se­nu­mo Ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rų nuo­trau­kas, ta­ria­mės žiū­rin­tys į ne­grįž­tan­čiai iš­ke­lia­vu­sią pra­ei­tį. Ta­čiau tarp šių tau­tos švie­su­lių, jų gy­ven­to laik­me­čio ir mū­sų da­bar­ties yra nu­sid­rie­ku­sios gi­jos – dau­ge­lio sig­na­ta­rų vai­kai ir anū­kai. Šie žmo­nės dar  pa­me­na ir ga­li pa­pa­sa­ko­ti, ko­kie bu­vo jų tė­vai ir se­ne­liai ir ką sa­vo iš­ki­liu gy­ve­ni­mu jie per­da­vė at­ža­loms.  

„Esu senelio pasėta sėkla“, – sako signataro Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Mažeikienė. O kito signataro – Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonas pamena, kad tėvas jai padėjo suprasti, kokia turi būti meilė Tėvynei. Šiandien šventinio laikraščio puslapiuose – pokalbiai su šiomis moterimis. Tačiau tą pokalbių giją su kitų signatarų atžalomis žadame pratęsti – Amerikoje gyvena nemažai jų šeimų palikuonių, kurie turi išsaugoję neįkainojamų prisiminimų.

Pokalbis su Rita Vileišytė-Bagdonas.

D. Mažeikienės brangus vaikystės prisiminimas – ji su seneliu Mykolu Biržiška. (L. Briedžio nuotr.)

D. Mažeikienės brangus vaikystės prisiminimas – ji su seneliu Mykolu Biržiška. (L. Briedžio nuotr.)

Niekas nepriklausomybės mums nepadovanojo

Rita Vileišytė – jauniausia 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio ir Onos Vileišienės duktė. Gimė Vilniuje 1920 m. Baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją Kaune ir teisę Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1951 m. atvy­kusi į JAV dirbo įvairius darbus, buvo bibliotekininkė Yale universitete ir Newark viešojoje bibliotekoje. Šiuo metu gyvena Southbury, CT, JAV. Į Vilnių atvyko dalyvauti brolių Vileišių paminklo atidaryme ir pami­nėti šimtąją Vasario 16-ąją. Susiti­kom „Naručio“ viešbutyje, kuris glaudžiasi prie Signatarų namų.

– Ar ilgam šįkart į Lietuvą?

– Atskridom į Lietuvą vos kelioms dienoms. Iškart po Vasario 16-osios, jau kitą dieną, išskrendam atgal. Šį kartą net nebuvom nuvykę į Kauną, prie paminklo tėveliui. Paskutinį sykį prie jo buvom praėjusią vasarą. Tai kad ir didelio reikalo nebuvo. O čia, Vilniuje, vos spėk suktis – tai Vileišių paminklo atidengimas, tai įvairūs pasikalbėjimai. Man labai maloni kiekviena valanda, praleista Vilniuje – čia mano gimtasis miestas. Aš labai myliu Vilnių. Labai gražus miestas, ir nepaisant visokių naujovių, jaučiama, kad tai buvo labai galingos valstybės sostinė.

– Jaučiama?

– Labai jaučiama. Nepaisant nieko – labai jaukus, malonus miestas. O senamiestis – tiesiog brangenybė. Kiekvieną kartą čia būdama labai jaudinuosi. Kiekvieną kartą, kai lėktuvas kyla iš Vilniaus, tramdau ašaras. Liūdna būna atsisveikinti su Vilniumi, su Lietuva. Gyvenau Ame­rikoje beveik 70 metų, bet jaučiu, kad čia yra mano tėvynė. O ten – tik namai.

– Kiek Jums buvo metų, kai išvykot iš Lietuvos?

– Dvidešimt ketveri. Aš Vilniuje baigiau universitetą. Ir dabar pro viešbučio langą matau savo universitetą. Ir visos gatvės man taip pažįstamos…

Per drąsą, per pasiryžimą, patriotiškimą gali daug pasiekti. Kaip ir jie – aštuonioliktaisiais metais, taip pat smarkiai rizikavo – juk buvo visokių nuomonių. Bet, Kudirkos žo­džiais tariant, buvo vienybė. Nepai­sant to, kad jie buvo iš skirtingų luomų, skirtingų profesijų, amžiaus, įsitikinimų, jie dėl idėjos, dėl Lie­tuvos sutarė. O tai rodo didelį jų ryžtą, drąsą, patriotiškumą. Manau, kad signatarai verti pačios didžiausios pagarbos. Jie nežinojo, kuo tas galėjo baigtis. Lygiai kaip ir 1990-aisiais.

– Eidamas į susitikimą su Jumis pagalvojau – kaip simboliška, kad šnekamės už kelių metrų nuo vietos, kur buvo pasirašytas Ne­pri­klausomybės aktas ir kur dabar jis yra atvežtas iš Vokietijos.

– Be abejo. Mano anūkė, ieškodama viešbučio Vilniuje, išrinko šitą. Ji norėjo, kad aš jausčiausi tarsi na­muose. Nors mane prieš išvažiuojant viskuo gąsdino: ir šalčiais, ir ligomis, bet aš labai aiškiai pajutau, kad šiomis svarbiomis dienomis turiu būti čia. Aš turiu prisiliesti prie tų įvykių, prie tų, prie kurių buvo pri­silietęs mano tėvas. Aš daug ką darau iš pagarbos savo tėvui. Esu be galo laiminga, kad gimiau šitokioje patrio­tiškoje šeimoje. Didžiuojuosi tuo. Lietuva mūsų šeimoje visada buvo pirmoje eilėje. Aš be galo dėkinga savo tėvams už tai.

Liūdna būna atsisveikinti su Vilniumi, su Lietuva. Gyvenau Ame­rikoje beveik 70 metų, bet jaučiu, kad čia yra mano tėvynė. O ten – tik namai.

– O šeimoje labai jautėsi Nepriklausomybės akto dvasia?

– Na, suprantama, apie tai nebuvo kiekvieną dieną šnekama. Bet Vasario 16-oji šeimoje buvo švenčiama labai iškilmingai. Sakyčiau, kad tai buvo pati svarbiausia metų šventė mūsų šeimoje. Tačiau mano tėvas nebuvo iš tų, kurie ieško sau garbės. Sakydavo: reikalas atliktas – einam toliau.

Kai 1940 m. prasidėjo tremtys į Sibirą, mano šeima taip pat nukentėjo. Iš tėvo ir iš motinos pusės buvo išvežtų. Dvidešimt žmonių! Visi arti­miausieji… Pusbroliai, pusseserės… Ir mano vyriausioji sesuo Birutė Tursienė su vaikais… Vyras buvo atskirtas tuojaus… Manau, kad tai labai smarkiai prisidėjo prie tėvo ligos, – insultas… Jis neteko darbo, neteko visko… Nepaprastai išgyveno dėl okupacijos. Dar turėjom vilčių… Bet net ir jos sugriuvo. Vis dėlto reikėjo tikėti, kad bus geriau. Mačiau, kaip jis tiesiog traukėsi iš gyvenimo. Neviltis augo. Jis mirė būdamas 70-ies, 1942 m. Tėvelio mirtis man buvo nepaprastas smūgis, susiūbavo žemė… Jis buvo mano gy­ve­nimo švyturys, gyvenimo pagrin­das.

Mano motina okupaciją išgy­veno. Ji visuomet labai palaikė tėvą. Niekad nesu girdėjusi ją kuo nors skundžiantis. Jai Lietuva buvo vis­kas, virš visko.

Signataras Jonas Vileišis daug nuveikė Lietuvos labui.

Kai augau Kaune, tėvas buvo miesto burmistras, jis per dešimtį metų tiesiog stebuklą iš miesto padarė. Lig tol nebuvo nei šaligatvių, nei vandentiekio ar kanalizacijos, o padarė modernų vakarietišką mies­tą. Sunku patikėti – per dešimt metų! Žinoma, jis turėjo labai patikimus pagalbininkus, bendraminčius. Bjau­rėjosi kyšiais ir panašiomis nege­rovėmis. Kaip Vincas Kudirka.

Aš labai dėkinga savo tėvams. Jokios garbės sau nepriskiriu. Aš tik augau tokioje šeimoje. Ir Nepriklau­somybės dieną čia, Vilniuje, Lietu­voje, aš būsiu vienintelis likęs vaikas iš tų dvidešimties pasirašiusiųjų aktą. Dar yra Petras Klimas, jaunesnysis, bet jis, rodos, Prancūzijoje gy­vena, ir, kaip suprantu, gerokai pa­siligojęs. Yra ir Ramutė Vailokaitytė, gyvena Californijoje.

Čia yra graži tradicija – Prezi­dentūroje būnam priimami Prezi­den­tės. Manau, kad tai nuostabi tradicija, parodanti, kad tie, kurie dirbo Lietuvos labui, nėra užmiršti, o pa­gerbti. Nesam nustumti į užmarštį.

– Gerb. Rita, paprastai vaikai būna labiau prisirišę prie vieno iš tėvų. Kuris – tėvas ar mama Jums buvo artimesnis?

– Kol esi mažas vaikas, labiau prie motinos glaudiesi. O kai paaugau, aš buvau labiau tėvo duktė. Mudu pasikalbėdavom, mėgdavo pafilosofuoti su manim, eidavom pasivaikščioti. Buvau laiminga. Iš jo sužinojau, kas svarbu gyvenime. Jis buvo malo­naus būdo, į ginčus nesileisdavo, bet kas lietė Lietuvos reikalus, buvo labai principingas. Niekas negalėjo jo išgąsdinti. Net mirties bausmė, – jis buvo Lukiškių kalėjime. Kartais aš jo paklausdavau: kaip tu visa tai išgyvent pajėgei, kai pusę metų girdėjai, kaip šaudo kalėjime žmones… O jis atsakydavo: „Dainuodavau. Dai­nuo­davau pasvalietiškas dainas“… Manau, kad jam jokia auka Lietuvai nebūtų buvusi per didelė. O kiek jaunų žmonių paaukojo savo gyvybes už Lietuvą.

– Kokie Jus apima jausmai galvojant apie Vasario 16-ąją?

– Na, žinot, jausmai gana sudėtingi. Aš labai didžiuojuosi savo tauta. Kad po caro priespaudos metų atsirado žmonių, kurie paskelbė Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Manau, kad jie buvo ne kas kita, kaip didvyriai. Stebukladariai. Betgi režimas, kurio fone jie skelbė nepriklausomybę, nebuvo nei malonus, nei draugiš­kas. Po dviejų sukilimų XIX a. žmo­nės buvo ir šaudomi, ir kariami, ir kankinami, ir juos trėmė į Sibirą, buvo uždrausta lietuvių kalba ir raštas… Jokia kita Europos tauta taip smarkiai nėra nukentėjusi. Ir vis vien Lietuva kaip paukštis pakilo iš pelenų, iš gaisrų ir persekiojimų.

Dėl to Lietuvai labai gerai su­pran­tamas Tibetas, Ukraina… Būtų gerai, kad ir kitos valstybės tai su­prastų. Bet…

Dėl to Lietuvai labai gerai su­pran­tamas Tibetas, Ukraina… Būtų gerai, kad ir kitos valstybės tai su­prastų. Bet…

Vasario šešioliktoji – man yra ypatinga diena. Bet aš nenoriu pa­sakyti, kad menkesnė buvo Kovo 11-oji. Tai labai herojiška diena. Žmonės atsikėlė po penkiasdešimties metų – jie drįso, jie buvo pasiruošę mirti.

Lietuviai pernelyg mažai didžiuojasi savo tauta. Nepakankamai. Juk mes gyvename čia, šitoj vietoj, šitoj mūsų gintarinėje pakrantėje – jau vien dėl to, kad mūsų ainiai čia gyveno, dėl to, kad savo kraštą patys apgynėm, mes nusipelnėm nepriklausomybės. Ir nėra mums prieš ką lankstytis. Mums į pagalbą neatėjo jokia svetima kariuomenė, dėl mūsų nežuvo nei vienas svetimos šalies kareivis – mes patys ją, laisvę, išsikovojom.

J. Vileišis su žmona Ona Vileišiene (priekyje centre).

Tačiau mes tebegydome savo žaizdas. Reikia turėti kantrybės, reikia suprasti žmones – sovietų okupacija buvo baisi. Jie norėjo valdyti ne tik mūsų fizinį kūną, bet ir protą. Lietuviai – sena ir be galo garbinga tau­ta. Ir jeigu mes patys savęs negerbsime – pasakykit, kas mus dar gerbs? Kas gerbs? Mūsų kaimynai? Ne, niekas negerbs! Mums nereikia malonių. Kaip gerai, kad mes nesam niekam skolingi. O juk yra labai galingų tautų, kurios nepajėgė savęs apginti, buvo užpultos ir pasidavė… O Lietuva apsigynė be niekieno pagalbos. Betgi 1918 m., po nepriklausomybės paskelbimo, ją reikėjo apginti. Ėjo vaikinai iš kaimo, paprasti, skurdūs, kartais net batus nešėsi per petį, pamovę ant lazdos, nelaikę rankose šautuvo. Ėjo ginti Lietuvos. Svarstau – gal Lietuvos šventa žemė juos įkvėpė? Su kiek priešų mes turėjom reikalų… Kiek daug žuvo žmonių už laisvę!

– Stebėtino šviesumo esate.

– Na, ką jūs… Perdedat. Bet jūs pažiūrėkit – koks grožis aplinkui. Vilniaus bokštai – jie tokie gražūs. Aš gimiau Vilniuje, mano broliai ir seserys taip pat gimę Vilniuje. Mes buvom penki. Mano tėvai norėjo, kad visi vaikai gimtų Lietuvos sostinėje. Gyvenom dabartiniame Gedimino prospekte, mūsų namuose ne vieną vakarą buvo derinamos paskutinės Nepriklausomybės akto detalės. Buvo pavojinga, bet tėvas apie tai negalvojo.

– Jūsų namuose, ant pietų stalo buvo rašyti Nepriklausomybės akto variantai?

– Taip.

– Tokias jaudinančias detales pasakojate… Miela gerb. Rita, ačiū už pokalbį. Susitiksime didžiausioje mū­sų šventėje – šimtojoje Vasario šešioliktoje.

Pokalbis su Mykolo Biržiškos anūke Danute Mažeikiene – rytoj (LŽ).