Saulėlydžio namuose nelieka laiko liūdėti
Pa­lai­min­to­jo ku­ni­go My­ko­lo Sa­poč­kos hos­pi­są kal­bi­nin­kai re­ko­men­duo­ja va­din­ti Sau­lė­ly­džio na­mais. Čia dir­ban­tys žmo­nės su­ta­ria dėl vie­no – tai iš tie­sų yra ne slau­gos li­go­ni­nė, o na­mai, kur su­nkiai ser­gan­tys žmo­nės ir jų ar­ti­mie­ji, ap­sup­ti rū­pes­čio ir pa­lai­ky­mo, kar­tu su­lau­kia na­tū­ra­lios ne­pa­gy­do­mos li­gos baig­ties. Ta­čiau liū­de­sio au­ra ne­už­go­žia gra­žiau­sių gy­ve­ni­mo aki­mir­kų: čia šven­čia­mos vi­sos me­tų šven­tės, gim­ta­die­niai bei ju­bi­lie­jai ir net ves­tu­vės.

Pal. kun. M. Sapočkos hospisą Vilniuje 2009 metais pradėjo kurti Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė Michaela Rak, 2012 metų vasaros pradžioje buvo įkurdinti pirmieji ligoniai. Šių namų projektų koordinatorė Aušra Taločkaitė čia dirba trečius metus, ją į hospisą atvedė nepagydoma tėvo liga.

Šiuose namuose galioja trys taisyklės: visa pagalba ligoniui ir jo artimiesiems teikiama nemokamai, visi ligoniai – neatsižvelgiant į tautybę, lytį, religiją, įsitikinimus ir socialinį statusą – priimami vienodai, o paskutinė taisyklė – pacientui užtikrinama visiška laisvė: iki pat gyvenimo pabaigos jis pats priima sprendimus, personalas turi išgirsti visus žmogaus norus ir juos gerbti.

Dvejopa pagalba

Kaip pasakojo Aušra, šeštus metus skaičiuojantys namai kol kas vieninteliai Lietuvoje, kurie teikia dvejopą pagalbą nepagydoma liga sergantiems žmonėms.

„Rytais mūsų komanda išvyksta į tokių ligonių namus. Teikiame pagalbą tiek namuose slaugomiems, tiek čia įsikūrusiems žmonėms. Padėjome įsikurti panašaus pobūdžio namams Alytuje ir Kaune, konsultavome Šiaulių onkologijos centro kūrėjus, tačiau šiuose miestuose pagalba ligoniams ir jų artimiesiems teikiama tik nuvykus į slaugomo žmogaus namus.

Vilniuje turime ir keturiolikos lovų stacionarą, jame ligoniai gali apsigyventi, kai matome, kad namuose tinkamos pagalbos suteikti nebegalime, žmogui reikia nuolatinės priežiūros 24 valandas per parą“, – aiškino pašnekovė. Hospiso misija – padėti žmonėms, ištiktiems šoko sužinojus, jog gyventi liko labai mažai, jokio aktyvaus gydymo jau negalima taikyti – ir ligonis, ir jo šeima būna sutrikę, susitaikyti su tokia žinia sunku visiems.

Čia dirba profesionalūs medikai ir slaugytojai bei būrys savanorių. Pastarieji rūpinasi emocine sunkiai sergančių žmonių ir jų šeimos narių bei artimųjų būkle: daro viską, kad žmogus būtų kuo ramesnis, kiek įmanoma laimingesnis paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis ar mėnesiais, nesijaustų tarsi jau išstumtas iš gyvenimo dėl užklupusios ligos.

„Savanoriai dovanoja savo laiką mūsų ligoniams ir jų šeimos nariams. Kitaip nei kitose įstaigose, mes ir į ligonį, ir į jo artimuosius žvelgiame kaip į savo brolius ir seseris, stengiamės suteikti ramybės ir šeimos nariams, kurie, tarkime, ligoninėse būna pamiršti. Ligonio šeimos nariai taip pat išgyvena emocinę krizę, o dažnai to, kad jiems taip pat yra labai sunku, nepaisoma“, – sakė Aušra.

Moters teigimu, hospiso savanoriai tampa tarsi sergančio žmogaus šeimos dalimi, jiems ligonio artimieji gali išsakyti savo nuogąstavimus, išgyvenimus, turi su kuo pasikalbėti, nes tiek savanoriui, tiek šeimos nariui rūpi tas pats asmuo – nepagydomai sergantis žmogus.

Atvira bendruomenė

Dar viena šių namų misija: šviesti ir mokyti žmones – ypač jaunus – atjausti ir pagelbėti tiems, kam labiausiai to reikia. A. Taločkaitė įsitikinusi, kad gyvenime svarbu išmokti pasilenkti prie žmogaus, kuris tau nei brolis, nei sesuo, nei artimas giminaitis. Mūsų visuomenėje labiau jaučiama pareiga rūpintis savo artimaisiais, tačiau dažnai gyvenimas pasisuka taip, kad žmogus lieka vienišas, tad nuo kito žmogaus gailestingumo, geros valios ir artimo meilės priklauso, kiek jis sugebės padėti, globoti, atjausti. Hospisas bendradarbiauja su mokyklomis, parapijomis, bendruomenėmis – daugelis ateina susipažinti su šių namų filosofija ir misija. Ši pažintis keičia žmonių mąstymą ir pasaulėjautą.

„Tarp savanorių yra nemažai žmonių, kurie išlydėję amžinybėn savo šeimos narius, grįžta teikti pagalbos kitiems. Jie supranta, kaip yra svarbu būti šalia vienas kito.“

Hospiso niekaip nepavadinsi vien liūdesio buveine, iki paskutinio atodūsio ligonis čia gyvena orų ir turiningą gyvenimą. Šiuose namuose vyksta susitikimai su įvairiais žmonėmis, koncertai, kuriuos gali stebėti ir jau iš lovų nebepakylantys asmenys. Sumontuota įranga leidžia salėje vykstančius renginius transliuoti tiesiai į šalia ligonio lovos esantį televizoriaus ekraną.

„Švenčiame visus gimtadienius, jubiliejus, kalendorines šventes. Liga nesirenka amžiaus – jauniausiai mūsų pacientei buvo šešiolika metų, šiandien čia gyvena aštuoniolikmetė mergina. Esame rengę ir vestuvių šventę – su balta nuotakos suknele, tortu, kviestiniais svečiais ir visa priklausančia atributika. Tik mūsų namuose likimas neprognozuojamas – vestuvių dieną nuotaką išlydėjome amžinybėn“, – prisiminė Aušra.

Tiesiog būti šalia

Anot pašnekovės, edukaciniais renginiais jaunimui ir vaikams hospiso bendruomenė siekia ugdyti jų atjautą ir gailestingumą: kad grįžę namo jie savo aplinkoje pastebėtų, tarkime, pagyvenusią kaimynę, kuriai gali pagelbėti, ar susirgusį draugą, kuriam paskambintų ir paklaustų, ar jam ko nors nereikia. „Mūsų tikslas padėti keistis visuomenei, atgaivinti prigimtinius dalykus, atjautą“, – aiškino pašnekovė. Jos teigimu, savanorystė šiuose namuose yra tarsi kelias, kurį kiekvienas turėtų nueiti. Pirmiausia tam, kad atsigręžtų į save, permąstytų savo gyvenimo vertybes, išmoktų pamokas, kurias suteikia čia slaugomi sunkiai sergantys žmonės.

Atvedė tėčio liga

Aušros kelias į hospisą buvo toks pat, kaip ir kitų, globojančių savo artimą žmogų. „Slaugydama tėtį buvau labai pavargusi, nes jį kamavo ne tik onkologinė liga, jis buvo patyręs insultą, sirgo Alzheimerio liga. Ieškojau vietos, kuri kuriam laikui priimtų tėtį, kad bent kiek išsimiegočiau. Kai atėjau čia pirmą kartą, pamaniau, kad patekau į pasaką: prie kavos puodelio iš karto buvo sutarta, kad tėtis galės čia pabūti. Kasdien po darbo atvažiuodavau jo lankyti, po mėnesio pasiėmiau namo“, – pasakojo moteris.

Tad šiandien kiekvienam, kuris ateina ieškoti pagalbos, ji gali atvirai pasakyti, kad tą patį kelią, kuris jų laukia, nuėjo pati: išgyveno artimiausio žmogaus diagnozę, ilgą kelionę per įvairius gydytojus, pakilimus ir nuosmukius, nuolatinę slaugą ir neviltį, kai norisi rėkti iš beviltiškumo, nes esi vienas, pavargęs ir nebepakeli užgriuvusios naštos. Išgyventa patirtis Aušrai atvėrė kelius į kitų žmonių širdis.

Daroma viskas, kad žmogus būtų kuo ramesnis, kaip įmanoma laimingesnis paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis ar mėnesiais, nesijaustų jau tarsi išstumtas iš gyvenimo dėl užklupusios ligos.

Išlydėjusi tėtį amžinybėn, Aušra prisipažino po gero mėnesio suvokusi, kad jos gyvenime staiga atsirado labai daug laisvo laiko. Užuot leidusi jį prie televizoriaus, nutarė ateiti į hospisą padirbėti savanore.

„Laikomės taisyklės, kad artimojo netekęs žmogus turi išgedėti savo netektį tiek, kiek jam to reikia. Tarp mūsų savanorių yra nemažai žmonių, kurie išlydėję savo šeimos narius grįžta teikti pagalbos kitiems. Jie supranta, kaip yra svarbu būti vienam šalia kito“, – pasakojo Aušra.

Užpildžiusi savanorės anketą A. Taločkaitė sakė iš šių namų įkūrėjos sesers M. Rak gavusi netikėtą pasiūlymą ne savanoriauti, o dirbti čia visu krūviu. Aštuoniolika metų dirbusi mokykloje etikos, tikybos ir filosofijos mokytoja, ji iš esmės pakeitė veiklos kryptį ir jau trečius metus jaučia daranti prasmingą ir naudingą darbą. „Dabar čia mano namai“, – patikino pašnekovė.